Aludarių taurė 2013

Šis įrašas buvo vienas iš tų, kuriam medžiagos daug, bet nuo ko pradėti nežinai. Norisi lyg ir oficialiai, taip suteikiant pačiam įvykiui atitinkamą dėmesį. Norisi ir lengviau, ne taip oficialiai, nes renginys toks artimas dūšiai, keliantis gerus prisiminimus ir emocijas. Ir kol rašiau šias eilutes, sugalvojau, kad pradėti bus lengviausia nuo pradžių. Bet prieš pradžią – pasiskaitykite kaip viskas buvo pernai –> Atviro alaus taurė 2012

Gegužės 11 d. įvyko Aludarių taurė 2013. Šiais metais renginys pakeitė pavadinimą iš Atviro alaus taurė į Aludarių taurė. Renginys vyko Alaus namų mažojoje salėje. Na gal ne mažojoje, o klube. Bent taip tvirtino lentelė virš įėjimo durų. Aludarių taurė, tai renginys, kurio metu aludariai, šiuo atveju reikėtų sakyti, kad namudiniai aludariai pateikia savo išvirtą alų konkursui. Jo metu teisėjų komanda alų, suskirstytą į kategorijas, įvertina. Vėliau geriausi egzemplioriai patenka į finalą, kurio metu išrenkamas geriausias alus. Kategorijoms gali teisėjauti savo alų pateikę teisėjai, finale teisėjauja išskirtinai savo alaus nepateikę teisėjai. Aš pats buvau pakviestas teisėjauti finale. Vėliau sutarėme, kad teisėjausiu ir kategorijose. Pasirinkau lagerius. Tiek šviesius, tiek tamsius.

Naujoji Zelandija ir didžiausia pinigų suma išleista vienam alaus buteliui

Naujosios Zelandijos eilė. Šį kart neapsieisiu be trumpo pasakojimo. Ir jis atsiras vien dėl to, kad ant butelio etiketės rašoma, jog tai tiesiog unikumas. Tai ne šiaip sau alus, ne šiaip sau IPA. Tai alus pagamintas iš unikalių Naujosios Zelandijos apynių ir lygiai taip pat unikalaus Naujosios Zelandijos salyklo. Kuo unikali ta Naujoji Zelandija? Aš Jums dabar pasakoju visiškai nepatikrintą faktą, bet šią istoriją man papasakojo aludaris per Aludarių taurės renginį. Taigi, Naujojoje Zelandijoje, toliau trumpinsiu tiesiog NZ, apinys nėra vietinė kultūra. Jis yra atvežtinis. Ir ten jį augino, vedė naujas rūšis ar tai veisles ir viskas ten su juo puiku. Bet yra vienas bet. NZ apyniai neserga jokiomis ligomis. Todėl naujų rūšių/veislių įvežti negalima, išvežti kaip ūglius taip pat draudžiama. Na tai va ir turim susiformavusi unikumą. Į ten nieko neatveža, kad neužsikrėstų, o išveža tik produkcija. Šiuo gi atveju išvežta netgi ne žaliava, o jau galutinis produktas. Tad parašymas ant etiketės unique  ir yra unique. O ne ten kaip ant Irano alaus, kad 100% natūralus produktas ir panašios nesąmonės.

Grįžtam prie alaus. Hopwired IPA 7,3% (~5 Ls., ALEhouse)

Žalia, nelabai kuo išsiskirianti etiketė, kas buvo būdinga amerikiečiams. Alus putoja, bet man norėtųsi nuosaikesnio putojimo. Jis per daug intensyvus, burbuliukai nuo to dideli ir taip nesusiformuoja tiršta tvarkinga puta. Spalva taip pat labai jau stipri alaus pusė, bet taurėje atrodo labai neblogai. Tiesa ant etiketės, kuri neišsiskiria, labai neblogai sudėliotas tekstas apie alų. Lyg skaitytum kokio angliškai rašančio blogerio įrašą. Aromatas pilnas apynių, bet kartu persipina ir saldumas, vaisiškumas. Kažkodėl paskutiniu metu visur vaidenasi vynuogės. Čia jų taip pat lyg užuodžiu. Ragaujam. Na tikrai unikalus alus, su unikaliu kartumu. Na jau paragavęs nemažai IPA’u, jau truputi galiu sau leisti apie jas kalbėti drąsiau. Šios IPA’os kartumas nesignaibo, kaip pavyzdžiui Brewdog ar panašių atstovų. To kartumo daug, labai daug, bet visai kitoks. Įsivaizduojate visą burną užpildantį kartumą, kuris kartu yra minkštas? Atrodytų jei jau kartu, tai iki kandžiojimosi, o čia sausai, bet pilnai. Poskonyje nusėdęs kartumas atrodytų dar stipresnis, bet toks pats nuosaikus, minkštas, o kartu ir negailestingas. Daug dėmesio skyriau kartumui, bet ir be jo alus turi dar ir skonio, kuris išlenda vis kita forma. Besibaigiant taurėje alui supranti, kad pilnai pažinčiai alaus neužteko, bet geram pirmam įspūdžiui buvo daugiau nei pakankamai.

Mikkeller Invasion Farmhouse IPA 8% (~10 Ls., ALEhouse)

Ant etiketės rašoma: Brewed and bottled by Anchorage brewing Co. Anchorage, Alaska. Ratebeer svetainėje rašoma: Copenhagen, Denmark. Tai čia man yra truputi painiavos. Alus kuris kainuoja beveik 10 latų pas latvius ir tai daugiausia kiek aš sau leidau sumokėti už alaus butelį. Ir vat čia toks paradoksas, kuomet sumoki brangiau ar gauni kažką kiek sunkiau gaunamą, norisi kažkaip išlaukti tinkamos progos paragauti. Toks laukimas neišėjo į naudą, nes alus jau ne toks, koks turėtų būti. Čia mano nuomonė. Nes na jis turi savyje daug gerų dalykų, bet jie jau paslėpti po blogais, kurie ima viršų, todėl kaip bebūtų gaila, nuo vertinimo susilaikysiu. O paminėjau tik dėl išleistos pinigų sumos ir gaila po to net neužsiminti apie tokį alų.

Šiuo įrašu laikas baigti su užsienietiškais alumis ir grįžti prie lietuviškų reikalų. Nes čia, Lietuvoje, vyko, vyksta ir vyks nemažai dalykų apie kuriuos tik spėk rašyti.

Made in Iran

Atėjo laikas Iranui. Šios kelios skardinės pas mane atsirado Virgaso dėka. Jis kiek netikėtai brukštelėjo elektroninį laišką, kad norėtu savaip prisidėti prie šio blogo įdomumo. Taigi jo pagalba tęsiu pradėtas įsivaizduojamas keliones po pasaulį.

Black Delster (Iran Behnoush Co.). Skardinė išmarginta užrašais koks tai geras dalykas. Pirma, tai nealkoholinis alus. Tada jame daug vitaminų, tokių kaip B1, B2, B6, C. Alus 100% natūralus. Yra nurodyta ir sudėtis. Salyklas, apyniai, vanduo. Na viskas kaip ir turi būti tikrame aluje. Dar yra dėta pieno, askorbo ir citrinos rūgšties. Šis alus netgi visai gražiai užputojo. Kvape labai daug nesuprasi ko. Sakyčiau juodieji serbentai, vynuogės, cukrus, kažkiek salyklo. Tai tikrai ne tamsaus alaus aromatai. Išvis tai ne alaus aromatai, bet tai ir alus ne iš Vokietijos ar Belgijos.

Geriasi labai lengvai, tuštokas skonis baigiasi saldumu ir jau minėtais aromatais. Man jie asocijuojasi būtent su juodaisiais serbentais ir vynuogėmis, gal daugiau razinomis. Tokiomis vandenyje išmirkytomis ir savo saldumą praradusiomis razinomis. Turint omeny iš kur alus ir, kad tai nealkoholinis alus, galima pasakyti, kad jei ne tas intensyvus, pabostantis kvapas, alus visai neblogas.

Delster Sour Cherry (Iran Behnoush Co.) Dar vienas tos pačios serijos nealkoholinis alus. Kaip nesunku atspėti – su vyšniomis. Nors atrodytų turėtų kvape dominuoti vyšnia, bet kvapas nuosaikus ir vyšnia išryškėja savo žandus traukiančiu sausu aromatu. Skonis perdėtai saldus. Ta pati vyšnia taip pat jaučiama, bet daugiau tiek skonyje tiek vėliau jaučiama sudėtyje įrašyta fruktozė. Pirmasis buvo kiek geresnis ir įdomesnis.

Tai tiek apie šalį, kurioje nėra alkoholio. Juk tik ten alaus gamintojas gali reklamuotis tokiu šūkiu: Health and happiness with Behnoush products

Neįdomioji Lenkija

Keliamės šį kart pasižiūrėti ką turi lenkai. Alus visiškai atsitiktinis, rinktas be minties ar išankstinių nusistatymų.

Pirmieji keturi vienas nuo kito skiriasi smulkmenomis ir apie juos atskirai nematau reikalo rašyti. Jie skiriasi taip pat, kaip skiriasi Švyturio Ekstra nuo Kalnapilio Grand ar Forto Ekstros. Tik tiek, kad Orkiszowe z miodem 5,1%, jau buvo ragautas. Tą kart pasirodė, kad medus buvo gerai, alus po kelių gurkšnių atrodė sunkus, šį kart medus netiko, kvape medus neįsipaišė, to aromato buvo per daug, nors alus ir pasirodė lengvai geriamas. Gal taip buvo dėl to, kad pakankamai stipriai buvo atšaldytas.

Piwo Zywe 6,2% pasirodė kiek vertesnis dėmesio. Tai tamsios geltonos, gražios, skaidrios spalvos alus. Puta nepatvari, bet tvarkinga. Skonis sunkus ir pilnas. Maloniai karsteli. Kad geras alus sunku pasakyti, bet, kad kažkiek skiriasi nuo tų keturių ankščiau tai faktas.

Na ir maloniausiai geriamas buvo Porter Warminski 9,0%. Tamsiai rudos spalvos. Taip stipriai rudas, kad beveik juodas. Puta tamstelėjusi, bet norėtųsi tamsesnės. Puta tiršta, ilgai besilaikanti. Aromate dominuoja šokoladas, kava ir tamsių, degintų salyklų teikiami džiaugsmai. Alus kiek skystokas porteriui, norėtųsi daugiau tirštumo. Skonis labai pilnas, minkštas, dominuoja tie patys šokolado, kavos skoniai. Alus turi razinų saldumo. Kiek vėliau maloniai karsteli ir atslenka alkoholio šiluma. Poskonyje be viso to lieka ir šokolado sausas skonis.

Iš visų čia pateiktų alaus rūšių galima pasakyti, kad vėl gi Lenkija nykoka alaus šalis arba galbūt jų lengvesnis alus netinka asmeniškai man. Kita vertus jie visada ne tai, kad nustebina, bet bent jau pamalonina stipraus alaus segmente.

Dar keli amerikiečiai

Samuel Adams Boston Lager 4,7% (5.60 Lt.)

Šio alaus galima rasti Lietuvos parduotuvėse/pilstyklose arba didžiuosiuose prekybos tinklų parduotuvėse. Pas mane ant stalo atsidūrė šis alus dėl kelių priežasčių. Pirma kaip bebūtų tai amerikietiško alaus atstovas, kurių Lietuvoje yra vienetai, o gal ir jis yra tas vienintelis. Antra, norėjosi pasižiūrėti kontrastą tarp to ką siūlo importuotojai Lietuvoje ir ką – Latvijoje. Praraja tokia didelė, kad net baisu.

Pats alus gražios oranžinės spalvos. Gausiai ir smulkiai putojantis. Puta laikosi ilgai. Na kaip ir viskas apie šį alų. Na gerai, saldokas lageris, kiek pilnesnis nei standartiniai lageriai ir lengvai karsteli pabaigoje. Dabar tikrai viskas.

Flying Dog Gonzo Imperial Porter 9,2% (1.95 Ls., ALEhouse)

Juodas kaip naktis alus. Tirštas, nenoriai net bėga iš butelio, atrodo, kad reikia trinktelėti per dugną kaip kokiam padažo buteliui, kad viskas išbėgtu. Puta tamsi, iki negaliu smulki. Laikosi tiek pat kiek makdonaldo sumuštinis laikosi nesugedęs. Toks tamsus tirštas alus būtų Lietuvoje, tikrai kvape dominuotu degintas salyklas, čia nieko panašaus. Apyniai ima viršų. Ragaujam. Pirmas gurkšnis ir šventė namuose prasideda. Kažkada reikia įsivardinti savo favoritus ir tas laikas atėjo. Jei dabar kas paklaustu koks alus buvo geriausias tavo ragautas, šiuo metu atsakymas būtų, kad tai Gonzo Imperial Porter. Šiame aluje susiduria dvi jėgos. Iš vienos pusės tave puola degintų salyklų ryškus skonis, virstantis juodo šokolado ir kavos skoniu. Iš kitos pusės IPA’oms būdingas apynių kartumas, kuris puikiai užbaigia skonių gamą ir nusėda poskonyje. Ir visa tai taip gerai žaidžia su kiekvienu gurkšniu, kad labai nesinori, jog alus baigtųsi. Pavadinimas šiam alui duotas nuo Gonzo žurnalistikos. Ir paragavus alaus, pavadinimas įgauna naujų spalvų.

Flying Dog Double Dog Pale Ale 11,5% (2.35 Ls., ALEhouse)

Po neišdildomą įspūdį palikusio porterio, kažko panašaus laukiau ir iš šio alaus. Deja. Bet tas deja ne dėl to, kad alus blogesnis už prieš tai ragautą, o tiesiog dėl to, kad viskas kas iki šiol buvo ragauta su užrašais double, triple ir panašiais man netiko. Netinka ir po šio ragavimo. Gal aš dar iki tokio alaus nepriaugau, gal man tinkamas žmogus nepaaiškino esmės tokių alų, bet kaip ten bebūtų tokį alų vertinti sunku.

Kiek drumstos gintarinės spalvos alus. Puta kremo konsistencijos, tiršta tiek, kad nesimato burbuliukų. Kvape saldus apyniuotumas ir jokio alkoholio užuominų. Skonyje viską užvaldantis kartumas. Jis bangomis pasiskirsto po visą burną. Kai jau atrodo, kad viskas, kad jau daugiau kartumo nebegali būti, jo banga dar ir dar kartą dilgteli. Na ir žinoma neapsieinama be saldumo pojūčio. Po kiek laiko apie save primena alaus stiprumas ateidamas malonia šiluma per gomurį. Kaip ten bebūtų su visai patinka/nepatinka reikalais, negali nesižavėti, kaip, alus turintis visko tiek daug, išlieka toks vientisas ir neišėjęs niekur iš ribų.

 

Founders Centennial IPA ir Weyerbacher Imperial Pumpkin Ale

Keliaujam toliau. Šį kart Amerika.

Founders Centennial IPA 7,2% (2.7 ls)

Alus nefiltruotas, drumzlinas, spalva taip pat purvinai ruda, gal kiek su gelsvos spalvos prieskoniu. Puta smulki, jos nedaug, bet ji laikosi tiek kiek reikia, t.y. tol kol nelieka alaus ji visada negausiai laikosi alaus paviršiuje. Kvapas pilnas citrinos. Labai primena su medumi sumaišytos citrinos kvapą, tik čia jis malonesnis. Visą ragavimo laiką pradžioje gurkšnio jokio kartumo, tik malonus saldumas, citrusas jaučiasi, na ir jau po kiek laiko ateina banga malonaus kartumo. Jis nesikandžioja, bet savo jėga neleidžia suabejoti. Puikus IPA’os pavyzdys. Šis alus būtent toks, kokią aš įsivaizduoju IPA.

Tiesa 7,2%? Baikit juokus, apie laipsnius ragaujant tokius alus net negalvoji.

Weyerbacher Imperial Pumpkin Ale, 8% (3.15 ls)

Aš jau paragavau šio alaus, todėl prieš rašydamas apie alaus išvaizdą, galiu tik pasakyti, jog tai ne šio alaus stiprioji pusė ir ne dėl išvaizdos alus išskirtinis. Taigi, išvaizda man primena kompotą su razinomis. Na tikrai ne ališka išvaizda. Putos beveik nėra. O tiek kiek yra, balta su oranžiniais kraštais. Kvape jaučiamas cinamonas, karamelinių saldainių saldus kvapas. Ant etiketės perskaitau, kad alus išvirtas su moliūgu ir prieskoniais. Tokiais kaip cinamonas, muskatas, kardamonas, gvazdikėliai. Esu matęs daug video filmukų su helovino šventei skirto moliūgų alaus virimu, taip pat nemažai teko pasiskaitinėt blogų įrašų, bet paragauti tenka pirmą kartą. Ragaujant dominuoja skonių maišalynė. Visko daug, vientisumo jokio. Galima ieškoti visų išvardintų prieskonių ir juos rasti. Tiesa, cinamono ir gvazdikėlių rasite ir neieškoję. Kuomet gomurys pripranta prie prieskonių, jau galima pajausti ir moliūgo skonio. Kaip alui išraiškingumo trūksta, bet patirtis ilgai neužmirštama. Na iki kito Pumpkin Ale paragavimo. O dabar tiesiog džiaugiuosi, kad pavyko tokio alaus paragauti.

Kur šio alaus galima rasti? Latvijoje. Ne veltui surašiau prie pavadinimų kiek alus kainavo latais. Čia sau, kad nepamirščiau, na ir Jums, jei susiruošite į ALEhouse, kad žinotumėte, kad ten neužteks litopem butelaičiui nusipirkti. Būdamas Latvijoje fotkinau ten jų tas įspūdį paliekančias lentynas, bet nutariau atskirai neberašyti, nes parašytas tekstas apie tą vietą per porą savaičių pasentų, nes ten asortimentas pildosi/keičiasi labai greitai, ypač dabar, kuomet sezonas jei ne prasidėjo, tai jau čia pat.

Saku Koduõlu

Ronnie O’Sullivan is back!

Tokiais žodžiais norėčiau pradėti tokį kaip ir ciklą įrašų. Šie žodžiai mane labai nudžiugino, nes puikus snookerio žaidėjas grįžo praleidęs visą sezoną rimčiausiam turnyrui. Ir tas turnyras tai Snookerio pasaulio čempionatas. Jis grįžo jį laimėti. Nuo balandžio 20 d. pilnas eurosport kanalas snookerio ir aš ta proga nusprendžiau pasidairyti po pasaulį alaus pagalba. Jau esu rašęs, kad snookerio žiūrėjimas ilgai trunkantis procesas ir standartinis lietuviškas alus čia nelabai tinka. Tad pirma stotelė – Estija.

Šio alaus butelis pas mane atsidūrė tik dėl etiketės. Pamačiau ir man ji labai patiko, kažkaip net nebuvo įdomu kas tai per alus, tiesiog norėjosi paragauti kas slepiasi po viena iš įdomesnių etikečių Pabaltijy. Pagal gamintojo idėją, tai alus išvirtas pagal senovės tradicijas ir yra toks kokį pripratę buvo gerti mūsų tėvai ir seneliai, o gal ir dar kelios kartos prieš tai. Alus nefiltruotas ir tai matoma puikiai ant alaus butelio sienelių dar jo neatidarius. Atidarius į stiklinę subėga drumstas alus, kuris gražiai smulkiai užputoja ir puta padengusi alų laikosi ilgai. Spalva nešvari ruda su persidavusia oranžine. Aromate jaučiamas salyklas ir grūdinių kultūrų kvapai. Alus geriasi lengvai, skonis minkštas. Dominuoja tas pats salyklo skonis, kuris duoda alui ir saldumo. Savo charakterio alui prideda ir mielės. Tai stipriai neišsiskiriantis alus, tačiau jis ir nenuvilia, yra kitoks ir vertas paragavimo.

P.S. už nuotrauką atsiprašau. Taip būna, kai iš fotiko nukopijuoji nuotrauką, atjungi fotiką nuo kompo, eini apkarpyt nuotraukos ir pamatai, kad per visą nuotrauką turi nežinia iš kur atsiradusį dryžį. Bėgi žiūrėt ar fotoaparato kortelėje liko geras kadras, o ten nieko nebėra. Tad tenka dalintis tuo kas liko…