Namudinių aludarių judėjimas Lietuvoje įsibėgėja!
Šauktukų ir pompastikos aš nemėgstu, bet antraštės mintis yra būtent tai, kaip viskas atrodo man pasidomėjus visu namudinės aludarystės reikalu iš esmės. Bet apie viską iš pradžių.
Šio blogo lankytojų ir mano paties patogumui dešinėje pusėje esu parankiojęs nuorodų, kurios yra bent kažkiek aktyvios ir susijusios su Lietuvos alumi. Aišku, kaip kolekcininkui yra vietos ir tiems reikalams. Po šio įrašo ten atsirado ir dar viena skiltis, tai atvirasalus.lt blogų nuorodos. Blogai atvirasalus.lt atsirado jau kuris laikas, bet man norėjosi pasižiūrėti kas iš viso to išeis ir ar atsiras pastovių rašytojų. Nesinorėjo patalpinti beveik tuziną nuorodų, kurios veda į vieno įrašo blogą.
Bet visgi aš norėčiau grįžti dar truputį atgal ir pradėti nuo pačios pradžios. Tai pačio atvirasalus.lt atsiradimas. Apie jo atsiradimą rašė tikrasalus.lt prieš beveik metus. Per metus šis puslapis išsiplėtė, subūrė aplink save aludarystės entuziastus. Jo dėka pradėjo vykti kasmėnesiniai Vilniaus aludarių klubo susitikimai. Panašūs susitikimai vyksta ir Kaune, Šiauliuose. Bendruomenė dalinasi patirtimi verdant alų, receptais ir t.t. Puslapyje galima rasti naudingų straipsnių, forumą, skaičiuokles ir blogų fermą, kurioje kiekvienas norintis gali turėti kertelę savo mintims išsakyti. Nemanau, kad kas geriau galėtų apie projektą papasakoti, jei ne pats jo įkūrėjas ir kūrėjas (pats prašė pristatyti kaip bendraautorių, nes prie projekto prisidėję daug žmonių) Simonas, geriau visų internete žinomas Pono Nieko pseudonimu. Skaityti pilną įrašą »
Tauro Porteris
Prekybos vietose vos tik pasirodęs Tauro Porteris (bent jau prekybos tinkle IKI) iškarto buvo su akcijinę kaina. Įdomiai atrodė lentynoje uždėta kaina, kuri skelbė ir buvusią, nors jos iš tiesų dar nebuvo, ir jau esamą kainą. Tarkim tai naujas būdas dar labiau į save atkreipti dėmesį. Atkreipinėti į save dėmesį Tauras bando per metus bent porą kartų. Na ir paragauti jo reikia, visgi naujiena. Bet kuo toliau, tuo baisiau Taurą ragauti. Jau pradedant šlykščius prisiminimus keliančiu Tauro su medumi alų toliau buvo tik blogai arba blogai. Netiko man nei jubiliejinis jų alus, nei nefiltruotas, nei gyvas. Berods ne man vienam tos alaus rūšys nepatiko, nes jas rasti prekybos lentynose nežinau ar dar galima, bent aš jų nebematau. Žodžiu Tauras eksperimentavo daug ir eilė atėjo dar vienam eksperimentui.
Tauro Porteris – vienintelis porteris Lietuvoje gaminamas iš 5 salyklų: šviesiojo, Miuncheno, karamelinio, šokoladinio ir juodojo. Šio alaus išskirtinumas – tai kruopštus salyklų derinimas, siekiant išgauti tik šiai alaus rūšiai būdingą skonį.
Taip aprašomas šis alus gamintojų, o aš nešuosi alų namo ir bandysiu pateikti savo aprašymą.
Namuose nieko nelaukęs kemšu butelį ir pilu alų į taurę. Puiki puta, tamsios purvinos kakavos su pienu spalvos. Alus juodas. Ne ne, ne tamsiai rudas, ne nuraudonavęs, tiesiog ir paraidžiui – j u o d a s. Bendras vaizdas taurėje glosto akį ir nesitiki, kad tai Tauro produktas. Uostom. Šnerves perbėga degintas salyklas, kavos prieskonis, alkoholio užuomazgos ir kažkoks mažas pasiklydęs nemalonaus prieskonio kvapelis, bet jis gerai įvertinti kvapą netrukdo. Ragaujam. Pripažinsiu, pirmi gurkšniai nepatiko, nuvylė, bet noro paieškoti daugiau nenustelbė. Toliau viskas ėmė taisytis. Skonyje puikiai pinasi kartumas apynio ir kartumas deginto salyklo, kuris čia panašus į kavos pupelės ar juodojo šokolado. Skonis plokščias, sausas. O toks būdingas gal daugiau stoutui. Taip pat skonis pilnas, su puikiu liekamuoju skoniu, kuriame išryškėja kartumas. Alus 6,3% stiprumo ir vos kelias akimirkas tai buvo pasijutę. Dar viena labai puiki šio alaus sąvybė, kad jis būdamas stiprus, tamsus, Lietuvoje išvirtas alus, nėra saldus. Kažkiek saldumo žinoma yra, bet jis kaip priedas, viską papildantis, o ne nustelbiantis. Alaus skonio pilnumas ir alkoholio koncentracija leidžia pasidžiaugti, kad pagaliau Lietuvoje yra alus, kuriuo galima pasimėgauti ir jo užteks visam vakarui.
Belieka pasidžiaugti, kad šis alus nepasirodė kaip koks pseudo kalėdinis alus ir palinkėti, kad Tauro alaus darykla, turėdama stiprų porterį, sustiprintų ir kitų savo alaus rūšių skonines savybes. Juk galite dar kartą paskelbti, kad atnaujinote receptūrą ar panašiai, nes šis porterio pavyzdys rodo, kad galite ir mokate virti alų.
Atsinaujinęs Utenos alus Pilsener
Šis alus nėra skonio medžiotojo svajonė. Bet šis alus yra, jis užima vietą parduotuvių lentynose ir jis pažįstamas daug geriau didžiajai Lietuvos žmonių daliai, nei koks nors Keptinis.
Šis alus taurėje žiūrisi gražiai, ryški geltona spalva, tiršta smulki ilgai besilaikanti puta. Ir beveik viskas. Yra kvapas, bet jis nemalonus. Skonis tvarkingas, jaučiamas prieskonis, kažkiek karstelėjimo. Bet skonis toks vienkartinis, neįsimintinas, bet ir pilti lauk nesinori.
Tiesa sakant rašyti apie šio alaus skonį sunku, o ir nelabai norisi. Už tai norisi pakalbėti apie kitą dalyką. Apie įspūdį, kurį palieka alaus pakuotė. Butelis, etiketė ir visa kita. Tai daug, noriu pabrėžti DAUG labiau vykęs reikalas nei Utenos alaus bandymai su Dark ar ta nesąmonė su Friday alumi. Nežinau kodėl Utenos alui netinka tradicinė alaus butelio spalva, t.y. ruda. Jie renkasi arba peršviečiamą, arba skaidrų. Arba šiuo atveju žalią. Iš kitos pusės žalia spalva jau nuo senų senovės lydi jų Pilsener rūšį. Toliau etiketė, kamštelis puikiai susilieja į bendrą puikų vaizdą. Dar vienas dalykas, dėl ko Utenos alus nusipelno mano pagyrimų, tai reikiamu laiku padarytas atsinaujinimas. Jie aišku sako, kad tai padaryta 35 metų daryklos jubiliejui, bet stebint kas darėsi parduotuvėse lentynose, galiu drąsiai sakyti, kad reikėjo šito atsinaujinimo arba būtų tekę šios rūšies atsisakyti. Ji gyva buvo tik ypač konservatyvių ir lojalių gerbėjų ir… na žinoma, visagalio dalyko Lietuvoje, pavadinimu akcija.
Viską apibendrinus ir matant savalaikius aludarių sprendimus, belieka pasakyti, kad rezultatas puikus. Ir kaip kolekcininkas nuo visų kolekcininkų- ačiū už naują kamštelį 
Angliškos Kalėdos
Rašyti apie Kalėdas sausio pabaigoje gal kiek ir keistoka. Bet kuomet oras už lango tampa vis atšiauresnis ir panašesnis į orus, kurie ankščiau buvo per Kalėdas, tai sau galiu leisti. Niekam ne paslaptis, kad Kalėdos dovanų metas. Dovanų gavau ir aš. Apie jas ir noriu papasakoti. Iš kur dovanos išduoda įrašo pavadinimas.
Pradžiai, apšilimui, kelios rūšys, kurios nėra vertos aprašymo, o tik paminėjimo. Tai lager tipo, lengvai besigeriantys alūs, su kiekvienam būdingu savotišku prieskoniu. Kad vienas iš jų kažkokios kitos šalies gamybos ar tai licencijos, nesigilinu, visi pirkti Didžiojoje Britanijoje ir darau prielaidą, kad tai ir bus to alaus kilmės šalis. Tiesa, Sapporo vien dėl skardinės vertas būti ragaujamas
Per didžiąją angliško alaus degustaciją jau ragautas Wells Banana Bread Beer 5.2% kaip ir per degustaciją, taip ir dabar atsidūrė per viduriuką. Iš vienos pusės nieko neįprasminantys lageriai, kitoje kiek geresni angliško alaus pavyzdžiai. Vis tas pats įdomus bananų prieskonis šiame aluje dominuoja ir karts nuo karto tokio alaus pagurkšnoti norisi. Be to ir lauktuvėms jo sulaukti pavyksta turbūt dėl to pačio banano tiek pavadinime, tiek etiketėje.
Toliau sekė taip pat jau ragautas ir aprašytas Theakston Old Peculier 5,6%. Šį kart prie to kas buvo parašyta galiu pridurti, kad alus nėra labai gilaus skonio, bet labai lengvai geriamas. Skonis pilnas, jaučiamas salykliškumas, kavos prieskonis. Vienu metu lyg buvo pasirodęs džiovintas obuolys su savo prieskoniu. Kartumas ilgai išsilaiko poskonyje.
Shepherd Neame 1698 6,8%. Nors pakankamai stiprus, bet elgėsi neišsišokančiai. Gražios, nurudavusiai oranžinės spalvos alus, kuris pasislėpė po smulkia, negausia puta. Alaus skonis vos salstelėjęs, jaučiamas salykliškumas, per viduriuką jaučiama angliarūgštė arba kitaip: užgazuotas su protu. Kaip ir visi atkeliavę iš salos, šis alus karstelėjęs kiek labiau, nei tipiniai lietuviški alūs, kartumas kartu nusėda ir į poskonį. Paliko tvarkingo alaus įspūdį.
Crabbie’s Ginger Beer 4%. Gan įdomus alus. Nežinau ar imbierinis alus tinka į standartinę alaus apibūdinimo amplitudę. Be to ir sakyti, kad tai alus, gan sudėtinga. Jis saldus, ryškiai išreikšto imbiero prieskonio. Kartumo ten geriau neieškoti. Visas internetas siūlo jį gerti pridėjus pilną stiklinę ledukų, pagardinus citrina ar laimu. Tiek daug sau leidus, tikrai nesakyčiau, jog ragavau alų. Kaip ten bebūtų ir kaip visa tai vadintus, tai verta paragavimo.
Latviškos Kalėdos
Tarpušvenčiu teko pabuvoti Latvijoje. Tęsiant šventinio alaus temą, noriu papasakoti, ką pavyko rasti šventinio.
Pirmasis alus kaip atskiras alus gal niekada nebūtų pasirodęs šiame bloge, bet prie kompanijos, dėl etiketės galima ir pasidalinti. Tai Bralis aludarių išvirtas (?) Senču alus 4%. Tai šviesus, gražios geltonos spalvos alus. Neįsimintino, eilinio karstelėjusio skonio. Tai lyg koks Švyturio Gintarinis ar panašaus tipo alus. Tiesa, lengvesnis.
Tos pačios daryklos Ziemassvetku alus 6,6% supilstyta į nenusakomos talpos butelį ir papuoštas nenusakomos formos etikete. Kaina šio viso grožio 2,29 lato. Pilam į stiklinę. Gausiai užputoja, o vėliau alus taurėje elgiasi gan keistai. Taip kylančių nuo taurės dugno burbuliukų dar neteko matyti. Dabar pagalvoju, kad koks skirtumas kas ten kaip kyla, skoniui tai mažai įtakos turintis dalykas. Nors burbuliukų kilimo trajektorija nuo taurės dugno link viršaus, gerai pagalvojus, alui išvis įtakos nedaro. Skonis įdomus, minkštas. Viena aišku, cinamonas čia dominuoja. Kartumo šiame aluje nedaug, tik neaišku ar jo išties mažoka, ar cinamonas jį užmuša. Po cinamono truputis ant gomurio atsisės citrusinio vaisiaus, saldumo. Viską sudėjus į krūvą gaunam labai neblogą alų, kuris išpilstytas nefiltruotas ir nepasterizuotas. Puikus latvių bandymas išleidžiant stiprų, tamsų, prieskoninį šventinį alų. Tikrai puikus.
Prie Bralis aludarių prisidėjo ir Aldaris su savo Ziemas Tumšais Alus 5,8%. Bijau apsimeluoti, bet berods žiemos alus pas Aldarį buvo ir pernai. Pernai buvo pernai, šiemet yra šiemet ir alus puikus. Gal jis nėra puikus žiūrint plačiai, bet man – lietuviui, pasiilgusiam įdomesnio skonio, šis buvo labai netgi gerai. Tai išties tamsus alus, kuris gali didžiuotis puta, kuri laikosi išties ilgai. Tai dar vienas prieskoninis alus, nes jame ryškiai jaučiasi kalendra. Degintas salyklas ir kalendra suteikia šiam alui labai malonų skonį ir jį gerti nepabosta.
Kelionė į Latviją buvo puiki, liksianti atmintyje ilgam. Dar smagiau, kad po jos teko paragauti puikaus alaus. Belieka pripažinti, kad alaus mėgėjams Latvijoje per Kalėdas buvo linksmiau, nei alaus mėgėjams Lietuvoje.
Lietuviškos Kalėdos
Kalėdos Lietuvoje jau beveik buvo atėjusios, kai Lietuvos alaus padangėje pasirodė kelios naujos žvaigždutės. Šventinės… Kalėdinės…
Ką mes turėjom iki tol švenčių laikotarpiui? Jau rašiau apie Švyturio bandymus su prieskoniniu alumi. Taip pat pernai susipažinę su Senojo Vilniaus tamsiu alumi su prieskoniais, šias metais galėjom džiaugtis, jog jis sugrįžo. Tai buvo ir viskas mūsų alaus kraštu tituluojamoje Lietuvėlėje.
Priminsiu, kad pernai prieš šventes pasirodė Dūmo alus, paskui dar spėjo išlįsti Aukštaitijos bravorų alus, su savo masyviuoju 2l buteliu. Buvo ir visa Senojo Vilniaus serija, ne tik minėtas tamsus su prieskoniais. Buvo ir atgimęs Adler Bock, tik tą kart be prieskonių. Apibendrinus, pernai buvo linksmiau. Linksmiau ir dėl gausesnės pasiūlos, ir dėl to, kad tą pasiūlą buvo galima rasti plačiau.
Šiais metais šventines naujienas ne kiekvienas galėjo rasti prieš Kalėdas, o po jų kam jos bereikalingos?
Kalėdos buvo šeštadienį, o firminėse krautuvėlėse tik ketvirtadienį pasirodė Kalėdinis tamsus alus 6%, kurį išvirė Taruškų aludariai (Aukštaitijos bravorai). Pats alus man paliko gan neblogą įspūdį. Smagiai sumaišytas, tamsus, stiprokas alus. Stiprumo skonyje nesijautė, jautėsi karstelėjimas, truputis tamsiam alui būdingo kepintų-degintų dalykų aromato. Bet kaip jau ir minėjau, pats alus tvarkingas, stipriai neišsiskiriantis. Tampa jau tradicija, kad Aukštaitijos bravorų šeimai priklausantys bravorai verda skanų, tvarkinga, gerai subalansuotą alų, bet kartu tas alus nuobodus ir nepaliekantis gilesnio įspūdžio. Gal dėl tos priežasties lentynose nebeliko Taruškų tamsaus ir šviesaus, Miežiškių, Kalnėnų ir kitų alaus rūšių?
Prieš pat Kalėdas pasirodė ir Gubernijos Šventinis Elis 5,9%. Jo vis dar galima rasti Norfa tinklo parduotuvėse, tik ne visose. Gražios spalvos, smagiai putojantis alus. Taurėje savo išvaizda sau nedarė gėdos. Skonis pilnas deginto salyklo, kuris vėliau gali pavirsti į kavos ar šokolado prieskonį. Elį Lietuvoje berods turime vieną, Kalnapilio verdamą Kaštonų arba kaip dabar Brown Ale. Bet su juo lyginti man nesigauna, labiau norisi lyginti su Dvareliškių Tamstos alumi. Tada, pavasarį ragautas pastarasis iki šleikštulio buvo privarvolintas deginto salyklo ir tokį alų buvo sunku gerti, Gubernijos variantas daug geresnis (yra kas bandė lyginti ir su kitomis alaus rūšimis). Bet čia lyginant tarp jų dviejų, jei lyginti su šventėmis, šventine nuotaika, šventiniu stalu, tai gan silpnokas. Jei atmetus visas šventes, po švenčių susigėrė labai smagiai ir gardžiai.
Alaus daryklos Brūveris imbierinio alaus serija
Kartu su Jumis norėčiau grįžti mėnesį atgal. Tuomet, gruodžio 10 d. sporto mėgėjui prie televizoriaus buvo tikra šventė. Pasakoti apie El Clasico, manau, neverta. Prisimenu kaip gerai buvo jau pirmomis minutėmis, ne taip linksma buvo po to Tačiau nepaisant ilgai lauktų futbolo rungtynių, tą vakarą galėjau mėgautis ir dar vienu sporto įvykiu, kurį taip pat rodė televizoriatorius. Tai buvo Didžiosios Britanijos snookerio čempionato finalas. Susitiko du jaunosios kartos atstovai ir žaisdami labai aukšto lygio ir intensyvų snookerį padovanojo man dar vieną puikų reginį. Tą vakarą neprašoviau iš anksto pasirūpinęs geru alumi. Nesugalvojau geresnės progos paragauti visą seriją latviško imbierinio alaus, kaip jau minėti du sporto renginiai ir jų vėpsojimas prie televizoriaus.
Kuomet pokštelėjo Ingver Gaišais 4,7% kamštelis ir alus iš butelio bėgo į taurę, K.Benzema mušė pirmą įvartį. Žiūrint pakartojimą ir plačiai besišypsant, taurėje jau teliuskavo tamsiai gintarinės spalvos, pasidengęs smulkia ir tiršta puta, alus. Šis alus ragavosi labai skaniai. Iškart supratau, kad visi ragaujami alūs bus saldoki, nes imbieras tai suteikia. Bet be saldumo ir imbiero žnaibymosi, aluje užteko ir salyklo ir apynio aromato. Alus skonio turi daug, jis gan gerai sumaišytas, pilnas, ilgai liekantis. Bendras įspūdis liko labai geras, prisiminsiu šį alų kaip lengvai besigeriantį, bet pilną skonio.
Prieš ilgąją pertrauką, kuomet jau nebebuvo taip smagu, atsidariau Ingver Sarkanais 5,4%. Kiek rašo internetas ir patys gamintojai, alus pagamintas su specialiais apyniais salyklais, kurie ir sukuria raudoną spalvą. Taurėje alus žiūrisi maloniai, gal dėl savo tokios netradicinės spalvos. Man jį geriant pasirodė labai panašus skonis, kaip ir raudonosios arbatos kurią geriu namuose. Gal čia spalva tokį prieskonį turi? Vėl gi, imbieras davė savo saldumo ir išskirtinio prieskonio, tačiau pats alus, lyginant su prieš tai ragautu ir aplamai bendram kontekste pasirodė silpnokas. Silpnokas savo skoniu, nes jis per minkštas, išplaukęs ir jo per mažai. Bet pervertus viską į kitą pusę, tas skonis įdomus.
Baiginėjantis futbolui ir vis dažniau perjunginėjant kanalą per kurį rodė snookerį, kambaryje pakvipo vyšniomis. Tas pats gamintojas skelbia, kad apynių kiekis šiame aluje sumažintas, o pats alus pagamintas Sarkanais alaus pagrindu. Kalbu jau apie Ingver Kiršu 5,5%. Vyšnios šitame aluje lenda iš visur ir per visur, kaip kartumas lenda angliškame aluje. Gurkšnis po gurkšnio sunkiai kažką pavyko išgaudyti šiame aluje. Tik sausumas, kuris lieka geriant vyšnių kompotą yra ir čia. Sunkiai ir tas pats imbieras čia rado vietos, vis jį nustelbdavo vyšnios. Greitai šio alaus taurė pas mane ištuštėjo, nes šalia sėdėjusi moteris vis kartojo koks jis skanus po kiekvieno gurkšnio iš mano taurės.
Kuomet jau gan plačiai išsidrėbęs sofoje pakėliau taurė Ingver Melnais 7% artėjo lemiami finaliniai snookerio roundai. Buvo gerokai po vidurnakčio, o per taurėje esantį alų sunkiai prasiskverbė kaitrinės lemputės šviesa. Taip, alus iš ties tamsus, jau toks tamsus, kad net juodas. Putoja irgi gražiai ir taurėje visas tas derinys žiūrisi puikiai. Stiprumo, kuris virstų alkoholio skoniu aluje, nesijautė. Ragaujant norėjosi iš šio alaus daugiau. Taip, jis tamsus kaip naktis, taip, jis imbierinis ir imbieras jaučiasi, taip, jis tamsus dar kartą ir jaučiasi tamsiame aluje būdingas duonos, razinų, truputis šokolado, deginto salyklo skonis, bet visa tai kažkaip ne taip suplakta. Kažko trūksta, o gal kažko per daug. Prisiminus pirmojo ragauto alaus gaivumą, lengvumą ir skonio pilnumą, šis sėdasi po medžiu ir ilsisi pavėsyje.
Apibendrinant visos rūšys įdomios ir vertos paragavimo. Nė viena neužkliuvo kaip netinkama ar gadinanti vakarą kurio laukta bent mėnesį tai tikrai. Visas alaus rūšis norėjosi pabaigti iki galo ir išieškoti. Taip pat visos buvo labai skirtingos ir viena nuo kitos stipriai skyrėsi, kas degustaciją pavertė dar įdomesne.
Kolekcijos naujienos ir Volfas Engelman Imperial Porter
Specialiai alaus rūšiai skirta taure ar bokalu aludariai nudžiugina retai. Gal ne tiek retai, kiek daug rečiau, nei tarkim paprastais stiklais, kurie skirti bendram visų alaus rūšių naudojimui. Čia kalbu apie Volfo Engalman išleistas 0,3l ir 0,5l taures, skirtas būtent specialiai jų verdamam Imperial Porter. Viskas labai gražu ir taurė ne kasdieninė. Darau tai retai, bet šįkart nusprendžiu, kad galbūt verta paragauti Imperial Porteri iš jam skirtos taurės. Taurėje alus atrodo išties gražiai ir tokią taurę gavus bare man nuotaika tikrai pakiltų. Visai kas kita su alaus skoniu. Jis toks perdėtai tuščias, kad vadinti jį porteriu ir dar Imperial (kas mano durnai galvai žinoma kaip karališko atitikmuo) neapsiverčia liežuvis. Kita vertus, tai vis dėl to mano manymu geriausia ką šis bravoras verda, nes visa kita produkcija… Nežinau ar jau minėjau šiame bloge, bet kelis kartus teko ragauti jų alaus bare, taurė taip ir buvo palikta apypilnė. Grįžtant prie porterio, be tuščio skonio įspūdžio tik gurkštelėjus šio alaus, vėliau po truputi ant gomurio sėda degintas salyklas, apynių kartumas. Kad ir kaip ten bebūtų, porteriui šis alus per skystas ir nieko nebepribursi, net ir su gražiomis taurėmis.
Toliau kolekcijos naujienos:
Volfas Engalman Imperial Porteris 0,5l taurė ant kojelės
Volfas Engalman Imperial Porteris 0,3l taurė ant kojelės
Utenos alus 0,5l bokalas Žalgiris Šalenga
Bravaria Crystal 0,5l taurė
.
.
.
.
.
Čižo alus 0,4l stiklinė
Taura 1l bokalas
Taura 0,5l stiklinė
Kalnapilis Braun Ale 0,3l taurė ant kojelės
.
.
.
.
Kauno alus 0,3l taurė
Kauno alus 0,5l taurė
Kauno alus 0,5l bokalas šoninis
Apibendrinant 2011
Tie kas naudojasi wordpress blogų ferma, metų pradžioje gauna statistinį laišką, kuriame apibendrinama visi praėję metai. Praeitais metais pasidalinau tokiu laišku, dalinuosi ir šiemet
Here’s an excerpt:
The concert hall at the Syndey Opera House holds 2,700 people. This blog was viewed about 38,000 times in 2011. If it were a concert at Sydney Opera House, it would take about 14 sold-out performances for that many people to see it.
Adler Bock su prieskoniais
Jau kaip ir šventės ant nosies, jau laikas ir šventinėms alaus rūšims pasirodyti. Aludariai jau lyg ir įprato alaus mėgėjus pradžiuginti pavasarį, su žiemos šventėmis kiek sunkiau. Pavienių bandymų būta, o Vilniaus alaus šventinis alus su prieskoniais buvo toks sėkmingas, kad jam dingus iš lentynų netilo klausimai kada gi jis vėl pasirodys. Tiesa, pilstomo jo buvo galima nusipirkti, bet buteliuose ne. Norėčiau būti Vilniaus alaus aludarių vietoje, turėtų būti smagus jausmas išvirti alų skirtą žiemos sezonui ir žinoti, kad jis yra laukiamas.
Prieskonių naudojimas aluje dar neįgavo tokio pagreičio, kaip žodžio gyvas naudojimas, bet ką gali žinoti. Tiesa, Vilniaus alaus bandymas buvo sėkmingas, ko negalėčiau pasakyti apie kitą bandymą naudoti prieskonius – tai Adler Bock. Vien jau, kad pagardintas buvo ne tamsus alus, bet šviesus, kelia man šokią tokią nuostabą. Juk šventinis alus turėtų būti sunkus, tirštas, tamsus. Tada jam netrukdys ir stiprumas. Nors gal čia tik man taip atrodo.
Dar užkliuvo man už akies tai, kad ant etiketės nėra nurodyta beveik jokios informacijos apie alaus išskirtinumą. Ant šlipso informacijos yra, kad tai alus praturtintas kardamonu, vanile, cinamonu, apelsinų žievelėmis. Bet jei aš nusipirksiu butelį be šlipso?
Atsidarius butelį ir bandant užuosti pirmus aromatus nustembu, kad neužsiuodžia niekas. Supylus į taurę tas pats. Na pala pala, galvoju, vanilė, cinamonas turi tokį kvapą, kurio su niekuo kitu nesumaišysi. Kad jo ir nedaug būtų dėta, bet vistiek nors kažkas užsiuostų. Ragaujant tuštumo ir nykumo jausmas niekur nedingo. Sėdėjau aš sau ir galvojau, kad gali būti, jog prieskonių būna per daug ar jų įdėta kažkaip neproporcingai, bet, kad geriant alų, kuris reklamuojamas kaip kažkas tokio ir dar su prieskoniais, ir tų prieskonių nesijaustų, tai čia jau man lieka nesuprantama. Dar prisiminiau kainą, berods nebuvo taip, kad už pusės litro alaus butelį sumokėjęs virš trijų litų aš gaučiau tiek mažai arba kitaip sakant – nieko.
Mintimis vėl grįžtu prie Vilniaus alaus verdamo Senojo Vilniaus su prieskoniais. Vienas pirkėjas pirko tris butelius šio alaus ir man sako:
- Žinot kodėl perku tris butelius? Nes vieną gersiu gerai atšaldytą, vieną kambario temperatūros, o trečią pašildytą ir kaskart jis bus kitoks savo skoniu. Gaunasi taip, kad perku tris skirtingus butelius alaus.
Turiu blogą žinią Švyturio aludariams, dėja, bet Jūsų alaus per kitas Kalėdas nelauks. Ir nebevartokit to pasiūlymo stiprų alų derinti su morkų pyragu, nes jau tiek kartų tai pakartojote savo reklamose, jog pabodo…
Tiesa, dar iki švenčių šiek tiek liko, Aukštaitijos bravorų aludariai žadėjo tamsų šventinį alų, gal jis kažkiek situaciją pataisys.
