Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Žywiec 2010: kelionė

with one comment

Birželio 17d., kai berods prancūzai žaidė fantastiškai, aš ir dar septyni lietuviai išsiruošėm į Lenkiją, Žywiec’o miestą, kur jau kitos dienos vakarą, kai vokiečiai lošė taip pat fantastiškai, turėjo prasidėti didžiausia kolekcininkų šventė Europoje.

Atskaitos taškas tapo Marijampolė, kurioje gyvena kolekcininkai Remigijus ir Sigla. Šį kartą Remis pavaišino visus apkepu, kurio prikapojau tikrai nemažai, nes buvo labai jau kažkaip skanu. Kiekvienos tokios išvykos scenarijus labai panašus: susirenkam kas iš kur, susidedam daiktus, susėdam ir važiuojam. Taip buvo ir šį kartą.

Zwerius labiausiai džiaugėsi artėjančia kelione

Apie antrą valandą nakties, kai jau buvo pasikeisti pinigai į vietinę valiutą, kai buvo paragautas vienas kitas buteliukas vietinio alaus, prasidėjo anekdotų pasakojimas (kad laikas neprailgtų). Šiaip tai, kaip prasidėjo anekdotai, taip jie ir nesibaigė nei važiuojant į, nei važiuojant iš. Ta proga vienas iš daugelio išgirstų kelionėje:

Sugalvojo medžiotojas pamedžiot meškas. Eina per mišką su savo dvivamzdžiu, prieina olą. Nedrąsu eit į vidų, tai prieš tai sušovė kartą į olą, įeina į vidų, žiūri nieko nėra. Staiga letena šliopt ant peties, atsisuka, žiūri meška. Ta ir sako:

– Tave iškrušt ar sudraskyt?

Medžiotojas pagalvojo, kad nelabai yra iš ko rintis ir sako:

– Iškrušk…

Iškrušo, tas susinervino, nubėgo į parduotuvę, nusipirko automatą, atbėgo prie olos, suvarė į vidų seriją, įeina į vidų, žiūri nieko nėra. Vėl letena šliopt:

– Tave iškrušt ar sudraskyt?

– Iškrušk…

Iškrušo, tas vėl visas drebantis į parduotuvę, nusiperka pulimiotą, atlekia prie olos, vieną serija, antrą suvaro, įbėga į olą, o ten vėl nieko nėra. Tik šliopt letena ant peties:

– Klausyk,- sako meška. – Aš niekaip nesuprantu, tu pyderas ar medžiotojas?

Pailsėti nuo anekdotų sustojome kažkur Lenkijos glūdumoje esančioje degalinėje. Aš kažkada žiūrėdamas nacionalinį kanalą ir per jį rodytą laidą “Myliu Ameriką“ mačiau, kaip Radzevičius su Starkumi gamino šaltibarščius Kalifornijos paplūdimyje.  Tuomet nusprendžiau, kad tai puiki pramoga kelionėje ir su Siglos pagalba tokiai atrakcijai pasiruošiau prieš kelionę. Toje Lenkijos glūdumoje ir pasigaminome šaltibarščių.

Recepte buvo nurodyta, kad jei norima, kad gautųsi skanūs šaltibarščiai, juos gaminti reikia sėdint ant šaligatvio

Patarimas toks: jei sugalvosite gamintis šaltibarščius kelionėje ir neturėsite virtų bulvių, juos gaminkite šalia mcdonaldo ir virtas bulves puikiai atstos jų bulvės fri.

Šaltibarščių vartojimo procesas

Pasistiprinę šaltibarščiais pajudėjom toliau. Iki Žywieco buvo suplanuota aplankyti kelias mažąsias Lenkijos alaus daryklas. Aplankėme net tris, kaip sekėsi skaitykite vėlesniuose įrašuose ryt poryt. Įvažiavę į Žywiecą pirma nusprendėme susirasti viešbutį, kuriame turėjome apsistoti. Bet tai nebuvo taip jau ir paprasta, nes lenkų kelininkai su humoro jausmu ir darydami aplinkelį, kuomet remontuoja kažkurią kelio dalį, nesivargina sudėti ženklų teisingai ir tokie kaip mes aklai tikėdami ir pasitikėdami kelio ženklų nurodymais važinėjom ratais. Bet vis dėl to viešbutis buvo rastas. Vaizdas pro kambario, kuriame gyvenau, langus kiek nuvylė, nes vaizdas buvo į viešbučio kiemą, bet viską atstojo džekuzi vonia ir pusantro metro įstrižainės telikas, per kurį galėjau stebėti futbolą.

Kitiems su vaizdu pro langą pasisekė labiau nei man

Ilgai mėgautis viešbučio patogumais negalėjome, nes turėjome skubėti į vakarinę biržą. Kaip sekėsi vakarinėje ir pagrindinėje biržoje skaitykite taip pat kituose įrašuose ryt poryt.

Po visų nuotykių, tikėdamiesi grįžti nenusivėlinę iš Žywieco, išvažiavom ankstų birželio 20d. rytą. Ne tokį ankstų kaip norėjosi mano kelionės draugams, nes aš kažkaip buvau nusprendęs į tokią tolimą kelionę atgal važiuoti tik gerai išsimiegojęs.

Kelionės pabaiga, kaip ir pradžia būna panašaus scenarijaus. Grįžtam, išsidalinam daiktus ir išsisklaidom po Lietuvą. Tik šį kartą aš, Tomas ir Mindaugas nusprendėme, kad pamatėme per mažai ir nebus ką papasakoti grįžus, todėl patraukėme pasidairyti po Marijampolę. Kelionėje niekas valgyti nedavė, todėl nutarėme paragauti vietinės virtuvės ir tam restoranas “Piko pica“ pasirodė labai tinkamas. Kadangi Tomas nieko iš alaus atributikos nerenka, o renka gerus prisiminimus, nusprendė tu prisiminimų turėti su kaupu ir paliko savo rankinę su kamera, dokumentais, raktais ir kitais daiktais restorane. O kad būtų dar įdomiau, apie tai pasakė tik grįžus į Kauną. Gerai, kad picas kepusi mergina buvo su humoro jausmu ir suprato, kad Tomas norėjo tik pajuokauti ir visus daiktus atidavė. Ta linksma gaida kelionė ir baigėsi.

Reklama

Written by Modestas

2010-06-21 at 23:57

Įrašyta kategorijoj Atributikos biržos

Tagged with , ,

Vienas atsakymas

Subscribe to comments with RSS.

  1. pach-pach-pach !!!!

    Zwerakas

    2010-06-22 at 08:58


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: