Lokio žemaitiškas alus

Apie Mažeikių lokį arba dabar Brauer alaus daryklą turbūt žinių yra mažiausia. Bent man neteko matyti jų reklamų, akcijų su jų alumi, o juo labiau savo kolekcijoje neturiu nė vieno stiklo. Taigi nelabai ir aišku kas tai per darykla. Na viena galbūt gali būti aišku, tai pigaus alaus gamintoja. Neretai tas alus ir stiprus. Be to alaus skoninės savybės taip pat nežavinčios. Visą tai žinodamas nustebau pamatęs šios daryklos pilstomo alaus.

Visų pirma apie pirkimo vietą. Labai įdomiai skambėjo darbuotojo alaus apibūdinimas vartojant tirštumo apibūdinimą. Pagal jį, šis alus netirštas. Matyt, kiti tirštesni. Šiaip pats aptarnavimas malonus ir gal netgi puikus, bet kai esi pirmas žmogus perkantis tą dieną alų ir matai kaip tau pilamas alus į plastmasinį butelį, bent dėl akių nenuvarvinus to, kas visą naktį stovėjo sistemoje, puikumui tikrai ne vieta. Be to, atspausdintoje etiketėje trūksta žodžių ar sakinių pabaigos. Taigi, išorė graži, bet reikia atidirbinėti smulkmenas.

Na, o alus tikrai ne gintarinės spalvos ir aplamai, atrodo, kad etiketėje pateikta informacija ne apie šį konkretų alų, bet gražių, standartinių žodžių kratinys. Alus neputoja, o kvapas lygiai toks pat kaip ir Brauer’io verdamo Eureka ir Norfos alaus. Pats alus nėra skaidrus, greičiau drumstelėjęs. Skonis gan malonus (na vis tenka prisiminti prieš kelias dienas gerto Eureka alaus skonį, kuris tikrai nevertas prisiminimų). Poskonyje lieka malonus karstelėjimas. Tai nėra tas alus, kuris įeina į kategoriją alų, kuriuos būtina bent kartą paragauti, tačiau jei yra galimybė – paragaukite, kad uždėti bent mažą pliusiuką Brauer gamyklai, kuri su Norfoje stumdomais alumis prisikrovė sau riebių minusų.