Lina Morkūnienė

Ši moteris į kolekcininkų pasaulį atėjo kai aš jame jau buvau (ir tai gan retas reiškinys), bet kaip sąlyginė naujokė iš karto užsirekomendavo kaip puiki alaus ir visko kas su juo susiję žinovė. Bent taip atrodė skaitant jos pasisakymus internete. Vėliau ji ėmė lankytis renginiuose ir aš labai džiaugiuosi, kad mes susipažinome. Taigi, vis sukosi galvoje mintis, kad reikia pasinaudoti tuo, kad turiu tokią kuklią rubrikėlę savo bloge, kaip „Svečiuose pas kolekcininką“ bei pakalbinti šią kolekcininkę.

Dar prieš tai, kai sutikai atsakyti į kelis klausimus, pažadėjau sau, kad pirmas klausimas bus: na tai nuo ko viskas prasidėjo? Bet, galbūt, pirmiausia trumpai papasakok kam aš tuos klausimus užduodu? Kaip reikėtų tave pristatyti kolekcininkų pasaulyje ir šiaip žmonėms besidominčiais tuo, apie ką rašau?

Lina. Tiesiog Lina iš Kauno. Gal tiksliau būtų iš Ukmergės – ten gimiau ir praleidau pusę savo gyvenimo, ir vis dar nelaikau savęs kauniete :). Tiesiog Kaune mane dažniausiai galima rasti :).

Na tai nuo ko viskas prasidėjo? 🙂

Gana banaliai – nuo akcijų. Vyrui sekėsi laimėti krūvas taurių, ėmė jas kaupti, įvairiom progom pradėjau ieškoti jam dovanų retesnių, senesnių eksponatų, taip netyčia užradau „Alaus klubą“ – ir papuoliau į tokį kažkaip keistai savą pasaulį įdomių žmonių, kurie iki šiol kelia pagarbą savo išmanymu ir aistra kolekcionavimui, alui, alaus vartojimo kultūrai. Įsisukau į tą sūkurį ir taip kažkaip netyčia pamažu perėmiau vyro hobį :).

Ką dabar pavyko surinkti? Kokio dydžio tavo kolekcijos?

Miniatiūrinės lyginant su „tikrų“ kolekcionierių lobiais :). Lietuviškų stiklų kolekcija, jei taip galima pavadint, artėja prie 300.

Kaip pildai savo kolekcijas? Bendrauji tik su Lietuvos kolekcininkais ar tenka bendrauti ir su užsieniečiais?

Visais įmanomais būdais 🙂 ir per akcijas prekybos centruose, ir internetinėse parduotuvėse, mainausi su kitais kolekcininkais, kartais parduoda ar dovanoja bare. Aišku, lietuviška kolekcijos tema lemia, kad daugiausia reikalų turiu su tautiečiais. Tačiau apsilankius vienoj kitoj tarptautinėj kolekcionierių biržoj susigundžiau praplėsti akiratį ir taip pradėjo kauptis dar dvi kol kas labai mažytės kolekcijos – kortų alaus tematika ir kamštelio formos atidarytuvų-magnetų. Taigi, tikiuosi ateityje bus daugiau progų pabendraut ir su užsieniečiais.

Kaip sprendi laikymo ir eksponavimo problemą?

Iki šiol nesprendžiau 🙂 Tiesiog taurės pamažu stūmė knygas iš visų lentynų. Bet jau kuris laikas bežiūrint į sugrūstas taures sekcijoj suskausta širdį – šitaip nei pačiai gražu pažiūrėti, nei kitam parodyti 🙂 Teks derėtis su šeimyna, kad aukotų man visą kambarį 🙂

Ar kolekcionuojant yra kažkokie tikslai (surinkti kažkokį kiekį ar pan.)?

Gal dėlto ir nevadinu savęs kolekcioniere – nes neturiu jokio tikslo… Nei tam tikrą skaičių surinkt, nei ką nors aplenkt. Man tai ne sportas su kažkokių rezultatų siekimu – tiesiog didžiulis malonumas kiekvieną kartą gavus naują eksponatą ir dar didesnis – jei eksponatas retas, senas ar mažos daryklos 🙂

Aistra lietuviškam stiklui užsikrėtę abu, kad man pasakytum kažką naujo, reikėtų pasistengti, bet visgi, kitiems ką papasakotum apie kitus stiklo kolekcininkus? Kokie skaičiai figūruoja lietuviškose kolekcijose? Ar daug tokių kaip mes?

Labai jau reliatyvus klausimas 🙂 Kai draugams prasitariu apie kolekcionierių susitikimus, biržas, šie nustemba – tai tu ne viena „tokia“?? Tada sakau, kad mūsų daug. Bet jei lyginti su, tarkim, kamštelių ar etikečių kolekcionieriais iš kokios Vokietijos ar kitos šalies, kur toks hobis kur kas labiau paplitęs – mūsų tik saujelė :). Gal tai dėl pačios kolekcijos specifikos – stiklai užima kur kas daugiau vietos nei kamšteliai ar padėkliukai, be to, lietuviškų egzempliorių kiekis gana ribotas – didžiausios man žinomos lietuviškų taurių ir bokalų kolekcijos nesiekia 600 vienetų, ir tai – gana smulkmeniškai vertinant skirtumus, tarkim logotipų atspalviuose. Tikriausiai todėl, jei daryklos neišleidžia naujų stiklų ir kurį laiką nesiseka pasipildyti kolekcijos – kolekcionieriai imasi plėsti temą, pavyzdžiui: Baltijos šalių daryklų, stiklai futbolo tema, tam tikro tarptautinio prekinio ženklo stiklai ir t.t.

Ar turi savo kolekcijoje tokių eksponatų, kuriuos didžiuodamasi parodytum kitam kolekcionieriui?

Na, kitą kolekcionierių būtų sunku kuo nors nustebint, gal nebent vienas kitas retesnis eksponatas vertas dėmesio. Labiausiai ko gero didžiuojuos tarybinio alubario Berželis bokalu, kurį, kad ir kaip gėda pripažinti – iš pradžių palaikiau greičiau vaza, o ne bokalu :). Laimė, protingi žmonės laiku ištaisė šią spragą mano išsilavinime ir bokalas atsidūrė kolekcijoje :).

O jei užklystų draugas, naujas pažįstamas ar kitas tavo namų svečias, ką pirmiausia parodytum? Gal turi eksponatų su istorija? Viena kita gali pasidalinti 🙂

Apie savo kolekciją galėčiau ištisą dieną pasakot 🙂 Tik deja, tos mano istorijos tik man pačiai ko gero įdomios, nes susiję su asmeniniais prisiminimais. Tarkim kaip vieną barą siaubėm, kad prisirinktume bokalų – reikėjo iš kart užsisakyti 5 bokalus alaus, kad Utenos Premium litrinį gautume dovanų. Arba, kaip beviltiškai ant blakstienų stačiau visus pažįstamus ieškodama vyrui dovanų Utenos bokalo su auksiniu logotipu – taip ir negavau, o kad paguostų draugai tiesiai iš daryklos atvežė matinį bokaliuką, išleistą gana mažu tiražu. Arba kaip draugės paprašiau parvežti iš Vilniaus neseniai pasirodžiusį naują bokalą – kadangi draugė nebuvo įsitikinus ko man tiksliai reikia – iš parduotuvės paskambino telefonu, taigi savo ausimis girdėjau siaubingą garsą – kol jai pardavė vieną bokalą, pardavėjas sudaužė 8… Gal žmogui iš po vakaro rankos drebėjo, gal draugės išsigando – visgi ūgis 195cm. Bet girdėjau, kaip plūdosi, kad per moteris jo parduotuvėj, kaip laive – vienos bėdos. Tai argi žmogus, neprijaučiantis šiam hobiui, supras kokius skaudžius jausmus sukelia tokia istorija 🙂 🙂 🙂 ?

Gerai, jei atitoltume nuo kolekcijų, bet neatitoltume nuo to, kas tas kolekcijas sieja – alaus, ar tenkina šio gėrimo situacija Lietuvoje? Alaus asortimentas, jo pateikimo ir vartojimo kultūra?

Situacija, tiesą pasakius, vis dar gana apgailėtina, kad ir lyginant su išpopuliarėjusia vyno kultūra, o juk vynas istoriškai net nėra lietuvių kultūros dalis. Pokyčiai, aišku, džiugina – tiek augančiu tautiečių susidomėjimu ir supratimu, tiek didėjančia pasiūla – tai ir auganti užsienietiško alaus įvairovė parduotuvių lentynose, ir vietinių gamintojų naujų skonių ieškojimai, bandymai grįžti prie tradicijų, gyvo alaus. Kartais tie bandymai būna sėkmingi, kartais ne itin, bet jei tai reakcija į reiklesnius vartotojus, lavėjantį skonį, manau tai ženklas, kad situacija gerėja.

Na ir pabaigai, be kolekcionavimo, kokių dar turi pomėgių?

Na, šiuo metu mano „pomėgiai“ labiau adaptuoti mano mažamečių poreikiam :), bet kada nors labai norėčiau nuvažiuoti į Kamčiatką žvejoti lašišų :). O kol kas, kai jau labai pavargstu nuo visko ir visų – dėlioju Jaceko Yerkos dėliones – labai atpalaiduoja :).