Gintaro baras

Labai nenoromis išsiruošiau išvykai į Molėtus. Kuomet kažko esi nepadaręs ar kažkam kažką skolingas ir žinai, jog apie tai tau bus priminta, dideliu entuziazmu, manau, nespinduliuotų daugelis. Na, bet įkalbėtas buvau nuvežtas į Molėtus. Juose įsikūrusiame Gintaro bare vyko klubo “Humulus lupulus“, kuriam priklausau, susirinkimas. Kol dėliojomės klubo veiklos gaires visiems metams, man vis labiau ir labiau aiškėjo į kokią gerą vietą pakliuvau. Bet apie viską iš pradžių.

Gintaro porteris

 

Remigijaus porteris

Prasidėjo viskas nuo Remigijaus virto kalėdinio porterio ragavimo. Pats porteris traukė akį savo išskirtinai sodria juoda spalva. Putos kepurė taip pat užsidėjo gausi ir tvirta. Na, bet gražiai neputojančio naminio alaus man dar neteko matyti. Labai patiko, kad alus yra sauso skonio, bet galbūt kiek per daug apyniuotas. Kalbant su Remigijum, jis pripažino, jog mėgsta apynius ir apyningą skonį, bet mano manymu, porteryje apyniai turėtų būti užslėpti, į viršų iškeliant kitus skonius ir aromatus.  .

Kol aptarinėjom kalėdinį porterį, baro savininkas atnešė savo alaus, o gavęs paragauti porterio, suskubo atnešti ir paties virto porterio. Gintaro (na aš vardo neklausiau, bet sakė, kad šeimininkas, todėl darau išvadą, jog Gintaro baro savininkas turėtų būti Gintaras) porteris tokios išskirtinės spalvos neturėjo. Spalva greičiau ruda, nei juoda. Skonis labai švelnus, minkštas. Aludaris pasakojo, jog naudojo penkių rūšių salyklą.

Vietoje verdamo alaus gavome jau ne paragauti, o tiek kiek norėjom. Pagal receptūrą alus turėtų būti 4,7%. Su menkais nukrypimais tokį stiprumą ir išlaiko. Pats alus labai gražios spalvos, drumstas, nors šiaip būna skaidrus, paprasčiausia mums teko ragauti dar ne visai baigusį bręsti alų. Skonis turi labai įdomų prieskonį, bet kiek aplinkui bandžiau visiems įrodyti, jog jis yra ir išklausti koks tai per prieskonis, likau su savo spėliojimais vienas pats. Jau turbūt darausi kitiems nuobodus su savo uostymais, taurės kilojimais, čepsėjimais ir klausimų uždavinėjimais.

Neištveriu ir pasiprašau pas savininką, jog leistų dirstelėti kur verdamas alus. Leidžia. Rūsyje pamatau mažą, tvarkingą alaus sistemėlę, kurios pajėgumų neužtenka numalšinti troškulį visiems norintiems. Alus subręsta per tris savaites, o parsiduoda per dvi, todėl vieną savaitę tenka pilti ne savo alų.

Daug investicijų pareikalavusią sistemą jau ruošiamasi plėsti. Ir net kelis kartus buvau patikintas, kad investuotų pinigų tikrai negaila, nes alaus virimas labai įdomus dalykas. Mes ragavome 10 virimo alų. Kaip pagalvoji, tai tiek nedaug.

Pakilus iš rūsio dar buvo galima pasižiūrėti kokią sistemą naudoja alui atšaldyti. Be to, grindyse pasirodo įrengtas stiklas, pro kurį matosi kur alus verdamas. Nespėjau išklausti kokius apynius, mieles naudoja, bet kaip supratau, jie ne standartiniai ir ne plačiai randami.

Va taip nesitikėdamas, labai smagiai pasibuvau, pasižiūrėjau į tai, ko galvojau, jog Lietuvoje nėra ir nesitikėjau, jog greitu laiku bus.