Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Vidmantas Laurinavičius: alaus kultūros Lietuvoje nėra

with 7 comments

Dabar jis – Alaus brolijos seniūnas. Tai oficialus jojo užvadinimas. Bet kas toks Vidmantas Laurinavičius atsakyti glaustai ir konkrečiai kažin ar kas sugebėtų, todėl kviečiu pasiskaityti vieną mūsų kažkiek improvizuotą interviu arba kažkiek suplanuotą pokalbį.

– Ar žinai, kad suvedus tavo vardą ir pavardę į google pirma nukreipia į Lietuvos istoriko ir muziejininko dosjė?

– Tai tikrai ne apie mane (šypsosi).

– Tikrai taip, bet jei prirašytume prie viso to “Lietuvos istorikas ir muziejininkas” žodį alus ir gautume Lietuvos alaus istorikas ir muziejininkas, labai toli nugrybautume į lankas?

Na muziejininkas tai gal ne, neturiu aš tiek daug egzempliorių, kaip kiti. Bet istorija domiuosi smarkiai. Skaitinėjimai, rausimaisi po archyvus, visa tai yra pereita. O pačios kolekcijos yra pas mane išlikę mažai, nes turiu labai siaurą rinkimo tematiką.

– Apie Vilnių?

– Jo. Vilniaus apskritis. Vilniaus apskrities alaus istorija, jei jau tiksliau. Ir nesenai užsiėmiau modeliukų rinkimu su alaus atributika.

– Kodėl alus, o ne kažkoks vynas, brendis ar dar koks velnias?

Viskas prasidėjo 1998 metais. Turėjom tokį tinklapį gamezone.lt. Dalinomės tuo metu kas apie ką rašysime. Vienas rašė apie programavimą ir žaidimus, kitas rašė apie starką ir naktinius barus, o aš pasirinkau alų ir moteris. Tai va taip tas alus ir atsirado. Vėliau ta mano rubrika išsirutuliojo į alutis.lt.

– Kaip tave tada pristatyti? Viskas prasidėjo nuo alutis.lt ir jis dar gyvuoja, o aš galėčiau išvardinti dar bent 5 tavo veiklas, kuriomis užsiimi…

– Alaus žmogus, kaip kažkas yra išsireiškęs. Tiksliau viena mergina ėmė ir pasakė ” Tu – alaus žmogus” ir tuo viskas pasakyta.

– Ir tai tau priimtina?

Pilnai. Koks skirtumas kaip tave vadina, svarbu kuo užsiimi.

Grįžkime prie pradžios. Jau sakei, kad buvo rubrika “Alus ir moterys”, kas buvo alutis.lt atsiradimo pagrindas. Kas toliau?

Na taip, buvo “Alus ir moterys”. Paskui moterų nebeliko ir kiek vėliau visai atsiskyriau ir perėjau prie alutis.lt. Puslapio oficiali pradžios data yra 2001 metai. Taip, kad tikram alutis.lt dabar jau 10 metų.

– Tuo metu buvote vieninteliai?

– Ne tik vieninteliai, bet ir pirmieji. Maža to, pirmus du  metus buvome vieninteliai, kurie rašė apie alų. Tuo metu net aludariai neturėjo savo internetinių puslapių. Mes buvome vieninteliai kurie pateikdavome informaciją apie alų. Vėliau jau atsirado aludarių puslapiai. Pirmasis buvo Ragutis. Po savaitės Švyturys savąjį pasileido. Dar vėliau atsirado kavinių puslapiai. O jau po to atsirado mėgėjų puslapių.

– Kuomet dar intensyviai rašydavote į alutis.lt iš kur gaudavote informacijos savo straipsniams? Važiuodavote tiesiai į daryklas?

– Taip. Esu aplankęs… Nors gal geriau taip: esu neaplankęs gal 3-4 Lietuvos bravorus. O tais laikais turėjau sąrašą, kuriame buvo apie 140 bravorų, iš jų 120 buvo aplankyta. Aš asmeniškai pažįstu visus Lietuvos aludarius.

– Tai tokios alaus daryklos, kurioje būtum visai nepažįstamas, nėra?

– Ne, nėra. Netgi būdavo taip, kad atvažiuoji į daryklą, kurioje dar nesi buvęs, prisistatai, kad iš alučio.lt, sako: O! Žinom, prašom į vidų. O šiaip, kaip kitaip tais laikas gausi tos informacijos? Važiuodavom ir rinkdavom tą informaciją. Ir dabar, alutis.lt yra tapęs kaip biblioteka su savo 3500 straipsnių, kartais įdomu ir pačiam pasivartyti.

– O išvarę iš kur nors buvo?

– Buvo viena darykla – Alytaus Daiga.

– Ir išvarė už?..

– Išvarė, dėl to, kad aš alutis.lt parašiau nuomonę apie jų alų, kuri buvo gana kritiška, nes tuo metu jų alus buvo labai prastas. Pamenu, nuveda mane pas direktorių, o jo stalas, kaip tikro pedanto. Švarus, tvarkingas ir padėta 8-10 popieriaus lapelių. Sužinojęs, kad aš iš alutis.lt, tarp tų lapelių susiranda atspausdintą mano straipsnį, kuris jau dviejų metų senumo. Padeda prieš mane ir paklausia ar aš rašiau. Sakau: taip, aš. O jis man: dar klausimų turi?

– Tai dabar tu man, kaip matęs Lietuvoje apie alų viską, nuo iki, alaus vartojimo kultūra Lietuvoje yra?

– Ne, dar neatsirado. Ir neaišku kada atsiras. Nors 2 paskutinius metus vyksta malonios permainos. Atsiranda įvairūs klubai, kavinės pradėjo kitaip žiūrėti, susidomėjimas alumi išaugo. O iki tol buvo paprasčiausias gėrimas (nuo žodžio gerti). Didžiųjų alaus daryklų reklama kalė į galvą, o visi galvodavo, kad taip ir turi būti.

Alaus brolijos ir yra vienas iš tikslų alaus kultūros skleidimas arba kaip iš tavo atsakymo paaiškėjo – kultūros kūrimas?

– Alaus brolija yra įteisintas alutis.lt tęsinys. Tai yra oficiali įmonė ir visa kita.

– Kokie Alaus brolijos planai vasarai?

– Planų visada yra. Va ir dabar į spaustuvę yra atiduotas spausdinti Aludarių žinynas, kurį rašiau 7 mėnesius. Jame bus surašyti visi Lietuvos aludariai. Tikiuosi spaustuvė juos atiduos iki Belmonto alaus atributikos biržos.

– Bus galima įsigyti ar bus dalinama?

– Bus pardavinėjama už simbolinę kainą. Paskutiniu momentu atsisakė remti pagrindinis rėmėjas, tad teko leistis už savo pinigus ir norisi susigrąžinti bent spaudos kainą.

– O renginiai, išvykos?

– Na juos sunku organizuoti. Kad suorganizuoti gerą išvyką reikia apie 50 žmonių. O surinkti 50 žmonių, kurie galėtų skirti tiek finansų kelionei, tiek galėtų sau leisti visą savaitgalį išvykti ir pamatyti tik tai kas susiję su alumi Lietuvoje beveik neįmanoma. O mažos išvykos, tai imsim autobusiukus ir važiuosim. Į tą patį Žywiecą, Latvijos ar Estijos festivalius.

– Ar dėl Alaus brolijos veiklos dabar alutis.lt taip retai beatnaujinamas ar entuziazmo rašyti nebėra? 

– Entuziazmas niekur nedingo. Yra toks paprastas dalykas, kaip laisvas laikas. Iš tikro, tai ankščiau mūsų buvo daugiau, paskui aš likau vienas. Be to atsirado naujų puslapių, kurie puikiai parašo apie visas naujienas. Tad puslapis merdėja, gal jis kada ir atsigaus, gal nebeatsigaus. Nežinau.

– Beertourism.lt irgi išsirutuliojo iš alutis.lt?

– Mane pakvietė į tuometinį “Tiffany Pub” paskaityti porą paskaitų apie alų ir aš pamačiau, kad žmonėms tai įdomu. Vėliau atsirado grupės, užsimezgė kontaktai su užsieniečiais ir taip po truputį išsirutuliojo tas alaus turizmas.

– Na internetas tau nėra svetimas dalykas, kokių komentarų apie save prisiskaitai?

– Oi, kiek tų komentarų yra. Ne lygu po kokia informacija tie komentarai parašyti. Kokiam delfi būna paminėta mano frazė, iš karto atsiranda kokie 5-6, kurie iš karto parašo, kad nuo kada čia kiekvienas pijokas yra alaus ekspertas. Kiti pavadina, kaip minėjau, ir alaus žmogumi. Buvo ir alaus dievu pavadinę. Nei aš dievas, nei ką. Vienu metu manęs buvo visur daug, todėl susilauki tų komentarų įvairių. Aš jau toks žmogus, bendrauju su visais. Nesu kaip kai kurie kolekcininkai, su vienais bendrauja, su kitais susipykę. Aš lygiai taip pat šnekuosi su didžiais aludariais, lygiai taip pat šnekuosi su mažiukais. Man visai jokio skirtumo, kad aš šnekuosi tarkim su Kalnapilio direktoriumi. Išdėsčiau jam savo pastabas, o ar jis jų paklausys čia jau jo reikalas. Šnekėdamasis aš išdėstau savo poziciją, gal kartais pasidalinu idėjomis, kurios sėkmingai pritampa. Pavyzdžiui Vilniaus alui pasiūliau atidaryti tokias firmines krautuvėles, kokias jie dabar turi atsidarę. Ir pavadinimą “krautuvė” rekomendavau naudoti.

– Dabar gan daug kritikos, puolimo susilaukia Lietuvos aludariai. Reklamos ribojimus ruošiamasi įvesti ir visa kita. Apie tai daug jau pridiskutuota, bet man štai kas įdomu. Susidaro toks vaizdas, kad jei rašoma apie alų, tai būtinai minimas Švyturio vardas. Jis pats blogiausias ir visa kita. Va toks Veryga užsipuolė, kad tai blogiausia ką turime ir panašiai. Kodėl neminimas Ragutis, Kalnapilis?

– Pirma, tai, kad Veryga aplamai žino tik vieną bravorą, tai jau yra jo problema ir nėra čia ką daugiau diskutuoti. Antra, galbūt puolamas vienas pačių tų, kurių atrodo, kad niekas nepuola? Trečia, tai pats Švyturys ir kaltas, kad jį visi linksniuoja. Susitapatino su lietuvišku alumi, dabar ir turi. Juk tas kas priekyje, visi ir mato labiausiai, visi ir kritikuoja daugiausiai. Tas pats buvo ankščiau su Kalnapiliu, kuomet buvo jo pakilimas ir išsišokimas su Arina ir kitais garsiai skambėjusiais reklamos projektais. Tada irgi visi rėkė, kad Kalnapilis gazirofkė, negersim gazirofkės ir visa kita. Pasitraukė į sąlyginį pavėsį ir tokių epitetų nebesusilaukia.

– Alutis.lt, beertourism.lt ir Alaus broliją apšnekėjom, o alutinio maratonas kaip atsirado?

– Atsirado labai paprastai. Gavau informacijos, kad tokie dalykai vyksta Maskvoje. Tuomet internete pažiūrėjau, kad ne tik Maskvoje, bet ir visame pasaulyje. Dar netyčia Humanoje nusipirkau marškinėlius Koff’o maratono, kuris vyko Skandinavijos šalyse ir nusprendžiau tokį padaryti Lietuvoje.

– Buvo du maratonai?

– Trys. 2004 metais pagrindinis rėmėjas buvo Utenos alus. 2008 metais rėmė Vilkmergės alus. 2010 surengėm savo lėšom, pagrindinio rėmėjo – aludario nebuvo, parėmė Snaigės šaldytuvų gamykla.

– Tęstinumas išliks?

– Jo, tik gal ne tokio mąsto. Nebedalinsim mes tų šaldytuvų (iki šiol pagrindinis prizas būdavo Snaigės vitrininis šaldytuvas alui), nes 2008 ir 2010 metais laimėjo tas pats žmogus ir ne paslaptis, kad antrojo nebepasiėmė, o iš kart pardavė. Darysime geriau daugiau smulkių prizų.

Pasiteisino tokio pobūdžio renginys?

– Jo, tai gera atrakcija. Kai iš visos Lietuvos suvažiuoja 200 žmonių… Na tai tiesiog gerai…

Na ir dar kartą tada: alutis.lt, beertourism.lt, Alaus brolija, Alutinio maratonas. Kas dar?

– Nacionalinis giros ringas!

– Nacionalinio giros ringo medaliais pasipuošė kelios giros etiketės, per televiziją matosi reklamos. Pats pasiūlei pasinaudoti tuo medaliu ar patys gamintojai pasigriebė ir ėmė naudoti? Nejaugi jiems tiek mažai reikia ar jie patys nebesugalvoja kaip galėtų save pareklamuoti?

– Renginys vyko ne pirmus metus. Buvo nepriklausomas ir išrinko tą girą nepriklausomi giros gėrėjai akluoju būdu, gamintojai susidomėjo ir paklausė ar gali naudotis. Aš leidau, negi gaila. Tik gaunasi juokinga situacija. Gubernija savo girai gavo tą patį aukso medalį, bet niekur jo nenaudoja. O Selita net į televizorius paleido.

Bet ar tikėjaisi tokios sėkmės? Sėdėjai kažkur darbe, namuose ar alubaryje ir sugalvojai, o čia kiekvieną dieną per televizorių sukasi.

– Tiesa pasakius kiekvieną kartą matant tą reklamą, kur rodo medalį, kurį pats sukūriau, man iki šiol šiurpuliukai bėgioja. Iš kitos pusės tai yra darbo įvertinimas. Reklamos, etiketės, dar buvo Lietuvos ryte straipsnis apie Tauro giros laimėtą Grand prix. Tai malonu, nes pasirodo, kad to reikėjo ne tik man ir aplink mane esantiems žmonėms, bet ir gamintojams, nes tokio dėmesio jiems reikia. Tokį medalį laimėti ir taip būti įvertintiems, ne tas pats, kaip nueiti ir nusipirkti metų gaminio medalį. Mes darėm viską nepriklausomai. Buvo gamintojų, kurie siūlė duoti savo giros nemokamai. Mes kategoriškai atsisakėm, tik paprašėm nurodyti prekybos vietas, kur būtų galima nusipirkti jų gaminamos giros. Norėjom, kad gira būtų išrinkta iš to, ką perka kasdien pirkėjas iš parduotuvės lentynos.

Tai taip gaunasi, kad tu ėmei ir padarei daug efektyvesnį dalyką, nei visi marketingo skyriai, su didžiuliais biudžetais, kartu sudėjus?

– Taip gaunasi, kad aš turėčiau būti milijonierius (juokiasi). Jei rimtai, pažiūrėkim į dabartinę aludarių gildiją. Ten milijoninis biudžetas su kuriuo galima padaryti labai rimtą reikalą, jie to nepadaro. Alaus brolijos biudžetas tūkstantinis ir mes kažką bandome veikti ir nuveikiame. Daug ką darome iš entuziazmo, nes be jo niekas nepasidaro. Vienu žodžiu taip – duokit man milijoną, visas pasaulis sužinos apie lietuvišką alų! Aš žinau kaip padaryti pigiai ir paprastai. Pavyzdžiui varniukus kas nors žinojo prieš du metus? Tik etikečių kolekcininkai. O dabar žino visa Lietuva. Neslėpsiu, kad tai mano nuopelnas. Ir viskas buvo padaryta už 4000 litų.

– Bet iš tikro, tai mažiukai juk nesireklamuoja?

– Nesireklamavo, nes nebuvo lėšų, dabar situacija keičiasi. Lėšų atsirado, atsirado padėkliukai, pradėtos spausdinti geresnės, kokybiškesnė etiketės, pasigamina ir vėliavų ir viso kito. Daroma viskas kiek protingiau, nes pamatė, kad savo kaime su juodais dažais atspausdintomis etiketėmis toli nevažiuos. Prie to prisidedu ir aš, bet galiu pasakyti vieną, ypač tai skirta kolekcionieriams, kad neuždirbinėju aš iš to pinigų. Nes dažnai būna, kad vienas ar kitas pasako, kad va, Vidma, pardavinėja ir visa kita. Jei aš parduodu etiketes, tai vėliau už tuos pinigus aludariams pagaminu etikečių, atlieku nemokamus maketavimo darbus ir visa kita.

Mažiukai reklamuojasi, bet ta jų reklama kitokia. Jie mato, ko reikia rinkai. Jaučia kaip prieiti prie žmogaus. Čia ne marketingo skyrius kokio didžiojo aludario, kur kabinetuose sėdi žmonės ir pardavinėja alų taip pat, kaip dantų pastą, muilą ar šampūną. Jie nežino alaus rinkos išskirtinumo Lietuvoje. Vėl paminėsiu tą patį Kalnapilį, su kuriuo nesenai teko bendrauti. Chebra ten iš vis nesupranta kas vyksta Lietuvoje. Sėdi savo kabinetuose, nebendrauja su niekuo. Tas pats ir su Švyturiu. Turėjom čia renginį kuriame dalyvavo viena iš Švyturio marketingo skyriaus darbuotojų. Sako: renginyje Švyturio alaus bus. Aš jos ir klausiu: tai ką, pas save neprisigeri?Paragauk ko nors kito ir pasiūlau Rinkuškių. O ji man: ne, Rinkuškių nereikia, Rinkuškiai yra molis. Sakau: iš kur ištraukei, kad jis molis, bent ragavai nors kartą? O ji man: ne, mums taip sakė. Tai va taip ir yra, Rinkuškiai, kaip ir Švyturys priklauso tai pačiai aludarių gildijai, o Švyturio darbuotojai primokyti, kad Rinkuškiai molis. Aš suprantu, kad galima moliu pavadinti kokius Jovarus, bet ne blizgantį, skaidrų, nufiltruotą Rinkuškių alų.

Ar konkuruoja tarpusavyje aludariai?

Mažiukai pakolkas ne. Mažiukai dabar visi kartu konkuruoja su didžiaisiais atiminėdami iš jų rinkos dalį. Kuomet jie užims tokią rinkos dalį kuri nusistovės ir nebedidės, tuomet atsiras konkurencija ir tarp mažiukų. O va tada jau bus įdomu. Kaip jie plėšysis dėl kiekvienos krautuvėlės, baro ir kiosko. Toks laikas ne greitai, bet ateis ir tada, kaip jau sakiau, bus įdomu.

Ko reikia Lietuvai, kad atsirastų tokie renginiai kaip Vokietijos Beerfest’ai?

 – Lietuvai? Kultūros. Aš pats esu dirbęs 6 kartus “3 dienos 3 naktys” festivalyje, 2 kartus – “Baltoji putelė” ir tikrai mačiau, kad Lietuvos liaudis iki to dar nesubrendo. Nes eidami į tokį renginį, lietuviai pirmiausia kažkur prisigeria, o tik paskui eina. Kaip galima kalbėti apie kažkokią alaus kultūrą, jei tu eini į alaus festivalį jau girtas. Pernai buvau Žyvieco festivalyje, na superinis festivaliukas, nemačiau nė vieno girto žmogaus. Latvijoje buvau, nėra nė vieno girto. Ten įėjimas vien kainavo 10 litų, o mūsų lietuvis mokės už įėjimą 10 litų? Reikia palaukti gal 10 metų, kol užaugs kultūringesnė karta. Kol pasitrauks 30-40 metų buduliai, va tada gal kas nors panašaus ir pas mus vyks.

Na ir pabaigai beveik žaidimo forma štai keletas tokių klausimų. Vidma pasižadėjo negalvoti atsakinėdamas.

– Alus šviesus ar tamsus?

– Tamsus.

– Skardinė ar butelis?

– Bokalas.

– Bokalas ar taurė?

– Svarbu, kad pilna.

Grybauskaitė ar Kubilius?

– A…

– Darykla ar bravoras?

– Bravoras, aišku.

Vilnius ar Kaunas?

– Vilnius.

– Krepšinis ar futbolas?

– Futbolas šimtu procentų.

– Barzda ar ūsai?

– Ir tas, ir tas.

– Bix ar Polerizuoti stiklai?

– Polerizuoti stiklai. Šaras.

– 100 litų. Daug ar mažai?

– Taip.

Na ir dar taip:

– Tikras alus…

– Kaimiškas.

– Alaus brolija…

– Jėga.

– Pagirios…

– Kasdien.

– Antanas Matulas…

– Am… Taip.

– Motiejus Valančius…

– Geriau nei Matulas.

– Švyturys…

– Geriau vyturys be Š.

– Varniukai…

– Sugedo.

Karališkos vestuvės…

– Užp***.

– Savivaldybių rinkimai…

– Pralaimėjau


Advertisements

Written by Modestas

2011-05-19 at 11:27

7 atsakymai

Subscribe to comments with RSS.

  1. Pagirios?
    -Kasdien 😀

    swedas

    2011-05-19 at 13:27

    • Vidma be alaus ne Vidma, net kalba kitaip nesirisa 🙂 malacius

      Ragana

      2011-05-19 at 13:33

  2. blogas bujoja. ta prasme paskutiniu metu daug rimtų straipsnių. respekt 🙂 ir vidmai irgi respect

    POP

    2011-05-19 at 21:21

  3. smagu, kad pas tamstą galima taip įdomiai apie alų pasiskaityti – be iš ankstinio nusistatymo, ir apie Švyturį, ir apie mažą gamintoją. lrytas.lt mačiau, kad tavo neseniai vertinti švyturio adler bock ir baltijos tarptautinių ekspertų apdovanojimą nurovė. tai gerai atspindi ir šito interviu esmę – didžiausiam aludariui didžiausia ir atsakomybė tenka gaminant alų. smagu, kai lietuviškas alus užsienyje įvertinamas

    arnas

    2011-05-31 at 15:05

  4. […] Alaus brolija vis rekonstruoja/atnaujina savo internetinį puslapį, todėl visas naujienas greitai/operatyviai/informatyviai perteikia pasitelkusi visiems iki mėlynumo žinomą facebook’ą. Niekam ne paslaptis, kad už Alaus brolijos pavadinimo arba priešai visus Alaus brolijos narius išdidžiai atkišęs barzdą stovį Vidma (vardas ir pavardė redakcijai žinoma). Štai jis ir parodė visiems trupinėli informacijos, nedaugžodžiaudamas paskelbė keliasdešimt nuotraukų ir pareiškė, kad filmuojamas filmas apie mažuosius Lietuvos aludarius. Man nieko kito neliko, kaip imti ir vėl jį pakalbinti. Pirmas pasišnekėjimas čia. […]

  5. […] vėliau vienam socialiniam tinkle užmačiau mano kalbintą Vidmą skelbiantį, jog per vieną dieną aplankė 6 bravorus, kitą dieną 8. Viską sudėjęs į vieną […]


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: