Paliūniškio naujiena: Laukinių apynių šviesus alus
Mano pažintis su Gūrų šeimos verdamu alumi prasidėjo kuomet stabtelėjome jų alaus paragauti pernai metais. Tuomet vykome į Biržuose rengiamą alaus atributikos biržą. Tvarkinga, gražu ir labai svetinga. Mums nesugebant išsirinkti, buvome pavaišinti. Ne gurkšneliu, o visu pusbokaliu. Tie geri prisiminimai atgimė, kuomet teko bendrauti ir tartis dėl jų alaus pardavinėjimo alaus krautuvėlėje. Vėl gi, nuoširdu, konkretu. Taip nuo toli pradedu, nes dar neteko rašyti apie kitas Gūrų šeimos verdamas alaus rūšis, o jos išties vertos dėmesio.
Rašyti apie naują alaus rūšį, kurią paskui tenka pardavinėti kiek kebloka. Parašius apie Dundulio alų, atėję žmonės tiesiai šviesiai prašė to, išreklamuoto alaus. Na galvoti kitaip nepriversi, bet ne reklamos tikslais aš čia rašinėju. Geriau parodykite, kur kitur su šiuo alumi būtų galima susipažinti.
Gal ir nereikėjo tokios įžangos, na bet lai būna. O pats alus, užvadintas Laukinių apynių, 5% stiprumo. Dar ant etiketės du medaliai. Vienas liudija, kad naudojami Lietuvoje užauginti apyniai, kitas, kad naudojamas lietuviškas salyklas. Kaip ir visos Su puta alaus rūšys, taip ir šita, neputoja. Nustembu pamatęs tokią spalvą taurėje. Tamsintos oranžinės spalvos alus nė iš tolo neprilygo tikėtosios geltonos spalvos. Kvape jaučiasi apynių aromatas, pėdsakai alkoholio. Skonis apyniuotas, bet kartumas paviršutiniškas, giliai nekerta. Alus turi saldumo, labai lengvai geriasi. Lenda su savo skoniu ir salyklas. Alus didelių poezinių ieškojimų nesukelia, bet ne tas svarbiausia. Svarbiausia, kad tokiam kaip aš, kaimo vaikiui, per skonį galima sugrįžti ten kur prabėgo daugelis vasarų. Tikras, geras, skanus ir atrodo toks, koks turėtų būti kaimiškas alus. Šiek tiek asimiliuotas platesniam vartojimui.
“Svarbiausia, kad tokiam kaip aš, kaimo vaikiui, per skonį galima sugrįžti ten kur prabėgo daugelis vasarų.””- skamba taip lyg budamas vaikas slapta gurksteldavai alaus is tevo stiklines
Rosita
2011-05-26 at 13:57
Ir būtinai viską suvesti į gėrimą… Vesdavosi senelis į laukus, duodavo miežių pakramtyti, kad atskirčiau, kuriuos jau laikas pjauti, o kurių dar ne 😛
Modestas
2011-05-26 at 14:10
įtartinai straipsnyje apie alų skamba tas miežių kramtymas. Nors kažkaip išsisukti reikia 😉
frogsign
2011-05-26 at 15:25
salyklas tai iš miežio, prašom čia neįtarinėti 🙂
Modestas
2011-05-26 at 15:29
Smagu, ir vat iš mažo bravoro kažkaip visai tikiu kad su laukiniais apyniais padarytas, gal net patys rinko kur paupiuose.
Ir nors pats esu viręsis alaus su laukiniais, būtų įdomu ir kieno kito tokį paragaut. Modestai, palaikyk man butelį iki antradienio, kada užsuksiu Kaunan grįždamas iš kito alaus festivalio;)
ramtyns
2011-05-26 at 16:06
na, va, bematytamas laukinius apinius( salia Verkiu rumu( matyt like nuo senu laiku, kai dvare virdavo aluti), visad galvojau, kad jie niekam netinkami))
Kastytis
2011-05-26 at 16:42
Tinkami, tinkami, kartais priduoda labai skanaus citrinų poskonio.
Ciobiskis
2011-06-03 at 11:47