Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Alaus kelias – Armėniškai lietuviška versija

with one comment

Kad buvau užmigęs jau rašiau ir daugiau nebekartosiu. Taigi prieš Jūsų akis tekstas, kuris surinktas, paruoštas buvo jau birželio viduryje, bet iki Jūsų akių taip ir neatkeliavo. Atsiprašau visų pirma Virgaso, tikiuosi nepagalvojai nieko blogo dėl manęs, kad sugaišinau tavo laiką ir paskui nei bu nei me 🙂

Dalinuosi su Jumis dar viena Virgaso kelionių istorija. Ją paįvairinsiu kiek vėliau antrąją dalimi, kur savo įspūdžius papasakos kartu su juo važiavęs maskvietis Barzda.

– Būk pasveikintas, keliauninke 🙂 Nepraėjo nei trys mėnesiai (praėjo jau daugiau laiko, bet tada buvo būtent taip), o aš vėl galiu klausti, tai kur gi vėl buvai nusibastęs?

– Į Armėniją.

– Kodėl būtent Armėnija?

– Ypatingos priežasties nėra kodėl ten. Tiesiog pasiūlė ir aš negalėjau atsisakyti 🙂 Deja, mūsų gerbiami „braliukai“ latviai „Airbaltic“ iškrėtė šunybę ir atšaukė skrydį į Erevaną. Tad variantai buvo du, gal net trys: važiuoji į Tbilisį arba į Baku… Arba grąžina tau pinigus. Po pusės metų ar metų. Beje, tai  „braliukai“ jau darė ir ne vieną ir ne du kartus. Keista, o gal tai jų „vizitinė kortelė“, bet kiek kartų naudojausi jų paslaugomis, nuolat kildavo kažkokių nesusipratimų.

Kaip vyksta pasiruošimas kelionei apsišnekėjom praeitą kartą. Pereikime iškart prie to, kad tu jau vietoje. Kokie pirmi įspūdžiai?

 – Na  aš, kaip geriausią variantą iš blogiausių pasirinkau vykti į Gruziją, Tbilisį. Ten nėra vizų rėžimo, lyg ir draugiška tauta ir pan. Kažkiek naiviai tikėjausi, kad pažinsiu ne tik Armėniją, bet ir Gruziją. Žinoma nei aš pažinau, nei labai daug pamačiau, bet ir gailėtis nebuvo ko.

 – Oras lepino?

 – Keista, bet orai galima sakyti nelepino. Kas antrą dieną lijo. Tiesa nebuvo labai šalta. Šaltoka buvo tik prie Sevano ežero. Gal 5-6 laipsniai šilumos. O šiaip visada kai nelijo buvo apie 20 laipsnių šilumos.

 – Kaip patyręs keliautojas, ką patartum vykstantiems į Armėniją?

 – Nei aš patyręs keliautojas, nei ką. Skaitys tikrieji keliautojai ir juoksis iš manęs. Kai apsuksiu  bent 100 valstybių, tada galėsi tokius klausimus uždavinėti 🙂

Bet visgi grįžus kažkokių patarimų surasti galima? 🙂

Na taip, verta paminėti kaip ir su kuo keliauti Armėnijoje. O geriausia tai daryti taxi, ar taip vadinamomis „maršrutkėmis“. Netgi knygoje „Lonely planet“ taip jos įvardintos 🙂

Keliavimas maršrutke turi tam tikro „extrimo“ 🙂 Jas turbūt geriausia rinktis keliaujant tik didelius atstumus. Žiauriai vargina, bet pigu. Vairuotojai pašėlę, visi kaip shumacheriai 🙂 Kalnų serpantinuose sugebėdavo pasiekti iki 100 km. per valandą greitį!  Atsiradus lygesniam keliui iki 120-130 km. per valandą.  Kalnų vaizdais nepasigėrėsi, nes galvoj tik viena mintis-pasieksi ar nepasieksi kelionės tikslą 🙂 Įdomiausia buvo keliauti iki Stepanakerto. Kas nežino, tai nepripažintos valstybės Kalnų Karabacho sostinė. Nuo Erevano iki Stepanakerto beveik 400 km. Kelias driekiasi beveik visą kelią kalnais. Vietomis kelias eina per pačius kalnus apie 2-3 km. virš jūros lygio. Važiuoji debesyse, o ant kelio dar daug neištirpusio ir nenuvalyto sniego. Vairuotojas kas pora valandų darydavo pertrauką, tai vedamas smalsumo pasižiūrėjau kokios padangos mūsų maršrutkės. Geriau jau bučiau nežiūrėjęs… Priekinės padangos vasarinės, protektoriaus gal 30-40 proc, išorinė padangų dalis „nudrožta“, matomai tai dažnų ir staigių posūkių pasekmė. Apie galines padangas nėra ką ir pridurt-plikos. Pasidalinau savo „įžvalgomis“ su kompanionais, tai Antonas pasakė, kad „jei apskritai pasieksim tikslą“, atgal grįšim tik su taxi, kad ir kiek tai kainuotų 🙂 Beje, grįžti atgal su taxi mums visiems kainavo apie 100 lt.  Įvertinus atstumą, keliavimo komfortą ir kitus faktorius reikia sutikti, kad kaina labai priimtina. Na, bet taksistas irgi pasitaikė iš „shumacherių“ giminės, nors kiek ramesnis.

Taigi apie taxi. Malonesnių ir paslaugesnių taksistų dar tikrai neteko niekur sutikti! Jeigu kažko nežinai, tai jis pats apibėgs pusė rajono, viską išsiaiškinęs atraportuos. Visada pasiekus tikslą išlips iš automobilio, padėkos ir dar ranką paspaus. Pakalbins, o sužinojęs iš kur esi, būtinai suras kokių tolimų giminaičių gyvenančių Lietuvoje, arba pasigirs, kad tarybiniais laikais buvo „Pribaltikoj“ 🙂 Jei kažkur nuvažiuoji, tai gali pora valandų vaikščioti po kokias nors lankytinas vietas ir už tai joks mokestis neskaičiuojamas! Atvirkščiai, dar vaikšto iš paskos ir dirba kaip gidas. Pradžioje galvojom, kad tai būdas papildomai užsidirbti „arbatos“, bet ilgainiui įsitikinome, kad jie patys yra labai žingeidūs ir paslaugūs. Žodžiu, miela turėti reikalų su jais. Pasitaiko žinoma ir tikrų „dušmanų“, bet truputį pakeliavus labai greitai atsirenki , kurie lupikai, kurie normalūs ir jų tikrai dauguma. Apskritai armėnai kaip žmonės paliko malonų įspūdį.

– O merginos ten gražios? 🙂

– Visada norisi palyginti. Lietuvaitės žinoma gražiausios. Joms nėra lygių 🙂 Na, bet armėnaitės ir gruzinaitės skiriasi kardinaliai. Iš karto manau bus prieštaraujančių 🙂 Ir tai natūralu. Visgi, aš manau, kad dėl alaus skonio, politinių pažiūrų ir dėl merginų grožio neverta ginčytis. Nors, kaip parodys tolimesni mano kelionės įvykiai – nebuvau aš vienišas su savo pastebėjimais 🙂 Armėnaitės be jokios abejonės gražesnės. Ypač vakarais. Pasipuošę, pasitempę, pasidažę. Kažkiek sakyčiau jos labiau panašesnės į artimųjų rytų šalių moteris ir merginas. Kartais net nepastebi jų išskirtinio požymio – nosies pakumpimo 🙂 Nors gerai įsižiūrėjus matosi. Gruzinės sakyčiau panašesnės labiau į skandinaves. Na žinoma ne tiesiogiai išvaizdumu, bet požiūriu į moteriškumą. Apsirengę paprastai, reta kuri naudoja daugiau ar mažiau kosmetikos, kažkokios paniurę ir t.t. ir pan. Sunkiai pamatysi merginą, kuri objektyviai graži. Šorena, kuri dainuoja Lietuvoje, turbūt būtų nugalėjusi grožio konkurse Gruzijoje 🙂 Vienintelis dalykas, kuris kliuvo visur ten pabuvus, tai juodas apsirengimo stilius. Visi arba beveik visi rengiasi juodai! Ir vyrai ir moterys. Kaip ten jiems patogu nešioti juodus rūbus  kai karšta, likau nesupratęs?!

Dėl alaus skonio sakiai nesiginčijama, bet pačiam jų alus pasirodė skanus?

 – Jei atsakyti vienu sakiniu – lietuviškas ir skoniu ir asortimentu gerokai lenkia.

 – Skonis lieka skoniu, o kaip su pasiūla? Ką gali pasiūlyti tenykščiai barai, restoranai, parduotuvės?

 – Pagaliau priėjome „prie reikalo“ 🙂

Neturiu pretenzijų tapti Armenijos alaus rinkos ekspertu, tai pabandysiu, kiek mano žinios leidžia ir įspūdžiai kelionėje,  apžvelgti Armėnijos daryklas. Pagrindinės daryklos yra dvi – tai „Kilikia“ ir „Kotayk“. Tai daryklos, kurios ne tik didžiausios, bei ir žinomiausios, tiek pas save, tiek užsienyje. Keletas daryklų yra vietinės reikšmės arba kitos  visiškai lokalūs – mini bravorai, kurie pilsto savo alų tik savo restorano reikmėms. Žinoma tokios įdomiausios, deja,  kaip kolekcionieriams ne visada turi ką pasiūlyti, išskyrus alų. Viena tokių darykla „Blonder“. Išskyrus alaus ir vienintelės atributikos – servetėlių ant stalo, šiai dienai, jie jokios atributikos neturi.

Kitas alaus daryklų „konglomeratas“ yra antrame pagal dydį mieste Giumri. Tarybiniai laikais Leninakanas. Ten yra dvi alaus daryklos, viena to paties pavadinimo kaip ir miestas „Giumri“, o kita gamykla „Aleksandrapol“. Beje, kaip supratau abi priklauso tiems patiems šeimininkams. Viena gamykla („Giumri“) gamina alų kaip sakoma „liaudžiai“ ir jis kiek pigesnis. O kita („Aleksandropol“) gamina, galima sakyti, elitinį alų. Per „jėgą“ įsiprašėm į gamyklą, nes iš pradžių nenorėjo įsileisti, bet kai atvykom į vietą jie visgi sutiko. Nors darbo laikas jau buvo pasibaigęs. Beje, Armėnijoje mes norėjome patekti į visas gamyklas, todėl visai įmanomais būdais „atakavom“ ir patys, ir per tarpininkus, kad suorganizuotų nors kokią ekskursiją. Visi kaip susitarę kartojo, kad pas juos remontas, kad nėrą galimybės kažką suorganizuoti. Bet kai nuvažiuodavom neįspėję, tai niekur jokio remonto nepamatėm 🙂 Taigi, kaip minėjau, „Aleksandrapol“ gamykloj gavom pilną ekskursiją. „Kilikia“ patekom tik į realizacijos skyrių, tai „nureketavom“ kažkiek atributikos. „Giumri“ gamykloje patekome į nuosavą pub‘ą, kur irgi gavom atributikos (sakė daugiau nevažiuoti, nes daugiau niekam neduos 🙂 ). „Keller‘s“ bravore patekom į pilstymo skyrių-parduotuvę, kur taipogi gavome kažkiek atributikos ir pirkome alaus tiesiai iš krano.

Beje, „Aleksandrapol“ ekskursija buvo kiek egzotiška. Darbuotojai nėrėsi iš kailio nežinodami ką pasiūlyti pamatyti tokiems „garbingiems“ svečiams kaip mes  🙂 Nes kaip patys sakė, jie nelabai atsimena, kad kažkokie kolekcionieriai pas juos būtų atvažiavę. Netgi davė paragaut alaus tiesiai iš keliatonės bačkos brandinimo skyriuje! Tokio šviežio ir šalto, kad net dantis gelia,  alaus dar gyvenimo neteko ragaut! 🙂 Nežinau ar tai nesugadino visos to alaus partijos, bet jų pastangos padarė didelį įspūdį ir paglostė savimeilę.

Jei truputį nukrypsim nuo temos, tai Gumri miestas per 1985 metų balandžio mėnesį įvykusį žemės drebėjimą buvo praktiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Miestas praktiškai atstatytas, bet daugiaaukščių namų nėra kaip buvo anksčiau. Aukščiausi trijų aukštų namai. Gamykla taip pat buvo sugriauta. Beje, buvo labai greit atstatyta 🙂 Nors kaip pasakojo vietiniai, netgi iki šiol dalis žmonių gyvena laikinose pabėgėlių stovyklose. Nuo to laiko praėjo lygiai 26 metai. Pamatėm to laikmečio nuotraukų. Daugiabučių namų perdangos sukritę tarsi daugiasluoksnis sumuštinis. Tarp tų “sumuštinių” kyšo žmonių kojos, rankos… Vaizdas kraupokas.

Taigi, sakydamas elitinis alus turėjau galvoje, kad turbūt bene vienintelėje „Aleksandrapol“ gamykloje verdamas alus pagal senas ir tradicines techologijas. Beveik visos alaus rūšys vien tik brandinamos po kelis mėnesius. Taigi nuo grūdo iki butelio praeina nemažiau kaip 3 mėnesiai. Kiek mūsų aludarių kažin „susituri“ subrandint tokį alų? Ir tarp kitko, jei paprastai pilstomas armėniškas alus restoranuose ar baruose kainuoja 3-4 lt., tai kur teko matyti pilstomą “Aleksandrapol” alų, tai jis visur kainuodavo beveik 2 kartus brangiau. Nors butelinis alus, jei lyginsim kainą, skiriasi nedaug.

Kaip jau minėjau dar pabuvojom nedideliame alaus bravore „Keller‘s“, kuris randasi keli kilometrai nuo garsiojo Sevano ežero. Truputį keista, pats bravoras dydžiu turbūt panašus į nedidelį privatų namą, bet alaus yra praktiškai kiekvienoje parduotuvėje.

Įdomu, kad patys armėnai, jei lyginti alaus gigantus, tai mano, kad geras jų alus yra tik „Kilikia“. O „Kotayk“ skaitoma, kad gamina „sintetinį“ alų. Tarp vietinių manoma, kad  naudoja įvairias alaus gamybos greitinimo technologijas. Nežinau ar tai tikra tiesa ar konkurentų išgalvotos „etiketės“, bet ten tai tikrai šis triukas veikia. Specialiai kelis kartus užsakant restoranuose „Kotayk“ alaus pabrėžtinai paklausdavo ar nenoriu persigalvot ir užsakyti „Kilikia“. Naiviai paklausus kodėl, padavėjai visi kaip vienas labai noriai aiškindavo, kad geriausias jų alus yra „Kilikia“. Šiaip sutikti žmonės taip pat tą patį sakydavo. Kaip alaus mėgėjas mėgėjams  galiu pasakyti, kad kokybiškai šie alūs man nepasirodė labai skirtingi. Kaip, beje, ir jų išgirtasis konjakas.

Taip konjakas, nes jie iki šiol galvoja, kad brendis prastos kokybės gėrimas, o konjakas, tai aukštesnės prabos gėrimas ir nesvarbu, kad vynuogės ne iš Prancūzijos Konjako provincijos 🙂 Kol kas prancūzai nesugeba atimti iš jų konjako vardo. Galbūt ir todėl, kad šiuo metu garsiojoje „Ararat“ gamykloje vadovauja prancūzų technologai.

Šiaip restoranų, barų meniu būdavo geriausiu atvėju 4-6 alaus rūšys. Čia geriausiu atvėju. Ir tai tik meniu, o realiai viena, arba dvi 🙂 Ir žinoma arba „Kilikia“ arba „Kotayk“.

– Paminėjai “Ararat” gamyklą, pabuvojot ir joje?

– Na žinoma, tai vienas iš Armėnijos pasididžiavimų. Ten jie veža visus prezidentus ir šiaip garbingus svečius. Be to ten plūsta daug turistų. Teko išgirsti gamyklos istoriją, degustuoti įvairaus amžiaus konjako, bei išgirsti istorijas apie tų garbingų svečių vizitus.

Iš visos ekskursijos grupės matomai aš neatrodžiau tikras armėnas, tai manęs paklausė iš kur aš. Pasisakius iš kur, gidė iš karto prisiminė abu Lietuvos Prezidentus, kurie lankėsi „Ararat“ gamykloje savo prezidentavimo metais. 2003 m. buvo R. Paksas, o 2006 m.- V. Adamkus. Beje, specialiai mūsų Prezidentų garbei yra pagamintos dvi konjako statinės su jų vardiniais konjakais ir jos dabar brandinasi kartu su visais konkakais. Taigi R. Pakso konjakas jau turėtų būti neblogo skonio 🙂 Po ekskursijos mėginau „iškvosti“ gidės kokios istorijos lydėjų mūsų Prezidentus, kai jie lankėsi, bet ji tik pasakė, kad abu buvo ramus ir solidūs svečiai. O štai apie Rusijos prezidentą papasakojo plačiau. Atvykus tuomečiam Rusijos Prezidentui B. Jelcinui, gamyklos personalas, norėdamas įspūdingiau nušviesti kompanijos istoriją pakvietė profesionalų aktorių, kad šis suvaidintų vieną pirmųjų gamyklos šeimininkų, kuris vadovavo gamyklai dar 19 amžiuj…  B. Jelcinas, matomai gausios degustacijos pasekmė, dar ilgai dėkojo aktoriui kaip gamyklos savininkui, kuris net nepatogiai pasijautė, kad per gerai atliko savo rolę 🙂

– Gal kartais teko paskanauti netradicinių užkandžių prie alaus?

– Be jokios abejonės armėnų virtuvė turi kuo pasigirti. Patiko labai daug valgių – ir sotu, ir skanu, ir sąlyginai pigu. Kažkokių ypatingų užkandžių alui kaip ir nėra, turbūt dėl to, kad tai visgi ne alaus šalis. Pavadinimai įmantrūs, sunkiai užrašomi ir sunkiai ištariami, todėl nelabai atkartosiu 🙂 Žinoma, ten yra ir tradiciniai kaukazietiški patiekalai – šašlykas, chinkali, tolma, chašlama ir pan.  Žinoma juos irgi išbandžiau ir, žinoma, jie tikrai skanūs 🙂 Tik gal kai kas ne taip patiekiami kaip Lietuvoje, kiek kitokio skonio. O kas labiausiai nustebino, gal tai mūsų stereotipas, maistas nė kiek ne aštrus. Asmeniškai galvojau, kad viskas bus aštru, aitru ir pan. Bet kartais net reikėdavo įsidėti į maistą pipirų 🙂

 – Vienas nekeliavai, gal papasakosi su kuo buvai?

 – Keliauti buvome suplanavę šeši kolekcionieriai – penki rusai ir aš iš Lietuvos. Bet atėjus kelionės datai, likome trise, nes kitiems atsirado nenugalimų priežasčių. Vieną keliauninką turbūt daugelis pažįsta, tai Antonas iš Maskvos ar „Barzda“ 🙂 Na, bet kelionės kokybė nuo to nenukentėjo. Visą laiką praleidome praktiškai be jokių nesusipratimų ir aplankėme beveik viską ką buvom užsibrėžę. Vienintelio ko nematėm ir nepabuvom, o buvo planuose, tai Kotayk alaus darykla. Pritrūko vienos dienos.

– Pasidalinai vienu nutikimu su manimi šioje kelionėje, gal papasakosi visiems? Jei ne, tai gal nors linkėjimus norėtum perduoti? 🙂

Na taip, malonus nutikimas įvyko Tbilisyje grįžus iš Armėnijos prieš išskrendant namo. Dieną pasivaikščiojau po Tbilisio centrą, o vakarop susiradau nedidelį jaukų hostelį. Vėl gi „Lonely Planet“ rekomendacija. Numečiau daiktus ir išėjau dar pasivaikščioti bei kažką nusipirkti vakarui. Grįžus man į hostelį, einant per kiemą išgirdau lietuviškai kalbant. Žinoma negalėjau nesustoti pasilabinti. Žodis po žodžio, butelis po butelio ir taip išsirutuliojo pokalbis kelionių tema. Manęs klausė kur aš buvau, aš jų klausiau kokie jų planai ir t.t. Tai buvo grupelė studentiško amžiaus vaikinų ir merginų. Jie ruošesi pakeliauti po Gruziją ir vykti į Turkiją. Jau po  kokio pusvalandžio viena iš merginų mane „demaskavo“ 🙂 Sako, jūs tikriausiai būsite tas Virgasas, kuris rašė Modesto blog‘e apie Siriją ir Jordaniją! Buvau eilinį kartą nustebintas pasaulinio žinių tinklo – interneto – galia. Viską ką mes rašom, demonstruojam gali būti kažkam įdomu. Jie netgi pacitavo kai kuriuos mano išsireiškimus 🙂 Po šio, mano asmens „iššifravimo“, pokalbis tapo dar šiltesnis ir draugiškesnis. Būtume turbūt visą naktį kalbėję, jei ne hostelio šeimininkė. Be galo maloni bobutė, kuri nuolat, bet neįkyriai ir  rūpestingai man primindavo, kad man naktį lėktuvas ir man reikia nors kiek pamiegoti 🙂 O mano naujiems draugams irgi primindavo, kad mane reikia „paleisti“ pailsėt 🙂 Kažkokiais kontaktais nepasikeitėm, tad jei kas skaitys kada šį tekstą tai perduodu visiems jiems linkėjimus 🙂 Žinoma būtų įdomu sužinot kaip sekesi jiems kelionėje.

– Na ir pabaigai, kokiais egzemplioriais pasipildė tavo kolekcija?

Kolekcija pasipildė 8 stikliniais egzemplioriai. Visų gavimo istorijos skirtingos. Vienus gavau baruose, kitus nusipirkau, vieną padovanojo, dar kitus gavau gamyklose. Tie asmeniškai patys brangiausi.  Dar parsivežiau keletą „dublių“ bei padėkliukų, kamštelių, etikečių.

 

Reklama

Written by Modestas

2011-09-08 at 12:39

Įrašyta kategorijoj Įdomu

Tagged with ,

Vienas atsakymas

Subscribe to comments with RSS.

  1. puikus straipsnis (itariu,kad kazka tai bus knygos dalis). Teko ir man buti Armenijoje-tikrai, virtuve nuostabi, zmones, kaip ne is sito pasaulio-buvome kalnu miestelyje, tai, suzinoje, kad mes is pribaltikos-visi kviete i svecius, o kaimo seniunas net avina mum papjove 🙂

    Taisyta

    Kastytis

    2011-09-10 at 12:38


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: