Ragaujam Biržų alų

Pasakymas “Biržų alų“ gali turėti labai plačią suvokimo ir išvedžiojimo amplitudę. Bet šį kartą reikėtų suprasti pažodžiui ir giliai nekapstant. Biržų alų, tai Biržų alų arba kitaip, alaus daryklos Biržų alus verdamą alų. Šios alaus daryklos alus paskutiniu metu vis dažniau randamas baruose, kavinėse, pub’uose ir kitose panašiose vietose. Bet tos vietos tokios geresnės, ar kaip čia pasakius, orientuotos į vidutines ar didesnes pajamas turinčius klientus. Kai kur jis net ne savo pavadinimu užvadintas. Bet čia man ir didžiausias paradoksas. Ir žiūrėkit kame. Žargonu tariant geri kabakai atsiveža Biržų alaus, dažniausiai Širvenos. Gi Širvenos alus pristatomas kaip išskirtinis alus, nes jame dėta žirnių. Dabar man Lietuvos alaus istorijos žinovai gal duos sprigtą, bet mano žiniomis senovėje žirnių dėdavo todėl, kad jie buvo pigūs ir tūlas lietuvis geresnių ingredientų (šį žodį sunkiai sekasi ištart, jau nekalbant apie jo užrašymą) neįgalėdavo į alų sudėti. Taigi sriubčioja mūsų madingas jaunimas Biržų alų ir taip jiems gerai. Taip pat gerai, kaip pasakyti Švyturys šūdas ir užsisakyti Grimbergeno. O jei suvesti ką parašiau ankščiau, gaunasi, kad buržujai prasčiokų alų gurkšnoja. Bet prašau Jūsų neužmiršti, kad tokie išvedžiojimai tik dėl to, kad dedama žirnių, o ne dėl to, kad alus prastas.

Taigi ir pasakojimą pradėsiu nuo Širvenos alaus. Pirma man knietėjo koks vis dėl to skirtumas tarp filtruoto ir nefiltruoto, o antra, tai reikėjo logiško perėjimo nuo įžangos prie dėstymo. Juk nepradėsiu čia papasakojęs apie žirnius, pasakoti apie Miežinį alų.

Atsidarius bambaliuką pasidaro aišku viena – kvapą alus turi, bet ne savitą, o bravoro. Tokį prieskonį kvape turi ir Kauno alaus alus. Spalva alaus truputį tamsesnė nei geltona. Putoja gausiai, kiek stambokai. Puta laikosi, nėra taip, kad dingtų nespėjus užsukti butelį. Alus 6 laipsnių, bet užuominų į stiprumą neatsirado viso ragavimo metu. Geriasi lengvai, skonis kažkur išplaukęs, bet, kad alus pavandenijęs, kaip būna dažnai nulengvintuose  aluose, čia nepasakysi. Pasirodo tas įspūdis tik pradinis, toliau ragaujant alus įgauna spalvą, išlenda lengvas kartumas, truputis saldumo. Svarbiausia, kad baigus gerti taurę, burnoje lieka malonus skonis, gal čia tie žirniai?

Širvenos nefiltruotas 6%. Kad alus nefiltruotas matosi vizualiai. Nereikia palyginimui net ir paprasto Širvenos alaus taurės dėti šalia. Alus drumstas, spalva taip pat susidrumstusi, praradusi grožį. Putoja mažiau, bet smulkiau už filtruotą, skiriasi ir kvapas. Na jei jau viskas skiriasi, tai taip, skiriasi ir skonis, čia jo pasirodė daugiau, jis ne kitoks, bet jo paprasčiausiai daugiau.

Miežinis 4,7%. Putos kepurė užsideda vos vos ir neilgam. Spalva skaidri, šviesiai geltonos spalvos. Alus taurėje žiūrisi gražiai. Geriasi lengvai, kaip ir turėtų būti 4,7% alui. Čia neradau to minkštumo, kurį turi Rinkuškių verdamas Miežinis. Šis taip pat turi ir lengvo kartumo, todėl puikiai tinka atsigėrimui, kuomet daug galvoti ką geri nesinori ir tingisi.

Senovinis 7%. Putoja lengvai, negausiai. Spalva tiesiog puiki, viena iš geresnių kurias teko matyti. Tamsiai bordo spalvos (yra tokia spalva? :)).  Kvapas pilnas, gerai jaučiasi degintas salyklas, o gal kepintas, na gerai pakaitintas, gal netgi iki juodumo sprendžiant iš kvapo. Skonyje tas pats kas ir užsiuodė. Pilna burna skrudinto salyklo, bet tokio skrudintai skrudinto. Dvareliškių pavasarį berods ragautas buvo pilnas to, bet ten buvo padauginta, o čia kiek aludaris prie receptūros pasėdėjęs, nes alus atrodo ne sudirbtas, o užpildytas. Labai patiko kartumas, jis sausas. O tas sausumas aluje man labai tinka. Gal turime neblogą pavyzdį lietuviško stout’o, gerbiamieji? Poskonyje nieko daugiau likti, kaip tik tai kas aprašyta ankščiau, ir negali, nes to labai daug. Aš šiame aluje dar išgaudžiau ir kavos skonio, bet tokio, kai kramtai geros kavos pupelę, o ne geri degalinės kavos skonio užpilą.

Didikų tamsus alus 5%. Šio alaus galima įsigyti tik pilstomo. Na tokio ir įsigijau. Nemažai apie šį alų teko girdėti. Ir man rodos absoliučiai visi kalbėjo tik teigiamai. Peikti šio alaus aš negaliu, bet kad jis man patiko sakyti taip pat neišeina. Gal prie to prisidėjo tai, kad suerzino viskuo nepatenkintas pilstomo alaus parduotuvės darbuotojas. Na, bet tai juk alaus skonio neįtakoja 🙂 Na kaip ten bebūtų, alus tikrai tamsus, gal net juodas su skonyje stipriai išreikštu apynių kartumu ir karamelinio bei skrudinto salyklo aromatais. Man toks alus per sunkus. Kaip minėjau, alų pirkau pilstomą. Pasirinkimo nebuvo, teko tenkintis 2 litrais. 2 litrai alaus iš pilstyklos man asocijuojasi su lengvai geriamu alumi, o Didikų toks nepasirodė. Aš girdėjau tik teigiamus atsiliepimus ir taip mane truputį verčia susimėtyti. Na pasakysiu taip – tai alus ne man.

Radvilų 7%. Šis pasirodė prasčiausias iš visų ragautų. Stiprus šviesus alus retai kada būna geras, o šiame jaučiasi alkoholis ir toks alus niekada manęs nebeperkalbės pasakyti apie jį ką nors gero. Jaučiasi ir kartumas, bet iš visų Biržų alaus rūšių šis pasirodė mažiausiai subalansuotas, viskas ten jam maišė, tai kartumas lenda, tai alkoholis, tai išvis niekas nebelenda.

Apibendrinant, Biržų alus turi savo veidą. Susipažinti su juo reikėtų visiems save gerbiantiems alaus mėgėjams. Linkiu aludariams ar daryklos vadovams, kad planuose esantis noras pilstyti alų į stiklinę tarą virstų apčiuopiamu rezultatu, kurį bus galima pačiupinėti.