Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Nauja – tai pamiršta sena

with 5 comments

Metų pradžioje tyliai sau pažadėjau pasiekti 10 įrašų per mėnesį ribą. Kam man tai, nežinau. Tiesiog taip norėjosi. Sausio mėnesį dar dar lyg ir kažkas į tą pusę judėjo, bet vasarį išstenėjau tik vieną vienintelį įrašą. Galvoje vietos šiuo metu užtenka 5-6 įrašų rėmams. Ir jie ten knapsi visą laiką. Tik kažkokio atsitiktinumo dėka, kaip pavyzdžiui perskaitytas komentaras internete, sutiktas žmogus, priverčia sėsti ir parašyti apie ką ruošiesi parašyti mėnesį ar du. Dabar sau pažadėjau papasakoti apie viską, apie ką esu pradėjęs galvoti ir turiu tik rėmus. Žiūrėsim kaip seksis.

Tempiau gumą, tempiau ir tos temos vis nesiruošiau paliesti, nes tai būtų neišbaigta tema. Jei dar truputį neinant tiesiogiai prie to apie ką noriu papasakoti, tai galiu pasakyti, kad iki pilnumos trūko tik apsilankymo alaus darykloje. Bet kurioje iš didžiųjų aludarių, bet po įvairių bandymų tą sumanymą atidedu.

Visko pradžia buvo alaus klube iškelta teorija ar paskleistas gandas, kad Ponoro alaus daryklos verdamas Chodovar alus tai tas pats alus kaip ir jų kaimiškas. Skirtumas tik tame, kad vienas filtruotas, kitas ne, bet alūs tie patys. Diskusiją galite pasižiūrėti čia. Skaityti reikėtų nuo 175 žinutės. Komentatorius sportas senas mano pažįstamas, tikrai dirbęs toje darykloje. Bet ten yra ir komentatorius beerfun, kuris nėra mano pažįstamas, bet kaip jis rašo, turintis pažinčių minėtoje darykloje. Kas yra ragavęs ir to ir to alaus, išvadas pasidarykite patys ir nuspręskite kurią pusę Jūs palaikote. Aš nepalaikau nė vienos pusės, man pats ginčo objektas įdomus.

Kiek vėliau vienam socialiniam tinkle užmačiau mano kalbintą Vidmą skelbiantį, jog per vieną dieną aplankė 6 bravorus, kitą dieną 8. Viską sudėjęs į vieną krūvą nusprendžiau, kad laikas ta tema parašyti ir nustoti apie tai galvoti. Geriau, progai esant, prie tos temos grįžti, nei laukti to, ko galbūt nebus. Reikia būti realistu, niekam aš neįdomus ir niekas neims iš daryklos su manimi bendrauti ar labiau kviestis ir priimti į svečius.

Taigi, štai apie ką aš ilgą laiką norėjau parašyti.

Kai rašai apie kažką tik sau, kažkaip lyg ir nesvarbu ką rašai ir kaip. Kuomet per mėnesį į tavo elektroninio pašto dėžutę kelis kartus įkrenta pranešimas, kad kažkas užsiprenumeravo tavo rašliavą, pradedi galvoti ką rašai ir kaip. Taip, sutinku, skonis savotiškas dalykas, o jo aprašymas dar subtilesnis reikalas. Sutinku ir su tuo, kad tai gali būti nuotaikos reikalas, metų laikas, dar velniai žino kas gali įtakoti tai, kaip atsiliepsi apie vieną ar kitą alų. Bet aš įsitikinęs ir tuo, kad bendri dėsningumai yra. Turiu ir teoriją sau išsikėlęs, kad nevisi vienodai aštriai jaučia skonius ir visus kitus dalykus, kas patenka jiems į burną.  Kelis kartus teko matyti, kad kitose šalyse, didelėse gamyklose yra degustatoriai. Ir tada pas mane atsirado toks didelis noras pabandyti išsiaiškinti ar yra tokių žmonių Lietuvoje bei pabandyti su tokiu, bent vienu, susitikti ir pašnekėti apie vieną vienintelį dalyką – skonį.

Tuo metu kai pradėjau tuo domėtis, turėjau šiokį tokį kontaktą Švyturio-Utenos alaus darykloje. Sukurpiau laišką, prisistačiau, papasakojau ko noriu. Man buvo pasiūlyta apie dominančius dalykus surašyti klausimus ir į juos atsakys Džuljeta Armonienė. Na va, pagalvojau aš sau, internetuose taip nemėgstamas aludaris, o jei nori kažką gauti, iš jų gausi pirmiausia. Taigi štai ką man Džuljeta papasakojo.

Džuljeta, kaip reikėtų Jus pristatyti blogo skaitytojams? Kokias pareigas užimate Švyturio-Utenos alaus darykloje? Kas lėmė tokios profesijos, kurioje dominuoja vyrai, pasirinkimą?

Oficialiai esu alaus kokybės ir vystymo vadovė. O neoficialiai Švyturio vyriausioji aludarė. Profesiją pasirinkau, nes suintrigavo fermentacija. Buvo įdomu, kas tai, kas per mokslas su tokiu pavadinimu, o kadangi alternatyvos buvo mėsos arba pieno technologo specialybė, tai tokiu būdu ir atsidūriau fermentacijoje.

Kaip Jūsų darykloje užtikrinama alaus kokybė?

Pirmiausia kokybės užtikrinimui labai svarbu naudoti geriausias žaliavas ir kruopščiai kontroliuoti visą alaus gamybos procesą. Mes turime įdiegtą alaus kokybės valdymo sistemą. Ši sistema apima visus etapus, pradedant nuo salyklo savybių pasitvirtinimo ir baigiant išpilstytu ir parduotuvių lentynose esančiu alumi. Žodžiu, kiekviename žingsnyje yra rodikliai, kurių laikytis privalome.

Kaip jų laikomės kontroliuoja nepriklausomi „Alfred Jorgensen Laboratory Ltd.“ laboratorijos specialistai. Jie tikrina „Švyturio“ alaus kokybę jau šešerius metus („Švyturio” kokybės kontrolės sistema yra sudėtinė „Carlsberg” pasaulinės kokybės sistemos dalis). Laboratorijos atstovai darykloms nežinomu metu iš bet kurios parduotuvės bet kurioje Lietuvos vietoje paima alaus pavyzdžius, kurie vėliau tiriami ir lyginami su kitų užsienio alaus daryklų produkcija. Alaus kokybė vertinama pagal keletą parametrų, kurių svarbiausi – alaus skonis, putos išsilaikymas taurėje, alaus skaidrumas, pakuotės išvaizda. Tai, kad nežinome, iš kur ir kada bus paimtas alaus pavyzdys tikrinimui, mus įpareigoja, kad kiekvienas alaus butelis būtų aukščiausios kokybės.

Ar alaus kokybė ir alaus skoninės savybės tai vienas ir tas pats? Jei alus atitinka visus reikalavimus, tuomet ir skonis bus geras?

Taip, jei alus atitinka visus kokybinius reikalavimus, jo skonis bus geras. Aludarių atsakomybė ir yra užtikrinti kokybišką ir nekintantį skonį tuo pačiu.

Ar yra Jūsų darykloje degustatorius ar degustatoriai?

Taip, Švyturio-Utenos daryklose dirba 12 paruoštų (apmokytų) degustatorių.

Kiekvienas žmogus, manau, negali atskirti visų skoninių subtilybių, tad kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, kad galėtų vertinti gaminio skonį?

Aluje fermentacijos metu atsiranda iki 76 įvairių skonių bei aromatų, kurie turi specialius pavadinimus, todėl tai tikrai yra mokslas, įkandamas toli gražu ne kiekvienam. Degustatoriumi tikrai negali būti kiekvienas žmogus, nes reikalinga jausti ne tik elementarius skonius: rūgštumą, saldumą, kartumą, o ir sugebėti apie tai kalbėti, apibūdinti labai nežymius saldumo ir rūgštumo lygių skirtumus.

O paruošti, išugdyti degustatorių galima? Ar tai, taip sakant, kas duota – tas duota?

Iš principo išugdyti galima, tačiau yra ir įgimtų gebėjimų rinkinys, kurį turintieji gali kur kas geriau ne tik pajausti ragaudami, bet ir užuosti.

Jei paprastas alaus vartotojas norėtų tinkamai padegustuoti alų, kaip tai reikėtų padaryti?

Paprastas alaus ragautojas turėtų šiek tiek pasiruošti iš anksto. T.y. pasiskaityti apie tai kokį alaus stilių (rūšį) degustuoja, atitinkamai sužinoti kokios alaus savybės būdingos degustuojamai rūšiai, ko tikėtis, kokios standartinės savybės būtinos ir panašiai.

Ar reikėtų skirti dėmesio tam, kokios temperatūros alus yra geriamas?

Taip, alus degustuojamas +12C.

Visom Jūsų verdamoms alaus rūšims skiriamas vienodas dėmesys ar Tradiciniai kolekcijai vis dėl to skiriamas didesnis dėmesys ir reikalavimai?

Visoms mūsų verdamoms alaus rūšims yra skiriamas vienodas dėmesys. Tradicinė Kolekcija ar kitos rūšys skiriasi tuom, kad naudojamos kitokios sudėtinės dalys, kitokiomis proporcijomis, pasirenkamas vienų ar kitų savybių turintis vanduo, skirtingos mielės.

Savo Tradicinės kolekcijos alaus rūšims turite sukūrę atskiras taures kiekvienai rūšiai. Ar tai įtakoja skonio, aromato pajutimą?

Taurės tikrai įtakoja skonio ir aromato atsiskleidimą, jų gyvavimo laiką, bei intensyvumo laiptus. Tačiau pastebėtina, kad standartinės degustavimo taurės yra vienodos visoms degustuojamoms alaus rūšims.

Kaip niekas kitas, Jūs galėtumėte pasakyti, koks lietuvio, turint omeny masinį alaus vartotoją, skonis? Kokie jo poreikiai? Ar alus turėtų būti lengvas ar stipresnis, šviesus ar tamsus, ar mėgsta kartų ar švelnesnį skonį. Galų gale ar mėgsta lietuviai eksperimentuoti ar vis dėl to yra gan konservatyvūs skonio atžvilgiu?

Lietuviai tikrai turi išlavintą skonį, bet didžioji dalis mūsų šalies gyventojų yra gana konservatyvūs. Plačiaja prasme, labiausiai jiems priimtina yra Lager stiliaus alaus rūšis. Tačiau kas džiugina, kad kitų mūsų siūlomų alaus stilių naujienos suranda savo gerbėją. Kita vertus, ekonominei situacijai kintant, randasi ir kita tradicija, žmonės renkasi importinį alų, vieni kuo pigesnį, kiti, mažiau skaičiuojantys – atvirkščiai.

Na ir pabaigai, kuo išskirtinis yra Švyturio alus?

Išskirtinis tuo, kad jis verdamas tik iš pačių geriausių sudėtinių dalių, naudojant tradicinę vokišką technologiją, prisilaikant aukščiausių proceso valdymo, kokybės užtikrinimo standartų, bei žinoma skonio pastovumo garantija.
Ar daug žinote alaus rūšių, kurios gyvuoja jau kelintą dešimtmetį?

Turiu pasakyti, kad renkant šias eilutes, nuo jų atsiradimo praėjo geras pusmetis, tad kai kuri informacija gali būti kiek pakitusi.

Grįžtant prie temos, paskatintas tokios sėkmės, kad pavyko pakalbinti turbūt žinomiausią plačiajai visuomenei alaus pasaulio veidą, ėmiausi ieškoti kontaktų kitose alaus daryklose. Čia vienas pažįstamas be skrupulų ant lapuko užrašė Vytauto Meišto telefono numerį, pastūmė jį man ir pasakė, kad pasiskambinčiau. Aš taip ir padariau. Kaip supratau, pokalbis vyko buvusiam Volfo Engalman vadovui važiuojant automobiliu. Paprašyti susitikti ar atsakyti į klausimus raštu nespėjau, teko greitai persiorentuoti, kad teks apie viską išgirsti telefonu. Pokalbio metu sužinau, kad vadovas savo vadovaujamos daryklos nepriskiria prie didžiųjų aludarių, laiko daryklą vidutinio dydžio įmone alaus rinkoje. Paklaustas apie degustatorius, atsakė, jog įmonėje žmogus, kuris galėtų vadintis degustatoriumi, neegzistuoja. Tačiau pridūrė, kad penktadieniais yra vykdomos degustacijos, kurių metu degustuojamas jų verdamas alus, taip pat yra degustuojamos ir kitos alaus rūšys. Degustacijoje dalyvauja su alaus gamyba susiję įmonės darbuotojai. Tiek man pavyko išpešti iš alaus rinkos vidutiniokės.

Atsvarą didiesiems ir vidutiniokams nusprendžiau padaryti pakalbinęs šeimos bravoro Su puta atstovę Jeleną. Kalbinant ją visi oficialumai dingo. Pasiliko tik šiltas ir atviras pokalbis. Iškart buvau pastatytas į vietą su savo klausimais, kuomet bandžiau užklausti kaip pavyksta išvirti tokį išskirtinį alų kaip Senolių Senovinis. Man buvo paaiškinta paprastai, viską reikia daryti su meile. Kaip Jelena tikino, jiems šeimos tradicijos ir vertybės labai svarbios ir puoselėjamos, todėl verdant alų visada prisimenami tėvai ir senoliai, jų įskiepytos vertybės ir meilė amatui. Degustatoriais įdarbinta visa šeimyna, senolis Vytautas, jo sūnūs aludariai Artūras ir Raimondas. Alui rūgstant ragaujama ar jis ne per saldus, ar ne per kartus, ar išrūgęs. Kaip tikroje šeimoje į visų išsakytas nuomones yra atsižvelgiama. Paprašius apibūdinti jų verdamą alų ir papasakoti apie jo išskirtinumą, aludariai kuklinosi ir sakė, kad jų darbas ne reklamuoti alų, o jį virti. Jiems aludarystė ne verslas, o gyvenimo būdas. Jų nuomone, pats žmogus turi įvertinti alų, pasakyti ar jis geras. Geras ir sąžiningas žmogus visada išvirs gerą alų ir tas alus bus “nepiktas”. Dirbant su gyvu alumi galim pastebėti tik vieną dalyką, kad alus vieniems patinka visai šviežias, kitiems savaitę pastovėjęs, butelyje pabrendęs. Gyvas alus todėl ir yra gyvas, kad jis keičiasi ir kaskart gali atsiskleist skirtingai. Prakalbus apie plastikinius butelius ir nuomonę, kad juose alus prastesnis, aludariai tik numoja ranka ir tarsteli, kad per savaitę alus tikrai nespėja nieko iš to plastiko pasiimti.

Tai va tiek apie tuos degustatorius, skonius ir visa kita. Nepavyko man su žmogumi, dirbančiu tokį darbą susitikti ir pasišnekėti, pasikonsultuoti ar atpažįstu aluje tai ką reikia atpažinti aluje. Gal kada nors aš tokį žmogų sutiksiu, o susitikęs, gal ir papasakosiu Jums savo įspūdžius. O dabar belieka žinoti, kad bent Švyturį tokių žmonių yra net 12, kitur alus vertinamas panašiai kaip tai darau aš, pilu į taurę, ragauju ir pasimąstau, karts nuo karto parašau.

P.S. rašant šias eilutes minėtas Vidma pranešė, kad aplankė dar 3 daryklas…

Advertisements

Written by Modestas

2012-03-08 at 01:45

Įrašyta kategorijoj Pokalbiai, Visa kita

5 atsakymai

Subscribe to comments with RSS.

  1. Modestai, nepasikuklink ir paprašyk, kad Vidma tave kartu paimtų lankydamas alaus daryklas:)

    Algyzo

    2012-03-08 at 09:43

  2. Įdomi versija dėl Ponoro alaus daryklos verdamo Chodovar alaus. Tačiau kur galima Kaune to Chodovar nusipirkti, kad būtų galima tyrimą atlikti? Prieš kelias savaites pradėjau Chodovar paieškas ir rezultatas lygus nuliui… Maxima, Rimi, Iki, Norfa neturi. Mažosiose alaus krautuvėlėse taip pat neteko matyti. Modesto krautuvėlėje taip pat nėra:)))

    kazys

    2012-03-08 at 11:55

  3. Ką tik grįžau iš Šiaurės Lietuvos, kur su mano surinkta 8 užsieniečių iš 4 šalių, alaus žinovų, degustatorių, autorių ir žurnalistų komanda aplankėme 19 daryklėlių per 4 dienas, o išragavome turbūt penkiskart tiek:) Pamatėme daugybę įdomybių ir pašnekėjome su tikrais gyvais žmonėmis, aludariais, o ne vadybininkais ir marketingistais.Savo akimis pamačiau įrangą, išklausinėjau iki smulkmenų apie proceso detales (reikia žinoti, kokius klausimus užduoti) – labai daug kas paaiškėjo. Kai ką įrašėme ir į audio. Netrukus šį tą papublikuosiu Tikro Alaus puslapiuose, bet dauguma ekskliuzyvinės informacijos eis į žurnalą “Beer Connoseur” ir specialią pasaulio alaus kelionių knygą, išeisiančią Kanadoje.

    ramtyns

    2012-03-10 at 14:01

  4. viso 19 bravoru 😀 ispudzius tegul raso kas gere alu, ibo as uz vairo sedejau, tik vakarais per barzda varvejo…

    Vidma Alutis

    2012-03-11 at 11:34

  5. Šitoj vietoj manyčiau tinka vienas anekdotas 🙂 Nueina žmogelis pas daktarą ir sako: man jau 70, o aš su moterimis jau nieko negaliu, o vat kaimynas Petras jam 80, sakė, kad kasdien su savo žmona “išdykauja” ir dra pas kaimynę nueina…. Daktare padėkit ir man. Daktaras sako: išsižiokit. Nu va, ir jūs liežuvį turit, tai galit irgi taip kalbėti…;)
    Taigi, moralas toks: kas liežuvį turi tas ir kalba… 🙂 Galėjo kad 12, pasakyt, kad ir 36 ir t.t. pan. 🙂 Kitas užkluptas automobilyje ir neradęs savo gamykloje tokios pareigybės pasakė, kad nėra. Kitur irgi nelabai yra degustatorių pareigybės, bet praktiškai visur yra labaratorijos, kur dirba žmonės alaus kokybės labui, tik jie ten nevadinami degustatoriais (kaip beje ir Švyturyje, juk ji save įvardino kaip “Alaus kokybės ir vystymo…”). Liaudis nori , kad mes vadintumės degustatoriais-prašau! -Kaip tik jūs pageidausit!!! 🙂
    Apskritai, tai drįsčiau teigti, kad tai profesija-“rudimentas”, šiais mokslo ir chemijos laikais, tai daugiau marketingo ir vienetitinių gaminių(nebūtinai alaus) reklamavimo bųdas, arba įėjimo į rinką metodas(marketinge tai vadinama pvz ekologiška, arba rankų darbo ir pan.)
    Ir pati ponia Armonienė sako, kad juos tikrina kažkokia audito kompanija, kuri greičiausiai samdo kokį chemijos institutą(kaip žinia auditoriai tai tas pats praktiškai kaip anstoliai), kuris atlieka bandymus ir pateikia išvadas, ar skonis, spalva(o iš tikrųjų tai cheminė sudėtis) nepakito laikui bėgant, arba pakito nežymiai.
    O mažieji aludariai žinoma neturi nei “kokybės nei vystymo” laboratorijų, dažniausiai tai atlieka šeimininkas.
    Ir labai man patiko tas žodis “su meile” 🙂 Tai tas pats kaip pasakytum kaip gavosi taip gerai 🙂 Ir tai visada asocijuojasi su mamos blynais, kurie nors ir prisvilę, bet pagaminti tai su meile, todėl ir skanūs… 😉

    Virgasas

    2012-03-12 at 11:31


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: