Gutstoutas
Atėjo laikas paragauti stauto. Gan ilgai jis žiūrėjo į mane vis atsidarius šaldytuvo dureles. Pažiūrėdavau ir aš į jį. Po to užverdavau dureles ir galvoje būdavo vienas pasiteisinimas: ne šiandien, ne ta nuotaika. Kokios nuotaikos reikia stautui? Na tikrai ne tokios kaip pokštelti lagerio ar mūsuose taip paplitusio pustamsio ar tamsaus su karameliniu salyklu butelį. Tiesa čia karamelinio irgi yra, bet jis papildo, o ne atlieka pagrindinį vaidmenį. Kas yra stautas galite susirasti nesunkiai, daugelis ir žinote be ieškojimų. Todėl tikrai nebarškinsiu klaviatūros aprašinėdamas. Aš pats ragaudamas stautą ieškau/tikiuosi trijų dalykų. Spalva, puta ir skonyje dominuojančio sausumo. Tai mano kriterijai, jūs galite turėti savo. Aš saviškius radęs nudžiungu, neradęs – nusiviliu. Kiekvienas juk savaip vertiname alų. Taigi alus taurėje ir bingo! Du iš trijų jau yra. Alus juodas, puta graži, tamsi, tamsumas persidavęs nuo alaus. Puta pakankamai korėta, bet tai pasidaro nesvarbu, nes dar vienas mane tiesiog vežantis dalykas yra tai, kad į putą persiduoda alaus spalva. Būna atvejų, kai įsipili tamsaus alaus, o puta balta. Aromate su niekuo nesumaišomas kavos aromatas. Žinoma, ten kur žaidžia tiek daug tamsiųjų salyklų, išuostyti gali labai daug. Ragaujam. Labai dažnai, o gal ir visada, pirmi gurkšniai pilstyto alaus rodosi pavandenije. Šįkart to taip pat neišvengta. Bet tai buvo taip trumpai, kad gal net nevertėjo užsiminti. Alus sąlyginai tirštas, bet lengva tirštumo forma. Kava, šokoladas, deginti salyklai lipa vienas per kitą burnoje norėdami save parodyti, bet niekas neima viršaus. Visi savo vietose, visi suvaldyti. Po kelių gurkšnių ateina tai, ko lauki ir tikiesi – burną traukiantis sausumas. Jokių užuominų į saldumą, švarus, tolygus sausas skonis. Prie viso paveikslo dar prisideda ir kartumas. Bet jis čia ne tas tikrasis apynio kartumas, o toks greipfrutiškas. Vat ir viskas. Turim tai ko tikėjomės.
Neapsigaukite. Tai geras alus, turintis daug ką pasiūlyti, bet jis taip pat ir tiek pilnas, tiek intensyvus, kad jo nereikėtų padauginti. Turi tą savybę atsibosti. Baigiant gerti litrą tu juo jau pradedi persisotinti. Taurė vakarui yra daugiau negu užtenkama porcija.
Pirkau ir aš Gutstauto porą kartų, bet putos praktiškai nebuvo. Beje, tas pats buvo ir su kitais pilstomais alumis (Dundulio Grynas, IPA), kuriuos pirkau Panevėžio Špunkoj. O putos norisi…
Kažin, kodėl taip yra?
Nerijus
2013-02-05 at 15:18
Apie putą išdiskutuota pas beergeek’us. Prasiskrolink iki komentarų ir turėtum rast atsakymus
http://beergeek.lt/dundulio-gutstoutas-good-stoutas/
Modestas
2013-02-05 at 16:43
Radau, dėkui. Tik visvien neaišku 🙂 Gėriau jį šiltą, pastovėjusį kambario temperatūroje kelias valandas. Matyt pilstymo ypatumai nulemia.
Nerijus
2013-02-05 at 16:52
Poetiškai aprašyta. Po tokio aprašymo kyla noras bėgt atsisukti tanko kuriame bręsta šis juodulys kraną …
Dundulis
2013-02-05 at 15:58
aisku as ne i tema,atsiprasau, bet ar planuoja Dundulis tiekti savo produkcija uz Lietuvos ribu,kad ,ir pvz. i Anglija?
Kastytis
2013-02-06 at 12:28
lauksiu kad greiciau atsirastu stiklo buteliuose,plastike nors ir trumpai skonis kinta.
robertss
2013-02-06 at 13:01
jei tik kas susidometu manau ir ten jis atsirastu
ibotse
2013-02-15 at 19:30