Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Joe Sixpack

with 7 comments

Šią vasarą buvau pakviestas į susitikimą su Joe Sixpack. Norėčiau tikėti, kad šis internetinis vardas daugeliui pažįstamas, tačiau tuo labai abejoju. Kuomet aš pradėjau rašyti šį blogą, aiškiai žinojau ko iš jo noriu. Ir gan stipriai buvau užsidegęs šiuo reikalu. Po paskelbtų įrašų sekdavo naršymas po įvairius užsienio blogus (Lietuvoje tuo metu be tikrasalus.lt niekas nerašė apie alų), ieškojimas idėjų kaip kiti aprašo alų. Tokių klaidžiojimų po internetą metu labai dažnai susidurdavau su jau minėtu Joe Sixpack. Ten, už Atlanto, vyrukas tikrai populiarus. Bet tuomet, kiek pamenu, man buvo sunku suvokti to populiarumo priežastį. Jo internetinis puslapis man atrodė nykus ir neįdomus. O kaip blogeriui atrodė, kad tai, kaip atrodo ir kaip pateikiama info tavo bloge, ir yra svarbiausia.

Radus elektroninio pašto dėžėje kvietimą susitikti su Joe Sixpack iš atminties iškilo visi tie mano naršymai ir vidiniai klausimai apie jo populiarumą. Degiau noru išgirsti, pamatyti, gal atrasti drąsos užduoti kokį vieną kitą klausimą. Kad ir kiek man metų, bet to vaikiško naivumo vis neatsikratau ir į Amerikos ambasadą nusitempiau fotoaparatą. Apsaugos darbuotojas gan įdomiai į mane pažiūrėjo kai paklausiau ar negalima jo įsinešti. Vėliau, vaikinas, kuris palydėjo per ambasados teritoriją į biblioteką, kur vyko susitikimas, paaiškino, kad leidimą fotografuoti reikia pradėti derinti bent prieš mėnesį iki susitikimo ir labai reti atvejai, kad tie leidimai yra išduodami. Kol laukėme ateinančio pašnekovo, galėjome gerti kavą iš to nuolat kaistančio virdulio, kurį dažniausiai teko matyti filmuose ar serialuose apie policininkus Amerikoje. Pas mus tokių virdulių pardavime taip pat pilna, bet, kad juos kas naudotų, man neteko matyti. Begurkšnojant kavą vienas po kito pradėjo rinktis blogeriai. Dauguma jų buvo matyti, keletas ne. Čia truputį nukrypsiu nuo temos. Nesame mes su blogeriais dideli draugai, su kai kuriais iš jų esu pažįstamas tik iš matymo dalyvaujant renginiuose ir iš to ką jie rašo. Bet tai nesutrukdė visiems maloniai paspausti vienas kitam ranką. Išskyrus vieną vyriškį, kuris pasisveikino tik su Gyčiu iš alusalus.lt ir prisėdo šalia jo. Man jis buvo ne kartą matytas, bet tik po to kai Gytis aprašė šį susitikimą ir po bendra nuotrauka, kurią matote ir Jūs, surašė kas ten kur, supratau kas ten toks. Pasirodo tai Regis, iš to pačio blogo kaip ir Gytis. Tada pasidarė truputį aiškiau, kodėl visi arba dauguma Regio įrašų tokie neigiami, pikti. Nevengia jis ten ir kurstymų boikotuoti alaus gamintojus ir pan.

Pokalbį Don Russel (toks tikrasis Joe Sixpack vardas ir pavardė) pradėjo trumpai prisistatymas kas jis toks. Jis iš kart prisipažino, kad nėra geras aludaris ir ta veikla ne jam. Paminėjo, kad dieną prieš susitikimą su mumis, lankėsi Bambalynėje. Ragavo daug lietuviško alaus, kuris visas buvo lageris. Ir kad kitą dieną važiuos su ambasados darbuotojais į Pakruojo alaus šventę. Kad visas alus lageris jam kėlė nuostabą, nes pas juos, West Coast, dominuoja eliai arba IPA. Tęsdamas apie lagerius Don papasakojo, kad jo namuose buvo išvirtas pirmasis lageris Filadelfijoje.

Kalbėdamas apie savo veiklą jis papasakojo, kad prieš 8 metus išėjo iš darbo (dirbo žurnalistu). Jo žmona yra jogos mokytoja, tad juokaudamas teigė, kad dabar su žmona užsiiminėdamas joga, geria alų. Pripažino, kad rašyti tik apie alų ir iš to gyventi yra neįmanoma. Pagrindinės jo pajamos sugeneruojamos vedant įvairius renginius, skaitant pranešimus ir organizuojant didžiausią alaus festivalį Amerikoje – Philly Beer Week. Lietuvoje jis atsidūrė rengdamasis būtent vienam iš savo pranešimų. To pranešimo užsakovai paprašė juos supažindinti su lietuvišku alumi, o jis net neįsivaizdavo koks tas lietuviškas alus. Taip ten viskas iš to išsirutuliojo, kad jis atsidūrė pas mus.

Kiek pavėlavęs prie mūsų prisijungė ramtyns iš tikrasalus.lt. Būtent jo klausimai, laisvumas bendraujant anglų kalba įnešė gyvumo į nuobodėti pradėjusį pokalbį. Be abejo daugumai buvo įdomu susižinoti, kaip gi įvyko ta vadinamoji craft alaus revoliucija Amerikoje ir ar ji galima Lietuvoje. Tas lietuviškas kuklumas 🙂 Ir čia Joe Sixpack buvo tiesmukas. Ta revoliucija jau vyksta, ji bus, vienokia ar kitokia. Paprasčiausiai tam reikia laiko, nes ir ten, pas juos, ne viskas įvyko iš karto. Naujų rūšių atsiradimui ten įtakos turėjo prekybos alumi specifika. Bare, vienas gamintojas galėdavo turėti tik vieną kraną. Jei norėdavai gauti antrą kraną, turėjai pateikti naujieną. Vėliau buvo sumažinti kegai į kuriuos išpilstomas alus. Jie pasidarė kompaktiškesni, užėmė mažiau vietos ir jų daugiau tilpo po baru ar šaldymo patalpoje. Daug įtakos turėjo ir tai, kad patys aludariai noriai pristatinėdavo savo alų, buvo miesteliuose žinomi, matomi žmonės.

Prakalbus apie Lietuvoje paplitusius plastiko butelius ir jų blogą įtaką alaus įvaizdžiui, Don to nebuvo linkęs sureikšminti. Taip, jis sutiko, kad plastikas nėra tinkamiausia tara alui, bet jis nelinkęs žavėti ir stikliniu buteliu. Pasak jo, dabar Amerika pereina prie skardinių. Ten viskas pilama į skardines, nes atsirado technologijos, kurios leidžia išpilstymo įrangai būt mobiliai. Aludariui nebereikia turėti savo išpilstymo linijos. Ten yra kompanijos, kurios sutartu laiku atvažiuoja į daryklą ir per dieną ar dvi supilsto visą partiją į skardines. Kitą dieną jie pilsto jau kitai daryklai alų su visais piešiniais ant skardinių ir t.t. Net parduotuvėse teikiamos tokios paslaugos, kad atėjęs namų aludaris, su savo 20 litrų savo virto alaus, gali už tam tikrą mokestį tą alų supilstyti į skardines.

Visą pokalbio laiką kalba ėjo apie alų, tačiau niekas nekalbėjo apie rašymą, o juk susitikimas su žurnalistu, blogeriu. Man ši tema buvo įdomi, man pačiam ir teko to paklausti. Ir gavau atsakymą. Kiekvieną kart rašydamas apie alų Joe Sixpack gale rašinio brūkšteli kažką linksmo. Pats alus nėra įdomus, tačiau įdomūs žmonės su juo susiję. Įdomios vietos kur jis pardavinėjamas. Jis pasiūlė nueiti į barą kurį norite aprašyti ir pirmą sutiktą ten žmogų pavaišinti alumi, šnektelti su juo. Pasakojimas apie tą vietą bus daug gyvesnis.

Reklama

Written by Modestas

2013-11-05 at 01:03

7 atsakymai

Subscribe to comments with RSS.

  1. Modestai, dėl Regio darai skubotas išvadas 🙂 Ir jo tik keli įrašai buvo kritiški. Ir tie patys padiktuoti stipraus alaus draudimo įstatymo, pvz. Visi norintys galėjo komentuoti tuos įrašus, ką daugelis ir padarė. Blogo formato esmė yra subjektyvi blogerio nuomonė. Tai ne mokslinis tyrimas, ne įrodymai teisme.

    Gytis

    2013-11-05 at 10:27

    • Išvadų aš nedarau, tokia susiformavo nuomonė. Nesu niekada nė vienu žodžiu su juo persimetęs ir niekas tos nuomonės man nepaneigė

      Modestas

      2013-11-06 at 12:00

  2. Ale užtruko parašyt:)
    Priminei keletą momentų kuriuos jau buvau ir užmiršęs.
    Kaip matau, tave inspiravo, tad būtų gerai kad ir daugiau parašytum, o tai vis nedaugėja tų rašančių apie alų nors tu ką.

    Beje vėliau Sixpack komentaruose iš Lietuvos išlindo pora įdomių momentų apie “craft“ supratimą, apie ką vis norėjau padiskutuot. Gal tavo priminimas paskatins mane pagaliau prisėst prie to teksto.

    ramtyns

    2013-11-05 at 14:41

    • Užrašų knygutėje vis atsiversdavo tas puslapis kuriame užsirašiau kelias mintis iš to susitikimo ir tai neleido pamiršti. O tas rašymo dažnumas susijęs su tuo, kad baisiai nuobodu toj Lietuvėlej pasidarė. Visame kame 🙂

      Modestas

      2013-11-06 at 12:03

  3. Don Russel teisingai pastebėjo, jog dominuoja lageris, net tariamai “tradicinis“ alus Lietuvoje – lageris. Kyla klausimas kas yra “tradicinis“ alus, ar tradiciniam alui užtenka būt išvirtam kaime. Bei klausimas tiems kas dabina kultūros paveldo emblemomis lagerius – kuo grindžiama tai.

    Ponasniekas

    2013-11-05 at 15:14

    • Simonai, klausimas keliamas teisingai. Visgi sutinku su Tim Webb, kad tradicija nėra statiška ir nestovi vietoje. Gal net galima galvot apie ją kaip apie mieles?:) Keičiasi, adaptuojasi, įgyja vietinę specifiką, įsilokalina.

      Be to, tradicija – namų ar bravorų? Kai namų ir maži aludariai pradėjo gauti lagerines mieles (ar čia susiję užfiksuoti pasakojimai, kaip mieles veždavo net iš Rygos?) ir pagal pramoninį pavyzdį daryti apatinės fermentacijos alų, tačiau naudojo turimus tradicinius rakandus, medžiagas, iš seniau įvaldytas metodikas ir technikas, kodėl tai negali būti laikoma tradicijos atsišakojimu?

      Bet jei tradicija tęstina, sunku nuspręsti kur dėti senos ir modernesnės tradicijos skirtį. Kita vertus, galbūt ne atsitiktinai dažniau naudojami terminai “farmhouse beers“, “kaimo alus“, tarsi nurodant į jo gamybos vietą, kilmę.

      ramtyns

      2013-11-06 at 00:24

    • Šis Don Russel pastebėjimas buvo pasakytas po jo pasakojimo, jog lankėsi Bambalynėje. Būtent iš ten esančio asortimento jis nusprendė apie dominuojančius lagerius. O/bet/tačiau nemanau, kad jo pastebėjimai būtų buvę kitokie po apsilankymo Pakruojo festivalyje ir kur ten jis dar buvo Lietuvoje.
      Dėl emblemų – tai vyksta ne jų dalinimas, o prekyba.

      Modestas

      2013-11-06 at 12:07


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: