Žmogšala II – egzotiško alaus festivalis

Egzotiško alaus festivalis Žmogšala praėjo prieš du mėnesius (velnias, kaip greitai bėga laikas). Kai kas jau gal spėjo primiršti. O aš niekaip negaliu pamiršti. Dėl to, kad medžiagos nemažai, dėl to, kad pažadėjau parašyti, dėl to, kad patiko ir kol neparašysiu tas tekstas niekaip neišlips man iš galvos. Ir tai stabdo mane nuo judėjimo pirmyn. Stabdo nuo kitų įrašų, nes jie visi stoja į eilę prieš šį, nes jis per daug geras, kad būtų po kažko.

Kuomet buvo pradėtas anonsuoti pirmasis Žmogšala aš į jį nepažiūrėjau labai rimtai, netgi, pasakysiu, ignoravau jį. Pasakiau sau, kad lietuviai negali nieko rimto padaryti su alaus renginiu. Tai bus arba pasipinigavimas arba prigėrusių žmonių pasibuvimas. Ir kuomet pradėjo lįsti pirmi atsiliepimai apie šį festivalį supratau, kad buvau stipriai prašovęs. Vien ko buvo verta tai, kad pirmojo festivalio metu buvo galima paragauti specialiai jam (na gal ne jam, tik alus subrendo laiku) išvirto alaus iš Dundulio. Tas festivalis turėjo ir savo taurę, ir dar daug gerų, kaip ir blogų dalykų ir atsiliepimų. Ir ir… teko sau pasižadėti kitais metais jo nepraleisti.

Į festivalio vietą atėjau apie 17 val. Durys buvo atidarytos nuo 15 val. Toks vėlavimas buvo kaip tik, renginys jau buvo įsivažiavęs, bet dar ne pačiam savo pike. Kaip čia kas vyksta reikėjo aiškintis pačiam. Nuorodų buvo mažoka. Ne, ne tų kur ir kaip patekti į pačią vietą, bet ką ten veikti patekus. Gerai, kad iškart pasivaideno matytas veidas, kurio greitai išsiklausinėjau kur čia eiti, kad nusipirkti žetonų, už kuriuos po to galima gauti norimo alaus. Galbūt organizatoriams atrodė, kad viskas labai aišku, tik ateini, pasuki į dešinę ir viskas po ranka, bet kuomet ateini ir po ta dešine puse pilna žmonių, jie būriuojasi, šnekučiuojasi, net neįtartum, kad už tos visos masės gali įsigyti tai, be ko čia paprasčiausiai nėra ką veikti. Ir šiek tiek daugiau buvo galima informuoti apsaugą, kuri stengėsi būti paslaugi, bet tai nelabai jiems sekėsi daryti, vien dėl to, kad jie nežinojo ar nebuvo informuoti.

Už 5 eurus buvo galima įsigyti 15 žetonų. Pigiausiai, berods, savo alų dalino Dundulis (1 žetonas), brangiausias alus, kurį teko matyti, jo paragauti užsinorėjusiam būtų kainavęs 8 žetonus. Tai va taip, žetonai kišenėje ir eini. Ratu. Erdvė buvo suskirstyta taip, kad aludariai alų pristatinėjo išsirikiavę prie sienos ratu, o viduryje buvo sustatyti stalai. Tad eismas vyko tarp stalų ir aludarių.

Pirmiausiai patraukiau prie namudinių aludarių. Senai norėjau susipažinti ir bent šiek tiek šnektelti su Žalvariniu. Gal daugiau su jo antrąja puse, nes mes kartu užaugome viename iš Vilniaus daugiaaukščių. Žalvarinis labai puikiai pristato savo alų, apipavidalina jį puikiomis etiketėmis. Alus pas jį su aiškia idėja. Gerai pristatytas alus dažniausiai nuvilia, bet ne dėl to, kad jis blogas, bet dėl to, kad iš jo per daug tikėjaisi. Teko paragauti Rudojo Porterio Kutulys ir The Christmas Pumpkin. Iš jų norėjosi daugiau charakterio.

Visai šalia buvo įsitaisęs Petrashka. Kukliai, ramiai atsistojęs, pasidėjęs kelis lankstinukus, kurie šiaip jau buvo high level’is, nes tokio dalyko net Švyturys savo Raudonom plytom neišmąstytų. Paprašau įpilti alaus su agurkais ir mėtomis. Man pasakoma, kad tai paprastas, gal nelabai išbaigtas alus. Ir čia grįžtam kiek atgal. Kai tikiesi, gauni mažiau, kai nesitiki – daugiau. Nežinau ar čia specialiai taip sužaista buvo, bet alus buvo tiesiog puikus. Vis vien nenorėjo niekas girdėti, kad tai geras alus ir nusprendėm, kad tai konceptualus alus. Taisytinas. Jei tas alus taisytinas, tada aš noriu jo paragauti dar kartą, jau pataisyto ir išgryninto. Tiesa, Petrashka alų pilstė ne iš butelių, o iš kego.

Čia pažintį su namudiniais aludariais ir pabaigiau. Nusprendžiu prasieiti, apžiūrėti visą erdvę, susidėlioti mini planelį, ką tikrai norėčiau paragauti. Aišku nieko man neišeina susiplanuoti, nes pasiūlos tiesiog per daug. Stabteliu prie Apynio su Green Monster Ipa, tačiau jie manęs nesudomina. Pasilabinu su Simonu iš Dundulio, jis pasiūlo paragauti Simkalos. Sutinku. Tikėjausi lengvesnio skonio ir tikrai nesitikėjau tiek kartumo, bet šiam alui ateis eilė ramiam ragavimui namuose.

Taip sukant ratus ir vis neišsirenkant kur stabtelėti ilgiau, sutinku Leandrą iš Alyno. Žodis po žodžio pradedam diskutuoti ir jis man duoda paragauti Tanker daryklos alaus su beržų tošimi. Pauostai tokio alaus ir su niekuo nesumaišysi to kvapo. Beržo kvapas labai specifinis ir išskirtinis. Paragavus alaus atrodo, kad būtum pakramtęs vantos lapų ir norom nenorom tave vaizduotė nukelia į pirtį. Kiek vėliau aš to alaus ir vėl ragavau, ir vėl mėgavausi.

Didžiausio žmonių antplūdžio susilaukė Alaus gidas. Žmonės, kurie pristatinėjo alų, buvo labai savim pasitikintys, negailėjo skambių ir drąsių frazių. Tokių kaip, pasakyk mums bet kokią šalį ir mes pavaišinsime tave alumi iš jos. Arba kažkaip panašiai. Prie jų ir stabtelėjau ilgesniam laikui. Norėjosi paragauti amerikonų. Stautas, Ipa, Pale Ale ir dar kažkas bėgo į degustacinę taurę. Viskas labai gerai tik vienas bet. Už visa tai nereikėjo mokėti. Alaus gidas buvo vieninteliai neėmę žetonų už paragauti duotą alų. Ir nežinau kodėl, bet tai man nepatiko. Gal dėl to, kad nemėgstu lygesnių prie lygių. Mano nuomone, turėjo būti minimalus mokestis.

Toliau mano žvilgsnį prikausto stalas su labai įdomiais alumis, už kuriuos ir kaina buvo prašoma atitinkama. 7-8 žetonai už 100 ml. alaus. Alų pilstė vyras su įspūdingo ilgio barzda, jam asistavo nuostabi jo antroji pusė. Degustacinė taurė buvo išplauta ir išvalyta. Į ją bėgo Herslev Brychus Mjølner Barley Wine 2007. Nuostabus, sunkus, pilnas, užgožiantis alus. Buvo pateiktas  per šiltas, bet vis vien labai labai geras. Trypčiojau ir ragavau, ragavau ir trypčiojau, bet dar kažką iš latvių atvežtų gėrybių paragauti nesiryžau. Bijojau persivalgyti.

Dar vienas sudominęs stendas buvo firmos BeerBliss. Jie teigė, kad pasiūlys lietuviams alaus nusipirkti internetu. Ir tik internetu. Ir jau neužilgo, bet dar apie juos nieko negirdėti. Ragavau jų Milk Ale, pateisino visus su šiuo alumi sietus lūkesčius. Jei atsiras tai ką jie žadėjo, Lietuvoje padaugės puikaus alaus.

Dar apsilankiau pas estus ir paskutinę stotelę pasirinkau Gero alaus parduotuvės stendą su jų Mikkeller alumis. Paragavus lengvesnių alaus rūšių pabaigai prašau įpilti Black. Su šiuo puikiu alumi praleidžiu dar gerą pusvalandį alaus festivalyje. Sutinku daug matytų veidų, trumpai su jais šnekteliu. Su manim sveikinasi ir man nepažįstami žmonės, net gi kreipiasi vardu. Pamatau ir man matytų veidų, kurie atvirkščiai nesisveikina su manimi, bet jų buvimas man malonus, nes tokie renginiai pritraukia vis įvairesnius žmones.

Vieną stendą praleidau tyčia. Tai Alaus Kultūra&delicatessen ÖL. Jie tikrai turėjo puikaus alaus, bet jie Kaune, aš Kaune ir tikrai atrasiu laiko juos aplankyti bei parašyti. Taip pat aplenkiau, bet nusipirkau į namus naujos alaus daryklos Lietuvoje Hovalt alaus. Maišiagaloje įsikūrusi darykla alų sakė verda tris mėnesius.

Vienas iš paskutiniųjų pokalbių vyko su Vasia. Tai kolekcininkas iš Baltarusijos, kuris praleidžia retą renginį su alumi. Tai žmogus turintis didžiausią lietuviškų alaus taurių ir bokalų kolekciją būdamas pats ne lietuviu. Jo paprašiau palyginti savaitė iki Žmogšalos vykusį analogišką festivalį Latvijoje ir pačią Žmogšalą. Pirmas dalykas kurį pasakė – čia daug pigiau. Latvijoje nebuvo importo, tik gamintojai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Todėl ten mes pasistengėme ir per vakarą išragavome viską. Žmogšaloje to padaryti neįmanoma, labai daug pasirinkimo, ypač importinio alaus. Kuris, beja, labai geras. Štai tokie pagrindiniai skirtumai iš žmogaus, buvusio ir ten ir ten, lūpų.

Man tai buvo pirmas toks renginys Lietuvoje. Ir užkliuvo tie patys dalykai kaip ir daugumai. Pirma, per daug žmonių tokiai erdvei. Nors aš taip įsivaizdavau save organizatorių vietoje. Ateinu į tuščią salę, kur vyko festivalis, prieš renginį jos apžiūrėti ir tikrai būčiau pagalvojęs, kad tokios erdvės užteks. Čia būtų pagelbėję stalų skaičiaus sumažinimas, kuris buvo išdėliotas viduryje. Nes buvo palikta mažokai vietos žmonėms prasilenkti vaikštant. Brangokas buvo (13 žetonų) festivalio alus. O visa kita buvo gerai arba neblogai. Prifantazuot gali daug, o ar to reikia, čia jau kitas klausimas. Tikiuosi renginys išlaikys savo formatą ir kitais metais.