Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Dundulio Simkala ir Kurko ruginis elis

with one comment

IMG_5781Kas seka alaus naujienas FB, tikrai prieš kelias dienas pastebėjote naujienas iš Dundulio. Viena po kitos pasirodė naujiena apie alų iš sulos ir interviu su Dundulio veidu Simonu. Paskaitinėjau, pažiūrinėjau, atsistojau ir nuėjau Dundulio alaus į šaldytuvą.

Pirmas į taurę subėgo Simkala 5,3%. Šio alaus pirmą kartą paragavau to pačio Simono įpiltą per Žmogšalą. Buvau apie jį skaitęs, bet jau tada nustebino taip gerai jaučiamas apynių kartumas. Bet tada skonių buvo daug, o dabar taurėje jis vienas.

Alus drumstas, įdomios besikeičiančios spalvos. Lyg ir labai graži šviesi gelsva, lyg ir tamstelėjusi nurudavusi gelsva. Kur apyniai, ten dažniausiai ir putą reikia gaudyti, kad nepabėgtų iš taurės. Puta tiršta, smulki, gali pjaustyti ar atsikąsti. Laikosi ilgai. Aromate apyniai, bet jie neįkyrūs, tiek kiek reikia. Simkala vieno apynio, vieno salyklo alus. Daugiau jame ieškoti kaip ir nebėra ko. Gerai karstelėjęs alus ir tiek. Na bet kodėl jį taip faina gerti? Kodėl jo vis norisi? Kodėl Dundulio dedikacija paprastumui virto pasišaipymu iš prastumo? Ech, dar vienas geras alus iš Dundulio. Ir labai gerai, kad pasirodė tas interviu. Pačią Dundulio idėją atskleidė. Nuo šiol dar kitaip jų alūs gersis ir ragausis. Tik trūko vienos temos palietimo tame tekste – etikečių temos. Bet gal kada aš ir pats išdrįsiu užkalbinti Simoną.

IMG_5783Dar vienas rastas šaldytuve alus buvo Kurko ruginis elis 5,2%. Patys aludariai jį pristatė kaip raudonąjį. Vis dėl to jis man daugiau rudas, nei raudonas. Beveik skaidrus, puikiai putojantis alus. Puikus aromatas. Saldus, priminė kankorėžius. Po Simkalos tiesmukumo šis buvo labai švelnus, minkštas, kremiškas. Ne toks charizmatiškas kaip kiti Dundulio alūs, bet paperkantis savo švelnumu. Nuobodžiu jam neleidžia tapti į pagalbą atbėgantis savalaikis karstelėjimas. Jis užpildo gomurį, ilgam pasilieka ir su kiekvienu gurkšniu stiprėja. Ir toks žaidimas, tarp minkšto, švelnaus skonio ir vos kandančio kartumo poskonyje negali nepatikti.

Apibendrinant ragautą alų tenka pripažinti, kad Dundulis virdamas alų paneigia vieną tiesą, kurią labai mėgdavau deklaruoti savo gyvenime. Kūrybiniame darbe svarbiausia yra idėja, sakydavau aš. O kai yra idėja, tai tik laiko ir technikos klausimas kada ir kaip tai bus įgyvendinta. Vis gi idėjos neužtenka padaryti gerą produktą. Pas didžiuosius aludarius idėjų daug, bet rezultatai vis tie patys, nuviliantys. Dundulis puikiai įvaldęs idėjos pavertimą kūnu. Tam pasitarnauja puikus aludarystės amato išmanymas.

Reklama

Written by Modestas

2015-05-13 at 10:00

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , , ,

Vienas atsakymas

Subscribe to comments with RSS.

  1. Didieji aludariai nepadaro ne todėl, kad nesugeba, o todėl, kad nenori. Jie saugosi išraiškingesnio skonio ir kvapo, nes saugo savo vartotojus: kad tik kažkam nepasirodytų per daug 🙂 Man atrodo, kad jie padarytų bet ką, trūksta tik noro… Todėl jų idėjos yra tik idėjų muliažai, atitinkamai ir jų įgyvendinimas toks pats. O Dundulis turi tikras idėjas ir dar prie viso to, moka jas įgyvendinti, todėl ir džiugina mus.

    GiN

    2015-05-14 at 17:15


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: