Naujas stautas, naujas porteris. Neapsigaukite, ne viskas taip gerai, kaip atrodo

Švyturio tradicinę kolekciją papildė naujas alus – Juodas 4,5%.

Šiam alui pasirodžius iš lentynų tyliai dingo ir taip labai ilgai gyvavęs Keltų alus. Pradžioje buvęs geras, vėliau kiek suprastėjęs, bet vis tiek labai ilgai rinkoje išsilaikęs alus. Žmonės kalba, kad tokį alų virti yra per brangu.

Man vis dar išlieka mįslė kaip naujas Švyturio alus atsiranda rinkoje. Tokios painiavos, kokia buvo su šiuo alumi, senai bebuvo ir dar viską kvailiau padaryti reikia sugalvoti.

Pirma pasirodo žinutės FB, kad va, išvažiuoja iš daryklos. Ir iš tikro, išvažiuoja. Į Gero alaus parduotuves. Gero alaus parduotuvės skelbia naujieną, gerą naujieną, su vienu didžiausiu marketinginiu feilu kokį aš atsimenu iš Švyturio pusės. Jie paima ant Ekstros maketo užmeta Juodo etiketę ir paleidžia. Ir visai dzin, kad Ekstros butelis šviesus, o stautas ir dar pavadintas Juodu, turėtų būti tamsus. Ir pasipila internetuose komentarai, kad Švyturys pirmas pasaulyje išvirė šviesų stautą. Bet čia yra kur ir pagirti tuos pačius marketingistus, sureagavo labai greitai, vos kelios valandos ir viskas buvo pataisyta.

Kas vyksta toliau? Alus keliauja į prekybos vietas. Ir pristatomas ne kaip šiaip alus, ne kaip naujiena, o iškart su akcija, su nukainavimu. Pasirodo galima nukainuoti tai kas kainos dar neturėjo.

Na ir kaip visada įvyksta alaus pristatymo vakarėlis. Tam uždaroma visai dienai Alaus biblioteka. Susirenka visi kas turėtų, pliusas padedamas. Bet tas noras ar besilaikymas taisyklės, kad alus pirmiausiai turi pasirodyti daugumoje arba visuose prekybos centruose, o jau po to yra oficialiai pristatomas, kiek prasilenkia su sveiku protu. Nes nuo paskelbimo, kad jau alus išvažiuoja, iki oficialaus pristatymo praeina pusantro mėnesio.

Alus pristatytas. Galima ragauti. Pilam į taurę ir pirmasis įspūdis nuteikia gerai. Iš butelio bėga tikrai juodas alus. Jį padengia tiršta, nutamsėjusi iki rudumo puta. Alaus išvaizda be priekaištų. Ragaujam. Šiame aluje aš randu viską ką tikiuosi rasti atsikimšęs silpno stauto butelį. Lengvas pirmas gurkšnis, iš giliai grįžtantis salyklinis sausas kartumas, kuris prasisuka, pažaidžia ir labai trumpai lieka. Jokio saldumo, tik atviras švarus skonis. Mane šis alus įtikino.

Bet ne viskas yra taip gražu. Šis alus toks, koks aprašytas, man pasirodė tik ragaujant jį trečią kartą. Ramiai, namuose, neužkandžiaujant, prie gero kino savaitgalį. Prieš tai du kartai nebuvo tokie geri. Pirmas paragavimas buvo tiesiai iš butelio, ragaujant kažką keptą ant laužo. Antras užkandžiaujant namuose ir daug nesigilinant į skonį. Tada alus lyg ir patiko, bet išraiškos trūko. Trūko geresnio, įsimintinesnio skonio. Tačiau nemaišykite, stautas ne lageris ar elis, jis netinkamas greitam troškulio numalšinimui, jis skirtas lėtesniam mėgavimuisi. Kai su juo elgiatės tinkamai, jis tinkamai ir atsidėkoja skoniu.

Iš kito alaus labai daug tikėjausi. Tikėjausi, kad neblogą stautą dar bus galima priešpastatyti prie naujo porterio. Deja deja. Rinkuškių išvirtas Porteris 5,6%, net iš tolo nepriminė porterio. Iš tiesų nelabai priminė ir alų. Kaip porteriui baisi ruda spalva, jokios putos. Stiprokas, saldus alus su trupučiu perdegintos karamelės.

Ragauji tokį alų ir galvoji, Vilkmergė pavadino Kriek alumi, tai kas nėra kriek ir kilo didelė diskusija, net iki teisminio ginčo išaiškinimo mintys nusikėlė. O kai tokį alų pavadina Porteriu man dar didesnis nusikaltimas, nei visa ta istorija su krieku.