Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Black Light Brewing Co ir jų saldusis stautas Milk Stout

with 7 comments

black-light-milk-stoutBlack Light Brewing Co yra naujas vardas Lietuvos alaus rinkoje. Į rinką jie žengė su savo saldžiuoju Milk Stout 4,3%. Jo galima rasti pilstomo ir jau išpilstyto buteliukais.

Pasidarė įdomu kas slepiasi už Black Light pavadinimo, todėl pabandžiau parašyti jiems ir labai greitai gavau atsakymą, kad galime susitikti. Tik susitikimo laiką jau reikėjo pasiderinti ilgėliau.

Pokalbis su Ignu Vaščila, Black Light aludariu – apie pačią pradžią aludarystėje, apie sugebėjimą per metus laiko tapti aludariu, prieš tai visai nesidomėjus alumi ir apie prastą Lietuvos alaus rinkos padėtį.

– Kur buvo ta pati pradžia, kai tu susipažinai su alumi?

– Viskas prasidėjo labai netikėtai. Alumi susidomėjau Amerikoje, kuomet pernai buvau ten nuvažiavęs. Buvo labai įdomu ten paragauti visiškai kitokio alaus. Tačiau grįžęs į Lietuvą aš nepradėjau vaikščioti po parduotuves ir barus bei ieškoti ir pirkti kažkokį išskirtinį alų. Aš pradėjau jį virti namuose.

– Kada pradėjai virti?

– Praeitų metų gruodį. Lygiai prieš metus. Ir viskas prasidėjo tiesiog į google’ą įvedus “alaus gamyba“. Tos informacijos išmetė labai daug.

– Neturėjai nieko kas parodė, pamokė?

– Apie alaus gamybą aš nežinojau nieko, visiškai. Apie patį alų, stilius, skonį nežinojau absoliučiai nieko. Parašiau spontaniškai “alaus gamyba“, pamačiau, kad yra Savas alus nusipirkt medžiagoms, pamačiau, kad yra forumas, truputį jį paskaičiau. Artėjo Kalėdos, pagalvojau, kad joms reikia išsivirti savo alaus. Nuvažiavau į Savą alų, nusipirkau fermentavimo kibirą, šviesiam kvietiniam alui medžiagų ir ką nors tamsiam. Ir viskas. Pasižiūrėjau filmuką Savam aluje, užsirašiau ant lapo ką ten po ko dėt ir išviriau alų. Gavosi tas alus, visai toks nieko kaip pirmam kartui. Tada atsirado azartas išvirti kitą alų – geresnį. Pradėjau daug virti, kartais per dieną ir kelis virimus darydavau. Virdavau po 20 litrų, bet po poros mėnesių taip virti atsibodo. Pasigaminau stenduką, kad būtų galima išlaikyti temperatūras. Toliau eksperimentavau ir sugalvojau, kad reikia man pasileist bravorą ir savo alų pabandyt parduot.

– Tavęs klausant tai atrodo viskas gan naiviai. Gal kažkas paskatino tokiam žingsniui? Gal verdamas alus turėjo gerus atsiliepimus?

– Šis mano receptas yra geriausias, geriausiai ištobulintas. Jį gerai įvertinę yra aludariai.

– Gal Aludarių taurėje dalyvavai?

– Taip dalyvavau.

– Kaip sekėsi?

– Neišėjau iš kategorijos. Kiek pamenu buvo šnekų, kad vertinant stautus kažkas iš teisėjų sukirtinėja. Mano alui pritrūko balo ar dviejų, kad išeičiau į finalą. Kitą savaitę vyko Vilniaus aludarių susitikimas, ten buvau nunešęs tą patį alų, visi kalbėjo, kad jis tikrai geras ir turėjo kažką laimėt, bet vat kažkas iš teisėjų sukirtinėjo.

Aludarių taurė tuo ir yra gera, kad visi rezultatai yra vieši internete ir nėra problemų viską patikrinti. Taigi žiūrim ką turim. Ignas buvo pristatęs savo alų stiprių stautų kategorijoje, nes jo stiprumas buvo 7,7%,  ne kaip dabar po barus vežiojamo – 4,3%. Prie teisėjų stalo sėdėjo ir vertino Artūras Masiliauskas, Jonas Miežys, Anna Shefl, Simonas Jokubauskas. Ir Igno alui iki sėkmės pritrūko 3 balų, nes pirmą vietą užėmęs alus surinko 160 balų, o antrą vietą užėmęs Igno alus – 157. Jo alus susilaukė tokių komentarų, kaip “solidus saldusis stautas“, “norėčiau pirkt ir gert, parduok receptą plytom“, “labai gerai suvaldytas balansas, tikras salyklinis saldusis stautas“. Čia sukirtinėjimo aš nematau, paprasčiausiai pralošta buvo rūkytam stautui. Visuose vertinimuose surinkta panašiai balų, bet rūkytas papildomus balus susirinko aromato kategorijoje.

– Gerai, virei alų, geri atsiliepimai, kaip nusprendei, kad reikia parduoti?

– Lietuvoje nėra daug craft alaus bravorų. Yra Genys ir Sakiškės. Gal dar Dundulis, bet jie neakcentuoja stilių. Norėjosi, kad būtų dar vienas. Viduje kilo didelis noras išvirti alų ir jį pristatyti žmonėms, platesnei auditorijai.

– Kiek buvo virimų namuose iki pirmo virimo dideliam bravore?

– Sunku pasakyt, bet, manau, apie 120 turėtų būti. Receptų turiu apie 50.

– Atrodo gan produktyvus namų aludaris buvai.

– Taip. Čia pasakai, kad metus verdi, visi iškarto laido komentarus, kad be patirties ir panašiai. Bet kai tu kartais per dieną verdi du kartus, o per savaitę kartais būna ir penkios dienos kai verdamas alus, tada viskas atrodo kitaip. Tas stažas ir patirtis atsiranda labai greitai. Tu matai savo klaidas, keiti, bandai naujus dalykus. O jei tu verdi kas mėnesį, gali pamiršti ką ten darei ir kodėl tas alus gavosi ne toks kokio tu norėjai.

– Savo bravoro neturi, tai kur išsivirei savo pirmą partiją Milk Stout?

– Maišiagaloj, ten pat kur verdasi ir Genys. Buvo paieškos bravoro kur virti alų ir tai buvo didelis galvos skausmas.

– Be Maišiagalos dar yra vietų, kur galima išsivirti alų?

– Yra. Manau, galima būtų susitarti su Kaune esančiu Apyniu, nes jie verda po toną. Šnekėjau su Klausučių bravoru, bet jie su alaus galiojimu nelabai draugauja. Tas atbaidė. Buvau radęs dar vieną bravorą Radviliškyje, bet ten man labai nepatiko. Pradėjo siūlyti virti lagerį, pasakoti, kad kitokio alaus žmonėms nereikia.

– Kodėl nusprendei pradėt nuo milk stauto?

– Kodėl milk stautas? Net nežinau. Pirmiausiai galvojau, kad reikia virti kažkokią IPA arba APA, nes žmonėms įdomus apyniuotas alus. Bet geri atsiliepimai paskatino pradėti su stautu. Kiek duodavau paragauti žmonėms savo alaus, stautas labiausiai patikdavo. Gal iš vartojimo pusės žiūrint, tai ir nėra pats geriausias pasirinkimas, bet baruose jis bėga gan neblogai. Nuvežėm šeštadienį į Alaus biblioteką, tai per vakarą visa bačka išbėgo.

– Kiek jo išsivirei?

– Dvi tonas.

– Pirma tona jau išbėgo?

– Pusė. Labai sunku jį parduoti, nes labai daug barų turi pasirašę įvairias sutartis ir sunku pas juos įlįsti. Galima aišku buteliukais, bet jų ne per daugiausia ir nuperka. O jei yra pilstomas alus ir toks pats buteliukais, tai buteliukų išvis neparduosi.

– Į ateitį žiūri? Yra planai ateinantiems metams? Keliems metams į priekį?

– Po naujų metų yra planai išsivirti APA arba IPA, bet tik toną planuoju virti. Dar yra planas ieškoti bravoro kažkur Lenkijoje, netoli Lietuvos sienos ir ten virti alų, nes pats esu iš Druskininkų. Yra planas plėstis, bet pirmiausia reikia surinkti žmonių komandą, nes vienas dirbti tokio darbo negali. Tai čia artimiausi planai, o toliau planuoti baisoka, žinant visus politikų planus su akcizais ir panašiai. Kai dabar vienam laipsniui akcizas yra 0,036 cento, o planuojama, kad bus 0,2 cento vienam laipsniui. Kai matai tokius skaičius, planuotis kažką tampa sunku.

– Kaip tau, neseniai atsiradusiam alaus pasaulyje, iš šono atrodo Lietuvos alaus rinka?

– Dauguma lietuvių mėgsta lengvą šviesų alų, žino tik Švyturį. Jei pasakai kažką apie craftinį alų, visi sako, kad čia Raudonos plytos. Daugumai vartotojų nelabai rūpi ką jie geria. Aš Druskininkuose duodu paragauti savo alaus, visi sutartinai kartoja, kad visai skanu, bet duok gal geriau dabar to normalaus, paprasto alaus. Ir, manau, ta rinka mūsų ir toliau mažės. Ir to pačio craftinio alaus. Man keistas atrodo Genio sprendimas statytis savo nuosavą bravorą, kai jie Maišiagaloj nepaima viso nuomojamo bravoro pajėgumų. Gal jie nežinojo, kad taip drastiškai bus keliamas akcizas?

– Blogą situaciją galima kažkaip pakeisti?

– Tai padaryti būtų labai sunku. Reklamuoti alaus negalima, tai, kad yra tie maži aludariai, kad jie sėdi, kuria receptus, savo rankom viską daro, papasakoti nelabai yra kaip. Bet nereikia paprasto žmogaus. Nueini į Savą alų, atrodo ten dirba su alumi susiję žmonės, paklausi ar žino Genio alų, atsako, kad nėra girdėję. Tai kaip taip gali būti. Arba klausi žmonių ar žino Sakiškes, klausia Stakliškes ir juokiasi.

Istorija kaip šis alus išvydo dienos šviesą kaip ir aiški, laikas ragauti.

Į taurę bėga tamsus, neputojantis alus. EBC 99 ant etiketės neapgaudinėja. Aromatas tik įpylus alų gan stiprus, bet labai greit dingstantis. Degintų salyklų bazė, pieno užuomazgos, kakava. Kvapas labai malonus. Skonis minkštas, kreminis. Labai trūksta angliarūgštės. Jau minėta Alaus biblioteka šį alų pilsto naudodama azotą ir šiam alui tai turėtų labai gelbėti. O taurėje jaučiamas vandeningumas. Kiek neužslėpta salyklinė alaus bazė, jaučiamas grūdas. Visas gerumas šio alaus yra poskonyje. Jis kompleksinis, malonus, kartumas sausas, traukiantis burną, saldumo nėra daug, jis daugiau jaučiamas kaip saldžios grietinėlės poskonis. Koks bendras įspūdis? Savotiškas, alų rekomenduotina vis gi gerti pilstomą, buteliuke esantis per daug vandeningas ir tai trukdo. Bet kaip tokio stiprumo alus turi išties daug ir labai geriamas.

Reklama

Written by Modestas

2016-12-22 at 23:39

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

7 atsakymai

Subscribe to comments with RSS.

  1. Ačiū už aludario pristatymą.
    Aš gal komentarą apie Aludarių taurę. Čia minėti teisėjai yra neabejotinai vieni labiausiai kvalifikuotų alaus žinovų ir Aludarių taurės teisėjų. Gal Simoną mažiau pažįstu, bet kiek žinau, jis irgi su alumi kažkaip susijęs. Aš esu absoliučiai įsitikinęs, kad jie teisėjavo objektyviai ir specialiai nieko nesudirbinėjo.
    Stiprūs stautai buvo atskirti į atskirą sesiją, kur buvo vertinami vien tik stautai. Sunku sudirbinėti stautus, kai ten vien tik stautai.
    Taurės formatas yra toks, kad laimėtojas gauna viską, o tik gal vos vos “blogesnis“ alus, negauna nieko. Silpnų stautų sesijoje nugalėto saldusis stautas, kuris vėliau laimėjo Taurę. Nuo jo tik 1 tašku atsiliko tiesiog puikus sausasis stautas, bet jis negavo nieko, nors gal vertinant visų pateiktų egzempliorių kontekste, būtų pretendavęs į geriausių konkurso dešimtuką. Taurėje labai daug lemia sėkmė. Kaip sakiau, 1 taško skirtumas, kai maksimalus rezultatas yra 250, gali lemti, kad liksi be nieko. Pats vertinimas 157 taškai, t.y. 39,25 taškų vidurkis, rodo, kad alus buvo puikus. Nes vertino tikrai reiklūs teisėjai.

    Ignui linkiu laimėti 2017 metų Aludarių taurę.

    Gytis

    2016-12-23 at 10:56

    • Ačiū! Dėl aludarių taurės vertinimo gal aš ir neteisus, tiesiog man taip “prilipę“, kad buvo kažkas blogai su vertinimu… Priekaištų dėl to tikrai neturiu.

      Ignas

      2016-12-23 at 11:30

      • Ignai, kviesime tave teisėjauti kitų metų renginyje. Pamatysi iš vidaus kaip viskas vyksta.
        O kur Vilniuje galima nusipirkti tavo alaus?

        Gytis

        2016-12-23 at 14:28

        • Pilstomas: Alaus biblioteka, Nisha, Akivarai. Buteliukuose: Bambalynė, Būsi trečias, Baras Šuo, Smagus raugas… Užmesk akį, puslapyje: https://www.facebook.com/blacklightbeer/ Internetinė svetainė tik po naujų pasileis.

          Ignas

          2016-12-23 at 15:40

    • Simonas dirbęs gero alaus parduotuvėje, dabar Hop doc berods, alų verda namuose seniai, vienas organizatorių Kauno aludarių konkurso. Tai nelabai abejočiau kompetencija.

      zalvarinis

      2016-12-23 at 12:48

  2. Labai smagiai susiskaitė straipsnis, visai netikėtai atradau įdomų (tiek profesniu, tiek asmeniniu pjūviu) blogą! Linkiu nepritrūkti įkvėpimo.

    Lapkritis

    2017-01-31 at 11:44


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: