Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Archive for the ‘Alaus daryklos’ Category

Kelionė į Žyviec’ą

leave a comment »

Rašyta puslapiui priebokalo.lt

Kelionė, kaip jau tampa dar viena gražia klubo tradicija, prasidėjo klubo narių Remigijaus ir Siglos namuose. Prieš sėsdami prie gausaus vaišių stalo, klubo nariai išsidalino naujus džemperius su klubo atributika, aptarė kelionės smulkmenas, klubo pirmininkas kiekvienam klubo nariui įteikė po lauknešėlį. Po gardžių vaišių, beliko susidėti atributiką ir išsidalinti vietas mikroautobusiuke. Maloniame šurmulyje birželio 18 d. vakare pajudėjome Lenkijos link.

Visą klubo vilkstinę sudarė du mikroautobusai ir dvi lengvosios mašinos. Šiuo transportu į biržą iškeliavo 19 žmonių. Tiesa, jau Lenkijoje lengvosios atsiskyrė, o mikroautobusais važiavę klubiečiai ir jų šeimos nariai į Žywiecą neskubėjo- jie patraukė į Čekiją (apie kelionę į Čekija skaitykite atskirame reportaže mūsų puslapyje). Įdomumo dėlei galima paminėti, kad važinėdami po Čekiją, buvome apie 50 metrų nuo Slovakijos.

Į kelionės planus nebuvo įtraukti kelio remonto darbai ir dėl jų Žywieco apylinkese susidariusios automobilių spūstys, todėl du mikroautobusai, pilni keliauninkų ir alaus atributikos, į vakarinę biržą atvyko kiek pavėlavę. Bet tai nesutrukdė produktyviai pasimainyti, šį tą parsiduoti. Jau vakarinėje dalyje ant šalia pagrindinio pavilijono įkurtos scenos vyko įvairūs atrakcionai. Alaus gėrimo rungtyje sudalyvavo klubiečiai: Modestas bei Antonas, ir klubui prijaučiantis Tomas. Užduotis paprasta- kuo greičiau išgerti alų iš bokalo, skardinės ir butelio. Na, kur į vieną vietą susirenka pasivaržyti tokie klubo vyrai, manau, net nekyla abejonių, kad buvo užimta pirma vieta bei įteikti džemperiai. Vakarinėje biržoje neužsibuvome, norėjosi pailsėti po beveik parą trukusios kelionės. Todėl patraukėme į poilsiavietę, mintimis jau būdami kitos dienos pagrindinėje biržoje.

Gautuose kvietimuose buvo nurodyta, kad biržos pradžia 03:00 val. Taip anksti niekas važiuoti tikrai nesiruošė, tačiau ir planuotą šeštą valandą pasirodyti biržoje visiems nepavyko. Visgi pareigingiausi klubiečiai savais pasirūpino ir vietos išsidėlioti atributikai pakako. Reikia būtinai paminėti, kad prabudus mus pasitiko lietus, kuris baigėsi… ne, tądien taip ir pralijo visą dieną, ir vakarą, ir naktį…,

Išsidėlioję atributiką, įsisukom į biržos sukūrį, prasidėjo aktyvūs mainai, pardavimai/pirkimai, bendravimas su naujais ir jau pažystamais kolekcionieriais. Kiekvienas užsiregistravęs biržos dalyvis gaudavo po nemokamo alaus bokalą, užkąsti bei atminimo dovanėlę, kurią sudarė dalyvio diplomas, proginis bokalas ir krūva etikečių, padėkliukų ir t.t. Taip pat kiekvienas dalyvis galėjo apsilankyti Žywieco alaus muziejuje, po ekskursijos vėlgi laukė dovana – taurė.

Ant jau laiminga tapusios scenos vėl užlipo vedėjas, vėl prasidėjo įvairios rungtys ir žaidimai. Kaip ir visada, klubiečiai noriai dalyvauja atrakcijose, o nedalyvaujantys gausiai palaiko saviškius. Tądien klubo nariai laimėjo visas rungtis, kuriose dalyvavo. Ugnė buvo pripažinta didžiausios krutinės savininke, o Lukas, gausiais klubo narių plojimais palaikomas, išplėšė pirmą vietą gražiausio galvos apdangalo rungtyje.

Biržai ritantis pabaigos link, po aukštai iškelta klubo vėliava, rankoje laikydamas alaus bokalą, priesaiką perskaitė ir klubo nariu tapo Jerzy Lopatynski (Lenkija).Vėliau vėliava atsidūrė ant scenos kur susirinko visi klubo nariai tradicinei bendrai nuotraukai.

Klubiečiai, susikrovę likusią atributiką bei naujus egzempliorius į mašinas, skirstytis neskubėjo, susėdę dar ilgokai dalinosi biržos įspūdžiais, gyrėsi savo laimikiais ir šiaip smagiai šnekučiavosi. Vis dėlto atėjo laikas vykti į nakvynės vietą, kur buvo planuojamas pasisėdėjimas. Linksmai pavakaroję, išsikepę lietuviškų šašlykų, pašokę, bei pasimurkdę purve, visi krito į lovas. Laukė kelionė namo.

Birželio 21 d. vakare, pilni įspūdžių, klubo “Prie bokalo” nariai gryžo namo. Gausiai pasipildę savo kolekcijas, šiek tiek pavargę ir užkimę. Ir nors birža buvo pasibaigus vos prieš dieną, jie jau planuoja naujas išvykas, naujus kelionių maršrutus ir ieško naujų vietų, kurias reikėtų aplankyti.

Written by Modestas

2009-06-20 at 00:00

Įrašyta kategorijoj Alaus daryklos, Atributikos biržos

Tagged with ,

Kelionė į švyturio šalį

with one comment

Sveiki,

gruodžio 10 d. išsiruošiau į kelionę-ekskursiją po Švyturio šalį. Ši kelionė kažin ar būtų įvykusi, jei nebūčiau klubo “Prie bokalo“ narys. Po įstojimo į klubą dar neteko niekur keliauti su jo nariais, todėl truputį buvo ir jaudulio: kaip, kas ten bus.

Na 10 val. ryto, visi kas važiuoja iš Kauno, susirenkam prie žalio autobusiuko, papuošto trispalve  Kaip ir dažniausia būna, po pasisveikinimo seka dėžių, dėžučių nešiojimas iš vieno automobilio į kitą, maišelių apsikeitimai tarpusavyje, visgi, mes kolekcionieriai, reikia pildyt savo kolekcijas

Pajudam. Mažas kompas, rodantis kur važiuoti, pranašauja, jog Klaipėdoj būsim 13:50. Pirma mintis buvo, kad kelionė bus baisiai ilga, nes turėtumėm važiuoti negreičiau nei 50km/val greiciu. Antra mintis, gerai, kad tas kompas ne iš tų, kuris kalba, nesinorėtų klausyt kaip jis nusišneka  Tą diena už vairuotoją buvęs Darius matyt mąsto panašiai, todėl kompą truputį paspaudo, pamaigo, gal ir patranko ir kelionė “sutrumpėja“ 2 valandom  Puiku.

Apie 12 val. mes jau Klaipėdoj, kad laikas neprailgtų, važiuojam į alubarį, kuris skambiai vadinasi alaus darykla, dar ir restoranas “Livonija“. Jei būčiau buvęs vienas, po pirmų kelių sakinių, būčiau apsisukęs ir išėjęs, ir kažin ar besugryžęs. Na bet aš ne vienas, o su smagia kompanija. Užsėdam vieną iš didesnių stalų, nubėgam prie baro ir susitinkam su barmenu. Geras dėdė, bando būt mandagus, nesigauna. Bando būt barmenas, nesigauna. Pareiškia, kad jis administratorius, ir tuo būt jam nelabai gaunasi. Ir ne todėl, kad alaus atributikos kolekcionierių klubo nariams negali pasiūlyt alaus atributikos, bet tiesiog… Rūškanais veidais grįžtam prie stalo, nes ir alaus pasirodo nėra, tiksliau yra, bet įpilt negali, tiksliau gali įpilt, bet parduot negali  Na tai kas belieka? Traukiam lauk fotoaparatus ir bandom įsiamžint į kokią skylę patekom. Po pusvalandžio atsiranda ir alus, bokalo kaina 7 litai nežavi, dabar bandau prisimint ir skonį, bet neatsimenu. Patarimas ten vykstantiems, eikit ten su kostiumu ar kostiumėliu, apsimeskit ten dirbančiu asmeniu, būtinai, jei esat vyras, laikykit vieną ranką kišenėj, aptarnaus tikrai geriau, nei mus 😉

Prie 14 val. atvykstam prie Švyturio alaus kombinato  Stovim, šąlam, laukiam kol atvažiuos daugiau žmonių, kad drąsiau būtų eit į vidų  Kol visi stovi, aš ir Vidas sugalvojam užeit į šalia daryklos esantį barą “Prie švyturio“. Geriau būtumėm nesugalvoję Prieinam prie baro, seno sukirpimo barmenė žiuri į mus ir iš akių matosi, jog galvoja: na ko norit? Negi nematot, kad aš ir taip darbais užsivertus? Degustavimo pradžiai pasiimam 0.3 l bokaliukus, sėdam ir šnekučiuodamiesi gurkšnojam. Gal po 10-15 min į barą suguža visi ekskursantai. Kas priesėda šalia, kas dalinasi kelionės įspūdžiais, kas aptarinėja baro interjerą. Barmenė visus perspjauna ir pareiskia, kad jei nieko neužsisakom, turėtumem išeit. Nors aš tarp jos apibūdintų asmenų nepatenku, išeinu vienas is pirmųjų.

Pagaliau pasirodo mūsų klubietis is Baltarusijos, pasisveikinam ir einam prie paradinių durų. Skambinam, niekas neatsiliepia ir durų neatidaro. Kadangi mūsų daug ir mes drąsus, duris atsidarom patys ir sueinam į vidų. Mus pasitinka didelis plakatas su krepšininkais, Švyturys Neptūno pagrindinis remėjas. Paskui pasitinka ir mėlynu švarku apsirengęs ekskursvedys. Vardo nepamenu. Jis nė iš tolo neprimena merginos, vardu Džuljeta, kuri mus turėjo ekskursint, t.y. aprodyt gamyklą. Na į Romeo jis irgi nebuvo panašus. Kaip bebūtų, ekskursija prasideda, pradžioj įžanga, keli pasakojimai iš ko gaminamas alus. Vėliau einam, dar einam, ir vėl einam, ir vis kolidoriais.

Na tiksliai aš tikrai nepapasakosiu kur ėjom ir ką pasakojo, bet buvo tikrai įdomu, dėdė kuris vedžiojo, nebuvo iš tų kurie veda, pasakoja, paklausus, nežino ką atsakyt. Viskas tvarkingai, su diskusijomis ir t.t. Ekskursijos pabaigoj atveda ten kur ir man jau pasidaro išties idomu, i laboratorija, šalia jos salytė, ten degustuojam šios daryklos gaminamą alų. Tiem kas turi ko paklausti ir ką papasakoti kalbasi su ekskursvedžiu, diskutuoja, kam ne taip įdomu, degustuoja. Pasibaigus degustacijai gaunam suvenyrų, eidami tais kolidoriais atgal dar užeinam į pilstimo cechą, nes apie 17 val. ten jau niekas nebedirba. Pamatau kur plaunami buteliai. Vau!  Tuo ekskursija ir pasibaigia. Kelionė – ne.

Iš gamyklos patraukiam į Mėmelį. Apie tą vietą visi kalba nuo kelionės pradžios į Kauną. Aš pats apie Mėmelį girdėjęs taip pat nemažai, bet pabuvoti neteko. Įeinu. Na vaizdas tikrai geresnis, nei prieš tai aplankyti šiandien du barai. Sėdam vėlgi prie didelio stalo. Nežinau kaip kiti dalyviai, bet aš jau biški labai noriu valgyt. Negalvodamas ir užtikrintai ištariu: man karką ir alaus. Na ir sėdžiu, laukiu, pirma alaus… kažkada atneša, klausiu, o kur maistas, barmenė šypsosis ir atsako: tuoj. Vėl sėdžiu, laukiu. Dar laukiu ir paskui dar. Matau kaip klubiečiai perkasi stiklus, užsimanau ir aš, kelis stiklus nusiperku. Toliau laukiu. Na ir atneša. Suprantu, kad šiandien nelabai sekasi. Trys kąsniai ir karkos nebėra. Taigi, aš lieku nepavalgęs, kai kas lieka be savo mėgiamo alaus, nes jo neturi. Visi sėdam i savo žalią autobusiuką, atsisveikinam su broliais užsieniečiais ir pajudam namų link. Aš bandau būt neįkįrus, bet burbu, jog labai norėčiau vis dėlto šiandien pavalgyt. Mano burbėjima visgi išgirsta, 16 km nuo Klaipėdos sustojam degalinėj. Pagaliau pavalgau ir ramiai užmiegu. Labai vaikščiojimai tais koridoriais išvargino.

Didelis dėkui klubiečiams už puikiai praleistą laiką

Written by Modestas

2008-12-10 at 00:00

Įrašyta kategorijoj Alaus daryklos

Tagged with , , , , ,

%d bloggers like this: