Trauktinė? Trauktinė!

Šį kartą pakalbėkim apie stipriuosius gėrimus.

Man karts nuo karto tenka apsilankyti ne tik alaus, bet ir stipriųjų gėrimų degustacijose. Neslėpsiu, stiprieji gėrimai nėra tie kuriuos mėgčiau, o juo labiau juos degustuoti. Tačiau tas pasaulis taip pat turi labai stiprią skonių paletę ir žmonės dirbantys su stipriaisiais gėrimais visai kitaip įvardija skonius ir potyrius degustacijose. Ir būtent tas dalykas žavi.

Tądien nebuvau pasiėmęs fotiko, bet eigoje teko fotkint su telefonu. Norėjosi parodyti ir apie tai papasakoti.

Degustacija vyko Volfgango studijoje ir degustavome Pakruojo dvaro bravoro spirito varyklos trauktines. Degustaciją vedė Šarūnas Karalius. Apie šį žmogų esu girdėjęs daug, bet jo vedamoje degustacijoje dalyvavau pirmą kartą. Šio žmogaus žinios ir patirtis yra kažkas tokio. Jei kada pasitaikys proga dalyvauti jo vedamoje degustacijoje nedvejokite nė akimirkos. O aš tikiuosi, kad gyvenimas kada nors mus dar suves ir pavyks su juo pasišnekučiuoti gyvai.

Papasakosiu ką degustavome, bet nepasakosiu iš savo pusės, o pabandysiu perteikti Šarūno pastabas, kad suprastumėte, kokios gilios ir iš kaip plačiai susiformavusios jo žinios ir kaip galima apibūdinti skonį žodžiais. Man buvo medus ausims, tikiuosi patiks ir Jums.

Degustacija prasidėjo nuo trauktinės su burokėliais ir trumais. Burokėlis į gėrimą atsinešė saldumo ir žemiškumo. Gaminant gėrimą naudojamas ne tik burokėlis. Dedama gelsvė, šiek tiek krieno, nedaug obuolių sulčių. Būtent gelsvė atstovauja grybišką skonio pusę. Šis gėrimas buvo pirmasis pagamintas Pakruojo dvaro varykloje ir jį kuriant norėta padaryti gėrimą, kuris būtų nestandartinis, netgi keistas ir netikėtas. Mažai kas ragavo alkoholinį gėrimą kurio gamyboje būtų panaudotas burokėlis. Gėrimo idėja atkeliavo iš Dzukijos, nes Šarūno tėtis Kūčių vakarą visada verda barščius į kuriuos dedama kruopų ir baravykų. Eksperimentuojant buvo pastebėta, kad baravykas labai nenori draugauti su alkoholiu, todėl naudojami trumai. Jų, kaip ir kitų ingredientų naudojimas yra skirtas burokėlio saldumui ir žemiškumui atskleisti.

Pati Pakruojo dvaro bravoras spirito varykla greičiau galėtų būti pavadinta cechu, nes gamina viską labai mažomis partijomis. Nuo 100 iki 300 litrų. Gamybai naudojami du būdai – maceracija ir distiliacija. Maceracija, kuomet medžiaga užpilama spiritu ir palaikoma. Šio metodo tikslas, kad spiritas iš medžiagos ištrauktų skonines ir kvapiąsias savybes. Trauktinės su burokėliais ir trumais atveju burokėliai pačių rankomis yra nulupami ir supjaustomi bei užpilami spiritu. Po kiek laiko nupilama ir užpilama antrą kartą. Skystis kuris gaunamas antrą kartą užpylus yra distiliuojamas. Taip gaunamos dvi dalys gėrimo iš kurių yra daromas galutinis mišinys, reguliuojamas jo stiprumas ir išpilstoma į butelius.

Antras degustuotas gėrimas buvo seno krieno trauktinė. Šis gėrimas yra pažįstamas buvusioje LDK teritorijoje. Gėrimas krienavūcha Ukrainoje dažnai daroma ir geriama. Ukrainoje alkoholio licencijavimo ir alkoholio apskaitos sistema yra žymiai paprastesnė, todėl barai darosi įvairias trauktines ir šio gėrimo atmainų yra įvairių. Pirmoje trauktinėje be burokėlio buvo kitų ingredientų, šiame viskas sukasi apie krieną. Gaminant šį gėrimą buvo laikomasi nuosaikumo, nes pats krienas yra labai aštrus. Šiais laikais retas kas tarkuoja pats krieną, bet ankščiau tai vykdavo su ašaromis akyse ir prie atviro lango. Todėl ir gėrime krienas jaučiasi aiškiai, bet nuo jo verkti nesinori. Jei burokėlių trauktinės stiprumas buvo 34%, tai šio 42%. Ir tai ne dėl to, kad taip gavosi, o dėl to, kad tokio stiprumo geriausiai atsiskleidžia skoninės savybės. Gėrimo kvape taip pat puikiai jaučiasi krienas, gėliškas aštrumas. Gėrimo pavadinimas kilo iš to, kad eksperimentuojant buvo pamatyta, kad trauktinei tinka tik senas, subrendęs, peržiemojęs krienas. Bandant gėrimą gaminti iš šviežesnio krieno buvo pastebėta, kad gėrimas greitai praranda skonį ir jo aštrumą. Lygiai taip pat stengiamasi įsigyti kiek pavytusių burokėlių, nes šviežias burokėlis turi labai daug vandens ir tas skonis nėra koncentruotas. Šią patirtį galima palyginti su Amaronė vynu, kur vynuogės yra džiovinamos ant šiaudų, kad savyje sukoncentruotų skonines savybes.

Toliau sekė pasakojimas apie Pakruojo dvarą, kuris garsėja įvairiais renginiais. Pats Pakruojo dvaras bando atkurti tokią nuotaiką kaip buvo viskas dvare prieš šimtą metų. Jei vyksta renginys, ten pamatysi daug senovinių mašinų, kažkur sėdės moteris ir karš vilną ar bravore vyks alaus virimo rekonstrukcija. Taip kilo idėja atkurti spirito varyklą. Bravore ji iš tiesų buvo, bet veikė ne kaip gėrimų gamykla, o kaip vaistinė. Pats Pakruojo dvaras yra vienas iš didžiausių išlikusių kompleksų. Dvaras buvo valdomas vokiečių giminės, kuri buvo labai versli. Jie turėjo dvarų tinklą, kuris prasidėjo nuo Rygos ir ėjo per Lietuvą, Lenkiją ir iki pat Vokietijos. Juokaujant galima pasakyti, kad tai buvo didelis tų laikų agrokoperatyvas. Šeimos nariai keliaudavo per dvarus ir prižiūrėdavo kaip ta ūkinė veikla vyksta. Dvaras turėjo netgi savo bažnyčią bei ligoninę. Vaistinė-spirito varykla atsirado dvare tada, kai vienas iš didikų išvyko į Švediją pamedžioti ir kažką ne tą užvalgė bei susidūrė su virškinimo problemomis. Vietinis vaistininkas jį išgydė savo trauktinėmis. Tuo sužavėtas jis nusprendė viename iš savo dvarų atidaryti vaistinę ir į ją pasikvietė vaistininką. Iki šių dienų yra išlikusi vieta dvare, kurioje manoma buvo distiliacijos indai ir inžineriniai sprendimai, kurių dėka distiliuojant susidariusi šiluma buvo naudojama salyklui džiovinti. Jei nuvyksite į Pakruojo dvarą, galite paprašyti, tą vietą tikrai Jums parodys. Būtent tas istorinis paveldas buvo perkeltas ir į šias dienas. Trauktinėms naudojami buteliukai panašūs į tuos, kuriuos naudoja vaistininkai. Etiketė panaši į vaistų receptą ir pan.

Sekanti trauktinė pavadinimu Lašininė, atėjo iš viskio pasaulio. Šarūnas yra puikiai žinomas viskio pasaulyje. Ir savaime suprantama, kad norėjo sukurti dūminę trauktinę. Pradėjęs eksperimentuoti, suprato, kad rezultatas gaunasi, bet jis nėra tas kūrybinis žmogus ir galvojimas gėrimams pavadinimus yra gan skausmingas procesas. Pradžioje norėta ją pavadinti tiesiog rūkyta ar aitrioji, bet po to davus paragauti žmonėms, visi vieningai pradėjo įvardinti lašinius, todėl ir buvo pavadinta Lašinine. Šio gėrimo gamyboje naudojamas skystas dūmas, atėjęs iš kulinarijos pasaulio. Šiek tiek dedama paprikos, šiek tiek garstyčių. Pasaulyje tokių gėrimų nėra daug. Iš populiariausių tokio tipo gėrimų yra dūminis viskis. Bet dūminis viskis gaunamas kai salyklas yra rūkinamas durpėmis, o pačios durpės suteikia daugiau medicininius poskonius. Dažnai ragaudamas dūminį viskį žmogus sako, kad jis atsiduoda pleistru, padangomis, bintu, jodu, akvarele. Kitas dūminis gėrimas yra meskalis. Tai yra tekilos atmaina, dabar smarkiai populiarėjanti. Tai šis gėrimas turi labai pipirišką skonį. O Lašininė trauktinė bus panašiausia į Schlenkerla alų ir skonis primins mums priimtinus rūkytus mėsos gaminius. Prie šio gėrimo puikiai tiktų sūdyti lašinukai.

Europos gėrimų reglamente trauktinė turi saugomą geografinę nuorodą. Gėrimas trauktinė turi būtinai būti gaminamas Lietuvoje. Jam gaminti negalima naudoti jokių nenatūralių priedų. Pagal šitą pasakymą atrodytų, kad gėrimas labai unikalus, tačiau jos analogų tikrai daug Amerikoje, Čekijoje, Slovakijoje.

Biteris patenka į tarptautinę gėrimų kategoriją, kuri apibūdinama taip, kad tai gėrimas kuriam pagaminti naudojamas kartusis kietis arba pelynas. Iš šios kategorijos gėrimų geriausiai žinomi būtų vermutas ir absentas. Tai šią žolę išgarsinę gėrimai. Pas mus Lietuvoje kartusis kietis kiek kitoks ir vadinamas paprastuoju kiečiu, kuris auga labai daug kur. Kartusis kietis lotyniškai vadinasi Artemisia absinthium, o lietuviškasis paprastasis kietis – Artemisia vulgaris. Iš čia ir ketvirtosios trauktinės pavadinimas. Pavadinime dar yra ir 6+, tai reiškia, kad gamyboje panaudotos dar šešios žolės – pelynas, jozažolė, monarda, balinio ajero šaknis ir t.t. Visos panaudotos žolės yra lietuviški augalai, nes 20 km nuo dvaro yra vaistažolių ūkis su kuriuo bendradarbiaujama. Kai kurių augalų naudojami tik žiedai, todėl gėrime stipriai jaučiamas gėliškumas, šiek tiek saldumo, nors nenaudojamas medus. Skonyje yra šiek tiek kartumo, vėliau ateina gėliškumas, vaisiškumas, o poskonyje iškyla sausas pelyno kartumas. Jei pasižiūrėti visą augalų sudėtį panaudotą gėrime, daugelis jų turi vaistinių savybių. Viena vaistažolė nuo gausaus prakaitavimo, kita nuo depresijos. Monarda Lietuvoje naudojama kaip dekoratyvinė gėlė, o Amerikoje indėnai ją naudoja kaip pagrindinį prieskonį bizonienai ruošti. Balinis ajeras atvežtas į Lietuvą totorių. Tais laikais vanduo buvo labai užterštas ir niekas negerdavo vandens, tik alų. Totoriai atvežė šį augalą, sodindavo vandens telkiniuose, nes šis valydavo vandenį. Jo šaknis primena imbierą, kai kur minimas ir kaip afrodiziakas. Šio gėrimo gamyba yra pati sudėtingiausia, nes penkios žolės yra užpilamos spiritu, o pelynas ir balinio ajero šaknis yra ruošiama atskirai, nes jų padauginus rezultatas gali būti ne toks kokio tikėtasi. Gaminant šį gėrimą atsiranda gėrimų maišymo meistrystė. Gėrimas turi kerpišką, porėtą, miško paklotės aromatą.

Buvo paklausta kiek laiko yra viskas laikoma užpilta spiritu. Atsakymo vieno žinoma nėra, nes viskas priklauso kas yra užpilta, bet tam laiko reikia. Ilgiausiai laikomi užpilti čiobreliai, ne mažiau 6 savaičių. Gamyboje tai yra peilis. Kai dabar viskas yra optimizuojama, stengiamasi padaryti viską maksimaliai greitai ir su minimaliai sąnaudų, čia viskas reikalauja laiko, kad viskas išbūtų, susistovėtų.

Grįžtant prie balinio ajero šaknies, ji gėrime naudojama ne dėl skoninių savybių, o būtent tam, kad surištų kitas šešias žoles į vieną visumą. Tai sąsaja su džino pasauliu. Kur naudojami priedai kurie neduoda tiesioginio poveikio, bet suriša viską į vieną visumą.

Buvo biteris, toliau atėjo laikas likeriui. Čiobrelių likeris su šafranu. Likeris yra ta kategorija gėrimų kuomet viename litre gėrimo yra daugiau nei 100 g cukraus. Tačiau šiame gėrime cukrus nenaudojamas, naudojamas medus. Medus naudojamas iš Pakruojo dvaro apylinkių. Medų stengiasi naudoti liepžiedžių, bėgti nuo grikių, kurie turi aštresnį skonį. Šio gėrimo gamyboje naudojami kokteilių maišymo principai. Kadangi medus labai saldus, naudojamos obuolių sultys bei šafranas, kuris užfiksuoja poskonį ir suteikia spalvą. Tai vienas brangiausių prieskonių. Nueikit į motulę maximą ir pažiūrėkit kiek kainuoja jo kilogramas. Dvarininkai rodydami savo statusą šafrano į košę dėdavo šaukštais, po to ją raukydamiesi valgė, nes šafranas yra gan kartus. Šiai dienai šis gėrimas tapo pats populiariausias iš visos gamos. Ir tai nėra nuostabu. Lietuviui čiobreliai su medumi visais laikais buvo geras dalykas. Kaip likeris jis gan stiprus – 42%.

Ir paskutinis ragautas tą vakarą buvo Cherry brandy. Tuo metu kai vyko degustacija tai buvo naujiena, kurios bandomąją partiją gamintojai vežiojosi po kalėdines muges ir norėjo pasižiūrėti kaip žmonės į tai reaguoja. Pasiteisinus šis gėrimas buvo priimtas į šeimą. Kategorija šio gėrimo gan keistoka. Ankščiau buvo naudojamas brendis ir vyšnia, bet dabar naudojamos tos pačios vyšnios ir spiritas išdistiliuotas iš įvairių augalinių kultūrų. Šarūnas nuolatos stebi Lietuvos rinką ir lygina ją. Tai tarkim palyginus didžiojo gamintojo gaminamą vyšnių likerį su jų gaminamu, vyšnių naudojama 7 kartus daugiau. Taip pat naudojamas cukranendrių cukrus. Jis pasirinktas tam, kad be saldumo duotų ir skonio bei sodrumo. Prie šio mišinio puikiai dera čili antpilas. Jis taip pat naudojamas apgauliai, nes likeris pakankamai silpnas, ir tas pipiriškas gomurio kutenimas paslepia jo silpnumą. Ir dar naudojamas žvaigždinio anyžiaus antpilas. Jis praplečia skonį ir suriša rūgščių vyšnių skonį.

Šiaip jei kas esate matę distiliavimo apratą, tai ten dažniausiai distiliuojamas skystis kaitinamas tiesiogiai iš apačios. Tuo tarpu Pakruojo dvare yra kūrenamos malkos, kurios sukuria garą ir jo pagalba yra kaitinamas distiliatas. Šarūnas minėjo, kad toks procesas suteikia gėrimams gėliškumo. Sėdėjau, visaip galvojau, bet niekaip nesugalvojau kaip tai gali būti susiję.

Dar Šarūnas papasakojo apie verslo subtilybes, konkrečiau eksportą. Ir čia kiek girdžiu ne tik jo bėdos, bet ir daugelio gamintojų. Visose šalyse labai skirtingos alkoholinių gėrimų vartojimo tradicijos. Be to skiriasi skonio suvokimas. Čia Lietuvoje čiobrelis su medumi yra klasika, kitur gali likti nesuprasta. Dar prie viso to prisideda ir tai, kad sunku pasakyti kas tai yra trauktinė. Užsieniečiui viskas aišku kas yra viskis, biteris, likeris. Bet kai pasakai trauktinė, tada jau prasideda neaiškumai. Netgi reglamentavimas šito dalyko gan sudėtingas.

Degustacijos pabaigoje Šarūnas pasakojo, kad gan aktyviai dirba su išėjimu į tarptautinius vandenius. Tam pasitarnauja įvairūs konkursai. Jei atidžiai sekėte spaudą, gan plačiai buvo nušviesti jų laimėjimai Amerikoje. Taip pat ateities planuose nauji kūriniai ir baimės nenusieksperimentuoti. Čiobrelių likeris su duona ar trauktinė su klevų žiedais, kurių prisirinkti gali tris dienas per metus.

Visos degustacijos metu paliesta buvo beveik visa alkoholio pramonė. Viskis, vynas, likeris ir t.t. Taip pat užgriebta parfumerija ir kitos sritys. Va toks platus Šarūno požiūris į tai ką daro ir tai negali nežavėti.

 

Dzūkų alaus restorano alaus pristatymas

Paskrolinau savo blogą ir labai jau dažnai įrašai yra susiję su Vingiu Dubingiu alude. Šis taip pat. Bet taip jau yra, kad Tomas (Vingiu Dubingiu galva) mane į renginius pakviečia ir ne po kartą, o šį kartą net renginio laiką pavėlino pusvalandžiu, nes kitaip būčiau nespėjęs. Ir tas dėmesys paperka. Labai dėkui ir Jonui iš Genio už kvietimą, deja, niekaip nepavyko suderinti darbų ir sudalyvauti. Bet, jau kartojuosi, Jūs kvieskit, na ne kvieskit, bet praneškit jei kas įdomaus vyksta, tikrai pasistengsiu sudalyvauti ir kitiems apie tai papasakoti.

Tą vakarą Vingiu Dubingiu aludės kranus užėmė Dzūkų alaus restorano alus. Dzūkų alaus restoranas, tai kaip koks Avilys, darykla [per brūkšnelį] restoranas. Tik daug daug didesnė.

Mano santykiai su Alytumi prasidėjo labai senai, kuomet dar būdamas niolikinis darbavausi šiame mieste 3-4 mėnesius. Jau tada jis man patiko, nes buvo įdomus su savito charakterio žmonėmis. Dabar taip pat tenka apsilankyti jame bent kartą į ketvirtį darbo reikalais ar pravažiuojant pakeliui į Druskininkus. Pirmi gandai apie Dzūkų alaus restoraną pasklido tarp kolekcionierių, kad bus nauja darykla. Kažkaip aš netoli sukinėjausi ir nusprendžiau pasižiūrėti kas ten per vieta. Gal mano lūkesčiai buvo labai maži, o gal dar kažkas, bet ką jie ten pasistatė buvo iš pirmo žvilgsnio įspūdinga. Didžiulis pastatas miesto centre. Lai nesupyksta niekas, bet man Alytus vis gi provincija. Bent jau restoranų versle. Blemba pagal aptarnavimą net Trakai provincija. Kai mes ten lankėmės pirmą kartą, pamenu kalbėjom tik apie tai kaip ten viskas gerai. Kad neatvėstų, paruoštą maistą laiko po specialia lempa, kol padavėja jį paima ir atneša iki stalo. Ir čia tik smulkmena. Ir aš dar ilgai galvojau kaip Alytuje pardavinėti cepelinus ir nebūti eiline kaimo knaipe, kur padavėjom atėjęs klientas greičiau priešas, nei žmogus galintis palikti arbatos.

Tai toks buvo pirmas, labai geras, įspūdis. Vėliau ten teko lankytis ne kartą ir be smulkių nesusipratimų visada buvo puikiai praleistas laikas. Šią vasarą Kaune viešėjo šešių šalių delegacija ir man rekomendavus jie apsilankė Dzūkų alaus restorane, bei liko labai sužavėti tiek maistu ir gėrimais, tiek aptarnavimu.

Grįžkim prie vakaro Vingiu Dubingiu aludėje. Toks pats svetingumas buvo ir tą vakarą. Dzūkų alaus restorano savininko sūnus ne stojo pasakoti apie savo alų, bet stojo už baro ir tiesiog keletą valandų pabuvo šinkorium aludėje. Tiesiog. Tuo tarpu pats savininkas, pasiėmęs telefoną filmavo ir viskuo dalinosi socialiniuose tinkluose. Kaip bebūtų keista, bet tai kėlė savito žavesio. Be savo alaus kranuose jie atsivežė ir vaišių. Savo restorane be alaus daryklos jie įkūrė rūkyklą, kurioje rūkomi šonkauliai tapo restorano vinimi. Taip pat ten esančiame pečiuje jie kepa duoną ir pyragus. Ir visa tai buvo pateikta tą vakarą į aludę užsukusiems svečiams. Buvo skanu. Labai.

Atėjo laikas pašnekėti ir apie alų. 2016 metais buvo atidarytas restoranas, 2017 jame atsidarė alaus darykla. Prieš tai savininkai nebuvo naujokai maitinimo srityje. Jie turėjo ir iki šiol turi kitas taip pat populiarias vietas Alytuje, tai Dzūkų svetainė ir Dzūkų užeiga. Nuo alaus daryklos atidarymo jie išvirė 16 skirtingų alaus rūšių. Jie turi pastovų alaus pasirinkimą ir sezono metu pristato naujienas. Jie alaus darykloje turi fermentacijos talpas ir “lager tankus“. Pastaruosiuose yra brandinamas alus. Toks procesas vakarų Europoje yra primirštas, daugiau sutinkamas vidurio Europoje. Geriausiai parsiduoda lager tipo alus Čystas ir kvietinis alus Kviecinis. Tą vakarą buvo galima paragauti ir kelių koloboracijų su alaus daryklomis Apynys ir Dundulis. Ateityje labai norėtų išsivirti alų su grikiais. Alaus daryklos idėja užgimė savininkui daug keliaujant po Angliją, Vokietiją, Belgiją. Vėliau buvo verdamas alus namuose, lankomasi įvairiuose susitikimuose (būtent todėl pirmiausia apie atidaromą alaus daryklą Alytuje sužinojau iš ten) ir kaupiama patirtis, kol galų gale buvo atidaryta darykla. Bet ir čia nebuvo viskas padaryta paprastuoju būdu. Darykla buvo sukurta nuo nulio. Įranga nebuvo perpirkta ar nupirkta iš jau veikusio bravoro, bet viskas konstruota ir galvota pačių. Viskas buvo pagaminta mašinų gamykloje Astra, kuri įsikūrusi Alytuje. Buvo noras, kad pinigai liktų Alytuje. Lygiai taip pat jie nori, kad ir alus liktų Alytuje, nes planuose pardavinėti alų kitur, nei tik savo restorane, jie neturi. Jie turi 7 talpas po toną ir viskas kuo puikiausiai parsiduoda restorane, tai turėti pardavimo vietas kituose miestuose nėra poreikio. Jie atidarė restoraną su mintimi dalintis ta patirtimi ir potyriais, kurie susikaupė ilgų kelionių metu.  Lygiai taip pat ir tą vakarą jie užsuko į Vingiu Dubingiu aludę pasidalinti tuo ką turi, paskleisti apie save žinią ir susipažinti.

Susipažinti tai susipažinti. Pateikiu Jums trumpą pašnekesį su Dzūkų alaus restorano savininku Robertu Vitkausku.

– Kaip Jūs nepabijojot Alytuje atidaryti tokio dydžio restoraną ir nebijojot, kad tos erdvės taip ir liks tuščios?

– Iš tikro rizika buvo didžiulė. Bet kai įbrendi, supranti, kad reikia užbaigti. Trūko ir pinigų ir viso kito, bet ėjom iki galo. Vienu metu buvo labai daug baimės, bet kaip ir kiekvienam versle, į priekį varo tikėjimas savo idėja. O kai tiki, tai ir darai. Buvo labai didelis noras Alytuje padaryti kažką europinio, gero, kokybiško, prabangaus. Norėjom tikros picos malkinėje krosnyje, norėjome gerų grilių, rūkyklos, norėjome stiprios lietuviškos linijos, norėjome daug salių, norėjome alaus daryklą atvežti, kad būtų tikrai viskas gerai, kokybiškai ir atvažiavę svečiai sakytų, kad čia vau. Dar buvo mintis ir sūrius gaminti, bet pieno bakterija negali sugyventi su alaus mielėmis, tai taip sūriai ir liko tik mintyse.

– Kaip pavyko neįsisukti į furšetų ir gedulingų pietų ratą, o pripratintį klientą prie gero kokybiško maisto ir nenusipiginti?

– Kartelę užkėlė kelionės po pasaulį. Mes žinojome, kad ateis tokie svečiai kur močiutė valgys cepeliną, senelis norės šašlyko, o anūkui reikės pasiūlyti picą. Ir tikslas buvo visiems tiems skirtingiems norams pasiūlyti gerą kokybę. Kai tai pasiūlėm, įvyko lūžis, žmonės pamėgo vietą.

– Kokios buvo pagrindinės klaidos atidarinėjant tokį restoraną?

– (ilgai mąsto) Gal, kad per mažai vietos buvo numatyta alaus daryklai ir šiuo metu jai praplėsti nėra vietos. Mano užsispyrimas, kad pinigai liktų mieste ir noras alaus daryklos įrengimus gaminti mašinų gamykloje Astra taip pat kišo koją, nes tai buvo pirma jų alaus darykla, kurią jie gamino nuo A iki Z. Buvo padaryta klaidų, kurių taisymas kišo koją bravoro paleidimui. O daugiau esminių klaidų nebuvo arba jos buvo nereikšmingai mažos ir jei vėl reikėtų atidarinėti tokią vietą, tos mažos klaidelės kartotūsi.

– Kaip pavyko surinkti komandą ir sukurti tokį aukštą aptarnavimo lygį?

– Kai lankaisi kitų miestų stipresnėse vietose, matai, kiek daug lemia aptarnavimas. Tai grįžus to pačio reikalauji ir pas save. Aš visada savo darbuotojams sakau, mes turim erdves, plačią virtuvę, esam pasiruošę priimti svečius, jums belieka gerai atlikti savo darbą, juk tai atsiliepia per arbatą, kuri yra ženkli Jūsų uždarbio dalis, tai kodėl dėl to nepasistengus. Mokymais mes į aukštus etiketo standartus netaikom, paprasčiausiai stengiamės priimti atėjusį, kaip sau brangų svečią, kuris atėjo pas mus į namus ir to dažniausiai užtenka.

– Kaip sudarot alaus pasiūlą?

– Mes visada turim turėti kažką kas primintų Švyturį. Taip jau yra. Toks yra mūsų lageris Čystas ir jo parduodame daugiausiai. Toliau būtų tamsus lageris ir kvietinis. Turim visus metus verdamas alaus rūšis, kurios yra penkios šešios. O paskui išverdam sezoninius alus, kad turėtumėm naujienų ir galėtumėm edukuoti žmones.

– Kiek yra teisybės, kad Jūs grįžot iš emigracijos ir iš gerai tapo dar geriau?

– Oi, tai labai sena istorija ir nelabai teisinga. Nenorėčiau prie jos sugrįžti.

Pabaigai kaip visada, kelios nuotraukos.

 

 

Išvirk belgą/-ę

Kartais einant gatve mane sustabdo nepažįstamas žmogus, užkalbina. Nepažįstamas arba socialiniam burbule matytas žmogus tą patį padaro mėgstamame bare. Jie visi paklausia kaip sekasi, o išgirdę, kad viskas gerai, būtinai pasiteirauja kodėl nerašau. Aš rašau, mintyse, nes realiai nerandu laiko. Buitis pasiima šiame gyvenimo tarpsnyje viską. Tad jei kviečiamas kažkur neateinu, nepykit, tikrai norėjau. Bet kvieskit, vakarai ilgėja, gal išeis. O tu, Jonai, dar ir pažadėjai 😉

Mintyse šį įrašą perkračiau kelis kartus. Pagaliau atsirado laisvas vakaras apie jį papasakoti. Pažadu daugiau tokių asmeniškumų nebus, pabandysiu pabūti kaip mokė: būk produktyvus, o ne tas kur visada neturi laiko.

Kvietimą teisėjauti konkurse „Išvirk belgą/-ę“ gavau dar likus daug laiko iki jo pradžios ir tai yra puiku, nes gali planuotis. Ir čia vienas iš organizatorių didžiausių pliusų. Šis konkursas tai vienas iš subrenginių, kuriuos visus vainikuoja kasmetinė “Aludarių taurė“. Masino sudalyvauti ir tai, kad veiksmas vyko Alaus bibliotekoje, o aš joje dar nesu buvęs, o girdėjęs daug gerų atsiliepimų.

Vos atvykus į renginį ir įėjus į vidų supratau, kad padariau labai gerą sprendimą neatsisakęs sudalyvauti. Susirinkę teisėjauti žmonės buvo tiesiog vau. Pasijaučiau net kažkiek nejaukiai 🙂

Iš viso konkurse dalyvavo 28 dalyviai, kurie pateikė 43 alaus pavyzdžius. Juos teisėjauti susėdo teisėjai prie penkių stalų. Kiekvienas stalas turėjo išrinkti po dvi alaus rūšis kurios keliaus į finalą. Taigi finale buvo iš viso 10 alaus rūšių, kuriuos teisėjavo penki teisėjai, tarp kurių buvau ir aš. Taigi visą konkursą ir vėl pavyko pajusti nuo iki.

Teisėjauti kategorijose sėdome keturiese. Aš praleidau paskutinę aludarių taurę, todėl man naujiena buvo, kad prieš pradedant vertinti alus, buvo pateikta visiems stalams etaloninio alaus pavyzdys, kad teisėjai galėtų nusistatyti vertinimo kartelę. Ne paslaptis, kad vieni teisėjai vertina išskirtinai dideliais balais, kiti daug mažesniais. Ir tam buvo sugalvotas toks būdas, bandant bent kažkiek suvienodinti imtis. Įdomi naujiena, bet bent jau man, tai nepadarė visiškai jokios įtakos. Paskutinius porą trejetą metų netyla diskusijos dėl teisėjų. Ir tai nenuostabu. Vien prie mūsų stalo dėl Trappist Single alaus kaip ir buvo viskas aišku ir mes jį gan vieningai išrinkom kaip geriausią, o vat dėl antros vietos nuomonės išsiskyrė kardinaliai. Ir jei tas alus buvo pateiktas tarkim naujoko, tai jis išvis turėjo nesuprasti kaip čia kas. Mes įvertinom du Fruit Lambic’us atitinkamai 27,3 ir 28,3 vidutiniais balais. Balų skirtumas kaip ir nedidelis. Bet jei pasižiūrėsim tai pirmojo vertinimai buvo 22 36 38 16, o kito 38 22 9 40. Tai reiškia, kad dviem teisėjams vienas alus labai patiko, o kitiems dviems labai nepatiko. Su antruoju įvyko atvirkščias variantas. Vienas teisėjas davė 9 kitas 40. Tai va tokie dideli skirtumai. Tie 40 balų buvo skirti mano. Ir tai buvo didžiausias skirtas balas tą dieną alui. Taip labai jis man patiko. O vat kitam teisėjui jis buvo vertas tik 9 balų, kas ir lėmė jo nepatekimą į finalą. Kiek atmintis manęs neapgauna, taip gerai sukonstruotų alų teko ragauti ne vienam finale kuriam teko teisėjauti ir buvo labai gaila, kad jis nepateko. Dar gaila ir dėl kitos priežasties, bet apie tai kiek vėliau.

Tarp teisėjavimo kategorijose ir finalo turėjom geras porą valandų. Čia buvo toks liūdnesnis laikas, nes supratau kaip nebepažįstu Vilniaus ir kaip stipriai nuo jo nutolau, nes teko klausti net kur pavalgyti. Tomo rekomenduotos buritos buvo super.

Prie finalinio stalo sėdom penkiese. Aš, Jonas Miežys (Genio aludaris), Dalia Jočytė (Švyturio aludarė), Linas Čekanavičius ir Ričardas Barakūnas (Kalnapilio aludaris). Rimta chebra, man visai patiko 🙂 Teisėjauti pradėjom nuo Witbier’o ir jau iškart buvo labai gerai. Teko šį alų net palikti be galutinio vertinimo, nes visada be tiesioginio vertinimo pas mane vyksta ir lyginamasis vertinimas. Jei geras alus, nori paragauti daugiau finalistų, kad suprastum ant kiek jis geras ir ar nėra geresnių. Viskas finale vyko kaip ir visada, bet va kai atnešė Lambic’ą apie kurį jau rašiau, truputį pasidarė įdomiau. Kadangi kilo ginčų su juo prie mūsų stalo, aš skonį įsiminiau gan gerai. Ir finale atkimštas butelis jau buvo visai kitoks, nei kategorijoje. Jį teko vertinti jau visai kitaip nei prieš tai. Dar pasiklausiau kitų teisėjų ragavusių pirmąjį variantą ir jie patvirtino, kad tai visai kitoks alus. Tai va taip būna, kai verdi alų namuose. Finale net gi buvo alus supilstytas į plastikinę tarą. Na čia jau man labai nepatiko, tokio alaus vien dėl pateikimo būdo nereikėtų teisėjams praleisti į finalą.

Baigus teisėjauti, pagal balus pirmas tris vietas užėmė Belgian Dark Strong Ale, Belgien Dubbel ir jau mano minėtas witbier’as. Dar viena naujovė, kad teisėjai gali pasitarti ir nuspręsti kiek kitaip nei rodo sausa statistika. Ir čia mes nusprendėm, kad pirmas bus Witbier’as išvirtas Tomo Sirtauto, kurio net trys alaus rūšys buvo finale, o ketvirtoje vietoje liko atrankoje mūsų favoritu buvęs Trappist Single. Tomo alūs buvo labai techniški, gerai sudėlioti, buvo vienas malonumas juos vertinti. Kiek teko girdėti Tomas ne Lietuvoje verda alų, o jį atsiuntė iš Anglijos.

Apibendrinant konkursą tiek teisėjavimas, tiek pateikti alūs buvo labai stiprūs. Lygis užkilęs labai aukštai. Kai aludariai namuose sugeba išvirti tokį kokybišką alų, puikiai suprantu kodėl konkursuose norisi turėti ir kokybišką, lūkesčius atitinkantį teisėjavimą. Tokie mažesni renginiai ir yra vienas iš būdų pakelti teisėjavimo lygį.

“Mes keli metai stengiamės suorganizuoti daugiau renginių, ne tik Aludarių taurę ir taip paskatinti aludarius virti daugiau, įdomiau, – po pasibaigusio konkurso pasakojo viena iš organizatorių Jonaistė Jusionytė. – Kai yra konkreti tema, aludaris gali išvirti geresnį alų, tai priverčia jį pasukti galvą. Mes šiuos renginius darome tam, kad namų aludarystė populiarėtų, plėstųsi, atsirastų naujų narių.

Geriausia reklama šiems renginiams būna iš lūpų į lūpas. Mes kiekvieną mėnesį renkamės į namų aludarių susitikimus Vilniuje, kiek rečiau Kaune ir Klaipėdoje. Čia susirenka iki 30 aludarių ir jei naujas aludaris ateina į tokį susitikimą, tai gauna tiek informacijos, kad niekur tiek neperskaitys ir nepažiūrės. Informuojame ir per aludariuforumas.lt ar aludariutaure.lt, bet komunikacija ir didžiausias naujų narių pritraukimas vyksta turbūt per kraftinio alaus mažąsias parduotuves. Po kiekvieno renginio matome naujų vardų dalyvių sąrašuose, tai džiugina, bet kai žinome kiek aludarių apsilanko Savas Alus parduotuvėje ir kiek dalyvauja konkursuose, tai skaičių skirtumas yra labai didelis ne mūsų naudai.

Spręsdami teisėjavimo klausimą šiam konkursui mes, kaip organizatoriai, atlikome vidinį teisėjų reitingavimą ir pakvietėm teisėjauti tik aukščiausius vertinimus gavusius teisėjus (šitie žodžiai paglostė man širdį). Mūsų organizuojami konkursai yra BJCP sankcionuoti renginiai. Todėl konkursai vykdomi pagal nustatytas taisykles, kurios galioja ir kitose pasaulio šalyse. Taip mes tampame įdomūs kitų šalių teisėjams, kurie atvyksta pas mus pateisėjauti. Paskutinėje Aludarių taurėje buvo du lenkai, du latviai, du estai ir tai labai pasiteisina, nes teisėjai gali papasakoti kaip viskas vyksta pas juos šalyje, gali išklausti tokių dalykų ko paprastai nesužinosi. Jie taip pat pasako tau kaip reikia pagerinti organizavimą ir kitus dalykus.

Artimiausi planai suorganizuoti devintąją Aludarių taurę, kuri galėtų būti mažesnio masto, kad kuo geriau pasiruošti jubiliejinei Aludarių taurei. Ateinanti Aludarių taurė, manau, vyks Vilniuje, laikas jai grįžti į šį miestą.“

Trzech Kumpli Tap Takover

Praėjęs savaitgalis buvo pilnas renginių susijusių su alumi. Deja, bet, gidų ką aplankyti niekas nerašo, anonsų niekas nesuka. Viską sužinom iš lūpų į lūpas. Atrodo keista, bet kai pagalvoji, taip buvo visada. Alaus vartojimo kultūra visais laikais buvo pogrindinis dalykas. Alus, ne vynas, Lietuvoje madingu netapo.

Grįžkime prie renginių. Paskutiniu metu tapo įprasta matyti vadinamuosius ‘Tap Takeover’ renginius, kuomet viena darykla vienam vakarui (kartais ir ilgiau) užima visus bare esančius kranus ir taip pristato savo verdamas alaus rūšis. Dažniausiai tokius renginius lydi susitikimas su aludariu, kuris papasakoja apie savo alų. Šį savaitgalį taip sutapo, kad savo alų pristatinėjo legendiniai Estijos aludariai – Pohjala ir siauresnei daliai žmonių žinomiems aludariams iš Lenkijos – Trzech Kumpli. Pohjala savo alui pristatyti pasirinko Vilniuje esančią Prohibiciją ir Kauno Hop Doc gastropub’ą. Tuo tarpu lenkai pasivėžino per Alaus biblioteką (Vilnius), Vingiu Dubingiu (Kaunas) ir Herku Kantą (Klaipėda). Be to, Kaune šeštadienį dar vyko ir Kauno sambaris – namų aludarių konkursas. Tad, jei Jūs iš Kauno, penktadienį laukė susitikimas su Trzech Kumli, šeštadienį – namų aludarių konkursas ir susitikimas su Pohjala aludariais.

Dėjau visas pastangas, kad sudalyvauti Kaune visur, bet nepavyko ir teko pasidžiaugti tik penktadienio vakare pristatytomis Trzech Kumpli alaus rūšimis. ‘Tap Takeover’ tipo renginiai labiausiai patinka turbūt dėl to, kad galima įsigyti testerių. Tai mažos taurės su nedideliu kiekiu alaus. Lenkai buvo užėmę 9 kranus, todėl viską paragauti po didelį būtų buvę neįmanoma.

Iki penktadienio vakaro man buvo tekę ragauti tik vieną jų alų – juodąją IPA Blackcyl.

Savo pasakojimą apie save aludariai pradėjo nuo prisistatymo. Kad jie ‘gypsy’ aludariai, verdantys savo alų Zapanbrat darykloje netoli Žyveco miesto. Prašė netapatinti jų su gerai žinomu to miesto vardu pavadintu alumi. Artimiausiuose planuose jie nori atsidaryti savo daryklą ir tai nėra tokie tolimi planai, nes jie tai žada padaryti jau kitais metais. Jų arkliukas stipriau apyniuoti alūs. Todėl populiariausi daryklos alūs dažniausiai būna įvairios IPA variacijos, kurioms išvirti labiausiai mėgstama naudoti australiškus ir Naujosios Zelandijos apynius. Taip pat jie stengiasi nepamiršti ir tradicinių alaus rūšių, kaip pilsnerių ar weizen’ų. Pasiūloje turi ir stautą, belgiškų alaus rūšių, artimiausiu metu žada pristatyti quadrupel’į. Tuo prisistatymas ir baigėsi. Man teko pabuvoti tokiame pristatyme, kur aludaris pusantros valandos pasakojo apie savo alų, visas rūšių subtilybes ir plonybes. Ir toks trumpas prisistatymas, prisipažinsiu, man patiko daug labiau.

Toliau seka arba daugiau akis į akį bendravimas su aludariais arba klausimų/atsakymų tipo bendravimas aludariams patogiai įsitaisius už baro. Paklausus aludarių iš kur atsiranda receptai (kas labai logiškas klausimas, nes alaus darykla labai produktyvi, vien atsineštoje alaus daryklą pristatančioje knygutėje suskaičiavau 22 skirtingas alaus rūšis), aludariai atsakė, kad iš namų aludarystės. Taip pat atsakinėdami į klausimus aludariai papasakojo, kad jų daryklos flagmanas yra kvietinė IPA – Pan IPAni. Specialiai jų gimtadieniui išvirta minėto alaus versija skiriasi nuo tradicinės versijos, tuo, kad jai išvirti prireikė rekordinio kiekio apynių. Tiek apynių alaus virime darykla nebuvo naudojusi niekada. Teko alų apyniuoti 4 kartus, kad jis gautųsi toks koks norėjosi. Prieš pradedant virti alų Zapanbrat darykloje, jie išbandė dar tris alaus daryklas. Kad alaus receptai ateina iš namų aludarystės teko jiems įrodinėti ir dar kartą, bei tai pasakojant paaiškėjo, kad jie per penkis metus išvirė 49 skirtingas alaus rūšis. Ir kad ir kiek alaus rūšių jie bevirtų, pagrindinis dalykas, kas garantuoja sėkmę yra švieži apyniai. Todėl jų pagrindinis aludaris dažnai lankosi Amerikoje ir stengiasi gauti kuo šviežesnių ir geresnių apynių. Paklausus apie lenkiškus apynius, atsakė, kad jie tiesiog tragiški. Apie lietuviškus apynius nieko neatsakė, bet papasakojo, kad šiuo metu populiariausias lietuviškas alus Lenkijoje yra Genio alus. Ne veltui, matyt, Genys darė savo ‘Tap Takeover’ turą per Lenkiją.

Trumpai šnektelėjus su aludariais asmeniškai, kažkaip kalba pakrypo apie alaus blogerius. Lenkijoje šiuo metu populiariausias Tomasz Kopyra. Kuomet papasakojo, kad už tai, kad jis atvažiuotų į alaus festivalį jam moka 5k pinigų, už alaus apžvalgą 1,5k pinigų pasidarė lyg ir pavydu, lyg ir nelabai norėjosi tikėti. Bet paskui permečiau akimis jo kuriamą turinį (beja, jis visas lenkų kalba) tai tie skaičiai visai normalūs. O Lietuvoje nelabai sulauksi, kad išvis bent jau pakviestų kas į festivalį. Nors pala, o jų dar liko?

 

 

Lietuviško sidro Obelą degustacija

Praėjusią savaitę Vingiu Dubingiu aludė pakvietė į kiek netradicinę sidro degustaciją. Nors aludėje daug dėmesio skiriama alui, jo degustacijoms ir pristatymams, sidras čia anaiptol ne paskutinėje vietoje. Jam skirtas atskiras šaldytuvas, kuriame gausus pasirinkimas.

Tarp gausaus pasirinkimo yra ir lietuviško. Ir būtent iš Lietuvoje surinktų obuolių pagamintas sidras buvo pristatomas.

Pristatymas truko rekordiškai trumpai. 4 minutes ir 23 sekundes ir po to Vytas iš Obelos pakvietė pakelti taures, nes apie alkoholinius gėrimus kalbėti nereikia, reikia juos gerti. Ir pridūrė, kad reikia paskubėti, kol neprasidėjo Naisių vasara.

Ką spėjo papasakoti per tas nepilnas 5 minutes? Kad pagrindinė ambicija buvo pagaminti lietuvišką sidrą iš lietuviškų obuolių ir tai padaryti natūraliu būdu. Todėl visi sidrai gaunasi sausi, nes visas cukrus yra sufermentuotas. Į sidrą nėra dėta cukraus, aromatizatorių, viskas yra paprastos obuolių sultys.

Sidro gamyba yra labai paprastas procesas. Išspaudžiamos obuolių sultys, jos maišomos tarpusavyje, jei turima keletas obuolių rūšių ir jos fermentuojasi. Prancūzijoje ar Anglijoje auginamos specialios obuolių rūšys skirtos sidro gamybai, jos netinkamos valgymui. Tos obuolių rūšys turi daug taninų, kartumo, prieskonių. Lietuvoje sidras daromas iš to kas yra ir specialiai obuolių niekas neaugina. Bet labiausiai sidro gamybai tinka senosios lietuviškos obuolių rūšys ir žieminės obuolių rūšys. Žieminės obuolių rūšys yra atspariausios, turi daugiausiai taninų, o jie yra ne kas kita, kaip obels apsauga nuo parazitų.

Sidras yra vasaros gėrimas, todėl pakeisti sezoniškumą, buvo nuspręsta vieną sidro rūšį pašildant ir paprieskoniuojant. Gavosi saldus, šiltas gėrimas ir toks visai nieko. Jo paragauti pakvietęs Vytas penkminutę baigė žodžiais “Į sveikatą!“.

Prie šilto sidro taip pat buvo pasiūlyta paragauti ir visus tris Obelą sidrus. Ažuožeriai, Babtai ir Kasteliai. Pavadinimai pagal vietovę, kurioje surinkti obuoliai. Gal būt pritrūko vieno geresnio ar prastesnio užsienietiško sidro pavyzdžio ir paaiškinimo kuo iš esmės skiriasi Obelą sidrai nuo va tokių.

Apie patį sidrą komentuoti nesinori. Jo tiesiog reikia paragauti. Jei mano atmintis manęs neapgauna, Vingiu Dubingiu aludėje vasarą buvo pilstomo Obelą sidro ir jis buvo puikus vasaros pasirinkimas.

Tą vakarą buvo ne tik aukštai iškelta gėrimo pristatymo trukmės kartelė, bet taip pat buvo pagerintas ir užduotų bei atsakytų klausimų rekordas. Vytas po pristatymo niekur neišėjo, jis leido aludei grįžti į savo įprastą šurmulingą gyvenimą ir būdamas už baro tai vienai, tai kitai grupei žmonių atsakinėjo į įvairiausius klausimus.

Toks pasirinktas variantas, kuomet tu gurkšnoji vis naują rūšį ir klausaisi vis nesibaigiančių istorijų pasirodo labai sveikintinas dalykas. Jei tau įdomu, tu klausaisi, uždavinėji klausimus, jei neįdomu, tu sau laisvai bendrauji su kompanija.

Titulinėje nuotraukoje matosi mažesni ir didesni buteliukai. Mažesniuose buteliukuose sidras pilnai susifermentavęs, didesniuose fermentacija užbaigta butelyje. Gamintojas pripažino, kad mieles palieka butelyje ir jų, kaip daro kiti gamintojai, neištraukinėja. Supilti jas į taurę taip pat nerekomenduoja.

Nuo obuolio iki butelio prekybinėje lentynoje praeina 7 mėnesiai. Žinoma viskas priklausys nuo mielių kurias naudosite. Jei fermentuosite su natūraliomis mielėmis, nedėsite kultūrinių mielių, tuomet fermentacija bus lėtesnė. Ant obuolio bus įvairių mielių, todėl jos konkuruos tarpusavyje ir lėtins fermentaciją. Jei dėsite kultūrines mieles, fermentacija užtruks gerą mėnesį. Tuomet darai porą nupylimų, kad pašalinti nuosėdas. Po to prasideda brandinimas. Brandinimas nelygus vynui, nes vynas bręsdamas gerėja, o sidras pasidaro iškart toks geras koks jis gali būti. Ilgiau bręsdamas sidras galbūt kažką įgauna, bet tuo pačiu gali ir prarasti, tad ilgas brandinimas sidrui tikrai netinka. Sidras yra paprastų žmonių gėrimas. Todėl Vytas norėtų, kad sidrą gamintų visi kas turi sodus pilnus obuolių.

Namudinėmis sąlygomis sidrą pasigaminti labai paprasta. Viskas ko reikia, tai visų pirma surinkti obuolius. Geriausiai būtų vėlyvos veislės ir nelabai skanios, nes kuo skanesnis obuolys, tuo iš jo pasigamina prastesnis sidras. Taip pat reikėtų maišyti obuolių veisles, nes jei pasigaminsite sidrą tik antaninių obuolių, jis bus labai rūgštus. Surinkę, obuolius vežkite išspausti, bet ieškokite kas obuolius traiško, o ne naudoja centrifugas. Centrifuguojant sultys susisluoksniuoja ir sidro gamybai ne taip gerai tinka, kaip traiškytų obuolių. Sultis supilkite į fermentavimo talpą ir tam tinka bet koks indas iš kurio gali išeiti anglies dvideginis ir negali į vidų patekti deguonis. Nes jei pateks deguonis, Jūs pasigaminsite acto. Supylus reikia fermentuoti kol susifermentuos ir nupylus nuosėdas subrandinti. Ir viskas, turėsite sidrą. Kuomet brandinsite, neskubėkite nusivilti, nes iš pradžių Jums jis atrodys labai geras, apie sausio mėnesį jis jau atrodys labai blogas ir net negeriamas. Čia nenukabinkite nosies, nes jau balandžio mėnesį, kuomet saulė pradės vis stipriau šviesti ir atsiras lauko darbų, Jūs galėsite draugus vaišinti puikiu savo gamybos sidru. Fermentuojant reikėtų pasižiūrėti temperatūras. Tinkamiausia būtų laikyti tarp 12 ir 16 laipsnių šilumos.

Vytas kelis kartus paminėjo, kad Kaune yra labai gerai sidro gamybą nusimanančių žmonių, kurie gamina savo poreikiams nuostabų sidrą. Vienas iš jų buvo trumpam užbėgęs į aludę ir paliko paragauti ledo sidro. Tai sidras gautas jį užšaldžius. Kadangi atšylant atskiros gėrimo dalys atitirpsta skirtingu greičiu, galima tokiu būdu atskirti vandenį, gauti gėrimą su didesne koncentraciją, ryškesnį skoniais ir panašiai. Toks buvo ir ledo sidras, kuris puikiai kvepėjo ir pasižymėjo koncentruotu skoniu.

Kaune įvyko dar vienas renginys, kuris ten susirinkusiems praplėtė horizontus. Buvo dar daug bendraujama, dar daug klausinėjama, neabejoju, kad kažkas pabandys sidro pasidaryti namuose. Ir tai buvo tai ko Lietuvai iš tikro reikia. Sąmoninti ir pasakoti reikia apie alkoholį, o ne drausti ir riboti.

 

LA NAYA šokolado ir alaus derinimo degustacija

Du bičai, Justas ir Patris, trečiadienio vakarą Vingiu Dubingiu aludėje stojo prieš susirinkusius ir paprastai, bet ne prastai papasakojo apie alaus ir šokolado derinimą.

Kol kažkas suka galvas kaip sugalvoti degustacijai temą, kaip ją pateikti, jie, spėju, nelabai sukdami galvos ėmė ir padarė. Ir visiems patiko. Garantuoju. Visiems iki vieno buvusiems degustacijoje patiko.

Kodėl tą vakarą tie du bičai suvaldė, sudomino, iššaukė daug klausimų kada bus kita degustacija? Pirma Justas ir jo LA NAYA šokoladai. Super įdomūs, neįprasti, su idėja. Kiek man teko susidurti su šokoladu, visas įdomumas jų buvo tame, kad jie su kažkuo maišyti, turi kažkokius priedus. Justas gi viską daro pats,  nuo pupelės iki plytelės. O šokolado išskirtinumas ir prasideda nuo pupelės, o ne nuo priedų su kuriais jis sumaišytas. Ir tada tu gauni šokoladą, kuris kvapu ir pirminiu skoniu tau primena pelėsinį sūrį ar kvapas lyg iš spygliuočių miško. Skonis gali būt švelnus, gali būti aitrus, bet labai kompleksiškas. Ir tada belieka priderinti alų.

Čia eilė ateina Patriui, kuris ant tiek savas ir paprastas, kad jo klausytis tiesiog smagu. Mane Patris buvo pasikvietęs į pilotinę degustaciją ir tada buvo daug jaudulio, užsikirtimų ir kito broko. Praėjo mėnesis ir atrasti šokolado ir alaus deriniai, pasakojimai, degustacijos tempas, trukmė buvo atrinkti puikiai.

Paklausus kada bus kita degustacija, Justas užsiminė, kad jis gauna pupelių pavyzdžių iš įvairių pasaulio šalių ir tie pavyzdžiai tiesiog guli lentynose. Jų užtektų pagaminti iki 20 plytelių šokolado, tad degustaciją surengti galima išties išskirtinę. Tad kitą kartą, kai užmatysite šokolado ir alaus degustaciją, būtinai nueikite, nes tai gali būti kažkas labai išskirtinio.

Braufactum alaus pristatymas

Įrašas kuris vėluoja net 5 mėnesius. Bet jo nebūti negali.

Birželio 22 dieną aš buvau pakviestas į BeerHouse Vilniuje, kuriame savo alų pristatinėjo Braufactum aludaris. Už kvietimą turiu padėkoti Astai ir Jonui. Astai, kad pakvietė, Jonui, kad pasakė Astai, kad pakviestų.

Tai buvo vienas iš tų renginių, kur tave pasitinka žavios merginos šypsena ir įteikiama alaus taurė. Tada gali papozuoti fotografui ir beveik pusę metų tos nuotraukos niekur nerasti. Praėjus gan ilgą skliautą patenki į uždarą vidinį kiemelį kur gali susirasti sau vietos ir prisėsti. Publika buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis. Vieni tokie kaip aš, vadinamieji alaus entuziastai, kiti ne tokie kaip aš. Smagiausia ir kartu nelabai, kad tą vakarą ar popietę aludaris daugiausiai ir bendravo su tokiais kaip aš. Smagu, kad bendravo, nesmagu kitų susirinkusių atžvilgiu.

Pati susitikimo idėja man taip ir liko atviru klausimu. Tokiu pačiu kaip, kur tas fotografas nuotraukas dėjo. Susirinkom, kalbėjomės, degustavom, buvo derinami užkandžiai, bet viso to tikslas ir esmė taip ir liko neatsakyta. Tiesa, iki galo aš neišbuvau, pabėgau, gal tada kažkas paaiškėjo. Bet kaip ten bebūtų vakaras, o gal popietė buvo išties praleista turiningai.

Po trumpo pristatymo aludaris, akivaizdžiai besijaudindamas, pradėjo pasakoti apie save, savo alų ir kompaniją, kurioje jis verdamas. Kompanija nedidelė, joje dirba 12 žmonių. Kodėl pasakodamas pasirinkau žodį kompanija, o ne darykla ar kažką panašaus? Nes jie vadinamieji Gypsy Brewers. Tai aludariai, kurie neturi savo daryklos ir verda alų pas tuos, kurie turi. Aludaris tikrai sakė kuriuose bravoruose jie verda alų, bet iš lūpų skaityti aš nemoku, o vokiečių kalba man kaip paukščių čiulbėjimas. Bet tos daryklos yra dvi. Jos mažos, vienas virimas būna 30 hektolitrų. Ir čia buvo tas atvejis, kai aš džiaugiausi, jog šalia prie stalo sėdėjo šiek tiek protingesni žmonės nei aš. Kažkodėl aš ir dauguma prie stalo sėdėjusių nusprendėme, kad pasakytas dydis lygus 300 litrų. Tai tikrai mažai ir mes buvom labai nustebę. Dar labiau nustebom, kai pasakė, kad eksperimentams jie turi 3 hektolitrų talpą. Bet paskui Jonas, iš Genio, paaiškino, kad hektolitras yra 100 litrų ir viskas atsistojo į savo vietas. Taip pat Marcus minėjo, kad jie nesenai įsirengė patalpą alui brandinti statinėse ir ten brandina savo alų.

Marcus dirba kompanijoje nuo 2010 metų. Jis yra brewmaster’is ir yra atsakingas už kokybės užtikrinimą. Trumpai prisistatęs, Marcus prakalbo apie savo kompanijos filosofiją. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, visi darbuotojai turėjo tradicinės vokiškos aludarystės pagrindus, pats Marcus prieš tai alaus pramonėje, įvairiose daryklose pradirbo 11 metų. Todėl jų pagrindinė idėja buvo paimti vokiškas tradicijas kaip bazę, kaip pamatą ir pridėti jai tikro kraftinio alaus prieskonio.

Pirmas pristatytas alus buvo saison’as Soleya 6,5% IBU 27. Tai pats naujausias jų alus išvirtas su specifinėmis mielėmis. Jų pavadinimą išvertus į anglų kalbą būtų: our little beast. Jos taip pavadintos dėl to, kad gali sufermentuoti beveik visą cukrų. Apibūdinant alų aludaris paminėjo geltonąsias slyvas. Būtent jų reikėtų ieškoti skonyje. Tokį apibūdinimą aš išgirdau pirmą kartą. Na ir žinoma, apibūdinant saison’ą, buvo šnekama apie gaivą, apie vasarą. Skoniui praturtinti panaudoti australiški apyniai Enigma, kurie alui davė tropinių vaisių skonį. Man alus buvo puikus, geltonų slyvų aš tikrai neradau, nes dar reikėtų pagalvoti, koks tai skonis. Bet visa kita buvo puiku. Labai puikiai išvirtas, subalansuotas ir vokiškai tvarkingas.

Pristatęs naujausią savo alų, aludaris nusprendė sekantį pristatyti jų patį pirmą alų schwarzbier’ą Darkon 5,4% IBU 25. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, buvo nuspręsta virti tradicinius vokiškus stilius, suteikiant jiems savos interpretacijos. Todėl buvo išvirtas alus naudojant tik tamsius salyklus. Šis alus, pasak aludario, turi daugiau juodo šokolado aromato, nei deginto salyklo. Taip pat aromate turėtumėte jausti duonos plutos, ruginės duonos, kavos aromatą. Man šis alus pasirodė tiesiog paprastas tamsus alus, kuris nė kiek ne saldus, džiovintų slyvų skonyje turintis ir šiek tiek sausokas. Kaip tamsiam alui jis pasirodė ir šiek tiek skystokas, norisi tokiam alui iš tamsių salyklų tvirtesnio kūno.

Ant etikečių mes pastebėjome aludarių parašus ir kažkas paklausė kokiu tikslu yra pasirašinėjama. Marcus papasakojo, kad iki pernai metų lapkričio ant etikečių buvo parašas jo vadovo. Jo vadovas bijojo, kad Marcus gali jį palikti ir pereiti dirbti kažkur kitur ir pasiūlė įsipareigoti kompanijai ilgesniam laikui. Marcui sutikus, ant nuo pernai lapkričio mėnesio atsiradusio alaus yra dedamas ir jo parašas. Tačiau jis pabrėžė, kad tai daugiau simbolinis dalykas, kad alų kuria visą komanda, o ne vienas specifinis žmogus. Paklaustas, kiek jie kartų verda alų mažomis partijomis, kol alus pasidaro tinkamas masinei gamybai, aludaris atsakė, kad tai priklauso nuo kiekvieno alaus atskirai. Pavyzdžiui Soleya buvo paleista greitai, su ja buvo lengva. Bet Progusta teko virti beveik 50 kartų, kol ištestavom apynius ir panašiai. Aludario manymu, gerą IPA išvirti neužtenka įdėti daugiau apynių. Tai buvo pirmoji IPA, kuri buvo išvirta Vokietijoje ir parduodama visoje Vokietijoje, todėl mes norėjome, kad ji būtų tikrai gera. Progusta buvo išskirtinis atvejis, bet vidutiniškai mes praverdame apie 10 kartų, kol alus eina į masinę gamybą.

Nuo tamsaus alaus perėjom prie rūkyto Roog 6,6% IBU 20. Šiam alui panaudota 20% rūkyto miežių salyklo. Tiek nedaug, nes jie nekenčia rūkyto alaus, bet kartu jie mano, kad rūkymas yra labai įdomus įrankis alaus aromatui išgauti. Todėl ir buvo nuspręsta naudoti mažai rūkyto salyklo, o pridėti daug karamelinio salyklo, kviečių salyklo ir gauti gerą derinį kvietinio salsvo rūkyto alaus. Šis alus man stojo šalia saison’o savo žavesiu ir teko jau rinktis kuris patiko labiau. Nors tai visiškai skirtingi alūs, bet kuris paliko geresnį įspūdį taip ir nenusprendžiau.

Pradėjus kalbą apie salyklus, buvo paklausta ar jie naudoja tą patį salyklą kaip ir visiems gerai žinomam Schlenkerla alui išvirti, aludaris  patvirtino, kad tai tas pats salyklas. Taip pat paminėjo, kad jie naudoja 47 skirtingus salyklus ir 42 skirtingus apynius savo alaus virimams.

Sekantis alus, kurį atnešė paragauti buvo jau minėta IPA Progusta 6,8% IBU 55. Pasakojimą apie šį alų aludaris pradėjo istorija apie straipsnį, kuris pasirodė prieš kelias savaites. Tame straipsnyje buvo aptariamos IPA, kurios verdamos Vokietijoje ir ten Progusta pavadinta džentelmenu tarp visų IPA. Virdami šį alų aludariai nenorėjo labai karčios IPA, panaudojo 20% karamelinio salyklo, kad alus turėtų saldumo, kuris suminkštintų kartumą ir suteiktų puikią spalvą. Didžiausias galvos skausmas buvo kokius apynius pasirinkti šiam alui. Aludaris labai nuosekliai viską papasakojo apie apynius, su pavadinimais, kada naudojo ir panašiai, bet aš negaliu tiksliai visko atpasakoti, tad nesiimu net pradėti. Aludaris net temperatūras vardino, taip tiksliai viską norėjo papasakoti. Tai vienas iš nedaugelio jų alaus rūšių, kurią jie filtruoja.

Po alaus pristatymo sekė ilga IPA atsiradimo istorija, kurios tikrai neperpasakosiu.

Dar vienas alus buvo american pale ale Palor 5,2% IBU 25. Visą laiką pasakodamas apie šį alų aludaris vengė žodžio american. IPA ir Indija jam buvo viskas kaip ir gerai, dažnai buvo minima, bet vat american liežuvis neapsivertė. Alaus pavadinimas kilęs nuo panaudotų Polaris apynių ir kad nebūtų vienalytis vieno apynio skonis, dar buvo panaudoti Cascade apyniai. Polaris apyniai pasižymi mėtiniu skoniu, kas turėtų jaustis aluje. Kadangi tai pale ale, apynių skonis yra tik viena pusė, kita pusė atitenka salyklams. Buvo naudoti pale ale salyklai, kurie, kaip bebūtų keista girdėti iš šio aludario, suteikia saldumo. Buvo naudotas ir visur kitur naudotas karamelinis salyklas. Tik čia jis buvo tamsesnis.

Kalba pasisuko apie apynius. Istorija paprasta, aludaris gali sugalvoti vežti savo alų į Lietuvą, bet jam tada reikia išvirti tarkim dvigubai daugiau alaus. Kad tai padarytų, jam reikia dvigubai daugiau apynių. O su apynių augintojais yra pasirašomi kontraktai penkiems metams. Tad pakeisti staiga kiekių tiesiog negali. Žinoma, jei turi kontaktų, gali bandyti tartis, bet moki tiek kiek jie paprašo, čia derybų nebūna. Todėl aludaris be alaus virimo dar turi didelę savo laiko dalį skirti planavimui ką jis darys po metų ar net penkių. Vokietijos apynių augintojai šiuo metu augina daugiau aromatinius apynius, nes jų paklausa didėja. Bet tuo pačiu mažėja auginančių tradicinius vokiškus apynius.

Paskutinis alus tapo Indra 6,8% IBU 35. Tradicinės bavariškos mielės suteikia šiam alui bananinį skonį, cascade apyniai vaisiškumą. Vieną kartą metuose šis alus verdamas su šviežiais apyniais. Šį alų labiau mėgsta moterys, nei vyrai. Ties šiuo alumi mūsų, sėdėjusių prie vieno stalo, nuomonės labai išsiskyrė. Vieniems tai buvo vakaro geriausias alus, kitiems tai buvo alus apie nieką, tretiems toks vidutinis. Ir kai visi aplinkui šneka, aš lieku dažniausiai be nuomonės.

Po paskutinio alaus pristatymo viskas tapo mažiau oficialu, aludaris davė dėmesio tiems aniems, ne tokiems kaip aš ir po to prisėdo prie mūsų, tokių kaip aš. Į visus užduodamus klausimus Marcus atsakinėjo neišsukinėdamas nuo atsakymų, tad kas verda alų gavo daug naudingos informacijos. Man teko ta jaukų after party palikti.

Prie kiekvieno alaus buvo priderintas užkandis. Vėl gi, tikslus būti negaliu, todėl apčiuopom apie maistą taip pat nepasakosiu. Galiu pasakyti, tik tiek, kad viskas priderinta buvo su aiškia idėja ir derėjo puikiai. Nuotraukose visi užkandžiai stambiu planu, galit pabandyti atspėti.

 

Degustacija – pažintis su didele ir spalvinga Pale Ale šeima

Šiame bloge vis dažniau atsiranda įrašų apie įvairias degustacijas. Didėjant alaus pasiūlai natūralu, kad paragauti viską, kas yra atvežama į Lietuvą darosi labai sudėtinga. Todėl degustacija būna ta vieta, kur galima be didelių išlaidų paragauti kelias rūšis iš karto arba tai ko galbūt nepirktum. Degustacijos metu taip pat galima kažką paragauti pirmiems (rengiamos naujo alaus pristatymo degustacijos), susipažinti su kažkuo visai nauju (naujas importuotojas) ir panašiai. Populiarėja ir degustacijos, kurių metu derinamas maistas su gėrimais. Taip pat degustacija gali būti edukacinė, mokomoji, teminė ar tiesiog vieno ar kito baro, restorano vienas iš renginių paprasčiausiai pritraukti žmones ir rasti naujų klientų.

Kažkokia nelabai kokia įžanga gavosi, tai pasakysiu trumpai viską tą patį – degustacijų pasirinkimas gausėja.

Tiesa, vasarą rasti degustaciją sunkoka ir čia gelbėjo gastropub’as Kaune HOP DOC. Vienoje iš jų rengiamų degustacijų dalyvavau ir aš. Tąkart buvo pasirinkta Pale Ale tema ir degustacijai pristatyti šie alūs:

Genys The Ipa 6,2%
Gordon Finest Scotch 8%
Birra del Borgo Re Ale Extra 6,4%
Adnams Southwold Bitter 4,1%
Einstok Pale ale 5,6%
Shepherd Neame  1698 6,5%

Gal kiek ir sunkoki alūs vidurvasariui, bet kažkaip viskas puikiai susiragavo. Apie pačias alaus rūšis šį kart nerašysiu. Neperpasakosiu ir ką apie jas pasakojo Jonas iš Genio daryklos, kuris ir vedė degustacija. Papasakosiu geriau apie pačią degustaciją ir ką Jūs gaunate sumokėję kuklius 12e. Pirma, jokio dirbtinumo, šios degustacijos rengiamos, nes žmonėms tai smagu daryti, o ne iš reikalo, kad nors kas nors bare vyktų. Toliau. Jūs ne tik girdėsite pasakojimus apie alų, bet bus ir užkandžiai. Puikiai parinkti užkandžiai. Viskas kuo puikiausiai dera. Pradžiai skrudinti aštrūs avinžirniai. Labai aštrūs. Ir tai yra būtent tai ko reikia prie pradžiai pateiktų lengvesnių alaus rūšių. Toliau maži kukuliai iš svogūnų ir paprikų. Ne aštrūs. Puikiai mirkosi lydytame sūryje. Ir pabaigai mini burgeriai, kurių gavau daugiau, nes šalia sėdėjo nevalgantys mėsos. Prie sunkaus scotch ale tiko puikiai. Tada dar Jūs gaunate kiekvienai degustacijai specialiai paruoštą lapą, ant kurio ragaujamos alaus rūšys ir užkandžiai. Viskas Jums prieš akis, galite pasiskaityti, pasižiūrėti kas buvo ir kas dar bus.

Na ir pats degustacijos vedimas. Taip, aš Joną pažįstu asmeniškai ir gal nesu labai objektyvus, bet kiti degustacijoje buvę žmonės neleis sumeluoti. Jonas puikiai pasiruošia degustacijoms, valdo susirinkusią publiką ir publika jį priima. Reikės papasakos, reikės patylės, reikės pajuokaus, reikės rimtai papasakos su visomis detalėmis. Žinių bagažo tam turi su kaupu. Dar visi yra įveliami į žaidimą ir degustacijai skirtas laikas labai greit praeina.

Kad viskas buvo super, parodo ir tai, kad po degustacijos Jonui pasakius ačiū, ilgai netyla plojimai ir net skanduojamas Jono vardas. Gaila nespėjau nuspausti filmavimo mygtuko…

Taigi, viską sudėjus, galima labai drąsiai teigti, kad kol kas tai geriausia kas yra Lietuvoje, kalbant apie alaus degustacijas. Ir artėjanti jų rengiama degustacija apie stautus ir porterius yra tai, ką privalu aplankyti. Ir dėl visko, ką išvardinau ankščiau ir dėl to, kad degustacijai pristatytos net 7 alaus rūšys.

Nuoroda į degustaciją, kuri vyks rugsėjo 28d. rasite čia.

Ir vietoje pabaigos. Degustacijos pabaigoje ragautas Genio The Ipa buvo visai kitoks, nei pristatymo metu. Labiau susigulėjęs, aromatingas, neperšaldytas, subrendęs ir labai išraiškingas alus.

Sūrių festivalis 2016

Rugpjūčio 13 dieną Druskininkuose vyko trečiasis Sūrių festivalis. Kad tokie dalykai vyksta, sužinojau pirmą kartą, kaip visada, pamatęs žinutę FB sraute. Pačiam teko nemažai skaitinėti užsienio bloguose apie sūrio ir alaus derinimą (būtent alaus, o ne vyno). Todėl, pamačius, kad savaitgalis laisvas, o dar planuojamos degustacijos, abejonių ten dalyvauti nebeliko.

Atvykus į Druskininkus paaiškėjo, kad tądien ten vyko ne tik Sūrių festivalis, bet ir miesto mugė ir kažkoks (atsiprašau, už tokį netikslumą, bet labai ten viskas nuobodžiai atrodė) folkloro festivalis. Ir tokia koncepcija man labai patiko. Vyksta mugė, ta, lietuviška, standartinė ir viename vidiniame kiemelyje vyksta Sūrių festivalis, šalia esančioje kavinėje vyksta degustacijos: kava ir sūris, vynas ir sūris, alus ir sūris. Taip pat vyksta sūrių konkursas. Čia išvis superinis dalykas. Sūrių festivalis vyko šeštadienį, o į finalą sūrius atrinko penktadienį, todėl eidamas per ratu sustatytus prekystalius, kur ne kur galėjai pamatyti informacinį plakatą, kad čia pardavinėjamas į finalą patekęs sūris. Na ir žinoma jo nusiperki. Tokią idėją galima pritaikyti ir kitur.

Kad sūrius perka, tai Jūs patikėkite manim. Mes festivalyje pasirodėme apie 12 val. kuomet buvo skelbiamas oficialus atidarymas, o grįžus į degustaciją apie 15 val. jau matėsi tuščių vietų, sūrininkai išsipardavė ir išėjo ilsėtis. Daug matėsi žmonių nusipirkusių ne po vieną ar du, bet ir virš 10 rūšių sūrių. Ir aš pirkau, nes kažkaip visai smagu, įdomu, nauja.

Pats festivalis įsikūrė pievelėje šalia pagrindinio Druskininkų pėsčiųjų tako. Prekybos vietos buvo išdėstytos ratu, jo viduryje maža scena, ant kurios ir vyko finalinis sūrių konkurso vertinimas. Tik įėjus į festivalį akis užkliuvo už avies pieno ledų. Ar ragavau? Ne. Bet ragaujančių netrūko.

Šiais metais konkursui buvo pateikti 33 sūriai. Iš jų 15 ožkų, 4 avių ir 13 karvių. Paminėt reikėtų geriausią karvių sūrį Viržinis, sūrinė Varinis puodas. Jo į namus parkeliavo didelis gabalas, nuotraukose matosi kaip jis pjaustomas. Puikiai tinka prie vasarinių sesijinių alaus rūšių. Dundulis jau pranešė apie artėjantį šių metų Viržinio alaus pristatymą. Minėto sūrio ir alaus derinys turėtų būti kažkas nepaprasto.

Jei jau prakalbau apie alaus ir sūrio derinimą, galima papasakoti ir apie alaus ir sūrio degustaciją, kurioje teko dalyvauti. Dar tokioje dviprasmiškus jausmus keliančioje ir keistoje degustacijoje dalyvauti neteko. Prasidėjo viskas nuo patekimo į ją. Problemos su apmokėjimu ir kiti nesklandumai. Degustacija buvo uždara ir niekas netrukdė ramiai mėgautis alumi ir sūrio deriniais. Prie stalo, kuris buvo skirtas dviems, atsisėdau vienas, daugiau niekas šalia neatsisėdo. Buvo pasirūpinta vandeniu, taurėms išsiplauti. Alų degustacijai pristatė Sakiškių alus, degustaciją pravesti apsiėmė Gediminas, Linas prisėdo kiek toliau ir pasirinko stebėtojo vaidmenį, na dar padėjo išpilstyti alų. Degustacija prasidėjo prisistatymu ir, kuomet Gediminas pasakė, jog daugelis gali sakyti mes iš kažkokios daryklos, tai jie gali sakyti, jog jie ir yra Sakiškių alus, tuomet supranti kokie jie išties maži. Ant mano stalo pūpsojo padėklas su įvairiais sūriais, aludariai turėjo pasidėję naujo alaus, kurio oficialus pristatymas buvo numatytas tik po kelių dienų, tad viskas žadėjo būti labai jau gerai. Aš atėjau į šią degustaciją su dideliu smalsumu paklausyti kaip vis gi derinamas tas sūris su alumi. Ir čia iš kart buvo pasakyta, kad galim ragauti sūrius kaip norim, patys ieškoti geriausio derinio, o aludariai pateiks tik rekomendacijas. Tai nuvylė, aš norėjau griežtų taisyklių, o man liepė improvizuoti. Toks pasirinktas degustacijos tipas tikrai nėra blogas, čia tik aš tikėjausi visko kiek kitaip.

Pirmas degustacijai buvo pateiktas belgiško tipo kvietinis Witbier. Paragavus teko prisiminti koks jis geras. Koks jis super turbo geras. Ne veltui nuo šio alaus prasidėjo Sakiškių istorija. Prie alaus, kurio virime buvo panaudota citrinos, apelsino, greipfruto žievelė, traiškyta kalendra ir juodieji aromatiniai pipirai buvo pasiūlyta derinti ožkos pieno sūrį. Sūrį reikėtų rinktis rūgštesnio skonio, o ne nusaldėjusį.

Antrasis alus buvo čia pat pilstomas angliškas šviesusis elis English Bitter. Prie alaus, kuriame naudoti Didžiosios Britanijos apyniai, pasižymintys žoliškumu, žemėmis, neturi tropinių vaisių natų, aludariai rekomendavo derinti jau minėtą sūrinės Varinis puodas sūrį Viržinis.

Degustacijai įsibėgėjant, pasirodė, kad ant stalo, prie kurio sėdi šeši ar keturi žmonės, sūrio padėta tiek pat kiek ir ant stalo prie kurio sėdi du žmonės. Prisimenat, kad sėdėjau vienas? Tai va, priėjo prie manęs ir nuo mano padėklo tiesiog su ranka nurinko po kelis gabaliukus sūrio nuo kiekvienos sūrio krūvelės. Ir visai nesvarbu, kad atsiprašė.

Atėjo eilė ir Corn Lager alui, kurio 30 proc. salyklo pakeista kukurūzų dribsniais. Didžioji dalis apynių sudaro Naujosios Zelandijos apyniai Green Bullet, kurie pasižymi ananasiniais, gėlių aromatais. Sausam apyniavimui naudotas amerikietiškas Citra, kuris pasižymi egzotinių vaisių, papajų, pasiflorų aromatais. Prie šio alaus, kuris man tądien pasirodė kiek per daug karstelėjęs, aludariai pasiūlė ožkos sūrį.

Po klausimo ar kiek daugiau papasakoti, ar laikytis numatyto laiko grafiko, Gediminas gavo gan tiesmuką atsakymą, kad davai greičiau, pažiūrėk kiek valandų. Tada, degustacija vykusi ramiai ir sklandžiai, pradėjo skubėti. Prie Coconut Milk Stout buvo pasiūlyta paragauti pelėsinio sūrio. O prie Gin Tonic IPA minštojo karvės pieno sūrio.

Vat tiek tos degustacijos. Alaus ir sūrio deriniai puikūs, gomurys dainavo serenadas skoniams, bet paskui tavęs paprašo savaitę neviešinti naujo alaus nuotraukų ir visi geri įspūdžiai labai stipriai prisislopina.

Ir pabaigai, 2014 metais panaši degustacija kainavo 20 litų, šiais metais 20 eurų. O Sakiškių alaus kokybė ideali.

Belgiško alaus degustacija Vingiu Dubingiu aludėje

Kovo 9 dieną Kaune Vingiu Dubingiu aludėje vyko belgiško alaus degustacija. Šioje aludėje tai pirmas toks renginys, kuomet nebuvo žmonių šiaip užėjusių į aludę. Visi susirinkę buvo tuo pačiu tikslu, todėl šnekant degustacijos vedėjai nebuvo šurmulio ar pašalinių kalbų.

Aš pats dar niekada nesu dalyvavęs degustacijoje, na bent tokio tipo degustacijoje. Ir juo labiau degustacijoje, kurią veda moteris. Giedrė atvažiuoti nepatingėjo net iš Klaipėdos. Ji baigusi alaus akademijos kursus Londone, laimėjusi pirmą kartą Lietuvoje „Utenos alaus“ surengtą nacionalinį aludarystės egzaminą, bei kartu su sese turi atsidariusi barą Klaipėdoje “Achtung Baby“. Prie viso to pridėjus belgišką alų, atrodė, visai geras rinkinukas.

Aludės šinkorius Tomas trumpai pristato visą reikalą ir toliau renginio vadžias perima Giedrė. Giedrė kalba aiškiai, suprantamai ir man daugiau nieko nereikia. Galbūt tik kalbėjimo tempas galėtų būti kiek greitesnis. Pradeda pažintį su alumi nuo pažinties su pačia Belgija. Kas formavo pačių belgų mentalitetą ir kodėl visų pirma belgai yra belgai, o antra kodėl jie verda būtent tokį alų, o ne kitokį.

Po trumpos įvadinės dalies pereinama prie degustacijos, pristatomas pirmas alus Palm Spéciale 5,2%. Ir čia aš pasigendu trumpo pradžiamokslio kaip degustuoti alų. Aš norėčiau išgirsti kaip reikėtų degustuoti, į ką atkreipti dėmesį pradžioje. Kad degustacija, tai ne įpilto alaus atsigėrimas ir tiek. Kad yra spalva, aromatas, puta ir visi kiti geri dalykai. Pirmas alus man pasirodo per daug paprastas ir nuosaikus. Nors tai belgiškas Pale Ale, to standartinio, Lietuvoje sutinkamo Pale Ale pavyzdžiuose, kartumo aš pasigendu. Giedrė pasakoja, kad belgai Pale Ale stilių paleido į pasaulį nenorėdami, kad viską užkariautų Lager stiliaus alus. Bet Palm man nepasirodė stipriai besiskiriantis nuo Lager.

Toliau sekė Rodenbach 5,2%. Rūgštusis alus, kurio gamyba yra gan įdomi. Šis alus yra maišomas iš 75% jauno alaus ir iš 25% alaus, kuris 2 metus brandinamas ąžuolo statinėse. Alus išties rūgštus, dėl savo gamybos specifikos primena vyną, o ne alų. Alus man pasirodė erzinantis savo intensyvumu, bet tas erzinimas toks ant ribos ir iš kantrybės jis neišveda.

Sekantis eilėje Goudenband 8%. Šis sunkesnis, toks pats iš rūgščiųjų, bet daug įdomesnis. Pasitvirtina taisyklė, kad stiprų gerą alų išvirti daug lengviau. Šiam alui labai trukdo jaučiamas alkoholis aromate. Jis išblaško. Tačiau skonyje alkoholio nelieka, tačiau geriasi labai sočiai. Nepilnos degustacinės taurelės man pilnai užteko ir daugiau nesinorėjo.

Pabaigai buvo pasiliktas Chimay Rouge 7%. Alus atidarius bandė lipti lauk. Jo galiojimas iki 2019 metų, kaip jis elgsis po 3 metų man įdomu, bet parsinešti jį į rūsį ir tokiam laikui ten palikti nesusiviliojau. Lipimas iš butelio greitai pasimiršta jo paragavus. Dažniausiai alus kažkiek duoda aromate, paskui geriant ir grįžtant poskoniui. Čia alus viename gurkšnyje bėgdamas gomuriu duoda tris ar keturis skirtingus potyrius. Tu atsigeri, atsisėdi, nori kažką apie šį alų pasakyti, bet minčių tiek daug, kad tarsteli tik gerai, labai gerai.

Degustacija baigėsi, visi paplojome, padėkojome, bet niekas skirstytis neskubėjo. Tą vakarą aludėje baigėsi net trys alaus rūšys, kurios buvo pakeistos kitomis. Artūras aka Peckelis nepagailėjo atsinešti kelis metus pabrandinto savo virto alaus, kuris eilini kartą visiems patiko iki negaliu. Ir netgi atsirado galimybė išsiburti ateitį iš rankos delno.

O šinkorius Tomas pranešė, kad kitą trečiadienį (kovo 16d.) vyks Prohibicijos atvežto Barcelona Beer Company alaus degustacija.