Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Archive for the ‘Festivaliai’ Category

Sūrių festivalis 2016

leave a comment »

IMG_4151Rugpjūčio 13 dieną Druskininkuose vyko trečiasis Sūrių festivalis. Kad tokie dalykai vyksta, sužinojau pirmą kartą, kaip visada, pamatęs žinutę FB sraute. Pačiam teko nemažai skaitinėti užsienio bloguose apie sūrio ir alaus derinimą (būtent alaus, o ne vyno). Todėl, pamačius, kad savaitgalis laisvas, o dar planuojamos degustacijos, abejonių ten dalyvauti nebeliko.

Atvykus į Druskininkus paaiškėjo, kad tądien ten vyko ne tik Sūrių festivalis, bet ir miesto mugė ir kažkoks (atsiprašau, už tokį netikslumą, bet labai ten viskas nuobodžiai atrodė) folkloro festivalis. Ir tokia koncepcija man labai patiko. Vyksta mugė, ta, lietuviška, standartinė ir viename vidiniame kiemelyje vyksta Sūrių festivalis, šalia esančioje kavinėje vyksta degustacijos: kava ir sūris, vynas ir sūris, alus ir sūris. Taip pat vyksta sūrių konkursas. Čia išvis superinis dalykas. Sūrių festivalis vyko šeštadienį, o į finalą sūrius atrinko penktadienį, todėl eidamas per ratu sustatytus prekystalius, kur ne kur galėjai pamatyti informacinį plakatą, kad čia pardavinėjamas į finalą patekęs sūris. Na ir žinoma jo nusiperki. Tokią idėją galima pritaikyti ir kitur.

IMG_4180Kad sūrius perka, tai Jūs patikėkite manim. Mes festivalyje pasirodėme apie 12 val. kuomet buvo skelbiamas oficialus atidarymas, o grįžus į degustaciją apie 15 val. jau matėsi tuščių vietų, sūrininkai išsipardavė ir išėjo ilsėtis. Daug matėsi žmonių nusipirkusių ne po vieną ar du, bet ir virš 10 rūšių sūrių. Ir aš pirkau, nes kažkaip visai smagu, įdomu, nauja.

Pats festivalis įsikūrė pievelėje šalia pagrindinio Druskininkų pėsčiųjų tako. Prekybos vietos buvo išdėstytos ratu, jo viduryje maža scena, ant kurios ir vyko finalinis sūrių konkurso vertinimas. Tik įėjus į festivalį akis užkliuvo už avies pieno ledų. Ar ragavau? Ne. Bet ragaujančių netrūko.

Šiais metais konkursui buvo pateikti 33 sūriai. Iš jų 15 ožkų, 4 avių ir 13 karvių. Paminėt reikėtų geriausią karvių sūrį Viržinis, sūrinė Varinis puodas. Jo į namus parkeliavo didelis gabalas, nuotraukose matosi kaip jis pjaustomas. Puikiai tinka prie vasarinių sesijinių alaus rūšių. Dundulis jau pranešė apie artėjantį šių metų Viržinio alaus pristatymą. Minėto sūrio ir alaus derinys turėtų būti kažkas nepaprasto.

IMG_4304Jei jau prakalbau apie alaus ir sūrio derinimą, galima papasakoti ir apie alaus ir sūrio degustaciją, kurioje teko dalyvauti. Dar tokioje dviprasmiškus jausmus keliančioje ir keistoje degustacijoje dalyvauti neteko. Prasidėjo viskas nuo patekimo į ją. Problemos su apmokėjimu ir kiti nesklandumai. Degustacija buvo uždara ir niekas netrukdė ramiai mėgautis alumi ir sūrio deriniais. Prie stalo, kuris buvo skirtas dviems, atsisėdau vienas, daugiau niekas šalia neatsisėdo. Buvo pasirūpinta vandeniu, taurėms išsiplauti. Alų degustacijai pristatė Sakiškių alus, degustaciją pravesti apsiėmė Gediminas, Linas prisėdo kiek toliau ir pasirinko stebėtojo vaidmenį, na dar padėjo išpilstyti alų. Degustacija prasidėjo prisistatymu ir, kuomet Gediminas pasakė, jog daugelis gali sakyti mes iš kažkokios daryklos, tai jie gali sakyti, jog jie ir yra Sakiškių alus, tuomet supranti kokie jie išties maži. Ant mano stalo pūpsojo padėklas su įvairiais sūriais, aludariai turėjo pasidėję naujo alaus, kurio oficialus pristatymas buvo numatytas tik po kelių dienų, tad viskas žadėjo būti labai jau gerai. Aš atėjau į šią degustaciją su dideliu smalsumu paklausyti kaip vis gi derinamas tas sūris su alumi. Ir čia iš kart buvo pasakyta, kad galim ragauti sūrius kaip norim, patys ieškoti geriausio derinio, o aludariai pateiks tik rekomendacijas. Tai nuvylė, aš norėjau griežtų taisyklių, o man liepė improvizuoti. Toks pasirinktas degustacijos tipas tikrai nėra blogas, čia tik aš tikėjausi visko kiek kitaip.

Pirmas degustacijai buvo pateiktas belgiško tipo kvietinis Witbier. Paragavus teko prisiminti koks jis geras. Koks jis super turbo geras. Ne veltui nuo šio alaus prasidėjo Sakiškių istorija. Prie alaus, kurio virime buvo panaudota citrinos, apelsino, greipfruto žievelė, traiškyta kalendra ir juodieji aromatiniai pipirai buvo pasiūlyta derinti ožkos pieno sūrį. Sūrį reikėtų rinktis rūgštesnio skonio, o ne nusaldėjusį.

IMG_4267Antrasis alus buvo čia pat pilstomas angliškas šviesusis elis English Bitter. Prie alaus, kuriame naudoti Didžiosios Britanijos apyniai, pasižymintys žoliškumu, žemėmis, neturi tropinių vaisių natų, aludariai rekomendavo derinti jau minėtą sūrinės Varinis puodas sūrį Viržinis.

Degustacijai įsibėgėjant, pasirodė, kad ant stalo, prie kurio sėdi šeši ar keturi žmonės, sūrio padėta tiek pat kiek ir ant stalo prie kurio sėdi du žmonės. Prisimenat, kad sėdėjau vienas? Tai va, priėjo prie manęs ir nuo mano padėklo tiesiog su ranka nurinko po kelis gabaliukus sūrio nuo kiekvienos sūrio krūvelės. Ir visai nesvarbu, kad atsiprašė.

Atėjo eilė ir Corn Lager alui, kurio 30 proc. salyklo pakeista kukurūzų dribsniais. Didžioji dalis apynių sudaro Naujosios Zelandijos apyniai Green Bullet, kurie pasižymi ananasiniais, gėlių aromatais. Sausam apyniavimui naudotas amerikietiškas Citra, kuris pasižymi egzotinių vaisių, papajų, pasiflorų aromatais. Prie šio alaus, kuris man tądien pasirodė kiek per daug karstelėjęs, aludariai pasiūlė ožkos sūrį.

Po klausimo ar kiek daugiau papasakoti, ar laikytis numatyto laiko grafiko, Gediminas gavo gan tiesmuką atsakymą, kad davai greičiau, pažiūrėk kiek valandų. Tada, degustacija vykusi ramiai ir sklandžiai, pradėjo skubėti. Prie Coconut Milk Stout buvo pasiūlyta paragauti pelėsinio sūrio. O prie Gin Tonic IPA minštojo karvės pieno sūrio.

Vat tiek tos degustacijos. Alaus ir sūrio deriniai puikūs, gomurys dainavo serenadas skoniams, bet paskui tavęs paprašo savaitę neviešinti naujo alaus nuotraukų ir visi geri įspūdžiai labai stipriai prisislopina.

Ir pabaigai, 2014 metais panaši degustacija kainavo 20 litų, šiais metais 20 eurų. O Sakiškių alaus kokybė ideali.

Written by Modestas

2016-08-30 at 13:09

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Degustacijos, Festivaliai

Žmogšala 3

with 5 comments

logo 2016Prabėgo jau trečiasis žiemos alaus festivalis Žmogšala. Šiais metais organizatoriai išsikėlė tikslą – gana mums tų burbėjimų dėl vietos, padarom normaliai. Ir padarė. Vieta erdvi, daug tualetų, šviesu, šilta, gražu. Tai Gariūnų naujojo pastato pusrūsis ar kaip ten tą aukštą pavadinti. Visi liko patenkinti, nors girdėjosi kažkoks burbtelėjimas dėl to, kad atvažiuot problematiška, kad muzikos nėra. Ir ačiūdie, kad tos muzikos nebuvo. Tiesa, lyg ir buvo bandyta padaryti, kad ji atsirastų, bet labai trumpai. Matyt buvo pamatyta, kokia tai nevykusi idėja. O dėl susisiekimo. Tai taaaip, be-a-be-jo visiems būtų buvę super Vilniaus centre susitikti, patogu, aplinkui pabėgt pavalgyt galima ir panašiai. Bet tada kiek būtų skundų, kad automobilio nėra kur priparkuot? Vieta parinkta gera, viskas.

Kuomet festivalis jau trečias, o tu buvęs pernai, automatiškai norisi lyginti kas buvo šiemet ir kas buvo pernai. Prisipažinsiu, važiuodamas po festivalio namo sau galvojau, kad festivalyje buvo per mažai dalyvių, kad trūko lietuvių aludarių, kad nemažai nesimatė to, kas žadėjo atvažiuoti. Bet paskui viskam susigulėjus, ėmė ryškėti kitas dalykas. Ir vėl tas pats ačiūdie, kad buvo dalyvių tiek, kiek buvo. Jau ir su tiek dalyvių paragauti nors dalį atsivežto alaus buvo neįmanoma. Ir tikrai retas kuris būtų rinkęsis kokį lietuvišką lagerį, o ne estišką IPA ar stautą. Visi lietuviai, kurie buvo, savo alų pristatinėjo labai puikiai, išskyrus… Joaldą. Jie, kaip suprantu, atvyko į festivalį paskutinę akimirką. Nuoširdumo aludariai turi daugiau nei reikia, bet kad ir koks tu mielas būtum, bet kai tavo atvežta gira šaudo iki lubų, o apie alų nieko doro išgirst negali, tai toks savęs pristatymas virsta nelabai mielu reginiu. Ir jie tokie buvo vieni, o jei būtų buvę dar bent keli? Lietuviška scena būtų buvusi pristatyta labai jau ne kaip.

zmogsala 3-140Nieko, aš tikiu, kad ir jie išmoks. Konkurencija, kurios jie gaus, jei norės save parodyti didmiesčiams, privers juos pasitempti. Kaip pasitempė visi kiti festivalyje dalyvavę Lietuvos aludariai. Pradėkime nuo didžiausius raumenis užsiauginusių Dundulio aludarių. Pernai jie buvo atvažiavę į Žmogšalą labai kukliomis pajėgomis. Turėjo vos keletą rūšių alaus ir viskas. Šiais metais jie buvo išrikiavę jau visą savo asortimentą, buvo žmonės, kurie pristatinėjo alų, buvo ir Simonas, kuris apie viską labai nuodugniai ir kantriai man apie save ir Dundulį papasakojo. Ir toks savęs parodymas reiškia kelis dalykus. Pirma, vertinamas festivalis ir organizatoriai gali dėl to patapšnoti sau per petį. Antra, jaučiama konkurencija ir tiesiog būti neužtenka, reikia save ir parduoti. Tiesa, Dundulio aludariai konkurentais kitų aludarių nevadina. Kaip ir visi, bando likti diplomatiški ir vadina vieni kitus draugais, kolegomis, bendraminčiais.

zmogsala 3-86Vieni iš tokių bendraminčių – Sakiškių alaus aludariai. Dėl mano paskutinio posto apie jų Tripel alų, man siūlė prie jų net neiti, sakė pyksta. Bet aš priėjau, pasisveikinau, šaltumą pajutau. Bet tik tiek. Naujienomis aludariai pasidalino. O jų buvo dvi ir jos pristatytos būtent Žmogšaloje. Galbūt sutapimas, o gal apgalvotas žingsnis, bet pirmiems kažko paragauti visada smagu. Pirmas ragautas Pancho – porteris su rūkytais jalapenais, antras – imperinis stautas brandintas su ąžuolo drožlėmis ir kapotomis vanilės ankštimis, kuris buvo pilstomas tiesiai iš kego. Abu alūs puikūs ir aludariai reabilitavosi pilnai. Ieškosim minėto alaus buteliuose, kad dar kartą įsitikinti. Dar vieni lietuviai, kurie atsivežė naujienų, buvo Vilkmergės alus. Jei Vilkmergė būtų automobilis, tai tą ką jie dabar daro atrodytų kaip dideliu greičiu lekiančiam automobiliui užtraukti rankinį stabdį ir staigiai susukti vairą į vieną pusę. Automobilis tikrai išpieštų porą “saulių“ ir sustotų. O paskui dulkių fone kažkur link nuvažiuotų. Tai va, Vilkmergė dabar paišo “saules“, o į kurią pusę nuvažiuos, paaiškės kai sustos. Atrodytų tarp visų aludarių Vilkmergė turėtų atrodyti neįdomi ir nesusilaukti susidomėjimo, bet buvo atvirkščiai. Prie jų stendo stovėjo mokslus Anglijoje pabaigęs vienas iš nedaugelio Lietuvos alaus someljė. Alų pilstė viena už kitą gražesnė mergina. Vizualiai pasiruošta stipriai, taurės, stilizuotas alaus kranas, pavyzdžiai kaip atrodo alaus sudedamosios dalys. Ir kelios naujienos. Pirma – Ąžuolo alus, kuris jau po barus plaukioja porą mėnesių ir kuris nepaliko gero įspūdžio, tiek ragaujant jį pirmą kartą prieš porą mėnesių, tiek festivalyje. Kažkoks muilo tirštumas ir nesuprantamas skonis. Antra naujiena – Ruby, kuri, kaip teigiama, pasirodys balandžio mėnesį. Šis alus maloniai nustebino ir iki balandžio mėnesio jis turi potencialo dar labiau subręsti.

zmogsala 3-81Dar vieni lietuviai, kurių kaip ir Sakiškių pernai net nebuvo lietuviško alaus žemėlapyje – Genys. Taip taip, turi jie tą ilgą pavadinimą su angliškais žodžiais, bet gal užteks tiesiog Genys. Žadėję į festivalį važiuoti su savo vieninteliu alumi Kalifornikacija, atsivežė visgi niekur nematytą, negirdėtą kvietinę IPA. Ragavau tik pastarosios ir ji man labai patiko, lauksim oficialaus debiuto. Genio aludariai buvo pasiruošę pilnai. Logotipai buvo visur, kranai originalūs ir saviti, prie stendo gyvas bendravimas, šypsenos. Ko daugiau reikia geram prisistatymui?

Apibendrinant, Lietuvos vedantys aludariai pradėjo lipti iš provincialumo. Gal nelipti, nes Sakiškės, Genys ten niekada nebuvo, bet atsikratyti to provincijos molio virėjo įvaizdžio. Dar šiek tiek laiko ir bus dar šviesesnis rytojus. Toks rytojus, kuriame jau dabar gyvena estai ir iš dalies latviai.

zmogsala 3-66Prieš tris mėnesius dėžutė parsivežto alaus iš Estijos man pačiam parodė labai gražų tenykščio alaus veidą. O šiame festivalyje visi įsitikino, kad estai mus gerokai lenkia. Aš tik įėjęs ir gavęs degustacinę taurę, tiesiu taikymu nuskuodžiau prie Põhjala stendo ir daug neklausinėdamas į save suleidau keturias IPA. Uus Maailm (Session IPA), Topeltnelson (Double IPA), Põhja Konn (Double IPA) ir Rukkirääk (Rye IPA). Apyniais prideginau gomurį be gailesčio ir pasiskanavimui paprašiau įpilti Must Kuld porterio su vyšniomis. Būčiau ir ilgiau ten pasilikęs, gal ir visą laiką ten būčiau praleidęs, bet tik tiek jie buvo atsivežę. IPA buvo viena už kitą geresnė. Alūs ne šiaip ten tep lep padaryti, o išvirti su aukščiausios klasės balansu ir derme. Čia galima toliau vardinti ir vardinti kas gero buvo pas kitus estus ir jau po to pas latvius, bet tai netenka prasmės. Tiesiog jie geri, visi. Rašant šias eilutes Dundulis paskelbė, kad atveža Tanker alų į Lietuvą, jau šią savaitę galėsite įsitikinti patys ant kiek tie estai geri ir faini.

zmogsala 3-26Lietuva, Latvija ir Estija yra stiprios ir įdomios alaus šalys. Tai jau aišku, bet šis festivalis parodė ir dar vieną dalyką. Čia gal labai jau stiprus išsireiškimas, bet neužilgo turėtume sudalyvauti reiškinyje, kuris gali būti pavadintas importuotojų karais. Mano aprašyta Prohibicija žingsnis po žingsnio įgyvendina savo ambicingus planus. Kaune alaus krautuvių prismaigstęs Pivorius taip pat bando laimę veždamas alų į Lietuvą. Dundulis, jau minėjau, atsiveža Tanker alų, bus ir latviško. Bei jau senbuviai, tokie kaip GAP ar Alaus gidas ir kiti gali nebepasidalinti tikrai neįspūdingai didelės mūsų rinkos. Gali nebeužtekti tik atsivežti gerą alų, reikės pasukti galvą kaip jį parduoti. Manau, čia mūsų laukia pats įdomumas netolimoje ateityje.

Trys mažytės šalys prisistatė, importuotojai parodė save ir savo alų, o aš vis sukau galvą, kodėl mūsų kiti kaimynai čia neužsuka? Kalbu apie lenkus. Juk ten tiek alaus, kodėl jų nematyti? Ir čia mane paprotino, tik niekaip neatsimenu kas. Pasirodo neįdomūs mes jiems. Per maži. Jie su savo gyventojų mase nespėja aprūpinti savo rinkos, kam jiems galvos skausmas. Taigi lieka tik patiems važiuoti į jų parduotuves ir festivalius. Patys jie tikrai neatvažiuos.

zmogsala 3-92Atrodytų daug visko įdomaus buvo galima pamatyti festivalyje, pasakojau, kad ir aludariai pasiruošę buvo, bet ne jie buvo vakaro žvaigždės. Daugiausia žmonių būriavosi prie namudinių aludarių. O jie irgi ne pėsti. Visi alūs su etiketėmis, alus pristatomas, apie jį pasakojama kaip apie savo vaiką. Jei alus su pipirais, bus padėta pipirų, jei su moliūgais, bus moliūgų. Ir dėl tokio bendravimo ir turėjimo ką papasakoti, žmonės prie jų užsibūna, klauso, ragauja, klausia. Čia labai būtų tikęs Savo alaus stendas.

Pakalbėkime apie kainas. Šiais metais man pasirodė, kad festivalyje alus buvo pilstomas už mažesnį skaičių žetonų arba man išsikeistų žetonų užteko daugiau alaus ragavimų. Šiais metais už 5€ buvo duodama 10 15 žetonų. O alus pilstomas po 2-3 žetonus. Tokių, kurie kainavo 5-8 žetonus, reikėjo paieškoti. Todėl išsikeitus 10€, gautų žetonų pilnai užteko. Reikėtų paminėti, kad degustacinė stiklinė kainavo papildomus 2€, o namudinių aludarių kortelė dar 2€. Buvo paaiškinta, kaip ja naudotis, bet neperspėta iki kurios valandos vyksta konkursas, tad mano kortelė taip ir nenukeliavo į urną.

Lyg ir reikėtų paburbuliuot, kad ten maisto nebuvo ir panašiai, bet to nedarysiu. Žinau organizatorius, jie ir be kritikos ir atsiliepimų žino ką reikia daryti. Kiek sugebės, tiek kitais metais padarys geriau. O, kad nepasimirštų kaip buvo šiemet, palieku nuotraukas.

Daugiau nuotraukų:

Renatos Drukteinytės (fotogriausmas.lt)

FotoPlunksna

„Alaus gido“

Apie Žmogšala3 taip pat parašė:

apiealu.lt

breadandbeer.lt

Written by Modestas

2016-03-03 at 09:00

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Festivaliai

Tagged with

Žmogšala II – egzotiško alaus festivalis

with 3 comments

IMG_2442

Egzotiško alaus festivalis Žmogšala praėjo prieš du mėnesius (velnias, kaip greitai bėga laikas). Kai kas jau gal spėjo primiršti. O aš niekaip negaliu pamiršti. Dėl to, kad medžiagos nemažai, dėl to, kad pažadėjau parašyti, dėl to, kad patiko ir kol neparašysiu tas tekstas niekaip neišlips man iš galvos. Ir tai stabdo mane nuo judėjimo pirmyn. Stabdo nuo kitų įrašų, nes jie visi stoja į eilę prieš šį, nes jis per daug geras, kad būtų po kažko.

Kuomet buvo pradėtas anonsuoti pirmasis Žmogšala aš į jį nepažiūrėjau labai rimtai, netgi, pasakysiu, ignoravau jį. Pasakiau sau, kad lietuviai negali nieko rimto padaryti su alaus renginiu. Tai bus arba pasipinigavimas arba prigėrusių žmonių pasibuvimas. Ir kuomet pradėjo lįsti pirmi atsiliepimai apie šį festivalį supratau, kad buvau stipriai prašovęs. Vien ko buvo verta tai, kad pirmojo festivalio metu buvo galima paragauti specialiai jam (na gal ne jam, tik alus subrendo laiku) išvirto alaus iš Dundulio. Tas festivalis turėjo ir savo taurę, ir dar daug gerų, kaip ir blogų dalykų ir atsiliepimų. Ir ir… teko sau pasižadėti kitais metais jo nepraleisti.

Į festivalio vietą atėjau apie 17 val. Durys buvo atidarytos nuo 15 val. Toks vėlavimas buvo kaip tik, renginys jau buvo įsivažiavęs, bet dar ne pačiam savo pike. Kaip čia kas vyksta reikėjo aiškintis pačiam. Nuorodų buvo mažoka. Ne, ne tų kur ir kaip patekti į pačią vietą, bet ką ten veikti patekus. Gerai, kad iškart pasivaideno matytas veidas, kurio greitai išsiklausinėjau kur čia eiti, kad nusipirkti žetonų, už kuriuos po to galima gauti norimo alaus. Galbūt organizatoriams atrodė, kad viskas labai aišku, tik ateini, pasuki į dešinę ir viskas po ranka, bet kuomet ateini ir po ta dešine puse pilna žmonių, jie būriuojasi, šnekučiuojasi, net neįtartum, kad už tos visos masės gali įsigyti tai, be ko čia paprasčiausiai nėra ką veikti. Ir šiek tiek daugiau buvo galima informuoti apsaugą, kuri stengėsi būti paslaugi, bet tai nelabai jiems sekėsi daryti, vien dėl to, kad jie nežinojo ar nebuvo informuoti.

Už 5 eurus buvo galima įsigyti 15 žetonų. Pigiausiai, berods, savo alų dalino Dundulis (1 žetonas), brangiausias alus, kurį teko matyti, jo paragauti užsinorėjusiam būtų kainavęs 8 žetonus. Tai va taip, žetonai kišenėje ir eini. Ratu. Erdvė buvo suskirstyta taip, kad aludariai alų pristatinėjo išsirikiavę prie sienos ratu, o viduryje buvo sustatyti stalai. Tad eismas vyko tarp stalų ir aludarių.

IMG_2329

Pirmiausiai patraukiau prie namudinių aludarių. Senai norėjau susipažinti ir bent šiek tiek šnektelti su Žalvariniu. Gal daugiau su jo antrąja puse, nes mes kartu užaugome viename iš Vilniaus daugiaaukščių. Žalvarinis labai puikiai pristato savo alų, apipavidalina jį puikiomis etiketėmis. Alus pas jį su aiškia idėja. Gerai pristatytas alus dažniausiai nuvilia, bet ne dėl to, kad jis blogas, bet dėl to, kad iš jo per daug tikėjaisi. Teko paragauti Rudojo Porterio Kutulys ir The Christmas Pumpkin. Iš jų norėjosi daugiau charakterio.

IMG_2351

Visai šalia buvo įsitaisęs Petrashka. Kukliai, ramiai atsistojęs, pasidėjęs kelis lankstinukus, kurie šiaip jau buvo high level’is, nes tokio dalyko net Švyturys savo Raudonom plytom neišmąstytų. Paprašau įpilti alaus su agurkais ir mėtomis. Man pasakoma, kad tai paprastas, gal nelabai išbaigtas alus. Ir čia grįžtam kiek atgal. Kai tikiesi, gauni mažiau, kai nesitiki – daugiau. Nežinau ar čia specialiai taip sužaista buvo, bet alus buvo tiesiog puikus. Vis vien nenorėjo niekas girdėti, kad tai geras alus ir nusprendėm, kad tai konceptualus alus. Taisytinas. Jei tas alus taisytinas, tada aš noriu jo paragauti dar kartą, jau pataisyto ir išgryninto. Tiesa, Petrashka alų pilstė ne iš butelių, o iš kego.

Čia pažintį su namudiniais aludariais ir pabaigiau. Nusprendžiu prasieiti, apžiūrėti visą erdvę, susidėlioti mini planelį, ką tikrai norėčiau paragauti. Aišku nieko man neišeina susiplanuoti, nes pasiūlos tiesiog per daug. Stabteliu prie Apynio su Green Monster Ipa, tačiau jie manęs nesudomina. Pasilabinu su Simonu iš Dundulio, jis pasiūlo paragauti Simkalos. Sutinku. Tikėjausi lengvesnio skonio ir tikrai nesitikėjau tiek kartumo, bet šiam alui ateis eilė ramiam ragavimui namuose.

Taip sukant ratus ir vis neišsirenkant kur stabtelėti ilgiau, sutinku Leandrą iš Alyno. Žodis po žodžio pradedam diskutuoti ir jis man duoda paragauti Tanker daryklos alaus su beržų tošimi. Pauostai tokio alaus ir su niekuo nesumaišysi to kvapo. Beržo kvapas labai specifinis ir išskirtinis. Paragavus alaus atrodo, kad būtum pakramtęs vantos lapų ir norom nenorom tave vaizduotė nukelia į pirtį. Kiek vėliau aš to alaus ir vėl ragavau, ir vėl mėgavausi.

IMG_2336

Didžiausio žmonių antplūdžio susilaukė Alaus gidas. Žmonės, kurie pristatinėjo alų, buvo labai savim pasitikintys, negailėjo skambių ir drąsių frazių. Tokių kaip, pasakyk mums bet kokią šalį ir mes pavaišinsime tave alumi iš jos. Arba kažkaip panašiai. Prie jų ir stabtelėjau ilgesniam laikui. Norėjosi paragauti amerikonų. Stautas, Ipa, Pale Ale ir dar kažkas bėgo į degustacinę taurę. Viskas labai gerai tik vienas bet. Už visa tai nereikėjo mokėti. Alaus gidas buvo vieninteliai neėmę žetonų už paragauti duotą alų. Ir nežinau kodėl, bet tai man nepatiko. Gal dėl to, kad nemėgstu lygesnių prie lygių. Mano nuomone, turėjo būti minimalus mokestis.

Toliau mano žvilgsnį prikausto stalas su labai įdomiais alumis, už kuriuos ir kaina buvo prašoma atitinkama. 7-8 žetonai už 100 ml. alaus. Alų pilstė vyras su įspūdingo ilgio barzda, jam asistavo nuostabi jo antroji pusė. Degustacinė taurė buvo išplauta ir išvalyta. Į ją bėgo Herslev Brychus Mjølner Barley Wine 2007. Nuostabus, sunkus, pilnas, užgožiantis alus. Buvo pateiktas  per šiltas, bet vis vien labai labai geras. Trypčiojau ir ragavau, ragavau ir trypčiojau, bet dar kažką iš latvių atvežtų gėrybių paragauti nesiryžau. Bijojau persivalgyti.

IMG_2387

Dar vienas sudominęs stendas buvo firmos BeerBliss. Jie teigė, kad pasiūlys lietuviams alaus nusipirkti internetu. Ir tik internetu. Ir jau neužilgo, bet dar apie juos nieko negirdėti. Ragavau jų Milk Ale, pateisino visus su šiuo alumi sietus lūkesčius. Jei atsiras tai ką jie žadėjo, Lietuvoje padaugės puikaus alaus.

Dar apsilankiau pas estus ir paskutinę stotelę pasirinkau Gero alaus parduotuvės stendą su jų Mikkeller alumis. Paragavus lengvesnių alaus rūšių pabaigai prašau įpilti Black. Su šiuo puikiu alumi praleidžiu dar gerą pusvalandį alaus festivalyje. Sutinku daug matytų veidų, trumpai su jais šnekteliu. Su manim sveikinasi ir man nepažįstami žmonės, net gi kreipiasi vardu. Pamatau ir man matytų veidų, kurie atvirkščiai nesisveikina su manimi, bet jų buvimas man malonus, nes tokie renginiai pritraukia vis įvairesnius žmones.

Vieną stendą praleidau tyčia. Tai Alaus Kultūra&delicatessen ÖL. Jie tikrai turėjo puikaus alaus, bet jie Kaune, aš Kaune ir tikrai atrasiu laiko juos aplankyti bei parašyti. Taip pat aplenkiau, bet nusipirkau į namus naujos alaus daryklos Lietuvoje Hovalt alaus. Maišiagaloje įsikūrusi darykla alų sakė verda tris mėnesius.

Vienas iš paskutiniųjų pokalbių vyko su Vasia. Tai kolekcininkas iš Baltarusijos, kuris praleidžia retą renginį su alumi. Tai žmogus turintis didžiausią lietuviškų alaus taurių ir bokalų kolekciją būdamas pats ne lietuviu. Jo paprašiau palyginti savaitė iki Žmogšalos vykusį analogišką festivalį Latvijoje ir pačią Žmogšalą. Pirmas dalykas kurį pasakė – čia daug pigiau. Latvijoje nebuvo importo, tik gamintojai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Todėl ten mes pasistengėme ir per vakarą išragavome viską. Žmogšaloje to padaryti neįmanoma, labai daug pasirinkimo, ypač importinio alaus. Kuris, beja, labai geras. Štai tokie pagrindiniai skirtumai iš žmogaus, buvusio ir ten ir ten, lūpų.

Man tai buvo pirmas toks renginys Lietuvoje. Ir užkliuvo tie patys dalykai kaip ir daugumai. Pirma, per daug žmonių tokiai erdvei. Nors aš taip įsivaizdavau save organizatorių vietoje. Ateinu į tuščią salę, kur vyko festivalis, prieš renginį jos apžiūrėti ir tikrai būčiau pagalvojęs, kad tokios erdvės užteks. Čia būtų pagelbėję stalų skaičiaus sumažinimas, kuris buvo išdėliotas viduryje. Nes buvo palikta mažokai vietos žmonėms prasilenkti vaikštant. Brangokas buvo (13 žetonų) festivalio alus. O visa kita buvo gerai arba neblogai. Prifantazuot gali daug, o ar to reikia, čia jau kitas klausimas. Tikiuosi renginys išlaikys savo formatą ir kitais metais.

Written by Modestas

2015-04-17 at 13:55

Įrašyta kategorijoj Alus, Aš ten buvau, Festivaliai, Ragaujam

Tagged with

%d bloggers like this: