Sambarių alaus talka ir naktišokiai Andrioniškyje

Kiek simboliška, kad vasaros pradžia buvo tokia pat graži kaip šiandienos orai, todėl nusimetęs kasdienybės darbus jaučiu šokią tokią pareigą parašyti apie renginį, kuris sutraukė daug žmonių, kurie darbais, o ne žodžiais saugo lietuviškas tradicijas. Birželio 3 diena buvo viena iš tų nedaugelio birželio ir liepos šiltų, saulėtų ir gražių dienų. Kokios dienos buvo vėliau patys žinot, tad spėjom pasidžiaugti.

Mums atvykus renginys jau buvo prasidėjęs ir pačią jo pradžią (sambarių alaus subertinės ir aludario rinkimai) praleidom. Bet viskas greitai įsisuko dar labiau ir liko tik gaudyti viską kas vyko aplinkui. Labai daug pasakoti žodžiais nesinori, tam paruošiau vaizdų. Bet vis gi, kas ten vyko. Visų pirma, kad aš ten turėčiau būti pasufleravo Gyvo Peilio (video matomas gerai nuaugęs lietuvis) įrašas FB. Taip gerai sudėlioto teksto senai neteko skaityti. Ir vėliau, su juo bendraujant ir paklausus, kaip surinko tiek žmonių, tik tarstelėjo, kad didelės reklamos jam nereikia. Brūkštelėjo žodį į FB, žmonėms su kuriais bendrauja paskelbė ir to užtenka, nes renginys pats save reklamuoja. Ir tikrai taip. Tokia talka buvo ir pernai. Ir ten buvo nuvykęs Tomas iš beergeek.lt. Pamenu, kaip žiūrėjau nuotraukas ir pavydžiai seilę varvinau.

Trumpai kas gi ten vyko. Buvo kaimo šventė, kurios metu stalai buvo nukrauti suneštinėmis vaišėmis, šalia buvo suneštinio alaus bačkutės ir buvo verdamas alus bei gaminamas sūris. Vėliau buvo naktišokiai. Ir vat tiek. Bet kas iš tikro ten vyko papasakoti nelabai gausis, nes tam gyvam organizme reikia pabūti pačiam, kad viską pasiimtum ir pajustum. Reikia pabendrauti, pasidalinti, paklausyti, kad suprastum, kad būti lietuviais tiems žmonėms reiškia labai daug, kad tradicijos gyvos, kad jos saugomos.

Jei kitais metais netyčia ar tyčia užmatysite kvietimą į sambarius ir į talką alui virti Andrioniškyje, važiuokite, pabūkite, pasidžiaukite.

Tomas Josas: pramoninė aludarystė ir alaus reklamos Lietuvoje 1918-1940

Joe Sixpack

Šią vasarą buvau pakviestas į susitikimą su Joe Sixpack. Norėčiau tikėti, kad šis internetinis vardas daugeliui pažįstamas, tačiau tuo labai abejoju. Kuomet aš pradėjau rašyti šį blogą, aiškiai žinojau ko iš jo noriu. Ir gan stipriai buvau užsidegęs šiuo reikalu. Po paskelbtų įrašų sekdavo naršymas po įvairius užsienio blogus (Lietuvoje tuo metu be tikrasalus.lt niekas nerašė apie alų), ieškojimas idėjų kaip kiti aprašo alų. Tokių klaidžiojimų po internetą metu labai dažnai susidurdavau su jau minėtu Joe Sixpack. Ten, už Atlanto, vyrukas tikrai populiarus. Bet tuomet, kiek pamenu, man buvo sunku suvokti to populiarumo priežastį. Jo internetinis puslapis man atrodė nykus ir neįdomus. O kaip blogeriui atrodė, kad tai, kaip atrodo ir kaip pateikiama info tavo bloge, ir yra svarbiausia.

Radus elektroninio pašto dėžėje kvietimą susitikti su Joe Sixpack iš atminties iškilo visi tie mano naršymai ir vidiniai klausimai apie jo populiarumą. Degiau noru išgirsti, pamatyti, gal atrasti drąsos užduoti kokį vieną kitą klausimą. Kad ir kiek man metų, bet to vaikiško naivumo vis neatsikratau ir į Amerikos ambasadą nusitempiau fotoaparatą. Apsaugos darbuotojas gan įdomiai į mane pažiūrėjo kai paklausiau ar negalima jo įsinešti. Vėliau, vaikinas, kuris palydėjo per ambasados teritoriją į biblioteką, kur vyko susitikimas, paaiškino, kad leidimą fotografuoti reikia pradėti derinti bent prieš mėnesį iki susitikimo ir labai reti atvejai, kad tie leidimai yra išduodami. Kol laukėme ateinančio pašnekovo, galėjome gerti kavą iš to nuolat kaistančio virdulio, kurį dažniausiai teko matyti filmuose ar serialuose apie policininkus Amerikoje. Pas mus tokių virdulių pardavime taip pat pilna, bet, kad juos kas naudotų, man neteko matyti. Begurkšnojant kavą vienas po kito pradėjo rinktis blogeriai. Dauguma jų buvo matyti, keletas ne. Čia truputį nukrypsiu nuo temos. Nesame mes su blogeriais dideli draugai, su kai kuriais iš jų esu pažįstamas tik iš matymo dalyvaujant renginiuose ir iš to ką jie rašo. Bet tai nesutrukdė visiems maloniai paspausti vienas kitam ranką. Išskyrus vieną vyriškį, kuris pasisveikino tik su Gyčiu iš alusalus.lt ir prisėdo šalia jo. Man jis buvo ne kartą matytas, bet tik po to kai Gytis aprašė šį susitikimą ir po bendra nuotrauka, kurią matote ir Jūs, surašė kas ten kur, supratau kas ten toks. Pasirodo tai Regis, iš to pačio blogo kaip ir Gytis. Tada pasidarė truputį aiškiau, kodėl visi arba dauguma Regio įrašų tokie neigiami, pikti. Nevengia jis ten ir kurstymų boikotuoti alaus gamintojus ir pan.

Pokalbį Don Russel (toks tikrasis Joe Sixpack vardas ir pavardė) pradėjo trumpai prisistatymas kas jis toks. Jis iš kart prisipažino, kad nėra geras aludaris ir ta veikla ne jam. Paminėjo, kad dieną prieš susitikimą su mumis, lankėsi Bambalynėje. Ragavo daug lietuviško alaus, kuris visas buvo lageris. Ir kad kitą dieną važiuos su ambasados darbuotojais į Pakruojo alaus šventę. Kad visas alus lageris jam kėlė nuostabą, nes pas juos, West Coast, dominuoja eliai arba IPA. Tęsdamas apie lagerius Don papasakojo, kad jo namuose buvo išvirtas pirmasis lageris Filadelfijoje.

Kalbėdamas apie savo veiklą jis papasakojo, kad prieš 8 metus išėjo iš darbo (dirbo žurnalistu). Jo žmona yra jogos mokytoja, tad juokaudamas teigė, kad dabar su žmona užsiiminėdamas joga, geria alų. Pripažino, kad rašyti tik apie alų ir iš to gyventi yra neįmanoma. Pagrindinės jo pajamos sugeneruojamos vedant įvairius renginius, skaitant pranešimus ir organizuojant didžiausią alaus festivalį Amerikoje – Philly Beer Week. Lietuvoje jis atsidūrė rengdamasis būtent vienam iš savo pranešimų. To pranešimo užsakovai paprašė juos supažindinti su lietuvišku alumi, o jis net neįsivaizdavo koks tas lietuviškas alus. Taip ten viskas iš to išsirutuliojo, kad jis atsidūrė pas mus.

Kiek pavėlavęs prie mūsų prisijungė ramtyns iš tikrasalus.lt. Būtent jo klausimai, laisvumas bendraujant anglų kalba įnešė gyvumo į nuobodėti pradėjusį pokalbį. Be abejo daugumai buvo įdomu susižinoti, kaip gi įvyko ta vadinamoji craft alaus revoliucija Amerikoje ir ar ji galima Lietuvoje. Tas lietuviškas kuklumas 🙂 Ir čia Joe Sixpack buvo tiesmukas. Ta revoliucija jau vyksta, ji bus, vienokia ar kitokia. Paprasčiausiai tam reikia laiko, nes ir ten, pas juos, ne viskas įvyko iš karto. Naujų rūšių atsiradimui ten įtakos turėjo prekybos alumi specifika. Bare, vienas gamintojas galėdavo turėti tik vieną kraną. Jei norėdavai gauti antrą kraną, turėjai pateikti naujieną. Vėliau buvo sumažinti kegai į kuriuos išpilstomas alus. Jie pasidarė kompaktiškesni, užėmė mažiau vietos ir jų daugiau tilpo po baru ar šaldymo patalpoje. Daug įtakos turėjo ir tai, kad patys aludariai noriai pristatinėdavo savo alų, buvo miesteliuose žinomi, matomi žmonės.

Prakalbus apie Lietuvoje paplitusius plastiko butelius ir jų blogą įtaką alaus įvaizdžiui, Don to nebuvo linkęs sureikšminti. Taip, jis sutiko, kad plastikas nėra tinkamiausia tara alui, bet jis nelinkęs žavėti ir stikliniu buteliu. Pasak jo, dabar Amerika pereina prie skardinių. Ten viskas pilama į skardines, nes atsirado technologijos, kurios leidžia išpilstymo įrangai būt mobiliai. Aludariui nebereikia turėti savo išpilstymo linijos. Ten yra kompanijos, kurios sutartu laiku atvažiuoja į daryklą ir per dieną ar dvi supilsto visą partiją į skardines. Kitą dieną jie pilsto jau kitai daryklai alų su visais piešiniais ant skardinių ir t.t. Net parduotuvėse teikiamos tokios paslaugos, kad atėjęs namų aludaris, su savo 20 litrų savo virto alaus, gali už tam tikrą mokestį tą alų supilstyti į skardines.

Visą pokalbio laiką kalba ėjo apie alų, tačiau niekas nekalbėjo apie rašymą, o juk susitikimas su žurnalistu, blogeriu. Man ši tema buvo įdomi, man pačiam ir teko to paklausti. Ir gavau atsakymą. Kiekvieną kart rašydamas apie alų Joe Sixpack gale rašinio brūkšteli kažką linksmo. Pats alus nėra įdomus, tačiau įdomūs žmonės su juo susiję. Įdomios vietos kur jis pardavinėjamas. Jis pasiūlė nueiti į barą kurį norite aprašyti ir pirmą sutiktą ten žmogų pavaišinti alumi, šnektelti su juo. Pasakojimas apie tą vietą bus daug gyvesnis.

Aludarių taurė 2013

Kolekcininkų susitikimas Kaune

Šį šeštadienį, balandžio 20 d. kolekcininkai rinkosi Kaune, Alaus sapne. Kaip jau tampa įprasta, kelios akimirkos iš susitikimo.

P.S. pasižiūrėjau… kolekcija paskutinį kartą atnaujinta 2012.01.12. Po šio susitikimo lyg kažkur giliai pajutau, kad norisi susitvarkyt lentynas ir pasižiūrėt ko prisikaupė per tą laiką…

Kolekcininkų susitikimas Vilniuje

Šeštadienio rytą (2013.02.16), Vilniuje, Marceliutės klėtyje buvo susirinkę alaus atributikos kolekcininkai. Susitikimas eilinis, koks būna kiekvieną mėnesį, tad daug ką pasakoti nėra, tiesiog kelios nuotraukos prisiminimui 🙂

Nacionalinis giros ringas 2012

Pradžiai apie tai kas buvo pernai, galima rasti ČIA

Iš karto perspėju, minčių gan nemažai, tai gali viskas čia susidėlioti gan į ilgą tekstą, tad jei neįdomu, neskaitykite. Tokiems pridedu daug iliustracijų, kad bent jau būtų į ką pažiūrėti.

Nacionalinis giros ringas rengiamas berods 4 kartą. Šiemet vos tik pasirodžius informacijai, kad ringas vyks, įsiprašiau būti priimtas į komisiją, kuri vertins girą. Ir mane priėmė. Tad sausio 9 d. patraukiau į Vilnių. Mano nuostabai, ten manęs laukė pilna mažoji Alaus namų salė. Jei lyginti su pernai metų ringu, tai reikėtų lyginti kaip dieną su naktimi. Pernai mūsų buvo saujelė, o kadangi viskas vyko dienos metu, savaitgalį ir dar per alaus atributikos kolekcininkų susitikimą, įėjęs į tą pilną salę žmonių norom nenorom pagalvojau, kad na ir sustabarėję tie mūsų Lietuvos kolekcininkai. Bet šįkart ne apie tai.

Atviro alaus taurė 2012

Aš jau rašiau apie namudinius aludarius ir jų beįsibėgėjančią veiklą. Net gi tas pats jų logotipas puošia įrašą. Net gi, manau, būtų logiška jei kiekvienas įrašas apie namudinius aludarius būtų juo pažymėtas. Kodėl vėl apie juos rašau, nors neverdu namuose alaus? Atsakymas paprastas – nes yra dėl ko ir, svarbiausia, ką apie juos rašyti.

Per metus laiko (tiek buvo praėję nuo jų veiklos pradžios kuomet rašiau pirmąjį kartą) entuziastai nuveikė iš ties daug. Namudiniai aludariai sukūrė savo asociaciją, internetinį puslapį ir kitus dalykus ne tam, kad jie tik būtų. Tai daugiau ne jų veiklos rezultatas, o greičiau priemonė. Priemonė veikti, komunikuoti, dalintis žiniomis. Dar viena priemonė, kuri jei išliks taip gerai apgalvota ir bus visų palaikoma, ateityje gali būti labai stipri, tai Atviro alaus Taurė. Pradėta organizuoti prieš gerus du mėnesius, jau rytoj, birželio 2d. pasieks savo finišo liniją. Būtent birželio 2d. alinėje Leičiai, Stiklių g. 4, Vilnuje 17:00 val. bus įteikta Atviro alaus Taurė absoliučiai geriausiam namudinės aludarystės alui bei medaliais apdovanoti geriausi kiekvienos kategorijos alūs. Renginys nemokamas.

Namudinių aludarių judėjimas Lietuvoje įsibėgėja!

Šauktukų ir pompastikos aš nemėgstu, bet antraštės mintis yra būtent tai, kaip viskas atrodo man pasidomėjus visu namudinės aludarystės  reikalu iš esmės. Bet apie viską iš pradžių.

Šio blogo lankytojų ir mano paties patogumui dešinėje pusėje esu parankiojęs nuorodų, kurios yra bent kažkiek aktyvios ir susijusios su Lietuvos alumi. Aišku, kaip kolekcininkui yra vietos ir tiems reikalams. Po šio įrašo ten atsirado ir dar viena skiltis, tai atvirasalus.lt blogų nuorodos. Blogai atvirasalus.lt atsirado jau kuris laikas, bet man norėjosi pasižiūrėti kas iš viso to išeis ir ar atsiras pastovių rašytojų. Nesinorėjo patalpinti beveik tuziną nuorodų, kurios veda į vieno įrašo blogą.

Bet visgi aš norėčiau grįžti dar truputį atgal ir pradėti nuo pačios pradžios. Tai pačio atvirasalus.lt atsiradimas. Apie jo atsiradimą rašė tikrasalus.lt prieš beveik metus. Per metus šis puslapis išsiplėtė, subūrė aplink save aludarystės entuziastus. Jo dėka pradėjo vykti kasmėnesiniai Vilniaus aludarių klubo susitikimai. Panašūs susitikimai vyksta ir Kaune, Šiauliuose. Bendruomenė dalinasi patirtimi verdant alų, receptais ir t.t. Puslapyje galima rasti naudingų straipsnių, forumą, skaičiuokles ir blogų fermą, kurioje kiekvienas norintis gali turėti kertelę savo mintims išsakyti. Nemanau, kad kas geriau galėtų apie projektą papasakoti, jei ne pats jo įkūrėjas ir kūrėjas (pats prašė pristatyti kaip bendraautorių, nes prie projekto prisidėję daug žmonių) Simonas, geriau visų internete žinomas Pono Nieko pseudonimu.

Nacionalinis giros ringas 2011

Alaus brolija su Vidmantu Laurinavičiumi priešakyje surengė jau tradiciniu tampantį Nacionalinį giros ringą. Pagrindinė idėja yra ta, kad šiam renginiui gamintojai patys nepristato savo gaminamų produktų. Patys organizatoriai eina į parduotuves, ten iš lentynų ima pirmas pasitaikiusias giras, jas perka ir pristato konkursui arba kitaip sakant aklai degustacijai. Tokiu būdu giros degustacijai atkeliauja taip pat, kaip atkeliauja ant bet kurio iš mūsų stalo. Degustuojant taip atrinktas giras teko paragauti ir surūgusių girų.

Giros ringas vyksta jau eilę metų iš eilės, bet pats asmeniškai sudalyvauti galėjau tik šiemet. Ringas vyko Vilniuje įsikūrusioje Marceliutės klėtyje, kartu su kasmėnesiniu alaus atributikos kolekcininkų susibūrimu. Pasimainęs, pabendravęs su kolekcininkais sėdau kartu su kitais degustuotojais prie stalo ir paragavau apie 35 rūšis giros. Vėliau aptariant ragautas giras, mano favoritai, kitų dalyvių taip pat, buvo priskirti prie pirmaujančių girų. O kaip aš apsidžiaugiau, kuomet gira be priedų mano paties buvo įvertinta geriau, nei gira, su mano taip nemėgstamu priedu, medumi, blogiau. Pats sau įrodžiau, kad kažką atskirti aklai degustuojant galiu 🙂

Daugiau papasakoti labai ir neturiu ką, todėl dedu nuotraukas ir komentarus po jomis. Taip bus iškalbingiau 🙂