Sambariai I. Kauno Botanikos sodas

Spalio 8-9 dienomis Kauno Botanikos sode vyko alaus kultūros simpoziumas “Sambariai“. Šį renginį dar prieš jam tik užgimstant sutikau entuziastingai, tačiau asmeninės bėdelės neleido prie jo prisidėti taip kaip norėjau ir galbūt galėjau. Pats atvykti sugebėjau viso labo tik apie 17 val., o renginys oficialiai buvo prasidėjęs nuo 09:30 val. Galima būtų pagalvoti, kad atvykau jau į pasibaigusį renginį, bet vėliau paaiškėjo, kad atvykau į pradžios pabaigą 🙂 Kas gi vyko iki mano atvykimo?

Prisistato organizatoriai

Į renginį alaus kultūros puoselėtojai rinkosi vėluodami, todėl visa registracija ir kiti pradėjimo reikalai kiek užsitęsė. Kaip ir priklauso, susirinkusiems prisistatė renginio organizatoriai, žodį tarė ir po savo sparneliu visus priglaudusio Botanikos sodo direktorė Vida Mildažienė. Po oficialaus prisistatymo prasidėjo pranešimai. Pirmasis pasipasakoti teisę gavo Viktoras Dagys, knygos “Darau savo alų“ autorius. Žmogus išmaišęs visą Lietuvą pasakojo apie kaimišką alų kaipo tokį. Po jo pranešimo sekė dviejų valandų pertrauka, kuri, kaip supratau, kiek ir sumaišė visą dienotvarkę organizatoriams.

Prisistato organizacijos

Dviejų valandų tarpas buvo užpildytas dalyvaujančių organizacijų prisistatymais. Prisistatė Tikras alus, Atviras alus, Alaus brolija, Humulus lupulus kolekcionierių klubas. Tuo pat metu, terasoje buvo pradėtas virti alus. Tiksliai nežinau, bet, manau, kad Savas alus pristatė savo produkciją, parodė kaip paprasčiausiai išsivirti alaus iš koncentrato (kad taip baisiai neskambėtų, pavadino visa tai uogiene). Taip pat buvo verdamas alus ir tradiciniu (na kiek tai gali būti tradiciška) būdu.

Degustacijai pristatytas alus

Verdamas alus

Vienoje iš salių taip pat buvo ruošiamasi uždarai naminio alaus degustacijai-konkursui. Alus vertino atrinkta komisija, visi kiti tuo metu kartu su Kęstučiu Obelevičiumi ekskursinosi po Botanikos sodą. Ekskursija nebuvo susijusi su alumi, tai buvo daugiau pažintinis pasivaikščiojimas po sodą. Grįžus, papietavus visi buvo pakviesti išklausyti Lino Čekanavičiaus pasakojimo apie belgišką vienuolių alų. Po paskaitos, viskam užtvirtinti buvo surengta belgiško alaus degustacija. Žmonės kalbėjo, kad Linui tik ir vesti tokius dalykus. Kitaip sakant jis tegul tik kalba, klausančių bus visada.

Linas Čekanavičius veda paskaitą apie belgišką vienuolių alų

Po belgiško alaus degustacijos buvo galima paklausyti Kęstučio Obeliavičiaus pasakojimo apie apynius. Šio pasakojimo klausiau jau ir aš. Kęstutis pradėjo nuo toli, ieškodamas pirmų apynio apraiškų rašytiniuose šaltiniuose, vėliau ieškojo sąsajų su Lietuvą, ieškojo, kada gi pirmą kartą Lietuvoje pasirodė apyniai. Visi ieškojimai pagrįsti gan įdomiai interpretuojant turimus istorinius šaltinius. Taip po truputį buvo prieita ir prie šiandienos apyninkystės, jos bėdų ir džiaugsmų. Čia negaliu neįkišti savo trigrašio. Kęstutis prieš gerus tris metus, manau, nė vienam ten susirinkusiam alaus mėgėjui nebuvo įdomus ir žinomas. Na gal išskirtinai vienam kitam. Augino jis sau nesukdamas galvos apynius, parduodavo ar kaip kitaip realizuodavo juos vaistininkams ar pagalvių gamintojams. Ir tik pradėjus atsirasti namudiniai aludarystei, apynių iš Botanikos sodo staiga kažkam prisireikė. Ankščiau naminis aludaris, norėdamas įsigyti apynių, gaudavo maišą įvairių maišytų apynių, nes Kęstutis jų neatrinkinėdavo, o versdavo į vieną krūvą (koks skirtumas iš kokios veislės apynių pagaminta pagalvė? Jos gi ragauti nereikia). Vėliau, aludariams pradėjus domėtis kokių rūšių apyniai ir visų kitų smulkmenų, apyniai buvo pradėti atrinkinėti, jau galėjai ir dabar gali įsigyti tik tam tikros veislės apynių. Taigi darant išvadas, galima pasakyti, kad namudiniai aludariai gali tik pasidžiaugi, kad Kęstutis dirbo su apyniais, juos atrinkinėjo, kaupė jų kolekciją. O Kęstutis taip pat, manau, turi kuo džiaugtis, jo darbas įprasmintas.

Paskutinis iš oficialių pranešimų buvo Vidos Mildažienės. A, tiesa, ši moteris turėtų būti pristatyta štai taip: Prof. habil. dr. Vida Mildažienė. Visi tie sutrumpinimai jai prie veido ir prie to ką ir kaip ji pasakojo nelabai tinka, bet tai yra tai kas yra ir kitaip negalima. Taigi, pasakojimas buvo glaustas, greitas, šmaikštus. Buvo paliesta biochemija, fermentacija ir kiti dalykai įrodinėjant, kad vynas yra gyvybės eliksyras. Na, gerai jau gerai. Ne visai apie tai. Buvo pasakojama apie alkoholio kažkokią tai naudą, apie vartojimo kultūrą. Šiaip per gan plačią ir sunkią temą, nes buvo paliesta ir socialinė alkoholio reikšmė, buvo perbėgta greitai ir glaustai.

Po paskutinio pranešimo visi persikėlėme į virš buvusių arklidžių įrengtą patalpą, kurioje buvo pristatytas degustacijai įvairus alus. Prasidėjo degustacijos. Čia pat galėjai paragauti namudinių aludarių alaus, žengęs žingsnį į šoną jau galėjai ragauti mažųjų aludarių alaus, dar kiek į šoną paėjęs galėjai į taurę įsipilti dar tik ruošiamo prekybai ar vietiniam bare verdamo alaus. Be namudinių aludarių, savo alų pristatė Kupiškio aludariai, Širvėnos bravoras siūlė paragauti Gryno ir Balamuc, buvo Bitės, Užkavenės bravoro Rūgiapjūtės, Gintaro baro šviesaus ir tamsaus alaus. Buvo ir latviško imbierinio, ekologiško, su skoniais alaus. Girdėjau ragavusių klausimus kur Kaune tokio galima įsigyti. Atsakau: alaus krautuvėlėje M.Daukšos g. 29-9. Visas Brūverio asortimentas išrikiuotas lentynose.

Brūverio alaus daryklos pasirinkimas

Jei degustuoti, tai tik iš tam skirtos taurės

Vien Gyčio išvirtam alui išragauti reikėtų atskiro renginio

Ragaujant alų ir gyvai bendraujant vieniems su kitais ant scenos pasirodė pirmojo dokumentinio filmo apie alų Lietuvoje autoriai. Vidmantas Laurinavičius kartu su dokumentininku Arvydu Barysu parodė autentiškos filmuotos medžiagos, iš kurios bus sumontuotas filmas, kuris pasirodyti turėtų iki Kalėdų. Po filmuotos medžiagos ištraukų peržiūros buvo apdovanoti alaus konkurso nugalėtojai. Jiems įteikti diplomai ir prizai. Pasibaigus apdovanojimams organizatoriai padarė vienintelę klaidą tądien, pasakydami, kad renginys baigsis, kai baigsis alus. Alui nebuvo lemta pasibaigti ir dėl jo gausos ir dėl to, kad susirinkę buvo kultūristai (nuo žodžio kultūra) 🙂

Kupiškio aludariai pristatė gausią savo alaus rūšių įvairovę

Dokumentinio filmo apie alų autorius Arvydas Barysas

Koks alus be savos etiketės?

Tądien buvo galima paragauti ir tokio alaus, kuris verdamas Molėtuose ir jo įsigyti bei paragauti galima tik ten įsikūrusiame Gintaro bare

Tą vakarą pasiteisino tas, apie ką man papasakojo tik vėliau. Žodis “simpoziumas“ reiškia “gėrimų puota“, iš graikiško veiksmažodžio sympotein – „gerti kartu“. Taip, tą vakarą… na neapsiverčia liežuvis sakyti gėrėm… gurkšnojom visi kartu. Pokalbių, pilnų ar tik nuotrupų, buvo daug. Bet juk alus ir yra toks gėrimas, jis skirtas bendravimui. Ir kaip rašė patys organizatoriai, pozityvas viršijo visus organizacinius nukrypimus ir neaiškumus. Ir, ei, be kritikos toks senas bambeklis kaip aš negaliu, bet šįkart labai nedaug. Dauguma skaitytų pranešimų buvo ne šių dienų aktualijos ir skirtos ne pačiam renginiui, o kažkam jau skaityta ir diskutuota, o mums tik pritaikyta ir įsipaišo į temą. Bet sugundyti profesorių ar kitą akademiką paruošti pranešimą apie alų mūsų konservatyvioje šalyje irgi iš fantastikos zonos 🙂 Todėl lieka po visko pasakyti ačiū ir užduoti klausimą: iki susitikimo kitais metais?

BlogBarCamp #2 arba kaip aš su blogeriais [ne]bendravau

Rašydamas paskutinį postą, landžiau po įvairius blogus ir tas nuorodų ir visų kitų dalykų, kurie neabejoju turi savo naglą  pavadinimą, spaudeliojimas mane įmetė į vieno renginio anonsą. Žiū, o gi ryt, Kaune ir prie viso to gerumo visai šalia krautuvėlės, na 20 metrų, ne daugiau. Kodėl gi nesudalyvavus?

Buvo parašyta, jog duris atvers nuo 12:00 val., oficiali pradžia 14:00 val. Kadangi man netoli, labai neskubėdamas link ten išsiruošiu 12:30 val. su mintimi, jog nebūsiu pirmas ir turbūt ne paskutinis. Prie 22 namo kur turėjo viskas vykti stabteliu, nes nelabai man ten aišku buvo kur eiti. Kol aš dairiausi kur čia galėtų tie blogeriai būti sulindę, šalia pastebiu, jog į mane šnairuoja vaikinukas. Prieinu, sakau:

– Sveikas, blogerių nerandi?

– Ne, aš čia į darbo pokalbį atėjau. Va naujas baras atsidarinėja, barmeno ieško.

– Na na, – susidomiu aš. – Kas per baras?

– Nežinau, naujas kažkoks, savininkai tie patys kaip ir Avilio.

Supratęs, kad jis man nepadės ir jam labiau rūpi artėjantis pokalbis dėl darbo, einu toliau ieškoti kur vyks susitikimas. Ant kelio užveda HUB reklaminiai ala plakatai. Sekdamas jais, nukėblinu iki antro aukšto, traukiu durų rankeną, kuri durų neišjudina. Dar paskambinti bandau. Durų niekas neatidaro. Kadangi nesu tas iš drąsiausių ir nagliausių, durų versti nebandau, apsisuku ir patraukiu link krautuvėlės. Krautuvėlėje pasitikrinu duomenis internete ar vakar vakare nieko nesupainiojau. Pasirodo, kad viskas teisingai buvo sužiūrėta. Noras sudalyvauti vis gi neišnyko ir apie 13:30 val. išsiruošiu dar kartą nueiti. Šį kart kelią į antrą aukštą pastoja apsauga. Kažkur suveikusi signalizacija, jie ten kažką tikrina, aš mindžikuoju. Galu gale vėl prasibraunu į antrą aukštą, vėl be rezultato patampau rankeną ir vėl einu atgal į krautuvėlę. Eidamas galvoju, kad komentaruose ir iš Vilniaus žadėjo važiuoti, ir iš Jonavos, negi aš kažkur ne ten nuėjau ar ne tas duris bandžiau atidaryti?

Jau ir noro apsilankyti tame renginyje buvo mažai belikę, bet dar paprašiau savosios, kad pabandytų tuo pačiu mano pramintu keliu pasidairyti, kad tikrai aš surasti renginio vietą nesu gabus? Ilgai įkalbinėjama, ji patraukia mano nupasakotu keliu ir po kelių minučių paskambinusi pasako, kad viskas ten vyksta. Kaip pirmą kartą drąsiai ėjau, taip antrą kartą nedrąsiai teko pėdinti. Aš labai nemėgstu vėluoti į kažkokius renginius. Na, bet šį kartą teko. Įėjus pasidarė aišku, kad jau viskas prasidėję ir kaip supratau pirmasis pranešimas ėjo į pabaigą. Kadangi lankiausi tenai ne tam, kad man kažko reikėjo būtent iš blogerių ar pačiam mano blogui (jis, toks koks yra, mane 100% tenkina), bet tik smalsumo vedimas, na ir dar norėjosi pakeisti kažkiek aplinką bei galbūt pasigaudyti idėjų, todėl viskas kas buvo pasakojama man buvo įdomu. Nežinau ar iki tol aš bendravau ne su tai žmonėmis, ar lankiausi ne tokiuose renginiuose, ar studijavau ne tose aukštosiose mokyklose, bet tai kas vyko po pranešėjų pasisakymų mane nustebino ir net suglumino. Vyko atviri pamąstymai, diskusijos. Tokio beatodairiško bendravimo, na, bent jau man, neteko sutikti. Ir kas be ko, paklausyti buvo be galo įdomu. Padiskutuoti deja ne, nes kaip ir minėjau, mano ligšiolinis auklėjimas leido man su savo mintimis pasėdėti tyliai 🙂

Apie ką buvo kalbama?

Povilas@skaitykIT.lt pasakojo apie blogerių ir žiniasklaidos arba didžiųjų portalų draugystę. Minėti tokie projektai kaip Delfi Pilietis ar 15min.lt Įkrauk ir panašiai. Daug nesiplėsiu, tik paminėsiu tiek čia, tiek toliau rašydamas kas man užkliuvo. Taigi, toks savotiškas susiliejimas patiems blogeriams naudos atneša mažai, nes dažniausiai ten patalpintas iš tavo blogo paimtas straipsnis, ten ir susilaukia komentarų ir dėmesio, niekas neina atgal į blogą ir ten nekomentuoja. Plius populiarumo prideda vėl gi portalui, bet ne tam pačiam blogeriui. Galima sakyti, kažkas dirba, o kitas kažkas, šiuo atveju portalas, pasiima už tai atlygį, viena ar kita forma. Kita vertus, ten rašo arba pradeda rašyti žmonės, kurie iki tol nerašė. Buvo kažkiek gal ir plačiau šiuo klausimu diskutuota, bet visko neperpasakosi.

Toliau pasisakė Džiugas@nežinau.lt. Pasakojo apie sklandančias nuotaikas, jog blogai ir blogeriai miršta. Dar buvo paliesta ir jų atgimimo tema. Daug įdomių įžvalgų Džiugo pasakojime buvo. Perpasakoti nėra prasmės, nebus tai tikslu. Nemažai diskusijų ir šiaip naujų pasakojimų buvo ir po jo pasisakymo.

Trečia tema kuri buvo pristatyta, tai poko.lt projektas. Prieš gerą mėnesį, o gal kiek ir daugiau, su juo susipažinau, kaip vis rasdavau ateinančių skaitytojų iš jų puslapio. Paruoštame pristatyme buvo daug, labai daug arba kitaip tariant tik statistika. Man, kaip kolekcionieriui, toks pasakojimas patiko, nes ir pats nieko nedarau laisvalaikiu, kaip kaupiu, sisteminu ir darau išvadas, kiek čia ta mano kolekcija padidėjo. Šį kartą nebuvo laukiama kol pranešimas bus baigtas. Po kiekvienos skaidrės sekė komentarai, kartais teko grįžti atgal. Vėl gi, visų diskusijų nenupasakosi, bet kur statistika, ten visada būna ir ataskaitos, taigi pateikiu poko.lt ataskaitą, ko reikia, kad turėtum patį populiariausią blogą ever:

Turi rašyti (papostinti, išpublishinti na ir t.t.) trečiadienį, ryte iki 12;00 val. arba vakare nuo 20:00 val. Įrašai turi būti apie gyvenimą arba sportą. Apie tai turi rašyti nuosekliai ir aktyviai. patartina kartą per dieną.

Ir va, tavo blogas super duper populiarus.

Galų gale buvo prieita tema, kurios nepaliesti, manau, nebuvo galima. Tai – kaip užsidirbti iš rašymo. Čia vėl gi daug nuomonių ir viso kito. Bet pagrindinė mintis manau buvo viena ir neginčijama – rašymas dėl pinigų ir rašymas savo malonumui, tai du skirtingi dalykai ir rašyti taip pat prieš tampant tarkim populiariu ir negaunat pinigų, ir rašyti taip pat būnant populiariu ir gaunat pinigus yra neįmanoma.

Tris valandas trukę pokalbiai persikėlė į kažkurią Kauno maitinimo įstaigą, nes žmonės praalko ir ištroško. Deja, man galimybių persikelti nebuvo. Manau neoficialioje aplinkoje dar nemažai temų buvo paliesta, nors ir susitikimo pokalbiai nebuvo perdėm oficialūs.

Kas liko nepaminėta?

Artūras aka Artojas@http://www.dievorezimas.lt/  Daugiausiai diskutavęs kartu su Džiugu.

http://www.blogeriams.lt/ Renginio organizatoriai

http://www.hubkaunas.lt/ Renginio vieta

Ir dar nemažai dalyvių kurių, sorry, bet tiksliai neįsiminiau, todėl minėti nenoriu, kad nesuklysčiau.

P.S. arba didelis prašymas: įrašo pradžioje minėjau barmeną, beieškantį darbo naujame bare. Gal iš buvusių renginyje (HUB šeimininkai?) ar skaitančių šias eilutes yra žinančių kas per baras ten ruošiasi atsidaryti? Pasidalinkite, gerieji žmonės, savo žiniomis komentaruose 🙂

Akmeninio alaus degustavimas

Prieš mėnesį rašiau apie Dariaus organizuotą alaus workshopą, kurio metu buvo verdamas “akmeninis“ alus. Įdomu buvo koks gi tas alus gausis, todėl prašiausi pas Darių į svečius, kad jo paragauti. Įsiprašyti pavyko, ir su klubiečiais pirmadienio vakarą ragavome akmeninio alaus. Visi paragavę sutartinai linksėjom galvą, kad alus geras, bet nė vienas nesugebėjom apie jį nieko pasakyti. Toks sunkiai apibūdinamas skonis. Todėl aš buvau perdėtai naglas ir vieną butelaitį išsiprašiau parsivežti namo, kad jau ramiai, niekam nemaišant galėčiau į[si]vertinti alų. Bet apie tai vėliau.

.

Pas Darių apsilankėm aštuoniese ir buvom maloniai sutikti. Iš šio žmogaus svetingumo neatimsi. Kiek nedrąsiai besimezgantis pokalbis vėliau peraugo į pasakojimų virtinę. Paragavę “akmeninio“ alaus, buvom pavaišinti ir tamsiu alumi. Kaip pats aludaris sakė, tai ne tiek porteris, kiek stoutas, dėl savo sausumo. Ir vėl visi sutartinai linksėjom galvomis, kad alus geras. Užpasakojus, jog tokiai spalvai išgauti pakako 400 g. šokoladinio salyklo, vėl gi sutartinai sutarėm, kad  kiekis mažas. Abi ragautos alaus rūšys išsiskyrė puikia puta, bet neišraiškingu kvapu. Bet čia tik tą vakarą taip atrodė, nes ragavome lauke. Mes buvome mandagūs ir pakilome važiuoti namo, nelaukėme kol išvarys. Bet jau prie durų išgirstas kvietimas apžiūrėti kur verdamas alus negalėjo būti nepriimtas. Taigi prie viso gero, gavom ir mini ekskursiją, kuri nuotraukose.

Alaus atsargos

Jei neklystu rankose sidras, atsivežtas ir svečios šalies paragavimui

Baltose talpose alus, kuris kitą dieną buvo išpilstytas į butelius, bei vynas

Įvairios apynių rūšys

Salyklo malūnėlis, kurį Darius naudoja kuomet reikia susimalti mažą kiekį salyklo

Na ir apie parsivežtą “akmeninį“ alų. To ko neužuodėm būdami lauke, puikiai užuodžiau atsidaręs butelį. Jautėsi gesinto laužo kvapas, toks kvapas būna, kai užgesini laužą užpildamas ant jo vandens. Aišku tiršta ir nepriekaištinga puta bei akiai maloni spalva. Pats skonis dėl karstelėjimo efekto labai priminė vasarvydžio nakties alų. Jei pamenat, ten rašiau, kad kartumas dilgsteli ir dingsta, taip ir čia, tik truputį ilgiau veikia tas dilgstelėjimas. Na ir išgėrus ant taurės dugno liekančiosmielės tik patvirtina, kad taip skaniai subėgo tikras alus 🙂

Aj aj, vos nepamiršau, taigi va klubiečių bendra foto. Pasižiūrėkit kokie mes gražūs.

P.S. fotkinomės ir su Darium, bet tos foto nedėsiu, nes kažkaip ten aš negražus 🙂

Kolekcijos naujienos

Šeštadienį, Kauno bare “Tinklas“ buvo susibėgę kolekcininkai, tarp jų buvau ir aš ir kiek netikėtai gan gausiai pasipildžiau kolekciją. Tiesa pasakius, gavau tai, ko nesitikėjau, o negavau to ko tikėjausi. Bet toks jau tas gyvenimas 🙂

Taigi:

1. Švyturio 0.3L bokalas baltu senu logo
2. Vilkmergės 0.5L taurė senu logo
3. Vilkmergės 0.3L taurė aukšta
4. Utenos gėrimų 0.5L bokalas
5. Aukštaitijos 0.3L bokalas priekiniu logo
6. Aukštaitijos 0.3L bokalas šoniniu logo

Štai tiek, tiesa reikėtų paminėti, kad kamštelių kolekciją pasipildžiau 12 vnt.

P.S. Nors susitikimas buvo kaip ir Kaune, bet kolekcininkų iš Kauno buvo mažuma…

[Ne]Pirmasis alaus WorkShop’as Lietuvoje

Birželio pabaigoje internetinėje erdvėje pasirodė skelbimukas, jog organizuojamas pirmasis Lietuvoje alaus workshop’as. Apie panašius renginius Latvijoje, kuriuose dalyvavo ir lietuviško analogo organizatorius, rašė tikrasalus.lt. Todėl bent pamatyti kas tai tokio buvo be galo smalsu.

To smalsumo vedinas liepos 17 d. ir apsilankiau pirmajame workshop’e. Pradžioje buvo nedrąsu, nes nė vieno dalyvio net ir internetinėje erdvėje nepažinojau (išskyrus klubo narius). Tačiau gan greitai pavyko susibendrauti. Kad čia viskas bus puiku buvo aišku iškarto. Vos tik užsikabinom dalyvio korteles, buvom pavaišinti naminiu sidru. O iš kart po to ir tos dienos ne vien mano, bet ir daugelio atradimu – čiobrelių alumi, na gal tiksliau alumi su čiobreliais. Nors gal geriausia vis dėl to čiobrelių alumi 🙂 Piniavos alutis galėtų pratęsti savo seriją raudonųjų dobilų ir laukinių aviečių kvapniaisiais čiobreliais 🙂 Niekada negalvojau, kad kažkoks priedas, be tradicinių sudedamųjų alaus dalių, gali taip tikti aluje.

Iš kart paaiškėjo, kad čia susirinkę žmonės neperka alaus parduotuvėse. O kam? Juk paprasto naminio alaus bokalo savikaina gaunasi 50 centų. Ir užkandžiai prie alaus ne čipsai, o įvairios tešlos kepiniai apibarstyti savo darže išaugintais prieskoniais. Jau pabuvus ten valandą, akys buvo labai labai išpūstos, į uždavinėjamus klausimus buvo atsakinėjama taip, kad nuo informacijos tos išpūstos akys ėmė mirksėti.

Kol viena istorija sekė kitą apie mane taip dominančią, bet kartu ir tiek mažai žinomą, sritį, Darius (organizatorius ir sodybos šeimininkas) pranešė, jog bus gaminamas alus. Ir ne bet kaip, o senoviniu būdu, kurio metu alaus virime naudojami įkaitinti akmenys, kurie vėliau alui turėtų perteikti dūmo aromatą. Bet prieš pradedant virti alų, visi susėdome susipažinti. Čia pristatėme savo klubą, taip pat trumpai supažindinome kas apskritai yra tie kolekcininkai, būtent alaus atributikos kolekcininkai, ką renkame ir t.t. Po prisistatimo visgi pradėjome alaus virimą. Čia norėčiau persikelti prie nuotraukų ir pasakojimą perkelti į komentarus po jais.

Kaip ir minėjau, alaus gamyboje bus naudojami įkaitinti akmenys, todėl pirmas darbas ir buvo - užkurti laužą.

Kiek vėliau užkaičiamas vanduo. Jo užvirti nereikia. Optimali temperatūra 70 laipsnių.

Įvertinam salyklo sumalimo laipsnį, kvapą, skonį. Tądien sunaudota 8.5 kg. salyklo.

Apžiūrėtas ir įvertintas salyklas užpilamas karštu vandeniu pastoviai maišant.

Iš laužo išsiimam akmenys.

Ir be jokių ceremonijų metami į puodą su salyklu.

Matuojama temperatūra.

Į kubilo dugną dedamas štai toks filtras.

Į kubilą su minėtu filtru pilamas salyklas (gal jau tai ir nebe salyklu vadinama).

Dugne lieka akmenys su prikepusiu salyklu. Manau tas prikepimas turėtų alui suteikti kažkokį prieskonį.

Toliau filtruojama. Po vieno karto terminologijos visos neįsiminiau, bet berods šis procesas vadinamas salinimu. Pataisykite jei klystu.

Į visą tą gerą ką gavome nufiltravę dedame apynius. Na ir verdame valandą laiko.

Toliau, pajungus šalto vandens srovę prie "šaldytuvo" visą reikalą šaldome.

Taip atrodo šaldymo įranga.

Na ir viskas perkošiama. Dedama mielių ir pastatoma keletai dienų subręsti. Vėliau alus supilstomas į butelius ir laukiama kol bus galima ragauti.

Na štai toks tas alaus virimas buvo. Kadangi tarp procesų buvo laisvo laiko, buvo žaidžiamas tinklinis, neapsiėjome ir be maudynių, na ir visą laiką buvo ragaujamas tai vieno tai kito išvirtas alus. Visoks: tamsus, šviesus, kvietinis, netgi nevirtas alus. Tiek skonių dar neteko išbandyti, bet juk visada būna pirmas kartas. Ir belieka tik pavydėti, kad tai kas man atrodo kaip vienos dienos skonių jūra, kitiems tai kasdienybė. Nors išragavus pagrindus, prasideda niuansai. Smagu buvo klausytis, kaip aptarinėjama kokia rūšis apynių duoda saldumą, o kuri kartumą ir t.t. ir panašiai. Nesvarbu, jog neretai teko karpyti ausimis, buvo smagu. Programa buvo numatyta dviems dienoms, tačiau pabūti galėjom tik tądien, todėl kas vyko kitą dieną nepapasakosiu.

Tikiuosi tokie renginiai taps tradicija ir aš tikrai su dideliu malonumu juose sudalyvausiu.

Susitikimas bare 91

Po naujųjų metų užgimė idėja sukviesti kolekcininkus į susitikimą Kaune, nes kasmėnesiniai susitikimai vyksta Vilniuje, dažnai renkasi Panevėžio kolekcininkai. Pirma norėjom viską suorganizuoti vasario pradžioje, bet nepavykus susirinkome vasario 27 d. Visiems didelis dėkui už tai, kad susirinkote. O kaip viskas buvo lai kalba nuotraukos, kam čia daug rašyt 

Susitikimas prasidėjo nuo žvalgybos

Mus visus priėmęs baras ir jo savininkas

Bendras vaizdelis

Kolonos bendras vaizdelis arba tie, kuriems daug vietos nereikia

Pasirodžius Povilui iš Biržų visi sužinojom, kad Kalėdų senelis būna su žaliu maišu, su ŽALIU

Desantas iš Vievio taip pat neliko be dėmesio

Bendras vaizdelis iš kito galo arba pats įkarštis

Jei jau apie įkarštį, tai buvo kas tikrai dirbo dėl savo kolekcijos pagausėjimo, po prakaitu dirbo

Siglos dūžiai su šaukšteliu per bokalą paskelbė akcijos “Trauk popieriuką, laimėk butą“ pradžią

Ištraukti lapiūkštį nebuvo taip paprasta

Moterų kampelio vykstančios akcijos-atrakcijos nesudomino

Dano rankose pirmasis paguodos prizas

Antrasis paguodos prizas Linai

Trečiasis prizas, nuostabios šypsenos savininko rankose

Pagrindinio prizo laimėtojas

Aistroms nurimus…

Kabinu makaronus

Dvi taurės rankose ne šiaip taurės, o 299 ir 300 kolekcijoje, arba 300 ir 299

Tiems kam vis dar negana arba paskutiniai kamšteliai į kolekciją

Chebra arba “Kaip mes be bendros nuotraukos?“

Linkėjimus visiems perduoda gauruotasis liūtas

Eiliniame susitikime – neeilinis įvykis

Rašyta puslapiui priebokalo.lt

Šių metų sausio 16 d. „Alaus namuose“ rinkosi kolekcionieriai į eilinį kasmėnesinį „Kolekcionierių gildijos“ ir klubo „Prie bokalo“ rengiamą susitikimą. Kaip ir ankstesniais susitikimais į „Alaus namus“ susirinko apie 20 kolekcionierių iš įvairių Lietuvos miestų. Didžiausią pasirinkimą turėjo renkantys etiketes ir padėkliukus, kiek kukliau papildyti savo kolekcijas galejo kamštelių ir stiklų mėgėjai. Nebuvo pamiršti ir netradicinių kolekcijų turėtojai: kartas nuo karto šmėsteldavo minibuteliukas, plastikinė kortelė ar kinder žaisliukas. Nuo susitikimo pradžios praėjus valandai, kuomet mainų pasiūla/paklausa išseko ir kolekcionieriai prie alaus bokalų pradėjo pašnekesius apie orą, ant pagrindinės „Alaus namų“ scenos pakvietė Sigla. Šalia jos, ant kolonėlės buvo išrikiuota nemažai įvairių stiklų. Tarp stiklų matėsi ir puodelis, ir plastmasinis bokalas alui. Šalia kolonėlės įsitaisė ir eksponatų savininkas– Vidmantas. Jis ir pristatė, kad turbūt pirmą kartą Lietuvoje vyks alaus atributikos aukcionas. Tiesa, eksponatai buvo tokie, kad pradžioje susidomėjusių buvo nedaug. Bet paskelbus pirmojo iš pardavinėjamų stiklų pradinę kainą, susidomėjimas atsirado. Juk jei ir nereikia į kolekciją tokio stiklo, bet už 5 litus nors žmona turės kur gėlių pasimerkti. O ką jau kalbėti jei pradinė kaina 2 litai? Tiesa, azarto pagauti kainų kėlime, tokius, atrodo už dyką dalinamus stiklus, kai kurie nusipirko ir už 12-15 litų. Buvo pardavinėjami ir komplektai. Pirkdamas stiklinę, galėjai gauti puodelį. Įpusėjus aukcionui jau visi aludėje susirinkę kolekcionieriai buvo apstoję sceną. Girdėjosi vienas už kitą šmaikštesni komentarai, kainos vis labiau ir labiau kilo, ir iš simbolinių virsdavo bent jau padoriomis. Kai kurie kolekcionieriai už stiklus siūlė ne tik nacionalinę valiutą, bet ir mainams atsineštų kitų šalių monetų. Buvo ir tokių, kurie nerinkdami stiklų, pirko vos ne viską iš eilės. O vienu metu statymai netgi buvo pradėję važiuoti žemyn: vienam pasiūlius 6 litus, kažkas pasiūlė 5, greitai pasigirdo siūlymas pirkti ir už 4. Kaip ir visuose aukcionuose vertingiausi eksponatai buvo palikti pabaigai. Toks tądien buvo alaus daryklos „Davra“ 0.5 l. stiklinaitė. Pradinė kaina buvo 10 litų. Dėl jos į kovą pakilo beveik visi. Nors pradžioje už kitus stiklus kainą norėta kelti po 50 centų, bet buvo nutarta kelti mažiausiai po litą, už šią taurę kaina jau buvo keliama ir po 3 ir po 5 litus. Kainai pasiekus 35 litus, daugelis pasitraukė į stebėtojų gretas, toliau dėl taurės optimizmo pilnomis akimis kovoti pasiliko buvęs klubietis Remis ir Ugnė. Tačiau kainai pasiekus 40 litų ribą, deja, Remio optimizmas įsigyti trūkstamą stiklą išblėso ir jau atrodė, kad stiklas atiteks Ugnei, tačiau čia netikėtai kainą pakėlė aukciono vedėja Sigla, kuri įsigijo stiklinaitę už  46 litus. Pardavus šį stiklą aukcionas ir baigėsi, liko neparduoti tik trys eksponatai iš kurių vienas plastmasinis. Aukcionas baigėsi, susitikimas taip pat, bet bus kitų, gal ir aukcionas tokia ar kita forma taps tradiciniu?