Rosita Pikauskienė: tai mūsų šeimos kolekcija

Molėtuose gyvenanti Rosita viena iš seniausiai kolekcionuojančių alaus atributiką. Todėl ją pakalbinti norėjau senai. Po apsilankymo Gintaro bare, apie kurį jau rašiau, teko lankytis jos namuose, apžiūrėti kolekciją, gauti kelis butelaičius suomiško alaus (jos vyras šiuo metu ten darbuojasi) bei gauti kelis atsakymus į klausimus.

Kolekcionuoji jau senai, bet ar atsimeni nuo ko viskas prasidėjo?

O taip, nuo vienos alaus taurės, kurią padovanojau tada dar tik draugui pusmečio draugystės proga. Vėliau dažnai pavykdavo laimėti taures įvairiose loterijose ir taip susikaupė 52 vnt. kolekcija, kuri man tuomet atrodė didžiulė.

Lina Morkūnienė

Ši moteris į kolekcininkų pasaulį atėjo kai aš jame jau buvau (ir tai gan retas reiškinys), bet kaip sąlyginė naujokė iš karto užsirekomendavo kaip puiki alaus ir visko kas su juo susiję žinovė. Bent taip atrodė skaitant jos pasisakymus internete. Vėliau ji ėmė lankytis renginiuose ir aš labai džiaugiuosi, kad mes susipažinome. Taigi, vis sukosi galvoje mintis, kad reikia pasinaudoti tuo, kad turiu tokią kuklią rubrikėlę savo bloge, kaip „Svečiuose pas kolekcininką“ bei pakalbinti šią kolekcininkę.

Dar prieš tai, kai sutikai atsakyti į kelis klausimus, pažadėjau sau, kad pirmas klausimas bus: na tai nuo ko viskas prasidėjo? Bet, galbūt, pirmiausia trumpai papasakok kam aš tuos klausimus užduodu? Kaip reikėtų tave pristatyti kolekcininkų pasaulyje ir šiaip žmonėms besidominčiais tuo, apie ką rašau?

Lina. Tiesiog Lina iš Kauno. Gal tiksliau būtų iš Ukmergės – ten gimiau ir praleidau pusę savo gyvenimo, ir vis dar nelaikau savęs kauniete :). Tiesiog Kaune mane dažniausiai galima rasti :).

Na tai nuo ko viskas prasidėjo? 🙂

Gana banaliai – nuo akcijų. Vyrui sekėsi laimėti krūvas taurių, ėmė jas kaupti, įvairiom progom pradėjau ieškoti jam dovanų retesnių, senesnių eksponatų, taip netyčia užradau „Alaus klubą“ – ir papuoliau į tokį kažkaip keistai savą pasaulį įdomių žmonių, kurie iki šiol kelia pagarbą savo išmanymu ir aistra kolekcionavimui, alui, alaus vartojimo kultūrai. Įsisukau į tą sūkurį ir taip kažkaip netyčia pamažu perėmiau vyro hobį :).

Ką dabar pavyko surinkti? Kokio dydžio tavo kolekcijos?

Miniatiūrinės lyginant su „tikrų“ kolekcionierių lobiais :). Lietuviškų stiklų kolekcija, jei taip galima pavadint, artėja prie 300.

Kaip pildai savo kolekcijas? Bendrauji tik su Lietuvos kolekcininkais ar tenka bendrauti ir su užsieniečiais?

Visais įmanomais būdais 🙂 ir per akcijas prekybos centruose, ir internetinėse parduotuvėse, mainausi su kitais kolekcininkais, kartais parduoda ar dovanoja bare. Aišku, lietuviška kolekcijos tema lemia, kad daugiausia reikalų turiu su tautiečiais. Tačiau apsilankius vienoj kitoj tarptautinėj kolekcionierių biržoj susigundžiau praplėsti akiratį ir taip pradėjo kauptis dar dvi kol kas labai mažytės kolekcijos – kortų alaus tematika ir kamštelio formos atidarytuvų-magnetų. Taigi, tikiuosi ateityje bus daugiau progų pabendraut ir su užsieniečiais.

Kaip sprendi laikymo ir eksponavimo problemą?

Iki šiol nesprendžiau 🙂 Tiesiog taurės pamažu stūmė knygas iš visų lentynų. Bet jau kuris laikas bežiūrint į sugrūstas taures sekcijoj suskausta širdį – šitaip nei pačiai gražu pažiūrėti, nei kitam parodyti 🙂 Teks derėtis su šeimyna, kad aukotų man visą kambarį 🙂

Ar kolekcionuojant yra kažkokie tikslai (surinkti kažkokį kiekį ar pan.)?

Gal dėlto ir nevadinu savęs kolekcioniere – nes neturiu jokio tikslo… Nei tam tikrą skaičių surinkt, nei ką nors aplenkt. Man tai ne sportas su kažkokių rezultatų siekimu – tiesiog didžiulis malonumas kiekvieną kartą gavus naują eksponatą ir dar didesnis – jei eksponatas retas, senas ar mažos daryklos 🙂

Aistra lietuviškam stiklui užsikrėtę abu, kad man pasakytum kažką naujo, reikėtų pasistengti, bet visgi, kitiems ką papasakotum apie kitus stiklo kolekcininkus? Kokie skaičiai figūruoja lietuviškose kolekcijose? Ar daug tokių kaip mes?

Labai jau reliatyvus klausimas 🙂 Kai draugams prasitariu apie kolekcionierių susitikimus, biržas, šie nustemba – tai tu ne viena „tokia“?? Tada sakau, kad mūsų daug. Bet jei lyginti su, tarkim, kamštelių ar etikečių kolekcionieriais iš kokios Vokietijos ar kitos šalies, kur toks hobis kur kas labiau paplitęs – mūsų tik saujelė :). Gal tai dėl pačios kolekcijos specifikos – stiklai užima kur kas daugiau vietos nei kamšteliai ar padėkliukai, be to, lietuviškų egzempliorių kiekis gana ribotas – didžiausios man žinomos lietuviškų taurių ir bokalų kolekcijos nesiekia 600 vienetų, ir tai – gana smulkmeniškai vertinant skirtumus, tarkim logotipų atspalviuose. Tikriausiai todėl, jei daryklos neišleidžia naujų stiklų ir kurį laiką nesiseka pasipildyti kolekcijos – kolekcionieriai imasi plėsti temą, pavyzdžiui: Baltijos šalių daryklų, stiklai futbolo tema, tam tikro tarptautinio prekinio ženklo stiklai ir t.t.

Ar turi savo kolekcijoje tokių eksponatų, kuriuos didžiuodamasi parodytum kitam kolekcionieriui?

Na, kitą kolekcionierių būtų sunku kuo nors nustebint, gal nebent vienas kitas retesnis eksponatas vertas dėmesio. Labiausiai ko gero didžiuojuos tarybinio alubario Berželis bokalu, kurį, kad ir kaip gėda pripažinti – iš pradžių palaikiau greičiau vaza, o ne bokalu :). Laimė, protingi žmonės laiku ištaisė šią spragą mano išsilavinime ir bokalas atsidūrė kolekcijoje :).

O jei užklystų draugas, naujas pažįstamas ar kitas tavo namų svečias, ką pirmiausia parodytum? Gal turi eksponatų su istorija? Viena kita gali pasidalinti 🙂

Apie savo kolekciją galėčiau ištisą dieną pasakot 🙂 Tik deja, tos mano istorijos tik man pačiai ko gero įdomios, nes susiję su asmeniniais prisiminimais. Tarkim kaip vieną barą siaubėm, kad prisirinktume bokalų – reikėjo iš kart užsisakyti 5 bokalus alaus, kad Utenos Premium litrinį gautume dovanų. Arba, kaip beviltiškai ant blakstienų stačiau visus pažįstamus ieškodama vyrui dovanų Utenos bokalo su auksiniu logotipu – taip ir negavau, o kad paguostų draugai tiesiai iš daryklos atvežė matinį bokaliuką, išleistą gana mažu tiražu. Arba kaip draugės paprašiau parvežti iš Vilniaus neseniai pasirodžiusį naują bokalą – kadangi draugė nebuvo įsitikinus ko man tiksliai reikia – iš parduotuvės paskambino telefonu, taigi savo ausimis girdėjau siaubingą garsą – kol jai pardavė vieną bokalą, pardavėjas sudaužė 8… Gal žmogui iš po vakaro rankos drebėjo, gal draugės išsigando – visgi ūgis 195cm. Bet girdėjau, kaip plūdosi, kad per moteris jo parduotuvėj, kaip laive – vienos bėdos. Tai argi žmogus, neprijaučiantis šiam hobiui, supras kokius skaudžius jausmus sukelia tokia istorija 🙂 🙂 🙂 ?

Gerai, jei atitoltume nuo kolekcijų, bet neatitoltume nuo to, kas tas kolekcijas sieja – alaus, ar tenkina šio gėrimo situacija Lietuvoje? Alaus asortimentas, jo pateikimo ir vartojimo kultūra?

Situacija, tiesą pasakius, vis dar gana apgailėtina, kad ir lyginant su išpopuliarėjusia vyno kultūra, o juk vynas istoriškai net nėra lietuvių kultūros dalis. Pokyčiai, aišku, džiugina – tiek augančiu tautiečių susidomėjimu ir supratimu, tiek didėjančia pasiūla – tai ir auganti užsienietiško alaus įvairovė parduotuvių lentynose, ir vietinių gamintojų naujų skonių ieškojimai, bandymai grįžti prie tradicijų, gyvo alaus. Kartais tie bandymai būna sėkmingi, kartais ne itin, bet jei tai reakcija į reiklesnius vartotojus, lavėjantį skonį, manau tai ženklas, kad situacija gerėja.

Na ir pabaigai, be kolekcionavimo, kokių dar turi pomėgių?

Na, šiuo metu mano „pomėgiai“ labiau adaptuoti mano mažamečių poreikiam :), bet kada nors labai norėčiau nuvažiuoti į Kamčiatką žvejoti lašišų :). O kol kas, kai jau labai pavargstu nuo visko ir visų – dėlioju Jaceko Yerkos dėliones – labai atpalaiduoja :).

Dainius Kizla

Rašyta puslapiui priebokalo.lt

Visi tave pažysta kaip Dainių iš Vievio, o kaip tu pats save pristatytum?

Esu Dainius Kizla, gyvenu Vievyje, gimiau ir augau Panevėžio raj. Naujamiestyje. Ten baigiau vidurinę mokyklą, ši mokykla yra viena seniausių Lietuvoje, tik 12 metų jaunesnė už Vilniaus universitetą.

Turi gražią šeimą, papasakok apie ją.

Esu vedęs, su žmona Edita 18 metų gyvename kartu, turim sūnų Rytį ir dukrą Rūtą, gyvename Vievyje nuosavame name, dauguma klubiečių jau yra apsilankę pas mus.

Šeimos nariai taip pat kolekcionuoja?

Sūnus Rytis renka žiebtuvėlius, kurių jau yra virš 300 vienetų, iš kurių su alaus daryklų logotipais – 72 vienetai. Dar renka monetas ir popierinius pinigus, surinkta nemaža suvenyrinių laivų kolekcija. Dukra Rūta renka suvenyrinius medelius bei pašto ženklus. Jų turi virš 7000 vienetų, iš kurių lietuviškų pašto ženklų 540 vienetų. Žmona renka suvenyrines varlytes, varpelius, neseniai pradėjo rinkti alaus kamštelius ir taures su pilių ir dvarų atvaizdais. Bendrai renkam drambliukus ir suvenyrines lėkštutes su miestų atvaizdais, kuriuose esame apsilankę su šeima.

Pakalbam apie tavo kolekciją. Gal atsimeni nuo ko ir kada viskas prasidėjo?

Kolekcionuoti pradėjau dar nebūdamas alaus klube, kolekcionavau lietuviškas alaus etiketes, jų turiu apie 3150, užsienio etikečių virš 7600, jos jau seniai apleistos guli. Įstojus į klubą ne iškarto susidomėjau alaus skardinėmis, jas rinkti pradėjau prieš 1,5 metų, 2008 metų balandį.

Kas yra sukaupta dabar? Kokie skaičiai figūruoja tavo kolekcijoje?

Alaus skardinių dabar turiu 2674 vienetus, mainų fonde daugiau negu kolekcijoje.

Kaip sprendi laikymo ir eksponavimo problemą?

Laikymui ir eksponavimui vietos kolkas užtenka, po metų gali ir pritrūkti, bet jau yra numatyta ir kita eksponavimo vieta.

Ar kolekcionuodamas turi užsibrėžęs kažkokius tikslus?

Renkant alaus skardines nesusimąsčiau apie kažkokį tikslą kurio siekčiau, jei man skardinė graži, tai ir paimu į kolekciją, o jos visos labai gražios. Galbūt vėliau tikslas gali būti kolekciją gerinti kokybiškai, o ne kiekybiškai.

Ar tokių kaip tu, renkančių skardines, daug Lietuvoje? Gal žinai kas turi didžiausią kolekciją Lietuvoje?

Renkančių skardines Lietuvoje nėra daug. 1990-1996 m. buvo populiaru rinkti alaus skardines, pas daug ką likę po 100-400 vnt. tokių kolekcijų, daug kas išmetė, yra keletas kurių kolekcijos siekia 2000 vnt., yra kelios virš 3000 vnt., kiti renka skardines iš įvairių pasaulio šalių (viena šalis – viena skardinė), didžiausia tokia kolekcija kurią aš žinau siekia virš 120 vnt.

Gal teko domėtis kokia situacija pasaulyje? Kokio didumo užsieniečių kolekcijos?

Užsienyje dominuoja tikrai dideli skaičiai. Didžiausia alaus skardinių kolekcija vienuose šaltiniuose minima 25 tūkst., kituose 50 tūkst. (amerikietis Džonas Arensas), Vokietijoje 14 tūkst., Lenkijoje 8 tūkst., Estijoje 5 tūkst., pavyzdžiui vienas rusas renka 5 l alaus statinaites, jo kolekcija siekia virš 1.5 tūkst vnt. Vienose šalyse skardines rinkti labai populiaru, ten ir skaičiai didesni, kitose nelabai populiaru.

Ar yra tokių eksponatų kolekcijoje, kuriuos didžiuodamasis parodytum kitam kolekcionieriui?

Mano kolekcijoje skardinių yra iš 67 šalių. Vienos senesnės, kitos retenės. Kaip tikram lietuviui vertingiausia manau mano kolekcijoje 5 litrų „Stumbro alaus“ statinaitė. Po jos – „Utenos alaus“ 0,33 l. skardinė skirta “Lietuvos Avia linijoms“, kuri išleista labai mažu tiražu.

Jei tavo kolekciją ateina apžiūrėti paprastas, su kolekcijomis nesusijęs žmogus, ką jam rodai, kad sudomintum?

Atėjus pažiūrėti kolekciją, žmogus kuris domisi iškarto randa ko jam reikia. Viskas sudėta pagal šalis, bravorus. Pirmą kartą pamačiusiam mano kolekciją siūlau pasižiūrėti skardinių nominalus. Tai skardinė gamybos pradžioje. Ji ištiesinta ir prisegta prie popieriaus lapo. Po tuo metalo lakštu yra užsakovo ir gamintojo parašai. Nuo šio nominalo neturi nukrypti skardinių tiraže nei spalva, nei užrašai, nei dizainas. Žodžiu- viskas labai tiksliai. Po to siūlau pažiūrėti linksmų suvenyrų iš alaus skardinių, tai radijas, fotoaparatas, žiebtuvėlis (visi veikia) ir kt. Galų gale parodau įvarius alaus skardinių dizainus, jų turiu 16 skirtingų rūšių.

Kuo dar domiesi be kolekcionavimo? Kaip leidi laisvalaikį?

Turiu įkūręs savo statybinę įmonę, ten ir darbuojuos. Be klubo “Prie bokalo“ esu dar 2 klubų narys. Vienas iš jų pasaulinis. Didelę savo laisvalaikio dalį skiriu savanoriavimui. Taip pat aktyviam poilsiui gamtoje su šeima, draugais.