Genijai to ØL

Kai visas vienos daryklos ragautas alus tave priverčia pakelti abu antakius ir pasakyti, kad tai yra labai labai gerai, tu gali drąsiai juos vadinti genijais.

Pažintis su šia darykla prasidėjo nuo Black Malts & Body Salts juodosios IPA, You Shall Nut Pass stauto, nerealios IPA Garden of Eden, nepamirštamo Berry White, Fuck Art – This Is Architecture, Gose To Hollywood, Raid Beer. Ir kai paragavau kažko neįtikėtino pavadinimu Frost Bite, nusprendžiau, kad laikas apie juos parašyti. Parašyti mane privertė Pale Ale stiliaus alus, kurio kiti importuotojai net neima, nes kas gali pirkti Pale Ale. Genijai, ne kitaip.

Pradėkime nuo Fuck Art – The Heathens Are Coming 5,4% 85 IBU. Šio alaus stilius ant etiketės nurodomas kaip grissete, bet kad būtų paprasčiau vertinkite jį kaip saison stiliaus atstovą.

Taurėje vos drumstas kažkokios spalvos alus. Pasidarau sau išvadą, kad alus kuris atrodo prastai, būna arba labai geras, arba tiesiog negeriamas. Šį kart jis labai geras. Brettanomyces mielės čia suvaidina pagrindinį vaidmenį. Mielės, kurių aprašyme iš mokslinės pusės galima rasti kad sudaro daug “pašalinių“ skonių, šiame aluje padarė vieną vientisą malonumą. Tik įpylus alų į taurę užvaldo vaisiniai aromatai. Jie tokie saldūs, saldaininiai, citrininiai. Viskas persikelia ir į skonį, citrina, sausumas, salsvumas, gaivumas. Na tiesiog nuostabu.

Dar vienas saison stiliaus alus Peardon My French 7,5%. Tai alus su kriaušėmis, brandintas prancūziško vyno Sauternes statinėse. Ką tik rašiau apie Brettanomyces mieles, šiame aluje jos dėtos į statines, o virtas alus su sidro mielėmis. Panaudoti ir Calypso apyniai, kurie prie visų savo prieštaringų apibūdinimų turi ir kriaušių skonį. Gerai, idėja aiški, kas gavosi? Jei kas turite šio alaus, pamirškite jį dar tris ar daugiau metų, jį gerti dar per anksti. Geri ir tau ašaros kaupiasi, nes butelis didžiulis, kaina už jį didžiulė, o alus dar atrodo per jaunas ragauti. Jaučiasi puikiai kriaušė, mielės daro savo, puikiai juntamas sidro charakteris, bet ką davė statinė išgaudyti nepavyko. Iš kitos pusės ką gali duoti saldaus vyno statinė alui man lieka klausimas. Sudėjus viską, tai puikus alus, bet koks jis geras dar gali būti man net baisu pagalvoti.

Po dviejų iš kosmoso serijos, atsikvėpimui į taurę bėga bent pagal aprašymus kiek lengvesnis ir ne toks visko daug turintis alus. Ant etiketės parašyta tiesiai šviesiai – norėjome išvirti alų, kurį galima gerti visą dieną. Berliner Weisse/Sour stiliaus Like Weisse 3,8% alus pagal aludarius toks ir turėtų būti. Taurėje apelsino spalvos rūkų pasidengęs alus. Kvapas charakteringas sour stiliaus alui, šiek tiek jaučiasi laimas. Skonis pirmiausiai turi persimušti per angliarūgštę, tada atsiranda sausas rūgštumas, skonis laikosi ilgai. Šiam alui trūksta kūno.

Gerai, pajuokavom, imam dabar rimtai. Pažintis su to ØL prasidėjo nuo Black Malts & Body Salts 9,9% 120 IBU. Bet tada aš nežinojau, kad tai antra pasaulyje juoda IPA pagal ratebeer.com. Dabar žinau ir pilu ją į taurę. Prie juodos IPA reikia dar prirašyti žodžius imperial, double ir coffee. Tada gausis pilnas šio alaus apibūdinimas. Alus išvirtas panaudojus prancūzišką kavą. Taurėje labai tamsios, bet vis dar rudos spalvos alus su nutamsėjusia standžia puta. Aromatas degintų salyklų, kavos, alkoholio, likerio. Skonis daugialypis. Lengvas saldumas, kiek stipresnis kartumas, aliejiškumas, juodas šokoladas, skrudinta kava. Po kiek laiko gomuriu grįžta sausas kartumas, kava, alkoholio šiluma. Tiesiog įspūdingai subalansuotas alus. Tai telpa į 0,33l buteliuką ir jo užtektų trims vakarams.

Kitą dieną vaikščiojau ir galvojau apie šį alų. Vat todėl man ir patinka alų ragauti namuose, ramiai, neskubant, pasigooglinant. Nes pirmą kartą aš jo ragavau aludėje, buvo gerai, bet tikrai ne viską aš iš alaus ištraukiau.

Black Ball 8%. Ir vėl prirašom imperial, double ir tik tada porter. Šis alus, nepabijokim to žodžio, išdaužo. Jo puta laikosi tiek kiek reikia. Jei Jūs šio alaus įsipilsite ir nenorėsite gerti tą pačią dieną, nieko tokio, aš neabejoju, kad ir po dienos puta bus padengusi šį alų. Aromatas šio alaus silpnas, išgaudomas, deginto salyklo, kremiškas. Spalva be priekaištų. Į taurę pili tirštą smalą. Atsigeri šio alaus, viskas taip daug maž kontroliuojamai gerai, saldokai, kartokai, aliejiškai. Ir po to pareina viskas ko negali kontroliuoti. Turi prasižioti, kad neišsprogdintų burnos. Toks stiprus skonis, kad tu net negali to stiprumo suvokti.

Gerai, dabar truputį ramiau. Šis alus yra idealus pavyzdys kas yra pilno kūno alus. Na jau pilnesnio kažin ar gali būti. Skonis perpildytas džiovintomis slyvomis, saldumu, degintais salyklais. Šis alus puikaus kartumo, jis intensyvus, bet neįkyrus.

Labiausiai šiam alui tinkamas apibūdinimas būtų dviejų žodžių kombinacija – brutalus azartas.

Jei skaitote tekstą įdėmiai, jau turbūt supratote, kad alus neeilinis. Bet lyg to būtų mažai, aludariai paleido seriją, kurią pavadino Shock Series. Ir mano rankose pirmas alus iš šios serijos. !!!PA: Simcoe & Mosaic 13% alus yra tas prie kurio reikia prirašyti triple ir imperial. Kad esu ragavęs trigubos IPA tai labai abejoju. Puikiai nuotraukoje matosi, kad alus yra puikios spalvos ir intensyviai putojantis. Lygiai toks pats intensyvus ir aromatas. Žinot, kai nusiperki naują kvapą į automobilį, pakabini jį ir atrodo gali kvapą valgyti? Tai čia tas pats, visas kambarys pakvimpa saldžiu saldaininiu intensyviu apynių ir citrusų aromatu.

Paragauju ir einu kopijuoti apibūdinimo iš oficialaus aludarių puslapio – intense hoppy f*cker. Tiksliau jau niekaip.

Toliau man pritrūksta žodžių. Tai labai stiprus alus visomis įmanomomis prasmėmis, todėl reikia vieną kartą tokio paragauti, nei šimtą kartų perskaityti.

Ir čia prieiname geriausią viso šio dalyko vietą. Bent jau man taip atrodo. Šis alus Lietuvoje neatsiranda iš bet kur. Jį importuoja. Tuo užsiima Prohibicija. Ir aš žinau, kad su jais paprasta, kad jie visada ras laiko, tai imu ir pakalbinu juos apie šio alaus atsiradimą Lietuvoje. Žinot per kiek laiko man atsako? Per 15 min. Žinot per kiek laiko sulaukiau atsakymo į paprastus klausimus didžiųjų aludarių? Per niekada.

“Jų konceptas ir ženklas jau tarsi ir tapę gero alaus sinonimu Europoje ir po truputį plečiasi visame pasaulyje, – paklaustas kaip galėtų trumpai pristatyti daryklą pradeda pasakoti Tomas. – Keli prestižiniai RateBeer įvertinimai tarsi kalba patys už save. Istorija, kaip jie atsidūrė Lietuvoje, yra kiek kitokia, įdomesnė. Iš esmės, praeitų metų vasario mėnesį pradėjau ieškoti dar vienos daryklos kuri papildytų Prohibicijos portfolio. Nebuvau nusibrėžęs aiškių gairių ko norėčiau, tiesiog sedėdamas prie interneto brainstorminau ir naršiau po įvairius forumus/blogus ieškodamas kažko kas būtų įdomu. Tuo pačiu metu į Prohibicijos info pašto dėžutę atėjo laiškas su užklausa apie Lietuvos alaus rinką. Būdamas beergeek’as brūkštelėjau atsakymą apie tai, kokias matau craft alaus perspektyvas Lietuvoje, trumpai papasakojau apie Prohibiciją ir Lietuvos craftinius aludarius, bet tikrai nesitikėjau, kad jau kitą dieną sulauksiu oficialaus to ØL pasiūlymo būti jų atstovais Lietuvoje. Jų konceptui puikiai tiko ir patiko, kad mes esam maža įmonė, orientuota į craft/premium produktus ir tuo pačiu nepaviršutiniškai suprantantys alų. Taip, kad jie pasirinko mus, o ne mes juos – nors čia galbūt puikiai tiktų posakis tinkamu metu tinkamoje vietoje.“

“Turiu kelis favoritus, bet dauguma jų taip ir liko tik mano favoritais – toli gražu ne visi patiko mūsų rinkai, – tęsia Tomas, paklaustas kas yra jo favoritai renkantis to Øl alų. – Pirmosios siuntos visiškas favoritas buvo amerikietiškas kvietinis alus su gervuogėmis ir mėlynėmis „Berry White“, o šiuo metu gavome jų Suor serijos atnaujinimą ir ten esantis Sur Galaxy yra kažkas nenormaliai gero. Viename aluje susijungia vos ne visi įmanomi skoniai – tai juoda IPA nurūgštinta pieno bakterija, sausai apyniuota ir turinti nerealų degintų salyklų/kavos/juodo šokolado poskonį. Pirmą kartą paragavęs vos nenusiverčiau nuo kėdės. Ištiesų tai to ØL verda nerealius produktus, bet jų rūgštieji eliai yra išvis epiniai, o būtent tokie stiliai kaip Berliner Weisse, Gose ir kiti pasižaidimai su rūgštimi mane labiausiai kabina šiuo metu. Ar įmanoma suspėti paragauti visko ką jie išleidžia? Tikrai ne, nebent gyveni Kopenhagoje, tuomet net neabejoju, kad jų naujasis brewpub’as BRUS bus vienintelė vieta, kuri turės tikrai visus to ØL verdamus produktus vienoje vietoje. Iš esmės visi jų didmenininkai konkuruoja tarpusavyje ir užsisakant iš jų alų egzistuoja tik viena taisyklė – kas greitesnis tas gudresnis. Kad ir kaip norėčiau vežtis jų naujienas kas savaitę, vargu ar tai įmanoma padaryti dirbant tik Lietuvoje. Vis dėlto, stengiuosi, kad kiekvieną sykį užsakant alų naujausias asortimentas kuo labiau tiktų sezonui Lietuvoje ir būtų kuo įvairesnis. Kartais būna, kad sulaukiu laiško apie naujuosius pasiūlymus ir tarsi norėčiau užsirezervuoti penkias dėžes, bet atrašius po poros valandų mane nuvilia atsakymas, kad alus buvo išparduotas per valandą. Naujas virimas dingo per vieną valandą!“

Pabaigai Tomas pasidalina praeitos savaitės butelinio alaus pasiūla. Ir iš šio sąrašo reikia išsirinkti ką užsakyti. Užduotis atrodo neįmanoma.

Belgiško alaus degustacija Vingiu Dubingiu aludėje

Kovo 9 dieną Kaune Vingiu Dubingiu aludėje vyko belgiško alaus degustacija. Šioje aludėje tai pirmas toks renginys, kuomet nebuvo žmonių šiaip užėjusių į aludę. Visi susirinkę buvo tuo pačiu tikslu, todėl šnekant degustacijos vedėjai nebuvo šurmulio ar pašalinių kalbų.

Aš pats dar niekada nesu dalyvavęs degustacijoje, na bent tokio tipo degustacijoje. Ir juo labiau degustacijoje, kurią veda moteris. Giedrė atvažiuoti nepatingėjo net iš Klaipėdos. Ji baigusi alaus akademijos kursus Londone, laimėjusi pirmą kartą Lietuvoje „Utenos alaus“ surengtą nacionalinį aludarystės egzaminą, bei kartu su sese turi atsidariusi barą Klaipėdoje “Achtung Baby“. Prie viso to pridėjus belgišką alų, atrodė, visai geras rinkinukas.

Aludės šinkorius Tomas trumpai pristato visą reikalą ir toliau renginio vadžias perima Giedrė. Giedrė kalba aiškiai, suprantamai ir man daugiau nieko nereikia. Galbūt tik kalbėjimo tempas galėtų būti kiek greitesnis. Pradeda pažintį su alumi nuo pažinties su pačia Belgija. Kas formavo pačių belgų mentalitetą ir kodėl visų pirma belgai yra belgai, o antra kodėl jie verda būtent tokį alų, o ne kitokį.

Po trumpos įvadinės dalies pereinama prie degustacijos, pristatomas pirmas alus Palm Spéciale 5,2%. Ir čia aš pasigendu trumpo pradžiamokslio kaip degustuoti alų. Aš norėčiau išgirsti kaip reikėtų degustuoti, į ką atkreipti dėmesį pradžioje. Kad degustacija, tai ne įpilto alaus atsigėrimas ir tiek. Kad yra spalva, aromatas, puta ir visi kiti geri dalykai. Pirmas alus man pasirodo per daug paprastas ir nuosaikus. Nors tai belgiškas Pale Ale, to standartinio, Lietuvoje sutinkamo Pale Ale pavyzdžiuose, kartumo aš pasigendu. Giedrė pasakoja, kad belgai Pale Ale stilių paleido į pasaulį nenorėdami, kad viską užkariautų Lager stiliaus alus. Bet Palm man nepasirodė stipriai besiskiriantis nuo Lager.

Toliau sekė Rodenbach 5,2%. Rūgštusis alus, kurio gamyba yra gan įdomi. Šis alus yra maišomas iš 75% jauno alaus ir iš 25% alaus, kuris 2 metus brandinamas ąžuolo statinėse. Alus išties rūgštus, dėl savo gamybos specifikos primena vyną, o ne alų. Alus man pasirodė erzinantis savo intensyvumu, bet tas erzinimas toks ant ribos ir iš kantrybės jis neišveda.

Sekantis eilėje Goudenband 8%. Šis sunkesnis, toks pats iš rūgščiųjų, bet daug įdomesnis. Pasitvirtina taisyklė, kad stiprų gerą alų išvirti daug lengviau. Šiam alui labai trukdo jaučiamas alkoholis aromate. Jis išblaško. Tačiau skonyje alkoholio nelieka, tačiau geriasi labai sočiai. Nepilnos degustacinės taurelės man pilnai užteko ir daugiau nesinorėjo.

Pabaigai buvo pasiliktas Chimay Rouge 7%. Alus atidarius bandė lipti lauk. Jo galiojimas iki 2019 metų, kaip jis elgsis po 3 metų man įdomu, bet parsinešti jį į rūsį ir tokiam laikui ten palikti nesusiviliojau. Lipimas iš butelio greitai pasimiršta jo paragavus. Dažniausiai alus kažkiek duoda aromate, paskui geriant ir grįžtant poskoniui. Čia alus viename gurkšnyje bėgdamas gomuriu duoda tris ar keturis skirtingus potyrius. Tu atsigeri, atsisėdi, nori kažką apie šį alų pasakyti, bet minčių tiek daug, kad tarsteli tik gerai, labai gerai.

Degustacija baigėsi, visi paplojome, padėkojome, bet niekas skirstytis neskubėjo. Tą vakarą aludėje baigėsi net trys alaus rūšys, kurios buvo pakeistos kitomis. Artūras aka Peckelis nepagailėjo atsinešti kelis metus pabrandinto savo virto alaus, kuris eilini kartą visiems patiko iki negaliu. Ir netgi atsirado galimybė išsiburti ateitį iš rankos delno.

O šinkorius Tomas pranešė, kad kitą trečiadienį (kovo 16d.) vyks Prohibicijos atvežto Barcelona Beer Company alaus degustacija.

Žiūrim snookerį, mėgaujamės alumi

Ši vasara nepašykštėjo sporto renginių. Bet yra vienas bet. Ne kartą pasibaigus vienam ar kitam sporto renginiui kurį transliavo per televizorių forumuose ir draugų pašnekesiuose pasigirsdavo viena frazė: o ką dabar reiks veikt. Puikus to pavyzdys buvo Europos futbolo čempionatas, kurio tikslus grafikas leido sėsti prie televizoriaus pagal griežtą grafiką. Beveik taip pat kaip eiti kasdien į darbą tuo pačiu metu. Ir per dvi savaites prie to darbo kai kurie taip priprato, kad vėliau buvo sunku surasti ką veikti vakarais. Mus, lietuvius, gelbėjo olimpinė atranka, įvairūs jaunimo čempionatai ir visa kita. Dabar priartėjo olimpiada. Ir atrodo tie tarpai didelių problemų nesukelia. Tačiau olimpiada baigsis ir bus liūdna, ir vėl nebus ką veikti vakarais ar naktimis.

Aš turiu kuo tuos tarpus užkišti. Tai tokia sporto šaka kaip snookeris. Draugai taip niekada ir nesuprato kaip jį galima žiūrėti. O man tiesiog patinka snookeris. Žaist aš jo niekada nežaidžiau, bet patogiai įsitaisius priešai televizorių galiu jį žiūrėti valandų valandas. Jau prasidėjo naujasis snookerio sezonas. Jis prasidėjo kaip tik tada, kai Europos futbolo čempionate buvo pertrauka. Tačiau noriu parašyti apie kiek ankstesnį įvykį. Tas įvykis tai pasaulio čempionatas, kuris vainikuoja visą snookerio sezoną ir jame susirenka visi geriausieji. Jis trunka kiek ilgiau nei dvi savaites. Kuomet dvi savaites gyveni su snookeriu, finaliniam susitikimui norisi kažko ypatingo. Norisi kažkaip pažymėti, kažką sau leisti daugiau nei visada. Deja susimedžioti įdomesnių alaus rūšių iš anksto nepavyko, teko tenkintis tuo, ką buvo galima rasti Kauno parduotuvėse. Kad suteikti viskam kiek suprantamesnį paveikslą, tai galiu paminėti, kad finale žaidžiama iki 18 laimėtų partijų, žaidimas suskirstomas į sesijas: dvi sesijos vieną dieną, dvi – sekančią. Nors šiuolaikinis snookeris agresyvesnis ir yra mažiau pozicinio žaidimo, viskas vyksta kiek greičiau, tačiau visada gali viskas užtrukti ilgai. Labai ilgai. Taigi žiūrint snookerį niekur skubėt nereikia, čia viena partija gali trukti ir dvi valandas. Snookerio vakarams renkuosi sunkesnes alaus rūšis, kad ir alų gurkšnojant nereikėtų niekur skubėti. Štai ką teko ragauti patogiai įsitaisius priešai televizorių.

Duvel 8,5%

Žinot, šitą alų sunku vertinti. Pirma tai belgiškas alus ir atrodo jau vien dėl to jis turi būti geras. Kita vertus belgiškas ir dar plačiai žinomas. Dar vienas šio alaus išskirtinumas, kad jis baigia bręsti butelyje. Ir tinkamas jis gerti po išpilstymo į butelius visus tris metus. Įdomu būtų išgirsti kokio budulio, kuris rėkia, kad koks Rinkuškių Proginis yra nuodų nuodas, nes galioja 9 mėnesius, komentarus, kuomet jis pamatytų šio alaus galiojimo laiką. Kaip jau minėjau, alus belgiškas, bet kita vertus jis labai plačiai išplitęs po pasaulį ir sunku tikėti, kad taip plačiai prieinamas alus yra stipriai išskirtinis.

Taurėje alų padengia graži puta, tarp smulkių burbuliukų įsimaišę stambesni. Puta gausi, tiršta. Spalva gražios geltonos spalvos ant kurios užsimetęs rūkas, matyt nuo mielių. Kvape išlenda šiek tiek citrinos žievelės ir paprastos žolės aromatas. Ragaujant alų nieko daug stebinančio nerandu. Tiesiog tvarkingai, lengvai geriamas alus. Apie užuominas į stiprumą net neverta šnekėti, nes kam šnekėti apie tai ko nėra. Alus stipriai užgazuotas. Iš čia, matyt, ta puiki puta. Taip pat šio alaus poskonis labai geras ir stiprus. Jis lieka burnoje ilgai. Prie viso gerumo, galima paminėti ir blogumą. Atrodo, kad alui stovėjimas lentynoje gero neprideda ir ragaujant jis toks truputi pavargęs, nors atrodo, kad gali būti daug geresnis.

Affligem Tripel 9,5%

Pradžiai reikėtų pratęsti mintį apie pastovėjimus lentynoje ir vėl prisiminti rėkaujantį budulį. Su tokiu galiojimu alus nepasidaro blogas, bet visgi jam tai kenkia. Namuose atidžiau pažiūrėjus į butelį, pasimatė jame plaukiojantys dribsniai. Tai jau nieko gero nežadantis ženklas. Šiek tiek atsargiai sriubtelėjau, bet ir tiek užteko suprasti, kad alus susigadinęs. O juk galioti jam likę buvo 1,5 metų. Taigi tas ilgas galiojimas visgi ginčytinas dalykas. Teko įsigyti dar vieną buteliuką. Šis buvo pavartytas jau parduotuvėje ir neradus matomų pakitimų, parsineštas namo.

Puta vėl gi be priekaištų, jos daug, ji tiršta ir ilgai besilaikanti. Kaip ir Duvel, taip ir šis taurėje labai intensyviai burbuliavo. Atrodė, kad vos ne šampano būtum įsipylęs. Burnoje tie burbuliukai taip pat landžiojo visur ir tik jiems nurimus išryškėjo stiprus prieskonis ir kitos geresnės alaus savybės.  Stiprus mielių prieskonis, kuris pereina prie banano ir obuolio skonio. Bet iš tokio alaus tikiesi daug daugiau. Jis atrodo geras, bet kartu ir per silpnas savo skoniu.

Leffe Blonde 6,6%

Dar vienas belgas. Kažkada lyg ir ragautas. Tiesa ne Lietuvoje, o kažkada kelionėje. Taurėje visi belgiškį alūs sau gėdos nedaro, šis ne išimtis. Kokią gražią putos kepurę suformuoja šis alus puikiai matosi nuotraukoje. Skonis man pasirodė per sunkus. Vėl gi, galima sakyti, kad tai priklauso nuo to, kad alus stiprus, dar nuotaikas pridėti galima, bet šį kartą ne. Jis sunkus ir tiek. Ragauti jo galima, bet antram buteliukui, kad ir 0,33l nesiryžčiau. Kaip ir prieš tai ragauti du, taip ir šis, turi malonų, išskirtinį prieskonį, kurį sąlygoja, matomai, specifinės mielės. Rasite čia ir vaisinio prieskonio. O jei jus vilioja toks žodžių darinys (jo dar nepasigavo Lietuvos aludariai), kaip Pale Ale, tuomet galite drąsiai traukti jį iš šaldytuvo jus aplankiusiam draugui ir nustatę viską išmanantį žvilgsnį tarstelti: paragaukime Pale Ale.

Laffe Brune 6,5%

Gražiausiai taurėje atrodantis alus iš šio ragavimo. Tamsi lyg kava spalva. Tiršta, smulki, tvirta puta. Įdomu tai, kad puta sėsdama virsta į vidurį ir suformuoja kaip ir kraterį ir tai suteikia šiam alui dar daugiau grožio. Pauostę užuosite bananus su šokoladu. Ragaujant puikiai atsiskleidžia apynių ir salyklo puikus subalansavimas. Pirma skonio duoda šiek tiek šokolado, jausis saldumas. Vėliau ant gomurio nusės kartumas, nestiprus. Kartu gali išryškėti šiek tiek alkoholio, bet tik šiek tiek. Šis geriasi daug lengviau nei Blonde.

Jennings Sneck Lifter Strong Ale 5,1%

Paskutinis tai progai nusipirktas ir paragautas alus. Tuo metu tik šis pasirodė vertas įsigijimo Vynotekoje. Pasirodo, kad gerai pasirodė. Nuostabi tamsi spalva, negausi, bet tvarkinga puta. Kvapas malonus, šokolodo, deginto salyklo, kiek vaisinis. Ragaujant puikiai žaidžia pirminis deginto salyklo, apelsino žievelės, greipfruto, salstelėjęs skonis su stipriai karstelėjusiu poskoniu. Jokių priekaištu šiam alui. Rašomas šis alus prie rekomenduojamų ir būtinai (jei bus rastas pirkti) bus paragautas dar ne kartą.

Apibendrimo šį kart nebus, nes belgiškus alus jūs ir patys, manau, ragavę ir čia jau susidarę savo nuomonę. Bet pabaigai norėčiau truputėli paliesti kitą temą.

Prieš metus, o gal ir visus du, kuomet kilo kaimiško, gyvo, nefiltruoto, nepasterizuoto alaus populiarumo kreivė, teko bendrauti su draugu gyvenančiu Didžiojoje Britanijoje. Tuomet jis stebėjosi, kad pas mus taip stipriai reklamuojamas nefiltruotas alus. Tuomet pas juos ant kiekvieno kampo (taip jis pasakojo, ar taip buvo netikrinau) buvo reklamos apie du ar tris kartus filtruotą lengvą alų. Na šiuo metu Lietuvoje pasirodė Kalnapilis Lite, kuris būtent ir yra tris kartus filtruotas. Pavarčius ir pasiskaitinėjus etiketę ant Jennings alaus butelio randu, kad butelis yra plono stiklo ir yra lengvas. Toks butelis yra draugiškesnis mūsų gamtai, mažiau ją teršią. Prisimenu nesenai pasirodžiusį sunkų, masyvų Vilkmergės butelį ir pagalvoju, kad Lietuvoje aludariai vis dėl to atsilieka nuo viso pasaulio bent keliais metais…

Išskirtinis alus

Visai nesenai rašiau apie La Trappe Witte alų ir pamiršau paminėti, kad tai vienintelis baltas vienuolių alus. Tęsiant išskirtinumo temą, norėčiau Jums papasakoti dar apie kelis alus. Paskutinio kolekcininkų susitikimo metu Lina buvo atsivežusi viržių alaus. Vienas butelis už gražias akis atiteko ir man. Kelis gurkšnius teko paragauti pačio susitikimo metu ir galiu pasakyti, jog patarčiau šį alų gerti gerai atšaldytą. Paprasčiausiai kiek šiltesnis jis turi per daug intensyvų žolelių skonį ir aromatą, o atšaldytas jis perteikia būtent tai ką reikia ir neleidžia persisotinti. Reikėtų paminėti ir tai, kas man buvo parodyta įbestu pirštu į etiketę, prieš atiduodant butelį: šis alus verdamas jau 4000 metų. Ir tai yra seniausias tokio stiliaus alus pasaulyje. Kadangi gėlių, kas ir yra viržis, netenka dažnai užkandžiauti, pasakyti ar tas alaus skonis ir yra viržių negaliu. Bet alus tikrai tvarkingai suderintas ir labai įdomios spalvos. Tokios sutikti dar neteko, bet skirtingai nuo kitų naujų atspalvių, šis malonus akiai. Ir ne, deja, šio alaus Lietuvoje nenusipirksi. Ir² šio alaus etiketė verta atskiro įrašo, ji tiesiog nuostabiai graži ir įdomi.

Kitas alus – tai Petrus Oud Bruin 5%. Jį puikiai ir plačiai aprašė tikrasalus.lt, todėl aš nesikartosiu, tik norėčiau visiems rekomenduoti pasitaikius progai paragauti šio įdomaus alaus. Man tik vienas dalykas dar prašosi būti paminėtas (kas čia minėtas?) – tai šio alaus puta. Ji pasiėmusi spalvą iš alaus ir yra tamsi, o tai ne visada sutiksi net ir tamsiausiuose aluose.