Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Archive for the ‘Lietuva’ Category

Pakalbėkime apie Vilkmergės alų (Vilkmergės atstovų komentaras)

leave a comment »

vilkmerges-apaIr iš ties, pakalbėkime apie Vilkmergės alų.

Jei trumpai prisimint priešistorę, tai startavo Vilkmergės alus su šviesiu, tamsiu ir kvietiniu alumi. Jų alus yra kiek stipresnis nei standartinis lietuviškas didžiųjų gamintojų alus ir pilamas jis į pusės kvortos (0,41 l) butelius, kurie yra kiek mažesni, nei standartiniai puslitriai. Nekalbant, aišku, apie visa galva aukštesnes pintas. Vėliau sekė eilė proginių alaus rūšių supiltų į puikiai atrodančius visos kvortos (0,82 l) butelius. Tokia ramybė buvo porą metų ir, matomai, toks buvo ir planas. Pastovi pasiūla ir eksperimentai dideliuose buteliuose. Bet toks biznis pradėjo neiti, kokybė alaus labai stipriai pasikeitė. Gal tiksliau ne kokybė, o jo skoninės sąvybės, alus tapo ne be tas, už kurio butelaitį galėtum mokėti pasiūlytą Vilkmergės kainą. Nuskambėjo istorijos apie uždarytą Vilkmergės daryklą Ukmergėje, pasipylė nevykę eksperimentai, alus skardinėse. Porteris, senovinis, dar paskui ir Grand Cru, šviesusis aromatinis nebuvo tie alūs kurie gerino Vilkmergės įvaizdį. Taip Kalnapilio projektas turėti aukštesnio segmento produktą tapo akmeniu po kaklu. Net gi, manau, jei ne puikūs Kriek pardavimai, Vilkmergės alus galėjo ir išvis išnykti. Arba Kalnapilio valdžioje sėdi principingi dėdės, kurie savo idėjas stumia, kad ir kas būtų. Aišku, čia tik mano išvedžiojimai stebint viską iš šalies.

Su Kriek alumi atsispyrę nuo dugno, Vilkmergė persigrupavo, kai kas tai skambiai pavadino rebrendinimusi. Į pastovią pasiūlą įlipdė Dubbel, per restoranus pradėjo vežioti riboto leidimo alų. Šitas jų ėjimas man taip gan nykokai atrodo, nes tai su alumi nieko bendra neturi. Tai kaip paskatinimas barui/restoranui už gerai parduodamą alų. Pirma, tai dėl papildomos rūšies niekas nesivers per galvą Vilkmergę pardavinėdami, antra, kad tas alus toks, kad papildomai žmonių į pardavimo vietą kažin ar pritrauks. Nebent pritrauks kolekcionierių, kuris alaus gal net neužsisakys, o paprašys etiketę nuo bačkos nusilupti, o, kad to restoranui labai reikia, abejoju.

Tačiau tai kas vyko pernai vasarą, nė iš tolo nesignalizavo apie tai kas bus rudenį ir žiemą. Pirmiausiai visus stipriai nustebino labai solidus Moliūgų elis. Smulkmena, bet tai tas retas atvejis, kai ant Vilkmergės etiketės užrašyta tai kas iš tikro yra butelyje. Prisiminkim kaip IPA jie pavadino šviesiuoju aromatiniu, Kriek istoriją ar 6,3% Imperial stautą. Kalbant apie Imperial Stout, tai buvo ir tas pirmas atvejis, kai Vilkmergė pametė nuoseklumą ir alų supylė ne į savo firminį butelį.

Toliau sekė naujiena kaip iš giedro dangaus – Vilkmergė koloboravosi su Tanker alaus darykla ir į dienos šviesą paleido APA. Tiesa, tai taip pat riboto leidimo partija ir pasiekiama tik mistinio sąrašo baruose. Taip jau sutapo, kad tame sąraše Kaunui skirta tik viena vieta, kur galima įsigyti šio alaus, bet galiu pasakyti Jums atsakingai, šio alaus Kaune yra visur. Paprašykit buhalterės, kuri išrašo vairuotojams važtaraščius, atsisės ir suves kur APA Kaune išvažiavo.

Su APA ir su Tanker’iu man pasidarė smalsu kaip ten viskas įvyko. O ką geriau paklausinėti apie tai, jei ne pačią Vilkmergę. Tiksliau klausimus uždaviau Vidmantui Čičeliui, oficialiam Vilkmergės alaus someljė. Bet, matyt, jam į tokius klausimus atsakyti negalima, tai į klausimus atsakė marketingo skyrius. Taip, tas pats, kuris ant etikečių rašo Kriek ir neleidžia dienos šviesą išvysti tiesiog žiemos stautui, reikia imperial. Skaitant atsiųstą tekstą galima ir akis išsinarinti, kaip jis surašytas. Aišku nereikia būti tokiam negatyviam, nes tas marketingo skyrius paišo geriausias etiketes Lietuvoje. O visko gerai daryti gi negalima.

Pateikiu užduotus klausimus ir atsakymus.


Kodėl iki šiol į rinktinius barus atkeliaudavo tik pilstomas limituotos partijos alus, o šiuo atveju pasirinktas butelinis variantas? Ar buteliukais ne paprasčiau išplatinti platesniu mastu?

Turime specialų projektą skirtą barams – Sezonų Alus. Kas 3 mėnesius, t.y. kiekvienam kalendoriniam sezonui, pristatome po naują alaus rūšį, kurią parduodame tik atrinktuose baruose. Šis projektas yra tęstinis, pradėjome 2015 metais ir jau išleidome 8 skirtingas alaus rūšis.

„APA“ yra riboto leidimo alus, kurį išvirėme Estijoje, Tanker darykloje. Išvirėme apie 2500 buteliukų alaus ir pasirinkome šįkart platinti šį alų baruose.  Turėjome riboto leidimo partijas parduotuvėse ir  šįkart norėjome leisti žmonėms susipažinti su APA stiliumi būtent barų segmente, kur žmonės nuolat ieško naujų patirčių ir skonių.

Tanker darykla pasižymi koloboracijomis, tačiau kas įtakojo, kad jie pasirinko būtent Vilkmergę? Juk juos į Lietuvą importuoja kiti aludariai? Čia ta istorija kai Jūs juos susiradot ar jie susirado Jus?

Tanker daryklą ir jos eksperimentus stebime jau seniai. Brendo mintis Vilkmergei išbandyti ir Gipsybreweingą (šitą palieku netaisytą, nes nesu tikras ar to taisymo reikia), pasisemti kitokios patirties. Todėl ir pasirinkome būtent Tanker daryklą.

Kiek matosi iš reklaminės informacijos, šiam alui pasirinktas standartinis Tanker alaus butelis. Kodėl atsisakyta tradicinio Vilkmergės kvortos butelio? Ar tai reiškia, kad alus išvirtas Estijoje?

Virėme alų Tanker darykloje, todėl ir buvo pasirinktas jų butelis ir etiketės forma.

Moliugų elis, žiemos stautas, o  dabar koloboracija su vienu geriausių Estijos aludariu. Kuo dar gali nustebinti Vilkmergės aludariai? Kokią įtaką tiems pokyčiams daro Vidmantas Čičelis?

Mūsų tikslas yra supažindinti vartotojus su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu, alaus stiliais. Vien 2016 metais išvirėme 9 skirtingus elius. Sieksime ir toliau tęsti savo projektus ir taip prisidėti prie alaus kultūros vystymo.

Vidmantas Čičelis – Vilkmergės alaus someljė. Jis yra žmogus, kuris prisideda prie būtent alaus kultūros vystymo mokydamas, visų pirma, barų darbuotojus, galutinius vartotojus, skleisdamas informaciją socialinėje erdvėje, įvairiuose renginiuose. Taip pat jis yra tas žmogus, kuris dalinasi alaus tendencijomis su mumis, siūlo naujus alaus stilius ir tt. Vidmantas tikrai ženkliai prisidėjo prie dabartinio Vilkmergės veido ir pokyčių.

Ir pabaigai, po visų pokyčių, naujų eksperimentinių ribotų leidimų, koks dabar Vilkmergės veidas? Kokią vietą Vilkmergės alaus darykla turėtų užimti Lietuvos alaus rinkoje ir kas yra Vilkmergės alaus pirkėjas Jūsų akimis?

Vilkmergė ir toliau išlieka ištikima savo pagrindinėms vertybėms – verdame tik elius, mažomis partijomis, siekiame gilinti alaus kultūrą Lietuvoje ir supažindinti žmones su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu bei skoniais. Tikimės, kad ir vartotojai lygiai taip pat galvoja apie mus.

Vilkmergės pirkėjas – žmogus, kuris mėgaujasi alaus vartojimu, nori būti supažindintas su naujais alaus stiliais, ieško naujovių.

Paskutinio klausimo gal ir nereikėjo čia dėti, bet jį uždaviau Vidmantui ir tikėjausi kiek kitokio atsakymo nei plataus ir įstabaus alaus pasaulio ir skonio.

Laikas pereiti prie alaus.

Vilkmergės/Tanker APA 5,5% | IBU 40 | EBC 15

Nuostabiai kvepiantis alus. Citra, Mosaic ir Simcoe apyniai pirmiausiai apie save paskelbia tik atidarius butelį. Citrusai, vaisiškumas, lengvumas, saldumas, saldainiškumas. Taurėje alus atrodo puikiai, kaip apai kiek trūksta putos standumo. Skonis subalansuotas, tolygus, puikiai sudėlioti apyniai. Vyrauja apynių citrusai, vaisiškumas, gerai suvaldyta angliarūgštė, puikus kartumas tiek geriant, tiek vėliau poskonyje. Kartumas akivaizdus, bet ne dominuojantis. Nežinau, ką reikėtų rašyti ir sakyti, jei tokį alų būtų Vilkmergė išvirusi pati. Bet tai kažin ar pasiekiama didelėje darykloje. Tiek kokybe, tiek skonio tolygumu tai puikus alus.

Koloboracija su Tanker alaus darykla ne vienintelė Vilkmergės naujiena, apie kurią šį kart noriu parašyti. Juodųjų serbentų stautas dar viena Vilmergės naujiena, supilta į didžiuosius kvortos butelius. Ir sakykite ką norite, bet toks alus, su tokia etikete, traukia akį. Traukia taip pat kaip Moliūgų elis. Dėl šito dalyko, dėl tokio pasirinkimo prie Vilkmergės neprikibsi niekaip.


vilkmerges-juoduju-serbentu-stoutJuodųjų serbentų Stout 5,9% | IBU 13| EBC juodųjų serbentų

Taurėje tikrai kažkas panašaus į juodųjų serbentų spalvos alų. Alaus sudedamosios dalys yra 90% alaus, 2% juodieji serbentai, o likę procentai kažkas dar. Alus ir kvepia juodaisiais serbentais. Geriant niekaip neina atsikratyti saldumo. Etiketė sufleruoja, kad dėta sirupo, o vat jei jo būtų nedėta, manau, būtų buvę kur kas geriau. Ir kelia abejonių, kad 90 proc. naudoto alaus buvo stautas. Nebent stautas buvo labai prastas, nes taip užmušti stautiškumą reikia sugebėti. Pirmi gurkšniai šio alaus dar visai neblogai nuteikė, bet paskui viską nustelbė tiesmukas saldumas, silpnas kūnas, balanso trūkumas. Kaip tik turiu parsivežęs estiško stauto su juodaisiais serbentais, bus proga palyginti ar išties šis Vilkmergės alus toks nestautiškas.

vilkmerges-craft-sidrasPaskutinė naujiena iš Vilkmergės, iš lietuviškos aludarystės meistrystės – sidras. Sidras, supiltas į butelius, ant kurių išspausta iš ko verdamas alus ir visi kiti alaus atributai, atrodo kiek keistai. Bet užrašai craft ir gal bus gerai. Vilkmergės Craft Sidras 5,4%, pusiau sausas. Idealiai skaidrus, sauso, sintetinio skonio. Jis nė iš tolo neprimena vulgarių Obela’os sidrų. Bet tuo pačiu puikiai geriasi, gero sausumo ir saldumo balanso sidras.

Naujas alus, koloboracijos, sidras – Vilkmergė juda į priekį nestabdydama. Bet trūksta vieno dalyko – nuoseklumo. Būčiau Vilkmergės vietoje, surinkčiau visus į krūvą ir sėdėčiau toje krūvoje tol, kol išgrynintume pagrindines idėjas, viziją, koncepciją. Nes dabar gaunasi tokia truputį palaida bala. Kažkas kažką sugalvoja ir daro, be kažko vieno viską vienijančio dalyko. O kai jau būtų laikas skirstytis, atsistočiau ir garsiai paklausčiau: ką, po velnių, veikia Kalnapilis?

Reklama

Written by Modestas

2017-02-12 at 12:02

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam, Uncategorized

Tagged with , ,

Sakiškių naujienos ir šį kartą tik dvi

with one comment

sakiskiu-pastramiApie Sakiškių alų pripratau rašyti kai jų naujų alaus rūšių pasirodo daug. Ilgai laukt jų naujienų nereikėdavo, tai galėjai rašyt apie penkias naujas rūšis iš kart. Tiek daug laukt šį kart nesinorėjo.

Pirma naujiena buvo pristatyta Drama Burger Smokehouse restorane. Į tą pristatymą gavau kvietimą ir aš. Ir, tiesą pasakius, tuo kvietimu labai apsidžiaugiau, bet kai atsidarai kvietimą, o ten “Sveikas Mindaugai“, man įsijungia atmetimo reakcija. Atmetus mano visus kvailus įpročius, šis alus buvo skirtas Drama Burger restoranams ir jų pasididžiavimui – pastrami jautienai. Kad tokį alų verda, Sakiškių aludariai pranešė savo FB profilyje gruodžio 29 d. parašydami štai ką “Verdam rudą elį iš bukmedžiu rūkyto salyklo, kuris bus galutinio produkto stuburas. Dūmiškumą viršutinėse natose apkaišom raudonais/juodais pipirais, kalendrom, laurų lapais, gvazdikėliais, cinamonu, pankoliais, garstyčių sėklom ir chalapa.“

Kuomet pakėliau taurę Sakiškių Pastrami 5,7% alaus ir prikišau prie nosies, atmintyje iškilo iliustracija, pridėta prie to viso gražaus aprašymo. Visas tas kalnas prieskonių apkaišytų lauro lapais. Visa tai šokinėja į nosį. Pipirai, lauro lapai, gvazdikėliai man aromate ryškiausi, bet šiaip kvapas primena kvapą, kuris tvyro prieskonių parduotuvėje. Visko daug ir kaskart įkvėpus kažkas naujo. Skonis vandeningas, perkrautas prieskoniais, kur vėl pirmauja pipirai bei lauro lapai. Poskonyje puikiai šildo pipiriškumas. Lengvai besigeriantis alus, su puikiai suderintais prieskoniais, bet niekaip neapleidžia jausmas, kad alus kiek per paprastas ir tiesmukas.

altbier-hazelnut

Hazelnut Altbier 5,2% | IBU 36

Altbier alus Sakiškių paletėje jau buvo ir jis buvo išvirtas Alaus Bibliotekai. Šįkart alus pagardintas riešutais. Gražios nešvarios spalvos alus su gražia puta. Alus turi puikų aromatą, jis pilnas, salsvas, riešutai persipina kiek nemaloniai. Skonis lengvas, vidutinio kūno, saldokas. Ir vėl pasigendu aluje charakterio, idėjos, to, kas atkreiptų dėmesį.

 

Written by Modestas

2017-02-09 at 08:00

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with

Dundulio Publijus Palemonas (aludario komentaras)

with 2 comments

publijus-palemonas

Teko matyti komentarus, kad naujasis Dundulio alus Publijus Palemonas yra geriausias Dundulio alus.

Teko gyventi tais laikais kai didelio alaus pasirinkimo nebuvo, o močiutei skaniausias alus būdavo Utenos Porteris.

Teko girdėti kalbų, kad Baltic Porter kilęs Lietuvoje.

Teko ne kartą mąstyti, kodėl Dundulis niekaip neišverda porterio, nes atrodė, kad tai Lietuviško alaus neatsiejama dalis, o juk Dundulis rekonstruoja, sieja viską su istorija ir panašiai.

Visas nuogirdas ir pamąstymus į lentynėles sudėliojo pats Dundulio projekto aludaris Simonas.

“Reiktų sutikti su tuo, jog Lietuvos istorijoje būta įvairių laikotarpių – vieni šviesūs, kiti nelabai. Porteris Lietuvos teritorijoje išpopuliarėjo carinėje Rusijoje bei vėlesniais Sovietų laikais, – paklaustas kokią vietą lietuviško alaus padangėje užėmė porteris pasakoja Simonas. – Žinodami tą faktą, jog porteris buvo miestiečių mėgtas gėrimas, o lietuviai tuo metu miestų vengė, porterį galime sieti tik su Lietuvos teritorija, bet ne tradicija. Gal būt dėl to neskubėjom su šios alaus rūšies virimu. Tačiau mano vilnietiška prigimtis ir pagarba šio miesto kultūrai, vis dėl to nulėmė tai, jog šią rūšį turime savo portfolio.“

Mano porterio idealizavimas sudužo į šipulius. Bet kuomet paprašiau papasakoti apie patį Publijų Palemoną, Simonas parodė tikrąjį savo istoriko veidą.

“Publijus Palemonas nėra tas porteris, kurį prisimintų sovietų laikus menantys alaus mėgėjai, – savo pasakojimą pradeda aludaris. – Sovietinis porteris labiau priminė stiprų tamsintą bock’ą ir buvo labiau deficito ir medžiagų trūkumo pasekmė, nei išieškotas gėrimas. Publijaus Palemono receptūra buvo formuota atsižvelgiant į XIX a. carinės Rusijos teritorijoje pamėgtą taip vadinamą angliškos manieros porterį, kurį po angliško alaus importo uždraudimo pradėta gaminti vietoje. Buvo studijuoti seni carinės Rusijos aludarystės vadovai, kuriuose nemažai dėmesio skirta ir porterio technologijai, tad galime teigti, jog Publijus Palemonas yra rekonstrukcinis su mažom interpretacijom XIX a. antros pusės porteris. Gal būt tokį panašų virė Parčevskio bravore, bei šinkavo Vilniaus miesto užeigose.“

Taurėje tamsiai rudos spalvos, puikiai putojantis alus. Aromate degintas salyklas pereinantis į rūkytą. Pirmas gurkšnis susieja šį alų su Dundulio Kovarnių alumi. Bet vėliau Kovarnių dūmiškumas dingsta ir pasilieka puikiai subalansuotas tamsus alus. Salyklai sugulę puikiai. Pilno kūno alus, kuris atsiduoda kava, degintais salyklais ir yra šlapias, bei puikiai besigeriantis. Jis skiriasi nuo, tarkim, lenkiškų baltic porterių tuo, kad jis nėra saldus ir kokia tai yra palaima.

Belieka dar kartą nuleisti galvą prieš Dundulio aludarius ir tarstelėti – Jūs ir vėl išvirėte puikų alų.

 

Written by Modestas

2017-02-08 at 08:00

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with ,

Dundulio Apyniuotis (aludario komentaras)

leave a comment »

img_5432Iš šalies atrodo, kad Dundulis stojo į eksperimentų kelią. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Kai atrodo, kad savo puslapyje užsiminę apie seriją alaus su vienodu pavadinimu, bet skirtingais apyniais, jie taiko į kažką išskirtinio, pasirodo, kad šis žingsnis apgalvotas ir savalaikis.

„Mintys plėtoti tokią seriją buvo kilusi seniai, – kad bus serija, patvirtino Dundulio aludaris Simonas. – Gal tiesiog kitos idėjos buvo svaresnės ir pirmenybę teikėm joms. Jas įgyvendinus atėjo laikas ir šiai serijai. Pirminė idėja buvo daryti tiesiog vieno apynio, vieno salyklo, V.A.V.S.A tipo alų, bet praktika parodė, kad kiekvienam apyniui atsiskleisti reikia savos terpės, kurią sukuria tiek salyklinė bazė, tiek fermentacija.“

Nauji šios serijos Apyniuočiai turėtų pasirodyti maždaug kas du mėnesius.

„Galiu atskleisti, jog šia serija stengsimės labiau gilintis į naujuosius eksperimentinius Europos apynius, kurie tikrai puikūs ir verti dėmesio“, – apie artimiausius planus toliau pasakojo aludaris.

Endevour apynys yra kiek nuosaikesnis nei dažnai Lietuvoje sutinkamas Cascade apynys. Jis pasižymi juodųjų serbentų ir pipirų aromatu bei greipfrutų ir laimų skoniu. Galbūt būtent toks vaisiškas apynio charakteris ragaujantiems atrodo kiek per minkštas kaip biteriui.

„Endeavour apynys vis dar eksperimentinis, dar neįgavęs komercinio statuso. Išveistas Anglijoje, tad komercinių pavyzdžių reiktų ieškoti Britų salynuose, – paklaustas apie apynį pasakoja Simonas. – Lietuvoje alaus su šiais apyniais neteko sutikti. Pačiam teko ragauti, cask ale su šiuo puikiu apyniu, bet deja pavadinimo neprisiminsiu.“

Apyniuotis puikiai taurėje atrodantis alus, labai lengvai besigeriantis su puikiu vaisišku charakteriu. Šis alus turi kartumo, tačiau Dundulio Rudasis Biteris buvo daug tiesmukesnis kartumu. Jei šis alus skirtas pabrėžti apynį, tai pavyko puikiai.

Written by Modestas

2017-02-02 at 00:07

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with ,

Dundulis dovanoja šventę

leave a comment »

juodaragioŠventės yra gerai, nes tada ateina Dundulis ir atneša savo jau tradiciniais tapusius Devyniaragį ir Juodaragį. Va kas yra tikras šventinis alus, tikras sezoninis alus, tikras riboto leidimo alus.

Juodaragio 6,66%

Gruit stiliaus alus. O kur Dundulis ir gruit būna labai gerai. Čia kaip pašneka apie citriną ir kaupiasi seilės, taip ir su Dundulio gruit.

Taurėje nešvarus alus, tamsiai rudos spalvos. Ir tai yra tipiškas, charakteringas gruit vaizdas taurėje. Beveik jokios putos. Aromatas žolinis, salsvas, malonus. Alus tvirto, linkusio į vidutinį, kūno. Puikiai besigeriantis, salsvokas, puikiai dera kraujažolė ir jos prieskonis prie salyklinės bazės. Smagus, sausas karstelėjimas. Prie viso gero yra ir vienas trūkumas, alus man dar ne geriausios formos, jam reikia dar pabręsti. Po kelių mėnesių ar pusmečio jis turėtų būti dar geresnis arba tiesiog tobulas. Pasidėkite šio alaus, galėsite švęsti ne tik saulėgrįžą, bet ir Jonines.

devyniaragioDevyniaragio 9%

Medus, pikis, beržų ir pušų pumpurai. Visą šitą perskaitai ant etiketės ir ima drebėti rankos.

Taurėje gražios ryškios gintaro spalvos alus. Putojantis. Aromatai šoka šokius. Nosį kvapai karpo intensyviai. Paslėptas medus, mediena, miškas po lietaus, saldumas.

Skonis perdėtai intensyvus ir tai labai gerai. Tokio intensyvaus skonio aš ne tik aluje, bet ir bet kokiam kitam gėrime nežinau ar buvau sutikęs. Pušis, beržas, medus. Sėdi ir spėlioji kas čia sprogdina gomurį. Ir viskas tobulai subalansuota. Ant galvos šoka pašiurpę plaukai, nėra čia ką daugiau rašyti, ieškokite ir ragaukite.

Written by Modestas

2016-12-31 at 11:18

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with

Kelios Švyturio naujienos

leave a comment »

uosto-vartaiApie vienas naujienas Švyturys skelbia garsiai ir gausiai, apie kitas tyli ir taip pat tyliai išdėlioję lentynose kažko laukia.

Švyturys dabar įsijuosęs reklamuoja savo Compass alų, o Uosto Vartai 5% neįtraukti į produktų sąrašą jų puslapyje.

Kai Švyturys tyli, kiti tada kalba. Programėlėje Untappd šis alus priskirtas prie IPA stiliaus. Ir aišku yra komentarų, kad čia ne IPA. Kituose reitingavimo puslapiuose jis priskirtas prie Brown Ale stiliaus. Ir čia gal arčiau tiesos galėtų būti. Viena to stiliaus atstovą Lietuvoje turim ir jis gan gerai žinomas, tai Newcastle Brown Ale.

palmes-horizonteŠio alaus teko ragauti kelis kartus. Pirmas kartas suformavo nuomonę ir kiti kartai kažkiek ją pakeitė, bet vis vien tenka likti prie tos pačios – šis alus per daug sintetinis. Nauji didžiųjų daryklų bandymai man labai stipriai pradeda nepatikti. Jų standartinės šviesaus/tamsaus/kvietinio alaus rūšys yra neišsiskiriančių skoninių savybių alus, bet jis tvarkingas ir vis dar primena alų. Su šiuo viskas kitaip, tu geri alų, jis lyg ir patinka, geriamas, visai gero kartumo, bet jaučiama sintetinė priemaiša. Na niekaip neapleidžia jausmas, kad alus pagamintas panaudojus kažką sintetinio, ne natūralaus. Čia kaip kava iš degalinės su tais visais sirupais. Geri, jauti kažkiek riešutų skonio, bet žinai, kad tai ne tikra.

Dar viena naujiena iš to pačio Švyturio stovyklos yra Palmės Horizonte 4,5%. Taip taip, čia Raudonos plytos, bet gi tai tas pats. Ir čia spėlioti nereikia, čia ant etiketės nurodyta, kad tai Stautas. Ir dar brandintas su kokoso drožlėmis. Visiškas kosmosas yra milk stautas su kokosų drožlėmis iš Sakiškių ir nori nenori peršasi mintis, kad tai bandymas nusikopijuoti ir susilaukti tokios pačios sėkmės. Aha, taip.

Taurėje juodas alus. Sunkiai putojantis. Aromate deginti salyklai.

Skonis visiška sintetika. Tas skonis net nemalonus, intensyvus, lipantis ir… taip, nemalonus. Daug tų degintų būta, daug ragauta, bet šitas… Arba aludariai persistengė kažkur su tamsiais salyklais arba išvirė tamsų alų ir pridėjo kažkokio ne tokio sirupo, kuris ne kokosus pridėjo į alų, o jų perdegintas liekanas.

 

Written by Modestas

2016-12-31 at 00:21

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with

Black Light Brewing Co ir jų saldusis stautas Milk Stout

with 7 comments

black-light-milk-stoutBlack Light Brewing Co yra naujas vardas Lietuvos alaus rinkoje. Į rinką jie žengė su savo saldžiuoju Milk Stout 4,3%. Jo galima rasti pilstomo ir jau išpilstyto buteliukais.

Pasidarė įdomu kas slepiasi už Black Light pavadinimo, todėl pabandžiau parašyti jiems ir labai greitai gavau atsakymą, kad galime susitikti. Tik susitikimo laiką jau reikėjo pasiderinti ilgėliau.

Pokalbis su Ignu Vaščila, Black Light aludariu – apie pačią pradžią aludarystėje, apie sugebėjimą per metus laiko tapti aludariu, prieš tai visai nesidomėjus alumi ir apie prastą Lietuvos alaus rinkos padėtį.

– Kur buvo ta pati pradžia, kai tu susipažinai su alumi?

– Viskas prasidėjo labai netikėtai. Alumi susidomėjau Amerikoje, kuomet pernai buvau ten nuvažiavęs. Buvo labai įdomu ten paragauti visiškai kitokio alaus. Tačiau grįžęs į Lietuvą aš nepradėjau vaikščioti po parduotuves ir barus bei ieškoti ir pirkti kažkokį išskirtinį alų. Aš pradėjau jį virti namuose.

– Kada pradėjai virti?

– Praeitų metų gruodį. Lygiai prieš metus. Ir viskas prasidėjo tiesiog į google’ą įvedus “alaus gamyba“. Tos informacijos išmetė labai daug.

– Neturėjai nieko kas parodė, pamokė?

– Apie alaus gamybą aš nežinojau nieko, visiškai. Apie patį alų, stilius, skonį nežinojau absoliučiai nieko. Parašiau spontaniškai “alaus gamyba“, pamačiau, kad yra Savas alus nusipirkt medžiagoms, pamačiau, kad yra forumas, truputį jį paskaičiau. Artėjo Kalėdos, pagalvojau, kad joms reikia išsivirti savo alaus. Nuvažiavau į Savą alų, nusipirkau fermentavimo kibirą, šviesiam kvietiniam alui medžiagų ir ką nors tamsiam. Ir viskas. Pasižiūrėjau filmuką Savam aluje, užsirašiau ant lapo ką ten po ko dėt ir išviriau alų. Gavosi tas alus, visai toks nieko kaip pirmam kartui. Tada atsirado azartas išvirti kitą alų – geresnį. Pradėjau daug virti, kartais per dieną ir kelis virimus darydavau. Virdavau po 20 litrų, bet po poros mėnesių taip virti atsibodo. Pasigaminau stenduką, kad būtų galima išlaikyti temperatūras. Toliau eksperimentavau ir sugalvojau, kad reikia man pasileist bravorą ir savo alų pabandyt parduot.

– Tavęs klausant tai atrodo viskas gan naiviai. Gal kažkas paskatino tokiam žingsniui? Gal verdamas alus turėjo gerus atsiliepimus?

– Šis mano receptas yra geriausias, geriausiai ištobulintas. Jį gerai įvertinę yra aludariai.

– Gal Aludarių taurėje dalyvavai?

– Taip dalyvavau.

– Kaip sekėsi?

– Neišėjau iš kategorijos. Kiek pamenu buvo šnekų, kad vertinant stautus kažkas iš teisėjų sukirtinėja. Mano alui pritrūko balo ar dviejų, kad išeičiau į finalą. Kitą savaitę vyko Vilniaus aludarių susitikimas, ten buvau nunešęs tą patį alų, visi kalbėjo, kad jis tikrai geras ir turėjo kažką laimėt, bet vat kažkas iš teisėjų sukirtinėjo.

Aludarių taurė tuo ir yra gera, kad visi rezultatai yra vieši internete ir nėra problemų viską patikrinti. Taigi žiūrim ką turim. Ignas buvo pristatęs savo alų stiprių stautų kategorijoje, nes jo stiprumas buvo 7,7%,  ne kaip dabar po barus vežiojamo – 4,3%. Prie teisėjų stalo sėdėjo ir vertino Artūras Masiliauskas, Jonas Miežys, Anna Shefl, Simonas Jokubauskas. Ir Igno alui iki sėkmės pritrūko 3 balų, nes pirmą vietą užėmęs alus surinko 160 balų, o antrą vietą užėmęs Igno alus – 157. Jo alus susilaukė tokių komentarų, kaip “solidus saldusis stautas“, “norėčiau pirkt ir gert, parduok receptą plytom“, “labai gerai suvaldytas balansas, tikras salyklinis saldusis stautas“. Čia sukirtinėjimo aš nematau, paprasčiausiai pralošta buvo rūkytam stautui. Visuose vertinimuose surinkta panašiai balų, bet rūkytas papildomus balus susirinko aromato kategorijoje.

– Gerai, virei alų, geri atsiliepimai, kaip nusprendei, kad reikia parduoti?

– Lietuvoje nėra daug craft alaus bravorų. Yra Genys ir Sakiškės. Gal dar Dundulis, bet jie neakcentuoja stilių. Norėjosi, kad būtų dar vienas. Viduje kilo didelis noras išvirti alų ir jį pristatyti žmonėms, platesnei auditorijai.

– Kiek buvo virimų namuose iki pirmo virimo dideliam bravore?

– Sunku pasakyt, bet, manau, apie 120 turėtų būti. Receptų turiu apie 50.

– Atrodo gan produktyvus namų aludaris buvai.

– Taip. Čia pasakai, kad metus verdi, visi iškarto laido komentarus, kad be patirties ir panašiai. Bet kai tu kartais per dieną verdi du kartus, o per savaitę kartais būna ir penkios dienos kai verdamas alus, tada viskas atrodo kitaip. Tas stažas ir patirtis atsiranda labai greitai. Tu matai savo klaidas, keiti, bandai naujus dalykus. O jei tu verdi kas mėnesį, gali pamiršti ką ten darei ir kodėl tas alus gavosi ne toks kokio tu norėjai.

– Savo bravoro neturi, tai kur išsivirei savo pirmą partiją Milk Stout?

– Maišiagaloj, ten pat kur verdasi ir Genys. Buvo paieškos bravoro kur virti alų ir tai buvo didelis galvos skausmas.

– Be Maišiagalos dar yra vietų, kur galima išsivirti alų?

– Yra. Manau, galima būtų susitarti su Kaune esančiu Apyniu, nes jie verda po toną. Šnekėjau su Klausučių bravoru, bet jie su alaus galiojimu nelabai draugauja. Tas atbaidė. Buvau radęs dar vieną bravorą Radviliškyje, bet ten man labai nepatiko. Pradėjo siūlyti virti lagerį, pasakoti, kad kitokio alaus žmonėms nereikia.

– Kodėl nusprendei pradėt nuo milk stauto?

– Kodėl milk stautas? Net nežinau. Pirmiausiai galvojau, kad reikia virti kažkokią IPA arba APA, nes žmonėms įdomus apyniuotas alus. Bet geri atsiliepimai paskatino pradėti su stautu. Kiek duodavau paragauti žmonėms savo alaus, stautas labiausiai patikdavo. Gal iš vartojimo pusės žiūrint, tai ir nėra pats geriausias pasirinkimas, bet baruose jis bėga gan neblogai. Nuvežėm šeštadienį į Alaus biblioteką, tai per vakarą visa bačka išbėgo.

– Kiek jo išsivirei?

– Dvi tonas.

– Pirma tona jau išbėgo?

– Pusė. Labai sunku jį parduoti, nes labai daug barų turi pasirašę įvairias sutartis ir sunku pas juos įlįsti. Galima aišku buteliukais, bet jų ne per daugiausia ir nuperka. O jei yra pilstomas alus ir toks pats buteliukais, tai buteliukų išvis neparduosi.

– Į ateitį žiūri? Yra planai ateinantiems metams? Keliems metams į priekį?

– Po naujų metų yra planai išsivirti APA arba IPA, bet tik toną planuoju virti. Dar yra planas ieškoti bravoro kažkur Lenkijoje, netoli Lietuvos sienos ir ten virti alų, nes pats esu iš Druskininkų. Yra planas plėstis, bet pirmiausia reikia surinkti žmonių komandą, nes vienas dirbti tokio darbo negali. Tai čia artimiausi planai, o toliau planuoti baisoka, žinant visus politikų planus su akcizais ir panašiai. Kai dabar vienam laipsniui akcizas yra 0,036 cento, o planuojama, kad bus 0,2 cento vienam laipsniui. Kai matai tokius skaičius, planuotis kažką tampa sunku.

– Kaip tau, neseniai atsiradusiam alaus pasaulyje, iš šono atrodo Lietuvos alaus rinka?

– Dauguma lietuvių mėgsta lengvą šviesų alų, žino tik Švyturį. Jei pasakai kažką apie craftinį alų, visi sako, kad čia Raudonos plytos. Daugumai vartotojų nelabai rūpi ką jie geria. Aš Druskininkuose duodu paragauti savo alaus, visi sutartinai kartoja, kad visai skanu, bet duok gal geriau dabar to normalaus, paprasto alaus. Ir, manau, ta rinka mūsų ir toliau mažės. Ir to pačio craftinio alaus. Man keistas atrodo Genio sprendimas statytis savo nuosavą bravorą, kai jie Maišiagaloj nepaima viso nuomojamo bravoro pajėgumų. Gal jie nežinojo, kad taip drastiškai bus keliamas akcizas?

– Blogą situaciją galima kažkaip pakeisti?

– Tai padaryti būtų labai sunku. Reklamuoti alaus negalima, tai, kad yra tie maži aludariai, kad jie sėdi, kuria receptus, savo rankom viską daro, papasakoti nelabai yra kaip. Bet nereikia paprasto žmogaus. Nueini į Savą alų, atrodo ten dirba su alumi susiję žmonės, paklausi ar žino Genio alų, atsako, kad nėra girdėję. Tai kaip taip gali būti. Arba klausi žmonių ar žino Sakiškes, klausia Stakliškes ir juokiasi.

Istorija kaip šis alus išvydo dienos šviesą kaip ir aiški, laikas ragauti.

Į taurę bėga tamsus, neputojantis alus. EBC 99 ant etiketės neapgaudinėja. Aromatas tik įpylus alų gan stiprus, bet labai greit dingstantis. Degintų salyklų bazė, pieno užuomazgos, kakava. Kvapas labai malonus. Skonis minkštas, kreminis. Labai trūksta angliarūgštės. Jau minėta Alaus biblioteka šį alų pilsto naudodama azotą ir šiam alui tai turėtų labai gelbėti. O taurėje jaučiamas vandeningumas. Kiek neužslėpta salyklinė alaus bazė, jaučiamas grūdas. Visas gerumas šio alaus yra poskonyje. Jis kompleksinis, malonus, kartumas sausas, traukiantis burną, saldumo nėra daug, jis daugiau jaučiamas kaip saldžios grietinėlės poskonis. Koks bendras įspūdis? Savotiškas, alų rekomenduotina vis gi gerti pilstomą, buteliuke esantis per daug vandeningas ir tai trukdo. Bet kaip tokio stiprumo alus turi išties daug ir labai geriamas.

Written by Modestas

2016-12-22 at 23:39

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

%d bloggers like this: