Vilkmergės alaus riboti leidimai

Kuomet susikaupusias mintis išliejau įraše apie nuobodžią Lietuvos alaus rinką, Vilkmergės someljė ir blogo nulis.lt autorius Vidmantas po juo pakomentavo: “Bet juk ne metų galas ane?“. Ir ilgai laukti kas po tais žodžiais slypi nereikėjo.

Pumpkin Ale stilius nėra pats populiariausias sezoninio alaus stilius Europoje. Tai daugiau amerikiečių tradicija. Bet Vilkmergė čia anaiptol neprašovė. Moliūgai Lietuvoje kuo puikiausiai auga, nėra kažkas svetimo, o alus su prieskoniais dažnam lietuviui patinka. Vilkmergės Moliūgų Elis 6,1% 18 IBU išvirtas panaudojus tradicinius tokiam alui naudojamus prieskonius – cinamonas, kardamonas, gvazdkėliai. Alus gavosi gražios tamsiai geltonos, gintarinės spalvos. Putoja nuosaikiai, puta nėra tvari. Kvape jaučiamas alkoholio sausumas, užslėptas cinamonas, alui ilgiau pabuvus taurėje išlenda gvazdikėliai. Alus geriasi kiek sunkokai, bet čia dėl prieskonių gausos. Aš jaučiu alkoholį ir tai kiek erzina. Kaip pumpkin ale stiliaus alui šis alus dar pakankamai silpnas, bet alkoholis neužslėptas. Čia, matyt, pataikaujama pirkėjui, bet toks alus, tokiam butelyje, su tokia etikete, manau būtų parsidavęs ir 8 laipsnių. Tvirtesnis kūnas tokiai prieskonių bazei nebūtų pamaišęs.

Prieskoniai šio alaus stiprybė ir jų gausa labai jau meistriškai suvaldyta ir atitaikyta. Prie mano minėtų dar reikėtų paminėti imbierą ir kvapiuosius pipirus. Lengvas saldumas užslėptas po cinamonu, gero kirptelėjimo duoda pipirai, sausumo pojūtis matyt iš imbiero. Ir iki vau pritrūksta tvirtesnio kūno. Sakysit kur tada moliūgas, aš to pačio savęs klausiau. Bet Jūs pabandykit išvardintais prieskoniais apibarstyti gabalėlį moliūgo ir jį suvalgyti. Kad jausite moliūgo skonį aš labai abejoju.

“Bet juk ne metų galas ane?“ – pakartojo ir į dienos šviesą paleido Vilkmergės Žiemos Imperial Stout 6,3% 32 IBU. Internetai sukruto, imperial, o tik 6,3. Iš vienos pusės kaip lengva kritikuoti tai kas taip lengvai identifikuojama, skaičiukai. Na, bet mes ne Vokietija, pas mus ant etiketės gali rašyti ką nori ir čia jokios kontrolės nėra. Iš kitos pusės, Vilkmerge, come on, Jūsų šviesusis 5,6, tamsusis 5,8, o imperiniam pagailėjot bent 7,5? Aš suprantu, kad Žiemos Stout skambėtų kiek per silpnai, o kai niekas negali paaiškint ką rašyti, tai nesusiturėjot ir nepasikuklinot. Reikėjo tiesiog užrašyti Kalėdinis Stout ir viskas būtų išsisprendę.

Užteks apie žodžius, einam prie alaus. Tamsus, neperšviečiau taurės su savo staline lempa, kad ir kaip stengiausi. Aromate norėtųsi bent kažkiek prieskonių nurodytų ant etiketės, bet randu tik degintą salyklą. Na gerai, gal dar truputis muskato. Gurkšteli šio alaus, kremiškai švelniai nuslysta gomuriu alus kiek įkirpdamas su angliarūgšte ir tada pareina prieskoniuotas ir su degintu salyklu susimaišęs poskonis. Ir jis eina ilgai, jau tau gana, bet jis vis dar grįžinėja. Dar norėtum gurkštelti, bet prisimeni tą besitęsiantį poskonį ir lyg nebenori daugiau. Ant gomurio labai pavėluotai išryškėja sausas kartumas ir alkoholio šiluma.

Abu alūs savotiškai geri, tikrai perlipa didžiųjų aludarių masinės gamybos alaus standartus. Alaus idėja aiški, tik išpildymas tikrai galėtų būti šiek tiek geresnis.

Pabaigai paliksiu trečią “Bet juk ne metų galas ane?“ kartą iliustruojančią nuotrauką.

Reklama

Tamsa iš Volfas Engelman

Volfas Engelman pristatė dvi naujienas. Abi tamsios, matyt trūko gamoje tamsaus alaus kalbant apie 1410. Tai apie jį ir pakalbėkime.

1410 Tamsusis Elis 5% charakteringos spalvos. Būtent tamsiuoju reikia apibūdinti tokios spalvos alų. Skonis šokinėjantis, vienas gurkšnis tau lyg ir patinka, kitas jau nebelabai. Ir gerk tu jį šaltą ar kiek šiltesnį, jokio skirtumo, skonis nesuvaldytas nors tu ką. Daugiau nelabai ką gali ir parašyti apie tokį alų, kuris skirtas praplėsti pasirinkimą ir tiek.

.

.

.

Antrus metus iš eilės Volfgangas išleidžia alų brandintą ąžuolu. Pernai aš apie jį rašydamas spėliojau apie statines, kiek jų ten gali būti, kad tiek daug alaus gaunasi. Tai mane paprotino, kad ne statinėse viskas ten vyksta, o pavyzdžiui galima brandinant pridėti ąžuolo drožlių ir va Jums va alus.

Pernai metais alus buvo su labai ryškiu burbono poskoniu ir rodėsi, kad geri ne alų, o gerai praskiestą burboną. Šiais metais panaudotas tamsus salyklas suapvalino burbono skonį, jis daug geriau įsipaišė į bendrą paveikslą ir alus tapo labai geriamas ir smagus. Kad ir kaip gali nemėgti Volfgango, bet už tokią kainą, už kurią siūlomas šis alus, jo neparagauti būtų negerai. Ir šios daryklos sprendimai gali nepatikti vienetams (tokiems kaip aš), bet jų sprendimai patinka masėms. O kam alus skirtas?

Dundulio Syrne

Labai gerai sutapo, kad mėgstamiausia aludė švenčia gimtadienį, o tie, kuriuos laikai geriausiais, išverda naują alų. Tada eini į tą mėgstamiausią aludę ir randi ten tų geriausių atstovą pasakojantį apie savo naują kūrinį.

Tądien daug kur Lietuvoje pradėjo tekėti Syrne 6% žirninis alus. Labai smagu, kad Simonas pasirinko Kauną jam pristatyti. Iš vis, aludario alaus pristatymas yra toks sveikintinas dalykas, kad Simonui, tiek daug kalbėjusiam apie tradicijas, vartojimo kultūrą ir kitus dalykus, tikiuosi tai taps taip pat tradicija. Juk tai nėra labai sunku, ar ne?

Taigi, naujasis Syrne. Apie žirninį alų, dar turi beveik sinonimą – Širvenos alų girdėjo beveik visi. Kuo Syrne kitoks? O gi tuo, kad į šį alų dėta ne pačių žirnių, ne maltų žirnių, ne žirnių dribsnių, o dėtas tikrų tikriausias žirnių salyklas. Dundulio aludariai patys iš ekologiškų žirnių pasigamino salyklą ir jo aluje panaudojo 7 proc. Daugiau nelabai kaip yra dėti. Visa pilna istorija galite pamatyti video, kuris šiame bloge pasirodo pirmą kartą. Tikiuosi toks dalykas bus įdomus ir reikalingas.

Tačiau ne viskas tilpo į video. Po supažindinimo su pačiu alumi, Simonas užsiminė apie naujausius savo projektus. Jie išvirė alų su švedais, kurie turi išskirtinį alų Gotlando saloje. Jis tikisi, kad šis alus pasieks ir Lietuvą. Taip pat papasakojo apie nepavykusį projektą su Vilniaus Universitetu. Nepavyko, nes į valdžią atėjo kitos krypties politikai.

Kalbėdamas apie senovinių receptų atkūrimą paminėjo pasenusį alkoholio įstatymą, kuriame draudžiama aludariui gamyboje naudoti medį. T. y. medinius rakandus. Todėl tokia sąlyga užkerta galimybes atkurti kai kuriuos alaus receptus, nes jų skoninės savybės stipriai priklauso nuo medinių indų.

Grįžkime prie Syrne alaus. Tai tamsios raudonai rudos spalvos alus, kuris yra tikras salyklinis alus. Po pirmo gurkšnio į atmintį pasibeldė Magistra alus. Turbūt dėl salyklinio saldumo. Čia šis saldumas suvaldytas, spėju, žirnių pagalba. Žirniai alui suteikia sausumo, nuslopina saldumą ir alus pasidaro išskirtinis. Salsvas kaip salyklinis alus, sausas kaip stautas ir dar puikiai atrodantis. Dar vienas puikus alus plačioje Dundulio alaus paletėje.

Biržų alaus legendos ir jubiliejai

Biržų alus ilgą laiką buvo pilamas į plastikinius litriukus ir niekas nesuko dėl to galvos. Kol kažkas juos paprotino ir pasakė, kad plastikas alui nieko gero. Ne, ne nieko gero, o tiesiog kad plastikinė tara alui prarado savo pozicijas, kad ji daugiau trukdo parduoti nei padeda.

Biržų alus ėmė keistis. Išleido visą seriją stikliniuose buteliuose išpilstyto savo alaus. Bet tai padarė taip kažkaip belekaip. Alaus rūšys viena nuo kitos skyrėsi tik pavadinimu ir etiketės spalva. Aš ruošiausi gal kelis kartus aprašyti tuos stikle esančius alus iš Biržų, bet tada pavadinimai kažkiek pasikeitė, dar ten kažkas atsitiko ir pamiršau tą reikalą. Gal reiks kada prisiverst.

Ir čia istorija tampa panaši į Krafto alų. Visai nesenai rašiau, kad va, tokie gražūs buteliukai, tiek mes dirbom prie jų, o niekas neperka. Čia gi kitaip, bet panašiai. Tiek investavom į savo išpilstymo liniją, tokios gražios etiketės, o kažkaip čia mūsų nevertina. Mano nuomone, ne ta linija pasirinkta arba ji prieštarauja pati sau. Visas Biržų alus lyg ir nori būti tas naujesnis modernesnis pagal tai kaip atrodo jų alus parduotuvių lentynose, bet kartu kalbama apie tradicijas, legendas, pilis, senovę, grafus ir panašiai. Tai du skirtingi keliai kuriais einama link to pačio tikslo. Taip einant, nelabai nusieis.

Yra ir trečias kelias, kuriuo eina Biržų alus, tai turistai, mažos krautuvėlės ir legendinis Biržų alaus kelias. Čia jiems reikia parodyt kokie jie dideli ir galingi, lauktuvių įdėt (parduot), turisto akį atkreipt. Tam puikiai tinka litriniai buteliai. Ir jų paleista visa serija.

Aš jų kiekvieno atskirai neaprašinėsiu, per daug viskas vienodai bus. Bet bendras įspūdis lieka geras. Alų Biržų alus virti moka. Tą, tokį standartinį, tvarkingą alų. Ir nusipirkę jų alaus niekada neprašausite, jie niekuo nenusileis kitiems didžiųjų alaus daryklų flagmanais vadinamoms alaus rūšims. Taurėje bus skaidrus, gražiai putojantis, puikios spalvos alus, kuris puikiai susigers.

Biržų bravoro Legenda Nefiltruotas alus 5,8% yra tiesiog šviesus nefiltruotas alus. Tokia pati Legenda 5,9%, tik tamsi bus jau su karameliniu salyklu. Šie du tradiciniai iki kaulų smegenų.

Visai kitaip yra su sekančiais dviem. Prieš tai ant etikečių buvęs žodis bravoras pakeistas į daryklą. Dabar žiūrėkit alaus pavadinimas: specialios technologijos 1686 330 aludarystės metų 5,7% (?). Ką čia geri? 1686. O tai koks čia alus? 330 aludarystės metų…

Jei specialios technologijos, tai reiškiasi kažko bus dėta. O dėta nemažai, bent jau pagal etiketę: ruginis salyklas, kanapių sėklos, kalendra. O rezultatas toks pats kaip ir prieš tai dviejų buvusių, tvarkingas alus ir tiek.

Paskutinis ragautas taip pat specialios technologijos Radvilaitės Kaprizas 5,6%. Čia dėta tik kardamono. Jei lyginti su kitais, šis labiausiai nutolęs nuo tos tvarkos apie kurią vis rašau. Saldumas kiek per daug iššovęs į priekį ir kiek sunkiau geriasi.

Taigi, sumokėję 2-2,5 euro Jūs gausite visą litrą lengvai gomuriu bėgančio alaus. Ir tai visai neblogai.

Sakiškių alaus spindesys ir skurdas

Šis įrašas vėluoja 3 mėnesius. Gal reikėtų neberašyti, gal apie tą patį kitaip, bet turiu tokią savybę, kad jei yra kažkas už manęs, kažkas nepadaryta, tai negaliu judėt į priekį.

Tad traukiu jau apdulkėti spėjusius tuščius buteliukus, užrašus su trumpais pastebėjimais ir va Jums, prašom.

Pakalbėkime kažkurį kartą apie Sakiškių alų. Kažkaip apie juos rašau kai prisikaupia jų alaus krūva. O prisikaupia jų gan dažnai. Ir pradėsiu nuo labai senai pasirodžiuso alaus.

Pancho Corn Lager Kukuruzinis Lageras 4,5% IBU 35

Šiaip reikėtų rašyti apie tai ką dabar Jūs gaunate nusipirkę ir pamiršti kas buvo, bet nepasimiršta. Kuomet pasirodė šis alus, buvo pats apogėjus kalbų apie Sakiškių alaus kokybę, apie lentynose šaudančius kamštelius, apie grąžinamas ištisas partijas alaus ir t.t. Ir pasirodė šis alus, lageris arba kaip nori aludariai vadinti, lageras. Man lageris, tikiu ir daugeliui mėgstančių alų, asocijuojasi su skaidriu alumi. Dabar pažiūrėkite į nuotrauką. Taigi, Sakiškių aludariai žinojo, na netikiu kad nežinojo, kad jų alus linkęs drumstis, kad kažkas jų aluje iškrenta gabalais ir negražiai plaukioja, bet vistiek, ėmė ir paleido tai į prekybą.

Šio fakto ir tokio akivaizdaus ignoravimo pamiršti ir neina, todėl ir apie tai rašau. Nuotraukoje yra būtent tos partijos alus, jis buvo ragautas ir buvo planuose tik įrašas apie jį vieną. Bet laikas bėgo greičiau nei aš sugebu parašyti. Taigi, tos partijos alus buvo salsvokas, lengvas, apvalus, susidrumstęs alus, kuriame gerai jautėsi dėti kukurūzai ir gerai matėsi plaukiojantys gabalai ir tai niekaip nebuvo panašu į lagerį iš 0,33l buteliuko už 2 su viršum euro kainą.

Palikau aš Corn lagerį ramybėje ir antrą kartą jo paragavau rugpjūčio viduryje dalyvaudamas Sakiškių alaus degustacijoje. Tikrai nemeluoju, paragavus tada Pancho man akys labai stipriai išsiplėtė. Na taip ėmė ir iššoko. Tai buvo kitas alus. Pirma skaidrus (!), antra stipriai karstelėjęs ir labai gerai susigulėjęs. Nepaisant kartumo, alus pasirodė labai gaivinantis ir puikiai tinkantis vasarai. O ypač tokio norėtųsi turėti valgant aštrų maistą. Ir tai vienas iš tų alaus rūšių rinkoje, kurias reikia rekomenduoti paragauti visiems. Ypač tiems, kurie dažnai sako, ką čia man siūlai, ką aš legerio nepriragavęs, duok man ką nors įdomiau. Tai va duodi tokį ir kartu ragaudamas ieškai egzotinių vaisių skonyje.

Gin & Tonic IPA 5,1% IBU 44

Kaip ir Pancho taip ir šis alus yra Sakiškių alaus alaus koloboracija. Šį kart su Distilerija, o kas tai yra geriausiai turbūt apibūdina jų facebook paskyra: Atradimų vieta su perdėtu dėmesiu gėrimų kultūrai bei skoningais maisto komplimentais šalia jų.

Komentarai internete? Tai žinoma. Vieni kalba, kad tai ne alus, kad tai limonadas, kiti kad įdomu (blogiausia ką galima pasakyti apie alų), kad patiko ir panašiai. Aj, ir geriausias komentaras: kokia čia jiems IPA.

Darom, pilam, žiūrim. Sakiškės viską arba beveik viską rašo ant etiketės. Tad skaitom ir ieškom: cinamonas yra, kalendra yra, apelsinas ir citrina su savo žievelėmis taip pat, kadagio uogos gal kiek sunkiau, bet kažkiek taip, laurų lapai, na kaip juos galima su kažkuo sumaišyti, aromatiniai pipirai tai žinoma. Kaip viskas dera? Na dera, geri, nešokinėja niekas, tolygu. Ar tai vis dar alus? Tikrai taip. Eksperimentinis, tokio niekada nebuvo Lietuvos rinkoje ir kažin ar bus. Bet. Du gurkšniai, viską išgaudai ir pradeda atsibosti. Gal dėl to, kad alus šyla, tie visi skoniai ima veltis. Nežinau, bet taurę ištuštinti sudėtinga, net ir pavaišinus tuo alumi kelis draugus.

Sour Pale Ale Rūgštus Elis 4,2% IBU30

Sour sour sour. Alaus pasaulyje dabar šis žodis linksniuojamas dažniau, nei per Kalėdas koks nors ho ho ho. Ir kas pirmi jei ne Sakiškės išvirs tokį alų. Namudiniai aludariai senai dalinasi sour’ai, labai gerais, įspūdingais sour’ais. Ar šis toks pats? Pirmas gurkšnis tikrai taip. Tas pirmas gurkšnis šio alaus taip ir stovi atmintyje. Tu nuryji ir mintys spiegia iš gerumo. Puikiai sukonstruotas alus vis sau kartoji. Kol neparagauji antrą kartą. Antras gurkšnis irgi geras, bet jau nebe taip labai. Dar keli gurkšneliai ir tau šio alaus gana. Jis išsikvepia, nieko tau nebeduoda, tik buką rūgštumą, kuris lyg nori persirist į sūrumą.

Coconut Milk Stout 4,7% IBU 19

Šio alaus EBC 174 (!). Čia jau labai juoda ir tamsu. Taip yra iš tikrųjų, Sakiškių alus ant savo etikečių nemeluoja. Nebent jei užrašo lageras ir įpila drumstėsio. Taip, nepasimiršta niekaip.

Kvape kokosai. Tinka. Skonyje kokosai. Vieniems jo per daug. Man pats tas. Tam pačiam vienam gurkšniui. Dar antrajai pusei įsiūlai, sakai, žiūrėk koks geras. Ji aišku pritariamai linksi galva, nes tikrai tas vienas gurkšnis žiauriai geras. O paskui kokosas pradeda įkyrėti, jo per daug, dar prisideda saldumas ir tas alus nuslopsta, tu jo persisotini.

Sėdžiu ir galvoju, kaip taip gali būti. Tau alus geras, patinka, bet tuo pačiu metu tau jis neįdomus, per greitai atsibostantis. Ir tada aš prisimenu sakinį, kurį jau turbūt ne kartą čia minėjau. Tu negalvok, kad alaus receptą taip lengva sukurti. Sakiškės išvirė gerus stautus ir porterius. Tada porterius parūkė, pridėjo pipirų, i stautus pridėjo kokoso. Ir čia jau nelabai gerai, nueita lengvuoju būdu. Negali du žmonės Lietuvoje būti tokie masiški ir kokybiški, geri, įdomūs. Tiesiog negali.

Tada ir gaunasi tokia nesąmonė. Tu gali padaryti tiesiog įsimintiną degustaciją savo draugų būriui, kurie apie alų švelniai tariant nelabai ką supranta. Duodi paragauti su avietėmis, duodi Gin & Tonic, duodi palyginti paprastą milk stautą, kuris ir taip tirpsta burnoje, ypač moteriškoje, su coconut milk stautu ir pabaigai įpili sour’o. Penki alūs, kurie tą vakarą visiems nuneša stogą, visi pasižada jo susirasti nusipirkti ir būtinai dar nekartą atsikimšti. Tu neši kelis buteliukus į rūsį pabręsti, bet vistiek prisimeni, kad ties puse taurės tau tie alūs atsibodo. Na kaip taip dvejopai vis su Sakiškėmis gaunasi?

Krafto alus

Tokiu pavadinimu įrašas jau buvo. Buvo ir kiek kitokių. Taip gaunasi, kad aš trečią kartą lipu ant to pačio grėblio.

Kad paskutinis krafto alaus bandymas buvo švelniai tariant ne koks, suprato net ir patys pardavėjai. Aš įsivaizduoju kaip buvo sunku ir pikta, kai tokių gražių buteliukų neperka ir dar atsiliepimai tokie baisūs. Nesuprasi ko tie žmonės nori.

Žmonės kalba, kad prie dabar nuotraukoje matomų ir parduotuvių apatinėse lentynose kartais randamų alaus rūšių prisidėjo aludariai iš bravoro Apynys. Taip, to, kur verda green monster’į ir kažką dar. Apie naują ketveriukę internetuose teko rasti tokių pačių blogų atsiliepimų, bet paragavus pačiam, nusprendžiau, kad nuomonė yra iš inercijos. Alus tikrai aptvarkytas, kokybiškesnis, niekas nešokinėja, nesimuiluoja ir panašiai. Susiragavo. Bet tai ir viskas. Atrodytų keturios rūšys, o viena nuo kitos mažai kuo skiriasi. Sakysit pilsner lageris (?), vanilinis Robust porteris, škotiškas elis, amerikietiškas kvietinis elis turi skirtis ir net labai. Pabandykite patys rasti daug skirtumų.

Internetinis puslapis kraftas.lt tik parodo, kaip šiais laikais aludariams ant visko nusispjaut. Sukūrėm, paleidom, darbas padarytas.

Genys Brewing Co. The IPA

Jau tampa tradicija, kad į Genio aludarių alaus pristatymus aš pavėluoju. Kaip vėlavau pirmą kartą galite pasiskaityti kuomet rašiau apie jų debiutą su Kalifornikacija. Vėlavau ir į jų The IPA alaus pristatymą. Iš kitos pusės du kartai gal dar ne visai tradicija.

Kad neskubės su naujomis alaus rūšimis Genio aludariai įrodinėja ne žodžiais, o darbais. Savo pirmąjį alų pristatę šių metų sausio pabaigoje, jie vis dar turi tą patį vieną alų pastovioje pasiūloje, nes naujokas išvirtas kaip eksperimentas ir jam pasibaigus, jo neliks. Tiesa, tai vis dėl to, ne antrasis Genio aludarių alus. Žmogšaloje jie turėjo alaus kodiniu pavadinimu Whipa V.01. The IPA yra trečiasis jų alus.

Nors ir vėlavau, dar spėjau sutikti abu Genio veidus. Jonas, tas kuris verda alų, papasakojo, kad alaus išvirta dvi tonos, pusė to kiekio jau iškeliavo į barus, o daugiau virimų nebus, nes panaudotų apynių jau nebėra ir jų gauti nepavyks. Taigi dar dvi trys savaitės ir alus taps istorija. Dar prieš gerą savaitę, kuomet Kaune lankėsi Bread and Beer blogeriai, Jonas užsiminė apie tai, jog baigia bręsti naujas jų alus. Tuomet jis pasakojo, kad norėjo išvirti tvirtą IPA, kuri savo kartumu neleistų suabejoti.

Alaus pristatymui buvo pasirinkta kavinės Kultūra terasa. Kiekvienas norintis galėjo gauti mažą bokaliuką paragavimui arba nusipirkti didelį. Vasarą ragauti alų lauke, terasoje, yra gerai. Tačiau tokia vieta turi ir minusų. Pavyzdžiui rūkančius lankytojus. Taigi apie aromatą galima jau ir nebešnekėti. Alaus spalva sodri, gintarinė. Alus buvo pilamas per šaltas, bet tai nėra blogai. Geriau per šaltas, nei per šiltas. Nesunku luktelėti ar pašildyti alų rankose. Ragaujant į mane buvo įbestos Jono akys, nes juk pirma reakcija natūraliausia. O ji buvo tokia, kaip gavus tai ko ir tikėjaisi. Kaip ir pasakojimuose, taip ir realybėje, alus užvaldo kartumu. Iškart ir be jokių palauk. Ir tik vėliau, pabaigus alų, pasišnekučiavus apie orą ir bites, galima pasakyti, kad tai klasikinė, vadovėlinė IPA su puikiu išpildymu.