Biržų alaus legendos ir jubiliejai

Biržų alus ilgą laiką buvo pilamas į plastikinius litriukus ir niekas nesuko dėl to galvos. Kol kažkas juos paprotino ir pasakė, kad plastikas alui nieko gero. Ne, ne nieko gero, o tiesiog kad plastikinė tara alui prarado savo pozicijas, kad ji daugiau trukdo parduoti nei padeda.

Biržų alus ėmė keistis. Išleido visą seriją stikliniuose buteliuose išpilstyto savo alaus. Bet tai padarė taip kažkaip belekaip. Alaus rūšys viena nuo kitos skyrėsi tik pavadinimu ir etiketės spalva. Aš ruošiausi gal kelis kartus aprašyti tuos stikle esančius alus iš Biržų, bet tada pavadinimai kažkiek pasikeitė, dar ten kažkas atsitiko ir pamiršau tą reikalą. Gal reiks kada prisiverst.

Ir čia istorija tampa panaši į Krafto alų. Visai nesenai rašiau, kad va, tokie gražūs buteliukai, tiek mes dirbom prie jų, o niekas neperka. Čia gi kitaip, bet panašiai. Tiek investavom į savo išpilstymo liniją, tokios gražios etiketės, o kažkaip čia mūsų nevertina. Mano nuomone, ne ta linija pasirinkta arba ji prieštarauja pati sau. Visas Biržų alus lyg ir nori būti tas naujesnis modernesnis pagal tai kaip atrodo jų alus parduotuvių lentynose, bet kartu kalbama apie tradicijas, legendas, pilis, senovę, grafus ir panašiai. Tai du skirtingi keliai kuriais einama link to pačio tikslo. Taip einant, nelabai nusieis.

Yra ir trečias kelias, kuriuo eina Biržų alus, tai turistai, mažos krautuvėlės ir legendinis Biržų alaus kelias. Čia jiems reikia parodyt kokie jie dideli ir galingi, lauktuvių įdėt (parduot), turisto akį atkreipt. Tam puikiai tinka litriniai buteliai. Ir jų paleista visa serija.

Aš jų kiekvieno atskirai neaprašinėsiu, per daug viskas vienodai bus. Bet bendras įspūdis lieka geras. Alų Biržų alus virti moka. Tą, tokį standartinį, tvarkingą alų. Ir nusipirkę jų alaus niekada neprašausite, jie niekuo nenusileis kitiems didžiųjų alaus daryklų flagmanais vadinamoms alaus rūšims. Taurėje bus skaidrus, gražiai putojantis, puikios spalvos alus, kuris puikiai susigers.

Biržų bravoro Legenda Nefiltruotas alus 5,8% yra tiesiog šviesus nefiltruotas alus. Tokia pati Legenda 5,9%, tik tamsi bus jau su karameliniu salyklu. Šie du tradiciniai iki kaulų smegenų.

Visai kitaip yra su sekančiais dviem. Prieš tai ant etikečių buvęs žodis bravoras pakeistas į daryklą. Dabar žiūrėkit alaus pavadinimas: specialios technologijos 1686 330 aludarystės metų 5,7% (?). Ką čia geri? 1686. O tai koks čia alus? 330 aludarystės metų…

Jei specialios technologijos, tai reiškiasi kažko bus dėta. O dėta nemažai, bent jau pagal etiketę: ruginis salyklas, kanapių sėklos, kalendra. O rezultatas toks pats kaip ir prieš tai dviejų buvusių, tvarkingas alus ir tiek.

Paskutinis ragautas taip pat specialios technologijos Radvilaitės Kaprizas 5,6%. Čia dėta tik kardamono. Jei lyginti su kitais, šis labiausiai nutolęs nuo tos tvarkos apie kurią vis rašau. Saldumas kiek per daug iššovęs į priekį ir kiek sunkiau geriasi.

Taigi, sumokėję 2-2,5 euro Jūs gausite visą litrą lengvai gomuriu bėgančio alaus. Ir tai visai neblogai.

Sakiškių alaus spindesys ir skurdas

Šis įrašas vėluoja 3 mėnesius. Gal reikėtų neberašyti, gal apie tą patį kitaip, bet turiu tokią savybę, kad jei yra kažkas už manęs, kažkas nepadaryta, tai negaliu judėt į priekį.

Tad traukiu jau apdulkėti spėjusius tuščius buteliukus, užrašus su trumpais pastebėjimais ir va Jums, prašom.

Pakalbėkime kažkurį kartą apie Sakiškių alų. Kažkaip apie juos rašau kai prisikaupia jų alaus krūva. O prisikaupia jų gan dažnai. Ir pradėsiu nuo labai senai pasirodžiuso alaus.

Pancho Corn Lager Kukuruzinis Lageras 4,5% IBU 35

Šiaip reikėtų rašyti apie tai ką dabar Jūs gaunate nusipirkę ir pamiršti kas buvo, bet nepasimiršta. Kuomet pasirodė šis alus, buvo pats apogėjus kalbų apie Sakiškių alaus kokybę, apie lentynose šaudančius kamštelius, apie grąžinamas ištisas partijas alaus ir t.t. Ir pasirodė šis alus, lageris arba kaip nori aludariai vadinti, lageras. Man lageris, tikiu ir daugeliui mėgstančių alų, asocijuojasi su skaidriu alumi. Dabar pažiūrėkite į nuotrauką. Taigi, Sakiškių aludariai žinojo, na netikiu kad nežinojo, kad jų alus linkęs drumstis, kad kažkas jų aluje iškrenta gabalais ir negražiai plaukioja, bet vistiek, ėmė ir paleido tai į prekybą.

Šio fakto ir tokio akivaizdaus ignoravimo pamiršti ir neina, todėl ir apie tai rašau. Nuotraukoje yra būtent tos partijos alus, jis buvo ragautas ir buvo planuose tik įrašas apie jį vieną. Bet laikas bėgo greičiau nei aš sugebu parašyti. Taigi, tos partijos alus buvo salsvokas, lengvas, apvalus, susidrumstęs alus, kuriame gerai jautėsi dėti kukurūzai ir gerai matėsi plaukiojantys gabalai ir tai niekaip nebuvo panašu į lagerį iš 0,33l buteliuko už 2 su viršum euro kainą.

Palikau aš Corn lagerį ramybėje ir antrą kartą jo paragavau rugpjūčio viduryje dalyvaudamas Sakiškių alaus degustacijoje. Tikrai nemeluoju, paragavus tada Pancho man akys labai stipriai išsiplėtė. Na taip ėmė ir iššoko. Tai buvo kitas alus. Pirma skaidrus (!), antra stipriai karstelėjęs ir labai gerai susigulėjęs. Nepaisant kartumo, alus pasirodė labai gaivinantis ir puikiai tinkantis vasarai. O ypač tokio norėtųsi turėti valgant aštrų maistą. Ir tai vienas iš tų alaus rūšių rinkoje, kurias reikia rekomenduoti paragauti visiems. Ypač tiems, kurie dažnai sako, ką čia man siūlai, ką aš legerio nepriragavęs, duok man ką nors įdomiau. Tai va duodi tokį ir kartu ragaudamas ieškai egzotinių vaisių skonyje.

Gin & Tonic IPA 5,1% IBU 44

Kaip ir Pancho taip ir šis alus yra Sakiškių alaus alaus koloboracija. Šį kart su Distilerija, o kas tai yra geriausiai turbūt apibūdina jų facebook paskyra: Atradimų vieta su perdėtu dėmesiu gėrimų kultūrai bei skoningais maisto komplimentais šalia jų.

Komentarai internete? Tai žinoma. Vieni kalba, kad tai ne alus, kad tai limonadas, kiti kad įdomu (blogiausia ką galima pasakyti apie alų), kad patiko ir panašiai. Aj, ir geriausias komentaras: kokia čia jiems IPA.

Darom, pilam, žiūrim. Sakiškės viską arba beveik viską rašo ant etiketės. Tad skaitom ir ieškom: cinamonas yra, kalendra yra, apelsinas ir citrina su savo žievelėmis taip pat, kadagio uogos gal kiek sunkiau, bet kažkiek taip, laurų lapai, na kaip juos galima su kažkuo sumaišyti, aromatiniai pipirai tai žinoma. Kaip viskas dera? Na dera, geri, nešokinėja niekas, tolygu. Ar tai vis dar alus? Tikrai taip. Eksperimentinis, tokio niekada nebuvo Lietuvos rinkoje ir kažin ar bus. Bet. Du gurkšniai, viską išgaudai ir pradeda atsibosti. Gal dėl to, kad alus šyla, tie visi skoniai ima veltis. Nežinau, bet taurę ištuštinti sudėtinga, net ir pavaišinus tuo alumi kelis draugus.

Sour Pale Ale Rūgštus Elis 4,2% IBU30

Sour sour sour. Alaus pasaulyje dabar šis žodis linksniuojamas dažniau, nei per Kalėdas koks nors ho ho ho. Ir kas pirmi jei ne Sakiškės išvirs tokį alų. Namudiniai aludariai senai dalinasi sour’ai, labai gerais, įspūdingais sour’ais. Ar šis toks pats? Pirmas gurkšnis tikrai taip. Tas pirmas gurkšnis šio alaus taip ir stovi atmintyje. Tu nuryji ir mintys spiegia iš gerumo. Puikiai sukonstruotas alus vis sau kartoji. Kol neparagauji antrą kartą. Antras gurkšnis irgi geras, bet jau nebe taip labai. Dar keli gurkšneliai ir tau šio alaus gana. Jis išsikvepia, nieko tau nebeduoda, tik buką rūgštumą, kuris lyg nori persirist į sūrumą.

Coconut Milk Stout 4,7% IBU 19

Šio alaus EBC 174 (!). Čia jau labai juoda ir tamsu. Taip yra iš tikrųjų, Sakiškių alus ant savo etikečių nemeluoja. Nebent jei užrašo lageras ir įpila drumstėsio. Taip, nepasimiršta niekaip.

Kvape kokosai. Tinka. Skonyje kokosai. Vieniems jo per daug. Man pats tas. Tam pačiam vienam gurkšniui. Dar antrajai pusei įsiūlai, sakai, žiūrėk koks geras. Ji aišku pritariamai linksi galva, nes tikrai tas vienas gurkšnis žiauriai geras. O paskui kokosas pradeda įkyrėti, jo per daug, dar prisideda saldumas ir tas alus nuslopsta, tu jo persisotini.

Sėdžiu ir galvoju, kaip taip gali būti. Tau alus geras, patinka, bet tuo pačiu metu tau jis neįdomus, per greitai atsibostantis. Ir tada aš prisimenu sakinį, kurį jau turbūt ne kartą čia minėjau. Tu negalvok, kad alaus receptą taip lengva sukurti. Sakiškės išvirė gerus stautus ir porterius. Tada porterius parūkė, pridėjo pipirų, i stautus pridėjo kokoso. Ir čia jau nelabai gerai, nueita lengvuoju būdu. Negali du žmonės Lietuvoje būti tokie masiški ir kokybiški, geri, įdomūs. Tiesiog negali.

Tada ir gaunasi tokia nesąmonė. Tu gali padaryti tiesiog įsimintiną degustaciją savo draugų būriui, kurie apie alų švelniai tariant nelabai ką supranta. Duodi paragauti su avietėmis, duodi Gin & Tonic, duodi palyginti paprastą milk stautą, kuris ir taip tirpsta burnoje, ypač moteriškoje, su coconut milk stautu ir pabaigai įpili sour’o. Penki alūs, kurie tą vakarą visiems nuneša stogą, visi pasižada jo susirasti nusipirkti ir būtinai dar nekartą atsikimšti. Tu neši kelis buteliukus į rūsį pabręsti, bet vistiek prisimeni, kad ties puse taurės tau tie alūs atsibodo. Na kaip taip dvejopai vis su Sakiškėmis gaunasi?

Krafto alus

Tokiu pavadinimu įrašas jau buvo. Buvo ir kiek kitokių. Taip gaunasi, kad aš trečią kartą lipu ant to pačio grėblio.

Kad paskutinis krafto alaus bandymas buvo švelniai tariant ne koks, suprato net ir patys pardavėjai. Aš įsivaizduoju kaip buvo sunku ir pikta, kai tokių gražių buteliukų neperka ir dar atsiliepimai tokie baisūs. Nesuprasi ko tie žmonės nori.

Žmonės kalba, kad prie dabar nuotraukoje matomų ir parduotuvių apatinėse lentynose kartais randamų alaus rūšių prisidėjo aludariai iš bravoro Apynys. Taip, to, kur verda green monster’į ir kažką dar. Apie naują ketveriukę internetuose teko rasti tokių pačių blogų atsiliepimų, bet paragavus pačiam, nusprendžiau, kad nuomonė yra iš inercijos. Alus tikrai aptvarkytas, kokybiškesnis, niekas nešokinėja, nesimuiluoja ir panašiai. Susiragavo. Bet tai ir viskas. Atrodytų keturios rūšys, o viena nuo kitos mažai kuo skiriasi. Sakysit pilsner lageris (?), vanilinis Robust porteris, škotiškas elis, amerikietiškas kvietinis elis turi skirtis ir net labai. Pabandykite patys rasti daug skirtumų.

Internetinis puslapis kraftas.lt tik parodo, kaip šiais laikais aludariams ant visko nusispjaut. Sukūrėm, paleidom, darbas padarytas.

Genys Brewing Co. The IPA

Jau tampa tradicija, kad į Genio aludarių alaus pristatymus aš pavėluoju. Kaip vėlavau pirmą kartą galite pasiskaityti kuomet rašiau apie jų debiutą su Kalifornikacija. Vėlavau ir į jų The IPA alaus pristatymą. Iš kitos pusės du kartai gal dar ne visai tradicija.

Kad neskubės su naujomis alaus rūšimis Genio aludariai įrodinėja ne žodžiais, o darbais. Savo pirmąjį alų pristatę šių metų sausio pabaigoje, jie vis dar turi tą patį vieną alų pastovioje pasiūloje, nes naujokas išvirtas kaip eksperimentas ir jam pasibaigus, jo neliks. Tiesa, tai vis dėl to, ne antrasis Genio aludarių alus. Žmogšaloje jie turėjo alaus kodiniu pavadinimu Whipa V.01. The IPA yra trečiasis jų alus.

Nors ir vėlavau, dar spėjau sutikti abu Genio veidus. Jonas, tas kuris verda alų, papasakojo, kad alaus išvirta dvi tonos, pusė to kiekio jau iškeliavo į barus, o daugiau virimų nebus, nes panaudotų apynių jau nebėra ir jų gauti nepavyks. Taigi dar dvi trys savaitės ir alus taps istorija. Dar prieš gerą savaitę, kuomet Kaune lankėsi Bread and Beer blogeriai, Jonas užsiminė apie tai, jog baigia bręsti naujas jų alus. Tuomet jis pasakojo, kad norėjo išvirti tvirtą IPA, kuri savo kartumu neleistų suabejoti.

Alaus pristatymui buvo pasirinkta kavinės Kultūra terasa. Kiekvienas norintis galėjo gauti mažą bokaliuką paragavimui arba nusipirkti didelį. Vasarą ragauti alų lauke, terasoje, yra gerai. Tačiau tokia vieta turi ir minusų. Pavyzdžiui rūkančius lankytojus. Taigi apie aromatą galima jau ir nebešnekėti. Alaus spalva sodri, gintarinė. Alus buvo pilamas per šaltas, bet tai nėra blogai. Geriau per šaltas, nei per šiltas. Nesunku luktelėti ar pašildyti alų rankose. Ragaujant į mane buvo įbestos Jono akys, nes juk pirma reakcija natūraliausia. O ji buvo tokia, kaip gavus tai ko ir tikėjaisi. Kaip ir pasakojimuose, taip ir realybėje, alus užvaldo kartumu. Iškart ir be jokių palauk. Ir tik vėliau, pabaigus alų, pasišnekučiavus apie orą ir bites, galima pasakyti, kad tai klasikinė, vadovėlinė IPA su puikiu išpildymu.

 

Dundulio Sulos alus

Kas kart rašant apie Dundulio alų, vis sunkiau rasti žodžius įžangai. Atrodo jau viskas apie juos pasakyta.

Naujasis jų alus, tai eksperimentas, apie kurio pagrindines veikėjas – mieles, internetuose gandai ir pasakojimai sklandė jau senai.

Aš jau esu užsiminęs, kad Dundulio aludariai nenori nusigręžti nuo tradicijų. Jų arkliukas yra rekonstrukcija ir jie to neišsižada. Jie nori mums, lietuviams, parodyti koks tas lietuviškas alus yra. Bet kuomet viskas taip lengvai prieinama, kai viskas globalu, kai tu gali paragauti alaus su apyniais iš vieno ar kito pasaulio krašto, kai gali užsisakyti kokių tik nori salyklų, mielių, tuomet tikras lietuviškas pradas aluje lieka tik naudojamas vanduo.

Dundulio aludariai nusprendė, kad reikia išsisaugoti tai ką dar galima išsaugoti. Ir ėmėsi mielių. Prieš metus ar kelis buvo pasirodžiusi informacija, kad užsieniečiai pasiėmė Aldonos Udrienės mielių pavyzdžius, norėdami juos identifikuoti ir ištirti. Dundulis taip pat turi savo autoritetus, tai – J. Simonaitis. Jo naudojamas mieles Dundulio aludariai ir panaudojo naujoje Sulos 5,2% alaus versijoje. Kad būtų dar autentiškiau, dalį vandens pakeitė beržų sula.

Gavosi maišytos geltonos, rudos ir oranžinės spalvos alus, kuris labai nenorom putojo arba buvo sugalvojęs ir išvis neputoti. Aromatas lengvas, jaučiamas vaisiškumas. Vos paragavus pasirodė, kad tai labai pažįstamo skonio alus. Po dar kelių gurkšnių jis labai supanašėjo į Rinkuškių verdamą Nefiltruotą alų. Bent prieskonis ir poskonis labai panašus. Tik Rinkuškių alus daug sunkesnis, molingesnis ir ne toks gaivus. Jei nustoti lyginti du alus, kurie man pasirodė panašūs, ragaujamasis pasižymi puikiu vaisiškumu, minkštu skoniu, vidutiniu kūnu. Vos juntamas saldumas, susimaišęs su gaivumu, kurį priduoda naudota beržų sula. Jos suteikiamas skonis sunkiai sumaišomas, jei esate ragavę daugiau alaus su beržų sula.

Dundulis ne tik atkūrė mažą dalelę lietuviškos aludarystės, bet ir išvirė alų ne ragavimui, o mėgavimuisi. Tu nenori jo mažo bokalo paragavimui.  Tu vieną taurę išgėręs, neieškai ką čia dar paragavus, o užsisakai dar vieną pakartojimui.

Keli barai Lietuvoje jau pasileido šį alų ant kranų, o šiandien jis turėtų pasklisti dar plačiau. Niekur neskelbiama kiek šio alaus išvirta, tad paskubėkite paragauti. O Kaune, Vingiu Dubingiu aludėje ragaujantieji Sulos alų buvo vaišinami sūriu su kmynais ir medetkomis. Šiam alui tobulas derinys.

ROPA Moonshine – Barrel Aged

Praeitų metų pabaigoje pristatyta ROPA atrodė kaip vienas iš Tikro Alaus eksperimentų. Žinoma, kalbos netilo, kad šio alaus bus kelios versijos. Bet, kad šis alus turės tokią ilgą istoriją nesitikėjau.

Po pirmosios ROPA’os versijos pasirodė ROPA II, kuri ir dabar bėga aludėse. Martynas ištesėjo pažadą šį alų pateikti stikle. Būtent pasklidus gandams, kad jo jau yra, patraukiau, kaip jau tampa tradicija, į Vingiu Dubingiu aludę. Pasirinkau pasivaikščiojimą Laisvės alėja ir, kad nebūtų taip nuobodu, brūkštelėjau Martinui. Taip visą kelią su juo ir prašnekėjom, apie alų, apie statinę, apie alaus brandinimą. O įėjus į aludę, šio alaus negavau, man jo nepardavė ir paprašė palaukti iki trečiadienio, kuomet bus šio alaus ragautuvės iš krano.

Laukti buvo verta. Aludėje prisirinko daug matytų veidų, su kuriais buvo apie ką pasišnekėti. Bet svarbiausia tą vakarą ten buvo statinėje brandinta pirmoji ROPA versija. Tamsesnės spalvos, gausiai putojantis, kiek per šaltas. Rankose pašildytas atsiskleidė tais aromatais, kuriais ir turėjo. Neryškus, neįkyrus, bet su niekuo nesumaišomas samanės aromatas. Skonis pilnas, saldus, vanilinis, salyklinis. Brendimas bačkoje pridėjo šiam alui laipsnių, kūno, brandos, rimties ir susigulėjimo. Tačiau gulėjimas bačkoje iš jo neatėmė kartumo ir jis, visu gražumu poskonyje išlindęs, užbaigė puikią šio alaus mozaiką.

Turbūt daugelis šiuo metu naudoja programėlę Untappd. Kartais ten vertinamas alus ir skiriami balai sulaukia atgarsių. Tą vakarą už šį alų skyriau maksimalų balų skaičių – 5. Tai buvo pirmas kartas, kai skyriau alui tokį aukštą įvertinimą. Ir sulaukiau klausimų kodėl tiek daug, ar tikrai toks geras. Ne už gerumą šiam alui buvo skirti tie balai. Už idėją, įgyvendinimą, pateikimą, galų gale už tas istorijas prie baro apie alų, apie bačką. Jei labai suskubsite, dar turėtumėte suspėti prie istorijos prisiliesti, išgirsti, paragauti. O jei ir nebebus, galėsite parsinešti namo buteliukuose.

Dundulio Magistra ir Kurko Keptinis

Pradėkime nuo paprasto, bet ne prasto alaus – Kurko Keptinio 5,2%. Alus, kuris Dundulio šeimoje yra privilegijuotųjų tarpe, nes yra pastovioje pasiūloje. Alus, esantis pastovioje pasiūloje dažniausiai būna sulaukęs gerų atsiliepimų, gerai parsiduoda ir nėra labai stipriai eksperimentinis. Tačiau Kurko Keptinis į tą kategoriją pakliuvo ne dėl ankščiau nurodytų kriterijų. Dundulis, niekam nepaslaptis, užsiima rekonstrukcija ir lietuviško prado puoselėjimu. Į tą puoselėjimą įeina ir savo krašto įmonių palaikimas. Tad stengdamiesi palaikyti Biržų duoną, kurios pečiuose kepami salyklo papločiai, alus yra pastoviai prieinamas. Ir labai gerai, kad taip yra. Nes kai nesinori lengvo šviesaus ar sunkesnio tamsaus yra viduriukas – Kurko keptas.

Šį alų nepasididžiavo pristatyti ir pats Simonas. O nuo to laiko daug vandens nubėgo, alus dar iš to pristatymo parsineštas, šaldytuve gerai atšalo ir pagulėjo. Laikas pilti į taurę ir žiūrėti kaip gomurys reaguoja į alų iš butelio. Reaguoja gerai. Aš puikiai jaučiu duonos rūgštumą, kurio nedaug, bet tiek kiek reikia ir jis toks smagus. Alus taurėje atrodo labai gerai, tokią spalvą retai kur surasi ir prieš akis vis matai pristatyme rodytus salyklo keptus papločius. Barai galėtų tą dalyką naudoti kaip užkandą. Puikus kramtėsis. Žodžiu alų užskaitom, puikus sesijinis alus, kai norisi lengvo gero.

Kiek nustebau, kuomet savo naujienų apžvalgoje pingvi.com labai jau ne kaip atsiliepė apie dar vieną Dundulio eksperimentą – Magistra 6%. Alus, kuris visiškai nebūdingas Dunduliui. Pokalbio per Žmogšalą metu Simonas užsiminė, kad ir jam tai ne jo alus, bet jį tiesiog reikėjo išvirti. Reikėjo kažko žiemos sezonui ir atsirado. Ir toks alus atsiranda iš reikalo? Tuomet iš reikalo gali būti visada. Pirma, aludariai pasistengė su apipavidalinimu. Alus išsiskiria lentynoje, kad ir kokioje lentynoje jis būtų. Visiškai nestandartinis Dundulio ėjimas, kuris pilnai pasiteisino. Yra net istorijų, kad paveikslo autorius pasirodo Špunkose, ima butelius į rankas ir juos pasirašinėja.

Kaip pats alus? Vienas geriausių Lietuvos alaus padangėje nuo tų laikų, kuomet pirmą kart paragavau alaus. Mane jis tiesiog užbūrė, aš kaskart mėgaujuosi juo. Puikiai sudėliotas saldumas, kūnas, salykliškumas. Tinka ir patinka jame viskas.

Šis Dundulio eksperimentas buvo sutiktas su ovacijomis. Daug šnekos iššnekėta prie Magistros bokalų ir noriu perduoti vieną žinutę Dunulio aludariams. Mes jau subrendome ir laukiame drąsesnių Jūsų eksperimentų.

Po vieną Sakiškių alus nevaikšto

Sakiškių alus kiek stabtelėjo ir vėl ėmėsi eksperimentų. Šįkart praleisim pablevyzgojimus ir einam tiesiai prie alaus.

Pirmas į taurę bėga Alaus Bibliotekai išvirtas vokiškas rudasis elis Altbier 5,1%. Žinant, kad alus buvo pristatomas dar pernai, tikėtina, kad alus turėjo gerokai susigulėti ir pabręsti. Taurėje alus gražios drumstos rudos spalvos su tvarkinga puta. Geriasi alus smagiai, jaučiamas lengvas saldumas, riešutai. Pilnas kūnas taurei tuštėjant pilnai užpildo burną, alus auga su kiekvienu gurkšniu ir ima vis labiau patikti.

Pats naujausias Sakiškių alaus alus – English Bitter 5%. Taurėje alus šviesiai gelsvas ir su puikiai Sakiškių alaus supažindintomis mielėmis. Jos negausiai plaukioja mažais gabalėliais ir nenoriai sėda net ir ilgiau palaukus. Alus labai apvalus ir minkštas. Kartumas užauga, o gazuotumo pritrūksta. Šaudantis lentynose alus matyt išgasdino aludarius, kurie dabar bijodami persigazavimo, alaus negazuoja išvis. Kaip biteriui kartumo norisi iškart, o ne po kažkiek laiko. Šis alus manęs neįtikino ir man didelių emocijų nesukėlė.

Dundulio aludarių arkliukas gruit alus, o Sakiškių alus puikiai moka derinti tamsiuosius salyklus ir virti stautus ir porterius.

Išvirę lengvą Milk Stout, aludariai ištraukė kozirį – Imperial Stout 9,2%. Puikios juodos spalvos. Ką ten spalvos, alus tiesiog tobulos išvaizdos. Atsigeri šio tiršto stauto ir skoniai šoka burnoje. Iš jo gali gauti viską, ką gauni iš gero, sunkaus stauto. Bet šis mane kaskart vis suklaidina. Man gomurį vis pakarpo pipiriškumas ir aš vis neišsiaiškinu ar gali tai būt dėl naudotų vanilės ankščių ar tik šiaip prisigalvoju.

Taip, stautas išties geras, bet Chipotle Porter 6,5% yra tai, kuo galima vaišinti visus iš eilės ir girtis kaip Lietuvoje gera gyventi. Šio alaus pirmą kart paragavau Žmogšaloje 3. Jau tada jis buvo puikus. Vėliau jo teko ragauti ne kartą ir jis kas kart buvo geresnis. Matyt, brendo ir kada šio alaus pikas tik vieni Dievai težino. Stebina alaus pilnumas, skonio smūgis ateina ne poskonyje, kur kaip taisyklė išsiryškina tamsieji salyklai, o gurkšnio pabaigoje. Po viso to gero, ant gomurio iš giliai ateina pipiriška šiluma ir kutenimas. Tokį alų ne išgeri, o išlaižai ir nori dar.

Gintaro Baro IPA

Kad Gintaro baro aludaris eksperimentuoja ir daro tai dažnai, niekam ne paslaptis. Jei Jūs kartais užklysite į Molėtus ir sugalvosite ten pavalgyti, gali būti, kad išsišnekėjus ir pasipasakojus, kad Jums patinka alus, galite būti pavaišinti kokiu eksperimentu, kuris ramiai bręsta rūsyje.

Apie tuos eksperimentus žinojęs Tomas iš Vingiu Dubingiu supažindino mus su Gintaro baro Raudonuoju Eliu, Stoutu ir atėjo laikas IPA’ai.

Gintaro Baro IPA 5,6% – tai puikiai taurėje atrodantis ir besijaučiantis alus. Po tiršta puta kiek prigesintas tūno apynių aromatas. Šios IPA’os išskirtinumas – bukas kartumas. Jis suvaldytas, bet per daug tiesmukas. Norisi apvalesnio skonio, daugiau apynių gaivumo, o ne tokio agresyvumo. Poskonyje kartumas sustiprėja, bet iki noro užsikasti ar nugerti lengvesniu alumi nepritempia. Užtenka alui ir kūno, bet toks nešlifuotas kartumas gali patikti ne kiekvienam.

Kaziuko mugės alus ir dar šis tas

Kaziuko mugė vyksta kiekvienais metais ir kartais tu į ją patingi nueiti, kitais metais nepatingi. Šiais metais aš, kad ir tingėdamas, bet ten nuėjau. Nežinau kaip darote Jūs, bet kadangi Kaune Kaziuko mugė vyksta Laisvės alėjoje, tai aš pasirenku vieną pusę nueiti, o kitą pareiti, kad nereikėtų mėtytis. Tik pradžios tašką reikia pasirinkti arba Rotušės aikštę arba Soborą. Dažniausiai rinkdavausi eiti nuo Rotušės aikštės, bet šiais metais netoli Soboro atsirado Vingiu Dubingiu aludė į kurią užsukti buvau gavęs kvietimus iš trijų ar keturių skirtingų žmonių, tai pradžios taškas kaip ir buvo aiškus.

Apie 13 val. pasirodęs Laisvės alėjoje ir nupėdinęs iki savivaldybės dar nebuvau išsitraukęs fotoaparato ir jau buvau nusprendęs, kad šiais metais atsiminimai neatguls į atskirą įrašą. Pradėjau net galvoti, ką reiks veikt iki 16 val., nes būtent tokiu laiku suplanuotas renginys Vingiuose Dubingiuose. Viskas pasikeitė priėjus prie Čižo alaus palapinės, kažkaip labai ten gerai aptarnavo mane, nepamenu kaip, bet labai taikliai pajuokavo ir aš su šypsena veide jau laikiau fotoaparatą rankoje. Nes juk, kas tingi skaityti, reikia duoti vaizdų.

Akyliau pradėjau žiūrinėti alų, norėjosi pabandyti kažką naujo. Ryškiausiai matėsi Baltojo Erelio kvietinis iš Joaldos. Perkant pardavėja tarstelėjo, kad kaip man bus pigiau. Kaip man? Dar buvau nematęs Raginėlio Gerviukų tamsaus alaus, bet mane paprotino, kad jau tris metus pardavinėja. Šalia didžiosios scenos prie Muzikinio teatro buvo palapinė, kurioje alų pardavinėjo Senojo Pasvalio alus. Jei visos pardavėjos būtų tokios, aš vien dėl jų eičiau į Kaziuką. Būtent praėjus sceną ir pasižiūrėjus, kaip pagyvenę žmonės moka džiaugtis gyvenimu, pradėjo stipriai snigti, o aš net nustebau, kad laikrodis rodė 15:45. Ir visai netoli mugės pabaigos užmačiau dar vieną lyg ir nematytą palapinę. Pasvalio krašto alus užrašyta, bet kažkaip kitaip. Prieinu, o ten Ustukių alus save pristato. Ar senai alų verdat klausiu. Man atsako, kad nesenai, tik nuo 1999 metų. Ir užsimezga pokalbis. Man papasakoja, kad bravoras įsikūręs buvusio vaikų darželio patalpose, kad nevažinėjo po muges, todėl ir nėra matyti. Tačiau mane žino, klausė, ką turėjau omeny rašydamas apie kažkurį alų iš Kaziuko mugės. Pakalbėjom, kaip sunku verdant mažas partijas (verda vienu virimu toną alaus) atitaikyti, kad alus gautųsi toks pats. Nusipirkau paragauti jų alaus už kainą kaip man.

Su visom terbom ir Kaziuko gardumynais įsiroviau į aludę. Kaip visada pavėlavęs. O ten pilna namudinių aludarių. Ir net senai matytas Darius, pas kurį virėm, o paskui ragavom akmeninį alų, buvo. Smagu buvo vėl pasimatyti. Kaip lygiai taip pat smagu buvo pateisėjauti renkant geriausią alų. Neišsiplėsiu labai apie konkursą, nes jis buvo skirtas labai jau uždaram ratui žmonių, bet nustebino laimėtojas. Aš esu ragavęs Povilo aka Žalvarinis alaus pavyzdžių. Tiek privačiose degustacijose, tiek Žmogšalos festivaliuose. Man jo verdami alūs visada atrodydavo per daug nuosaikūs, vandeningi, silpno kūno. Bet konkursui pateiktas kavos stautas buvo išties puikus, pilnas, su tikrai daug kavos, bet ji labai gerai suvaldyta. Kad visai būti objektyviam, tądien turėjo būti paskelbti du nugalėtojai, nes vertinama buvo prie dviejų stalų skirtingi alūs. Taip būtų buvę logiškiausia, bet čia jau organizatorių reikalai.

Tai va taip per vieną popietę sužinojau, kad mane atpažįsta ir neslėpsiu, kad tai malonu. Sudalyvavau konkurse, kur buvo smagu su visais pasimatyti. Ir išėjęs su akiniais nuo saulės, namo grįžau per pusnis. Puikūs kontrastai visame kame.

Tiesa, apie alų. Baltojo Erelio kvietinis be jokių gerai išreikštų bananų ar citrusų, bet gėrėsi smagiai. Alus taurėje atrodė puikiai, ypač gerai prasukus ir sukėlus nuosėdas. Čižo alus beveik vanduo su labai mažai skonio, aš jį ragavęs pilstomą bare, tai nesulyginami dalykai. Gerviukų kažkoks nesusipratimas, iki tamsaus jam toli, turi prieskonį kuris labai intensyviai save siūlo, bet nėra labai malonus. Kaip deginti laidai ar kažkas panašaus. O Senojo Tilto iš Ustukių šviesusis labai patiko, jaučiu reiks pradėti vartoti farmhouse ale išsireiškimą savo kalboje. Nes jis man tipinis tokio alaus pavyzdys. Tamsus tokio gero įspūdžio nepaliko.