Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Archive for the ‘Vokietija’ Category

Braufactum alaus pristatymas

with one comment

img_5341Įrašas kuris vėluoja net 5 mėnesius. Bet jo nebūti negali.

Birželio 22 dieną aš buvau pakviestas į BeerHouse Vilniuje, kuriame savo alų pristatinėjo Braufactum aludaris. Už kvietimą turiu padėkoti Astai ir Jonui. Astai, kad pakvietė, Jonui, kad pasakė Astai, kad pakviestų.

Tai buvo vienas iš tų renginių, kur tave pasitinka žavios merginos šypsena ir įteikiama alaus taurė. Tada gali papozuoti fotografui ir beveik pusę metų tos nuotraukos niekur nerasti. Praėjus gan ilgą skliautą patenki į uždarą vidinį kiemelį kur gali susirasti sau vietos ir prisėsti. Publika buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis. Vieni tokie kaip aš, vadinamieji alaus entuziastai, kiti ne tokie kaip aš. Smagiausia ir kartu nelabai, kad tą vakarą ar popietę aludaris daugiausiai ir bendravo su tokiais kaip aš. Smagu, kad bendravo, nesmagu kitų susirinkusių atžvilgiu.

Pati susitikimo idėja man taip ir liko atviru klausimu. Tokiu pačiu kaip, kur tas fotografas nuotraukas dėjo. Susirinkom, kalbėjomės, degustavom, buvo derinami užkandžiai, bet viso to tikslas ir esmė taip ir liko neatsakyta. Tiesa, iki galo aš neišbuvau, pabėgau, gal tada kažkas paaiškėjo. Bet kaip ten bebūtų vakaras, o gal popietė buvo išties praleista turiningai.

Po trumpo pristatymo aludaris, akivaizdžiai besijaudindamas, pradėjo pasakoti apie save, savo alų ir kompaniją, kurioje jis verdamas. Kompanija nedidelė, joje dirba 12 žmonių. Kodėl pasakodamas pasirinkau žodį kompanija, o ne darykla ar kažką panašaus? Nes jie vadinamieji Gypsy Brewers. Tai aludariai, kurie neturi savo daryklos ir verda alų pas tuos, kurie turi. Aludaris tikrai sakė kuriuose bravoruose jie verda alų, bet iš lūpų skaityti aš nemoku, o vokiečių kalba man kaip paukščių čiulbėjimas. Bet tos daryklos yra dvi. Jos mažos, vienas virimas būna 30 hektolitrų. Ir čia buvo tas atvejis, kai aš džiaugiausi, jog šalia prie stalo sėdėjo šiek tiek protingesni žmonės nei aš. Kažkodėl aš ir dauguma prie stalo sėdėjusių nusprendėme, kad pasakytas dydis lygus 300 litrų. Tai tikrai mažai ir mes buvom labai nustebę. Dar labiau nustebom, kai pasakė, kad eksperimentams jie turi 3 hektolitrų talpą. Bet paskui Jonas, iš Genio, paaiškino, kad hektolitras yra 100 litrų ir viskas atsistojo į savo vietas. Taip pat Marcus minėjo, kad jie nesenai įsirengė patalpą alui brandinti statinėse ir ten brandina savo alų.

Marcus dirba kompanijoje nuo 2010 metų. Jis yra brewmaster’is ir yra atsakingas už kokybės užtikrinimą. Trumpai prisistatęs, Marcus prakalbo apie savo kompanijos filosofiją. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, visi darbuotojai turėjo tradicinės vokiškos aludarystės pagrindus, pats Marcus prieš tai alaus pramonėje, įvairiose daryklose pradirbo 11 metų. Todėl jų pagrindinė idėja buvo paimti vokiškas tradicijas kaip bazę, kaip pamatą ir pridėti jai tikro kraftinio alaus prieskonio.

img_5396Pirmas pristatytas alus buvo saison’as Soleya 6,5% IBU 27. Tai pats naujausias jų alus išvirtas su specifinėmis mielėmis. Jų pavadinimą išvertus į anglų kalbą būtų: our little beast. Jos taip pavadintos dėl to, kad gali sufermentuoti beveik visą cukrų. Apibūdinant alų aludaris paminėjo geltonąsias slyvas. Būtent jų reikėtų ieškoti skonyje. Tokį apibūdinimą aš išgirdau pirmą kartą. Na ir žinoma, apibūdinant saison’ą, buvo šnekama apie gaivą, apie vasarą. Skoniui praturtinti panaudoti australiški apyniai Enigma, kurie alui davė tropinių vaisių skonį. Man alus buvo puikus, geltonų slyvų aš tikrai neradau, nes dar reikėtų pagalvoti, koks tai skonis. Bet visa kita buvo puiku. Labai puikiai išvirtas, subalansuotas ir vokiškai tvarkingas.

Pristatęs naujausią savo alų, aludaris nusprendė sekantį pristatyti jų patį pirmą alų schwarzbier’ą Darkon 5,4% IBU 25. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, buvo nuspręsta virti tradicinius vokiškus stilius, suteikiant jiems savos interpretacijos. Todėl buvo išvirtas alus naudojant tik tamsius salyklus. Šis alus, pasak aludario, turi daugiau juodo šokolado aromato, nei deginto salyklo. Taip pat aromate turėtumėte jausti duonos plutos, ruginės duonos, kavos aromatą. Man šis alus pasirodė tiesiog paprastas tamsus alus, kuris nė kiek ne saldus, džiovintų slyvų skonyje turintis ir šiek tiek sausokas. Kaip tamsiam alui jis pasirodė ir šiek tiek skystokas, norisi tokiam alui iš tamsių salyklų tvirtesnio kūno.

Ant etikečių mes pastebėjome aludarių parašus ir kažkas paklausė kokiu tikslu yra pasirašinėjama. Marcus papasakojo, kad iki pernai metų lapkričio ant etikečių buvo parašas jo vadovo. Jo vadovas bijojo, kad Marcus gali jį palikti ir pereiti dirbti kažkur kitur ir pasiūlė įsipareigoti kompanijai ilgesniam laikui. Marcui sutikus, ant nuo pernai lapkričio mėnesio atsiradusio alaus yra dedamas ir jo parašas. Tačiau jis pabrėžė, kad tai daugiau simbolinis dalykas, kad alų kuria visą komanda, o ne vienas specifinis žmogus. Paklaustas, kiek jie kartų verda alų mažomis partijomis, kol alus pasidaro tinkamas masinei gamybai, aludaris atsakė, kad tai priklauso nuo kiekvieno alaus atskirai. Pavyzdžiui Soleya buvo paleista greitai, su ja buvo lengva. Bet Progusta teko virti beveik 50 kartų, kol ištestavom apynius ir panašiai. Aludario manymu, gerą IPA išvirti neužtenka įdėti daugiau apynių. Tai buvo pirmoji IPA, kuri buvo išvirta Vokietijoje ir parduodama visoje Vokietijoje, todėl mes norėjome, kad ji būtų tikrai gera. Progusta buvo išskirtinis atvejis, bet vidutiniškai mes praverdame apie 10 kartų, kol alus eina į masinę gamybą.

Nuo tamsaus alaus perėjom prie rūkyto Roog 6,6% IBU 20. Šiam alui panaudota 20% rūkyto miežių salyklo. Tiek nedaug, nes jie nekenčia rūkyto alaus, bet kartu jie mano, kad rūkymas yra labai įdomus įrankis alaus aromatui išgauti. Todėl ir buvo nuspręsta naudoti mažai rūkyto salyklo, o pridėti daug karamelinio salyklo, kviečių salyklo ir gauti gerą derinį kvietinio salsvo rūkyto alaus. Šis alus man stojo šalia saison’o savo žavesiu ir teko jau rinktis kuris patiko labiau. Nors tai visiškai skirtingi alūs, bet kuris paliko geresnį įspūdį taip ir nenusprendžiau.

Pradėjus kalbą apie salyklus, buvo paklausta ar jie naudoja tą patį salyklą kaip ir visiems gerai žinomam Schlenkerla alui išvirti, aludaris  patvirtino, kad tai tas pats salyklas. Taip pat paminėjo, kad jie naudoja 47 skirtingus salyklus ir 42 skirtingus apynius savo alaus virimams.

img_5490Sekantis alus, kurį atnešė paragauti buvo jau minėta IPA Progusta 6,8% IBU 55. Pasakojimą apie šį alų aludaris pradėjo istorija apie straipsnį, kuris pasirodė prieš kelias savaites. Tame straipsnyje buvo aptariamos IPA, kurios verdamos Vokietijoje ir ten Progusta pavadinta džentelmenu tarp visų IPA. Virdami šį alų aludariai nenorėjo labai karčios IPA, panaudojo 20% karamelinio salyklo, kad alus turėtų saldumo, kuris suminkštintų kartumą ir suteiktų puikią spalvą. Didžiausias galvos skausmas buvo kokius apynius pasirinkti šiam alui. Aludaris labai nuosekliai viską papasakojo apie apynius, su pavadinimais, kada naudojo ir panašiai, bet aš negaliu tiksliai visko atpasakoti, tad nesiimu net pradėti. Aludaris net temperatūras vardino, taip tiksliai viską norėjo papasakoti. Tai vienas iš nedaugelio jų alaus rūšių, kurią jie filtruoja.

Po alaus pristatymo sekė ilga IPA atsiradimo istorija, kurios tikrai neperpasakosiu.

Dar vienas alus buvo american pale ale Palor 5,2% IBU 25. Visą laiką pasakodamas apie šį alų aludaris vengė žodžio american. IPA ir Indija jam buvo viskas kaip ir gerai, dažnai buvo minima, bet vat american liežuvis neapsivertė. Alaus pavadinimas kilęs nuo panaudotų Polaris apynių ir kad nebūtų vienalytis vieno apynio skonis, dar buvo panaudoti Cascade apyniai. Polaris apyniai pasižymi mėtiniu skoniu, kas turėtų jaustis aluje. Kadangi tai pale ale, apynių skonis yra tik viena pusė, kita pusė atitenka salyklams. Buvo naudoti pale ale salyklai, kurie, kaip bebūtų keista girdėti iš šio aludario, suteikia saldumo. Buvo naudotas ir visur kitur naudotas karamelinis salyklas. Tik čia jis buvo tamsesnis.

Kalba pasisuko apie apynius. Istorija paprasta, aludaris gali sugalvoti vežti savo alų į Lietuvą, bet jam tada reikia išvirti tarkim dvigubai daugiau alaus. Kad tai padarytų, jam reikia dvigubai daugiau apynių. O su apynių augintojais yra pasirašomi kontraktai penkiems metams. Tad pakeisti staiga kiekių tiesiog negali. Žinoma, jei turi kontaktų, gali bandyti tartis, bet moki tiek kiek jie paprašo, čia derybų nebūna. Todėl aludaris be alaus virimo dar turi didelę savo laiko dalį skirti planavimui ką jis darys po metų ar net penkių. Vokietijos apynių augintojai šiuo metu augina daugiau aromatinius apynius, nes jų paklausa didėja. Bet tuo pačiu mažėja auginančių tradicinius vokiškus apynius.

img_5512Paskutinis alus tapo Indra 6,8% IBU 35. Tradicinės bavariškos mielės suteikia šiam alui bananinį skonį, cascade apyniai vaisiškumą. Vieną kartą metuose šis alus verdamas su šviežiais apyniais. Šį alų labiau mėgsta moterys, nei vyrai. Ties šiuo alumi mūsų, sėdėjusių prie vieno stalo, nuomonės labai išsiskyrė. Vieniems tai buvo vakaro geriausias alus, kitiems tai buvo alus apie nieką, tretiems toks vidutinis. Ir kai visi aplinkui šneka, aš lieku dažniausiai be nuomonės.

Po paskutinio alaus pristatymo viskas tapo mažiau oficialu, aludaris davė dėmesio tiems aniems, ne tokiems kaip aš ir po to prisėdo prie mūsų, tokių kaip aš. Į visus užduodamus klausimus Marcus atsakinėjo neišsukinėdamas nuo atsakymų, tad kas verda alų gavo daug naudingos informacijos. Man teko ta jaukų after party palikti.

Prie kiekvieno alaus buvo priderintas užkandis. Vėl gi, tikslus būti negaliu, todėl apčiuopom apie maistą taip pat nepasakosiu. Galiu pasakyti, tik tiek, kad viskas priderinta buvo su aiškia idėja ir derėjo puikiai. Nuotraukose visi užkandžiai stambiu planu, galit pabandyti atspėti.

 

Reklama

Written by Modestas

2016-11-18 at 11:11

Įrašyta kategorijoj Alus, Aš ten buvau, Barai, Degustacijos, Ragaujam, Vokietija

Alaus gidas. Pirma pažintis

with 4 comments

Turbūt niekas nesiginčys, kad paskutiniu metu Lietuvos alaus rinkoje pastebimas alaus importuotojų didelis aktyvumas. Jie ne tik įveža alų, tačiau ir labai neblogai komunikuoja su vartotoju. Nebeapsiribojama tik pigaus alaus importu. Nebeužtenka tik atvežti ir nustatyti parduotuves paletėmis su akcijinėmis kainomis. Importuotojai išmoko pristatyti savo atvežamą alų, išmoko juo sudominti, paaiškinti kodėl jį veža ir kodėl jis pirkėjui turėtų būti įdomus.

Vien vizualaus pristatymo medijose taip pat nebeužtenka. Atidaromi barai, alaus parduotuvės. Veržiamasi į restoranus, ne nuosavus barus, neapsiribojama buteliniu variantu, stengiamasi pilstyti vieną ar kelias rūšis.

Ir šis visas dalykas vertas dėmesio. Tai reikia stebėti, nes dažnas atvejis, kad vienokios ar kitokios alaus rūšys atvežamos, jos parduodamos ir vežamos kitos. Taip galima pražiopsoti labai neblogų egzempliorių.

Iš kitos pusės, dėl didelės gausos, kartais sunku išsirinkti ką paragauti. Importinis alus pasižymi ir aukštesne kaina, nei vidutinė alaus kaina. Todėl nesinori mokėti daugiau, o gauti mažiau nei tikėjaisi.

Tad didesnis dėmesys importiniam alui iš mano pusės bus skiriamas būtent dėl aukščiau paminėtų priežasčių. Kad atkreipčiau dėmesį į tai, kas pasirodys išties vertas paragavimo. Kad kartais perspėti, kas nevertas tos aukštos kainos. Kad žinoti, kuo gyva ne tik Lietuvos alaus rinka, bet ir į Lietuvą importuojamo alaus rinka.

Vienas iš agresyviausių šiuo metu rinkoje esančių žaidėjų yra Alaus gidas. Aš trumpai buvau užsiminęs apie juos rašydamas apie Žmogšalą. Iš ties jie išsiskyrė iš save pristatinėjančių importuotojų pasitikėjimu savimi, buvo vienodai apsirengę, neėmė iš ragaujančių žetonų, vaišino visus norinčius ne tik alumi, bet ir užkandžiais, ir nevengė skambių frazių. Tokių kaip: pasakykite šalį ir jos alaus mes turėsime.

Kada paskutinį kartą buvote užėję į Sanitex parduotuvę? Jei seniau nei trys mėnesiai, užeikite. Šiaip, dėl smalsumo, pažiūrėti kokį dėmesį jie rodo alui. Nežinau kodėl buvo pasirinktas būtent alus, bet jų vienodai atrodančių lentynų visumoje, alaus lentynos išsiskiria. Bent mano aplankytose parduotuvėse panaudotas tamsus medis ar jo imitacija, alus be kainų etikečių dar turi pilną aprašymą. Yra lankstinukų pasiskaitymui namuose.

Visą jų parduodamą asortimentą galima rasti internetiniame puslapyje. Tiesa, su naujienomis vėluojama, bet tam pasitarnauja FB puslapis. Jei entuziazmas bus išlaikytas, gal viskas bus ir gerai.

Šaldytuve jau šąla jų naujienos, tačiau pirmi pirkiniai buvo kur kas kuklesni. Pasirinkimą pirkti būtent tokį alų galiu paaiškinti tik tuo, kad tik užėjus ir pirmą kartą pamačius pasikeitusias lentynas pilnas nematyto alaus, buvo pasirinktas vokiškas alus su mintimi, kad jei bus niekam tikęs, tai bent bus tvarkingas.

IMG_4208-tilePasirinkau alaus daryklos Hirschbraeu verdamą alų.

Adlerkönig Urtyp Hell 4,7% ir Allgäuer Hüttenbier 5,2%, kaip ir tikėjausi buvo tvarkingi lageriukai. Silpnesnis pasirodė labai minkštas, gal net kreminis. Turėjo mažai skonio, netempė net Lietuvos standartinio lagerio viduriuko. Antrasis, stipresnis, jau buvo įsimintinesnio skonio, gėrėsi lengviau, poskonyje turėjo smagaus kartumo. Abu pasižymėjo skaidria, šviesiai gelsva spalva, tvarkinga, silpna puta. Ir abiejuose jautėsi medus. Tas saldumas viename gurkšnyje tiko, kitame jau erzino. Bet, galbūt, tik todėl, kad aš labai nemėgstu medaus aluje.

IMG_4214-tile

Weisser-Hirsch 5,2% – puikus, charakteringas, vokiškas kvietinukas. Aš kaskart stebiuosi, kaip lengvai susidoroja bet koks gamintojas su kvietiniu alumi Vokietijoje. Ir kaip sunku tai padaryti lietuviams. Spalva tokia kokia turi būti, drumstumas geras, puta tvarkinga. Aromate visa puokštė reikiamų kvapų. Bananai, kviečiai. Ką užuodi, tą gali išragauti. Ir ne ten kažkaip šokinėjant, o viskas vientisai sugulę ir labai lengvai geriasi. Nieko nei per daug, nei per mažai. Puiku.

Dunkler Hirsch 5,2%. Ir vėl tos pačios mintys. Kaip lietuviams nesigauna, o vokiečiams viskas kaip iš pypkės. Na ne visai viskas, bet daug geriau, nei Lietuvoje esantys tamsaus kvietinio nesusipratimai. Norėtųsi ne tokios skaidrios spalvos, kiek tvaresnės putos. Aromatas gerai nuteikiantis, salykliškas. Skonis pilnas, dominuoja salykliškumas, puikiai žaidžia deginto salyklo kartumas. Vis gi šiame aluje pasigedau stipresnio charakterio.

Tai toks tas pirmas susipažinimas su Alaus gido importuojamu alumi. Ne nuo to reikėjo pradėti, norint gerų įspūdžių, bet iš to ką jie importuoja geriau pradėti nuo čia, nes paskui sugrįžti prie tokio alaus tikrai nesinorės.

Written by Modestas

2015-05-12 at 09:00

Įrašyta kategorijoj Alus, Ragaujam, Vokietija

Tagged with , ,

Kepti sparneliai ir alus iš bačkutės

with 2 comments

Šiame bloge dar nė karto nerašiau apie alų kuris supiltas į 5l bačkutę. Tokių bačkučių pasirinkimas Lietuvoje negausus. Galima ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti. O ir kaina jų ne per akcijas dažną išgąsdina. Juk sumokėjus už tokią 60 lietuviškų pinigų, puslitris atsieina 6 litus. Tačiau, labai dažnai joms taikomos nuolaidos ir tada jos kainuoja nuo 25 iki 30 litų. Vieną tokį nukainavimą užmačiau ir aš, be to alus buvo nematytas iki tol, tad nusprendžiau nusipirkti. Kiek teko gerti iš tokių bačkučių, tai alus iš jos bėgdamas stipriai putoja. Kvietinio alaus puta standartiškai ir taip jau būna gera, gausi, smulki, tiršta, o iš bačkutės pribėgo taip, kad galėjai peiliu pjaustyti. Kaip jau minėjau, pirmą kartą rašau apie taip išpilstytą alų ir pirmą kartą tenka rašyti, kad alus nors ir vokiškas, bet netvarkingas. Iki šiol visada ragaujant vokišką alų sunku būdavo prikibti. Jis būdavo nuobodžiai tvarkingas su mažais niuansais. Licher Weisen 5,4% ne toks. Taurėje gan tamsios gelsvai rudos spalvos, kvape mažai užuominų į kvietinį alų. Skonis jo taip pat šiaip sau. Būna vaizdas išsiliejęs, tai taip pat ir šio alaus skonis. Kvietinis salykliškumas jaučiasi, tačiau jis pavandenijęs ir toks be vietos. Galiu tik pripažinti, kad šis kvietinis buvo prasčiausias iš mano ragautų.

Pirkdamas minėtą alų, tiksliau stovėdamas su juo eilėje prie kasos, pagalvojau, kad būtų visai gerai kažką pasigaminti prie tokio kiekio alaus ir smagiai pavakaroooot. Nesenai buvo žiūrėti Virtuvės mitų griovėjai (berods taip jie vadinasi). Jie gamino sparnelius. Nusikosėjau receptą iš jų ir apie jį dabar papasakosiu.

Aš tikrai nepretenduoju į kulinarinių blogų aukštumas, kur surašyti receptai arbatinio šaukštelio tikslumu. Mane tokie dalykai nervina. Juk neimi šaukštelio ir nepili 2/3 šaukštelio druskos, 8/15 šaukštelio vidutiniško smulkumo pipirų ir t.t. Nežinau, kaip Jūs, bet aš virtuvėje viską darau vyriškai. Darykit ir Jūs taip, bus daug skaniau 🙂

Čia surašyti kiekiai gali skirtis. Tiesiog proporcingai viską sumažinkite arba padidinkite. Taigi, imam 2 kg. vištos sparnelių, verčiam juos į kriauklę. Šalia kriauklės pasidedam nemažą indą, kad visas kriauklėje esantis turinys tilptų ir dar galėtume viską gerai po to išmaišyti. Sparnelius nuplauname po šaltu vandeniu ir dedame į indą. Imam keturias vidutinio dydžio kriaušes. Jas aš pjoviau į tris dalis. Na taip pakankamai stambiai. Tada taip pat stambiai supjaustome tris galvas svogūnų. Ant visko gausiai pilame vištienos prieskonių, kmynų. Imam į ranką lauro lapų. Kiek? Na kaip čia Jums pasakyti. Jei lapai stambesni, gal 10. Jei smulkesni – 15. O jei yra ir tokių ir tokių? Nesąmonė. Kaip ir sakiau, neįmanoma pasakyti kiek, ko dėti tiksliai, Jūs turite jausti. Jei nejaučiate, deja, turiu Jus nuvilti, Jums ne vieta virtuvėje. Taigi, lauro lapai paimti, juos tarp delnų sutrinam. Pakankamai smulkiai, bet iki miltų trinti nereikia. Visus juos beriame ten pat. Tada imame raudonojo vyno acto. Jo galima nusipirkti bet kuriame prekybos centre. Jei nerandate ten, galima tada jo nusipirkti krautuvėlėse, kuriose pilsto aliejų. Be to, jis ten pigesnis. Tiesa, aš būtent tokioje radau raudonojo vyno actą apelsinų skonio. Tokį ir naudojau. Stop. Čia truputį reikia dėmesio. Su actu atsargiai, jo nepadauginkite. Na taip šliukšt šliukšt ir užtenka, nes jo padauginus ir suvalgius daugiau nei tris sparnelius, į tokį patiekalą vėliau bus sunku žiūrėti be šleikštulio. Na ir dar vienas pabarstymas. Tam imam cukraus su pavadinimu Demerara ir beriam negailėdami. Na ne kilogramą, bet ir ne žiupsnelį. Gal tinka ir kitas rudasis cukrus, bet aš naudojau šitą. Jo taip pat prekybos centruose pilna. Na va su pabarstymais ir baigta. Atsiraitojat rankoves ir neriat į sparnelius. Viską reikia gerai išmaišyti. Išmaišius nepamirškite nusiplauti rankų. Taip, kas toliau. O toliau yra du keliai. Indą su sparneliais galite kažkuo uždengti ir įdėti į šaldytuvą pasimarinuoti arba galite kepti iškarto. Imam blėką (mūsuose taip vadina tą kepimo daiktą, kuriame viską kepame), išklojame jį folija. Visą turinį verčiame lauk ir gražiai paskirstome. Pasistenkite, kad ta sparnelio dalis, kur daugiausia kaulų ir yra smulkiausia nežiūrėtų į viršų. Kepant ten greičiausiai keps ir gale liks tik nevalgomas džiuvėsis, jei ne nuodėgulys. Na ir viskas. Šaunam į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepam. Kiek laiko kepam? Kaip tai kiek? Tol kol iškeps 🙂 Skanaus.

Written by Modestas

2012-11-21 at 10:33

Įrašyta kategorijoj Alus, Prie alaus, Ragaujam, Vokietija

Tagged with , , , ,

Oktoberfest – tiesiai į namus!

with 5 comments

Jei ne Regis iš Tikro alaus blogų  fermos, šio įrašo turbūt nebūtų. Būtent Regis man priimtiniausiai rašo apie alų, man tinka ir patinka jo rašymo kultūra. Todėl jo įrašų nepraleidžiu pro akis, neatidedu jo įrašų tam laikui, kai turėsiu laiko ir perskaitysiu. Kuomet jis savo įraše parekomendavo paragauti Paulaner Oktoberfest Bier, tokios rekomendacijos pro akis praleisti negalėjau.

Didžiuosiuose prekybos centruose šio alaus neieškokite, jį rasite tik Vynotekose.

Nedaugžodžiaujant pilam į taurę. Taurėje šviesios gintarinės spalvos alus, kurį uždengia tvarkinga, ilgai besilaikanti, smulkių burbuliukų tiršta puta. Ragaudamas skaičiau kažką internete apie duoną. Nežinau ar todėl, ar išties alus tai turi, bet užsiuodė duonos silpnas kvapas. Prieš ragaujant teko pasiieškoti kas per alaus stilius yra tas Marzen. Pasirodo, tai sezoninis alus, kurio alkoholio kiekis yra padidintas arba jis yra stipriau apyniuotas (čia taip abstrakčiai kalbant). Šiam būtent pritaikytas pirmasis variantas. Tačiau ragaujant apie jokį alkoholio pojūtį net kalbos negali būti. Tai lengvai besigeriantis, lengvai karbonizuotas (kažkaip į šitą dalyką daug dažniau atkreipiu dėmesį tik ragaudamas užsienietiškas alaus rūšis), lengvai salykliškas alus. Na ir žinoma prieskonis, kurį sukuria alaus mielės, nes tokio prieskonio neišgausi nei su salyklais, nei su apyniais. Poskonyje pasijunta lengvas kartumas. Toks koks ir turi būti. Ir viskas šiame aluje taip kaip turi būti.

Paragavus belieka padėkoti už rekomendaciją.

Written by Modestas

2012-11-11 at 01:33

Įrašyta kategorijoj Alus, Ragaujam, Vokietija

Tagged with , , , , ,

Lauktuvės iš Suomijos, Slovakijos ir… Vilniaus

with 2 comments

Kaip smagu gauti kažką lauktuvių. Didelis dėkui Rositai, Linai ir man pačiam 🙂 Vieną buteliuką parsivežiau sau iš Vilniaus ir kas pasakys, kad ne lauktuvės?

Suklainen Tumma Lager 4,7%

Alutis atkeliavęs iš Suomijos, o iš šios šalies alaus dar neteko ragauti, lyginti nėra su kuo. Šalia buvo įpilta į taurę Lokio tamsaus nefiltruoto, tai spalva beveik identiška. Gal kiek tamsesnė pastarojo. Putos, kaip kvapo, beveik nėra. Alus lengvas, skaniai geriasi, gal kiek daugokai angliarūgštės. Tikiuosi Suomijoje yra geresnio, daug geresnio alaus.

.

.

Gemer Stadard 3,1%

Dar vienas slovakiškas silpnas alus, kurį tenka ragauti. Tiesa, tokio silpno ragauti neteko. Jaučiamas nealkoholinio alaus skonis. Spalva gelsva, vandeninga. Jaučiamas lengvas apynių aromatas. Na, tiksliau tas kvapas tik primena apynius. Atrodo, kad alus per daug užgazuotas, bet gurkštelėjus dar nespėjus apie angliarūgštę pagalvoti, ji ima ir dingsta.

.

.

Neuschwansteiner 5,2%

Vilniaus alus ne tik gamina ir pardavinėja alų, bet pradėjo alų ir importuoti. Kituose miestuose, nei Vilnius jų importinio alaus matyti neteko, tad ir pavadinau jį lauktuvėmis. Įdomu buvo kokį alų jie pasirinko, nes plačiau niekur internete žinia apie tai nepasklido. Dažniausiai apie gerą arba bent geresnį alų info karts nuo karto kažkur išlenda, todėl išankstinė nuomonė buvo, kad alus turbūt ne koks. Pardavėjo pasiteiravus, koks tai alus, buvo atsakyta – geras. Į lėkštą atsakymą, sekė toks pats klausimas – kodėl? Nes vokiškas – išgirdau. Daugiau klausinėti nebemačiau prasmės. Pats alus vokiško vardo nepateisino. Be kvapo, putos. Negražios, rudos spalvos. Skonis… toks neišraiškingas, kad jį apibūdinti net žodžių nėra.

Written by Modestas

2011-03-23 at 22:24

Eksperimentinis testukas

leave a comment »

Taigi, sklindant gandams, kad atvežtinis alus pas mus daug blogesnis, nei jo analogas gimtinėje, nutariau aš pasibandyti pats. Iš pablūdijimo po Vokietiją parsivežiau aš Paulaner Hefe-Weisbier, o taip pat puikiai žinau, kad tokio galima nusipirkti ten, kur apie viską pagalvota. Nubimbinėju aš iki ten, parsitempiu butelaitį namo, viską susikraunu ant laboratoriniu tapusio savo arbatinio staliuko ir pradedu eksperimentą 🙂 Atsidarau, įsipilu, žiūrinėju, uostinėju. Tai ką perduoda man akys ir ausys yra tiesiog identiška. Net puta atrodo taip pat. Paragauju tiek vieno buteliuko turinio, tiek kito, nu neatskirsi kur kas, nors tu ką. Man pasidaro aišku, kad bent su Paulaneriu galima būt ramiam jį perkant Lietuvėlėje.

Išvada: greičiau rasit skirtumų tarp tam pačiam prekybos centre pirktų dviejų utenos alaus butelių, nei tarp Lietuvoje ir Vokietijoje pirktų Paulanerių…

Written by Modestas

2010-02-24 at 00:00

Įrašyta kategorijoj Degustacijos, eksperimentai, Lietuva, Vokietija

Tagged with , ,

%d bloggers like this: