Archive for the ‘Vokietija’ Category
Alaus gidas. Pirma pažintis
Turbūt niekas nesiginčys, kad paskutiniu metu Lietuvos alaus rinkoje pastebimas alaus importuotojų didelis aktyvumas. Jie ne tik įveža alų, tačiau ir labai neblogai komunikuoja su vartotoju. Nebeapsiribojama tik pigaus alaus importu. Nebeužtenka tik atvežti ir nustatyti parduotuves paletėmis su akcijinėmis kainomis. Importuotojai išmoko pristatyti savo atvežamą alų, išmoko juo sudominti, paaiškinti kodėl jį veža ir kodėl jis pirkėjui turėtų būti įdomus.
Vien vizualaus pristatymo medijose taip pat nebeužtenka. Atidaromi barai, alaus parduotuvės. Veržiamasi į restoranus, ne nuosavus barus, neapsiribojama buteliniu variantu, stengiamasi pilstyti vieną ar kelias rūšis.
Ir šis visas dalykas vertas dėmesio. Tai reikia stebėti, nes dažnas atvejis, kad vienokios ar kitokios alaus rūšys atvežamos, jos parduodamos ir vežamos kitos. Taip galima pražiopsoti labai neblogų egzempliorių.
Iš kitos pusės, dėl didelės gausos, kartais sunku išsirinkti ką paragauti. Importinis alus pasižymi ir aukštesne kaina, nei vidutinė alaus kaina. Todėl nesinori mokėti daugiau, o gauti mažiau nei tikėjaisi.
Tad didesnis dėmesys importiniam alui iš mano pusės bus skiriamas būtent dėl aukščiau paminėtų priežasčių. Kad atkreipčiau dėmesį į tai, kas pasirodys išties vertas paragavimo. Kad kartais perspėti, kas nevertas tos aukštos kainos. Kad žinoti, kuo gyva ne tik Lietuvos alaus rinka, bet ir į Lietuvą importuojamo alaus rinka.
Vienas iš agresyviausių šiuo metu rinkoje esančių žaidėjų yra Alaus gidas. Aš trumpai buvau užsiminęs apie juos rašydamas apie Žmogšalą. Iš ties jie išsiskyrė iš save pristatinėjančių importuotojų pasitikėjimu savimi, buvo vienodai apsirengę, neėmė iš ragaujančių žetonų, vaišino visus norinčius ne tik alumi, bet ir užkandžiais, ir nevengė skambių frazių. Tokių kaip: pasakykite šalį ir jos alaus mes turėsime.
Kada paskutinį kartą buvote užėję į Sanitex parduotuvę? Jei seniau nei trys mėnesiai, užeikite. Šiaip, dėl smalsumo, pažiūrėti kokį dėmesį jie rodo alui. Nežinau kodėl buvo pasirinktas būtent alus, bet jų vienodai atrodančių lentynų visumoje, alaus lentynos išsiskiria. Bent mano aplankytose parduotuvėse panaudotas tamsus medis ar jo imitacija, alus be kainų etikečių dar turi pilną aprašymą. Yra lankstinukų pasiskaitymui namuose.
Visą jų parduodamą asortimentą galima rasti internetiniame puslapyje. Tiesa, su naujienomis vėluojama, bet tam pasitarnauja FB puslapis. Jei entuziazmas bus išlaikytas, gal viskas bus ir gerai.
Šaldytuve jau šąla jų naujienos, tačiau pirmi pirkiniai buvo kur kas kuklesni. Pasirinkimą pirkti būtent tokį alų galiu paaiškinti tik tuo, kad tik užėjus ir pirmą kartą pamačius pasikeitusias lentynas pilnas nematyto alaus, buvo pasirinktas vokiškas alus su mintimi, kad jei bus niekam tikęs, tai bent bus tvarkingas.
Pasirinkau alaus daryklos Hirschbraeu verdamą alų.
Adlerkönig Urtyp Hell 4,7% ir Allgäuer Hüttenbier 5,2%, kaip ir tikėjausi buvo tvarkingi lageriukai. Silpnesnis pasirodė labai minkštas, gal net kreminis. Turėjo mažai skonio, netempė net Lietuvos standartinio lagerio viduriuko. Antrasis, stipresnis, jau buvo įsimintinesnio skonio, gėrėsi lengviau, poskonyje turėjo smagaus kartumo. Abu pasižymėjo skaidria, šviesiai gelsva spalva, tvarkinga, silpna puta. Ir abiejuose jautėsi medus. Tas saldumas viename gurkšnyje tiko, kitame jau erzino. Bet, galbūt, tik todėl, kad aš labai nemėgstu medaus aluje.
Weisser-Hirsch 5,2% – puikus, charakteringas, vokiškas kvietinukas. Aš kaskart stebiuosi, kaip lengvai susidoroja bet koks gamintojas su kvietiniu alumi Vokietijoje. Ir kaip sunku tai padaryti lietuviams. Spalva tokia kokia turi būti, drumstumas geras, puta tvarkinga. Aromate visa puokštė reikiamų kvapų. Bananai, kviečiai. Ką užuodi, tą gali išragauti. Ir ne ten kažkaip šokinėjant, o viskas vientisai sugulę ir labai lengvai geriasi. Nieko nei per daug, nei per mažai. Puiku.
Dunkler Hirsch 5,2%. Ir vėl tos pačios mintys. Kaip lietuviams nesigauna, o vokiečiams viskas kaip iš pypkės. Na ne visai viskas, bet daug geriau, nei Lietuvoje esantys tamsaus kvietinio nesusipratimai. Norėtųsi ne tokios skaidrios spalvos, kiek tvaresnės putos. Aromatas gerai nuteikiantis, salykliškas. Skonis pilnas, dominuoja salykliškumas, puikiai žaidžia deginto salyklo kartumas. Vis gi šiame aluje pasigedau stipresnio charakterio.
Tai toks tas pirmas susipažinimas su Alaus gido importuojamu alumi. Ne nuo to reikėjo pradėti, norint gerų įspūdžių, bet iš to ką jie importuoja geriau pradėti nuo čia, nes paskui sugrįžti prie tokio alaus tikrai nesinorės.
Kepti sparneliai ir alus iš bačkutės
Šiame bloge dar nė karto nerašiau apie alų kuris supiltas į 5l bačkutę. Tokių bačkučių pasirinkimas Lietuvoje negausus. Galima ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti. O ir kaina jų ne per akcijas dažną išgąsdina. Juk sumokėjus už tokią 60 lietuviškų pinigų, puslitris atsieina 6 litus. Tačiau, labai dažnai joms taikomos nuolaidos ir tada jos kainuoja nuo 25 iki 30 litų. Vieną tokį nukainavimą užmačiau ir aš, be to alus buvo nematytas iki tol, tad nusprendžiau nusipirkti. Kiek teko gerti iš tokių bačkučių, tai alus iš jos bėgdamas stipriai putoja. Kvietinio alaus puta standartiškai ir taip jau būna gera, gausi, smulki, tiršta, o iš bačkutės pribėgo taip, kad galėjai peiliu pjaustyti. Kaip jau minėjau, pirmą kartą rašau apie taip išpilstytą alų ir pirmą kartą tenka rašyti, kad alus nors ir vokiškas, bet netvarkingas. Iki šiol visada ragaujant vokišką alų sunku būdavo prikibti. Jis būdavo nuobodžiai tvarkingas su mažais niuansais. Licher Weisen 5,4% ne toks. Taurėje gan tamsios gelsvai rudos spalvos, kvape mažai užuominų į kvietinį alų. Skonis jo taip pat šiaip sau. Būna vaizdas išsiliejęs, tai taip pat ir šio alaus skonis. Kvietinis salykliškumas jaučiasi, tačiau jis pavandenijęs ir toks be vietos. Galiu tik pripažinti, kad šis kvietinis buvo prasčiausias iš mano ragautų.
Pirkdamas minėtą alų, tiksliau stovėdamas su juo eilėje prie kasos, pagalvojau, kad būtų visai gerai kažką pasigaminti prie tokio kiekio alaus ir smagiai pavakaroooot. Nesenai buvo žiūrėti Virtuvės mitų griovėjai (berods taip jie vadinasi). Jie gamino sparnelius. Nusikosėjau receptą iš jų ir apie jį dabar papasakosiu.
Aš tikrai nepretenduoju į kulinarinių blogų aukštumas, kur surašyti receptai arbatinio šaukštelio tikslumu. Mane tokie dalykai nervina. Juk neimi šaukštelio ir nepili 2/3 šaukštelio druskos, 8/15 šaukštelio vidutiniško smulkumo pipirų ir t.t. Nežinau, kaip Jūs, bet aš virtuvėje viską darau vyriškai. Darykit ir Jūs taip, bus daug skaniau 🙂
Čia surašyti kiekiai gali skirtis. Tiesiog proporcingai viską sumažinkite arba padidinkite. Taigi, imam 2 kg. vištos sparnelių, verčiam juos į kriauklę. Šalia kriauklės pasidedam nemažą indą, kad visas kriauklėje esantis turinys tilptų ir dar galėtume viską gerai po to išmaišyti. Sparnelius nuplauname po šaltu vandeniu ir dedame į indą. Imam keturias vidutinio dydžio kriaušes. Jas aš pjoviau į tris dalis. Na taip pakankamai stambiai. Tada taip pat stambiai supjaustome tris galvas svogūnų. Ant visko gausiai pilame vištienos prieskonių, kmynų. Imam į ranką lauro lapų. Kiek? Na kaip čia Jums pasakyti. Jei lapai stambesni, gal 10. Jei smulkesni – 15. O jei yra ir tokių ir tokių? Nesąmonė. Kaip ir sakiau, neįmanoma pasakyti kiek, ko dėti tiksliai, Jūs turite jausti. Jei nejaučiate, deja, turiu Jus nuvilti, Jums ne vieta virtuvėje. Taigi, lauro lapai paimti, juos tarp delnų sutrinam. Pakankamai smulkiai, bet iki miltų trinti nereikia. Visus juos beriame ten pat. Tada imame raudonojo vyno acto. Jo galima nusipirkti bet kuriame prekybos centre. Jei nerandate ten, galima tada jo nusipirkti krautuvėlėse, kuriose pilsto aliejų. Be to, jis ten pigesnis. Tiesa, aš būtent tokioje radau raudonojo vyno actą apelsinų skonio. Tokį ir naudojau. Stop. Čia truputį reikia dėmesio. Su actu atsargiai, jo nepadauginkite. Na taip šliukšt šliukšt ir užtenka, nes jo padauginus ir suvalgius daugiau nei tris sparnelius, į tokį patiekalą vėliau bus sunku žiūrėti be šleikštulio. Na ir dar vienas pabarstymas. Tam imam cukraus su pavadinimu Demerara ir beriam negailėdami. Na ne kilogramą, bet ir ne žiupsnelį. Gal tinka ir kitas rudasis cukrus, bet aš naudojau šitą. Jo taip pat prekybos centruose pilna. Na va su pabarstymais ir baigta. Atsiraitojat rankoves ir neriat į sparnelius. Viską reikia gerai išmaišyti. Išmaišius nepamirškite nusiplauti rankų. Taip, kas toliau. O toliau yra du keliai. Indą su sparneliais galite kažkuo uždengti ir įdėti į šaldytuvą pasimarinuoti arba galite kepti iškarto. Imam blėką (mūsuose taip vadina tą kepimo daiktą, kuriame viską kepame), išklojame jį folija. Visą turinį verčiame lauk ir gražiai paskirstome. Pasistenkite, kad ta sparnelio dalis, kur daugiausia kaulų ir yra smulkiausia nežiūrėtų į viršų. Kepant ten greičiausiai keps ir gale liks tik nevalgomas džiuvėsis, jei ne nuodėgulys. Na ir viskas. Šaunam į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepam. Kiek laiko kepam? Kaip tai kiek? Tol kol iškeps 🙂 Skanaus.
Oktoberfest – tiesiai į namus!
Jei ne Regis iš Tikro alaus blogų fermos, šio įrašo turbūt nebūtų. Būtent Regis man priimtiniausiai rašo apie alų, man tinka ir patinka jo rašymo kultūra. Todėl jo įrašų nepraleidžiu pro akis, neatidedu jo įrašų tam laikui, kai turėsiu laiko ir perskaitysiu. Kuomet jis savo įraše parekomendavo paragauti Paulaner Oktoberfest Bier, tokios rekomendacijos pro akis praleisti negalėjau.
Didžiuosiuose prekybos centruose šio alaus neieškokite, jį rasite tik Vynotekose.
Nedaugžodžiaujant pilam į taurę. Taurėje šviesios gintarinės spalvos alus, kurį uždengia tvarkinga, ilgai besilaikanti, smulkių burbuliukų tiršta puta. Ragaudamas skaičiau kažką internete apie duoną. Nežinau ar todėl, ar išties alus tai turi, bet užsiuodė duonos silpnas kvapas. Prieš ragaujant teko pasiieškoti kas per alaus stilius yra tas Marzen. Pasirodo, tai sezoninis alus, kurio alkoholio kiekis yra padidintas arba jis yra stipriau apyniuotas (čia taip abstrakčiai kalbant). Šiam būtent pritaikytas pirmasis variantas. Tačiau ragaujant apie jokį alkoholio pojūtį net kalbos negali būti. Tai lengvai besigeriantis, lengvai karbonizuotas (kažkaip į šitą dalyką daug dažniau atkreipiu dėmesį tik ragaudamas užsienietiškas alaus rūšis), lengvai salykliškas alus. Na ir žinoma prieskonis, kurį sukuria alaus mielės, nes tokio prieskonio neišgausi nei su salyklais, nei su apyniais. Poskonyje pasijunta lengvas kartumas. Toks koks ir turi būti. Ir viskas šiame aluje taip kaip turi būti.
Paragavus belieka padėkoti už rekomendaciją.
Lauktuvės iš Suomijos, Slovakijos ir… Vilniaus
Kaip smagu gauti kažką lauktuvių. Didelis dėkui Rositai, Linai ir man pačiam 🙂 Vieną buteliuką parsivežiau sau iš Vilniaus ir kas pasakys, kad ne lauktuvės?
Alutis atkeliavęs iš Suomijos, o iš šios šalies alaus dar neteko ragauti, lyginti nėra su kuo. Šalia buvo įpilta į taurę Lokio tamsaus nefiltruoto, tai spalva beveik identiška. Gal kiek tamsesnė pastarojo. Putos, kaip kvapo, beveik nėra. Alus lengvas, skaniai geriasi, gal kiek daugokai angliarūgštės. Tikiuosi Suomijoje yra geresnio, daug geresnio alaus.
.
.
Dar vienas slovakiškas silpnas alus, kurį tenka ragauti. Tiesa, tokio silpno ragauti neteko. Jaučiamas nealkoholinio alaus skonis. Spalva gelsva, vandeninga. Jaučiamas lengvas apynių aromatas. Na, tiksliau tas kvapas tik primena apynius. Atrodo, kad alus per daug užgazuotas, bet gurkštelėjus dar nespėjus apie angliarūgštę pagalvoti, ji ima ir dingsta.
.
.
Vilniaus alus ne tik gamina ir pardavinėja alų, bet pradėjo alų ir importuoti. Kituose miestuose, nei Vilnius jų importinio alaus matyti neteko, tad ir pavadinau jį lauktuvėmis. Įdomu buvo kokį alų jie pasirinko, nes plačiau niekur internete žinia apie tai nepasklido. Dažniausiai apie gerą arba bent geresnį alų info karts nuo karto kažkur išlenda, todėl išankstinė nuomonė buvo, kad alus turbūt ne koks. Pardavėjo pasiteiravus, koks tai alus, buvo atsakyta – geras. Į lėkštą atsakymą, sekė toks pats klausimas – kodėl? Nes vokiškas – išgirdau. Daugiau klausinėti nebemačiau prasmės. Pats alus vokiško vardo nepateisino. Be kvapo, putos. Negražios, rudos spalvos. Skonis… toks neišraiškingas, kad jį apibūdinti net žodžių nėra.
Eksperimentinis testukas
Taigi, sklindant gandams, kad atvežtinis alus pas mus daug blogesnis, nei jo analogas gimtinėje, nutariau aš pasibandyti pats. Iš pablūdijimo po Vokietiją parsivežiau aš Paulaner Hefe-Weisbier, o taip pat puikiai žinau, kad tokio galima nusipirkti ten, kur apie viską pagalvota. Nubimbinėju aš iki ten, parsitempiu butelaitį namo, viską susikraunu ant laboratoriniu tapusio savo arbatinio staliuko ir pradedu eksperimentą 🙂 Atsidarau, įsipilu, žiūrinėju, uostinėju. Tai ką perduoda man akys ir ausys yra tiesiog identiška. Net puta atrodo taip pat. Paragauju tiek vieno buteliuko turinio, tiek kito, nu neatskirsi kur kas, nors tu ką. Man pasidaro aišku, kad bent su Paulaneriu galima būt ramiam jį perkant Lietuvėlėje.
Išvada: greičiau rasit skirtumų tarp tam pačiam prekybos centre pirktų dviejų utenos alaus butelių, nei tarp Lietuvoje ir Vokietijoje pirktų Paulanerių…