Trumpa pažintis su nepriklausomų mažųjų alaus gamintojų asociaciją

Paskutiniame įraše užsiminiau, kad Putoja alaus festyvalyje teko pabendrauti apie nepriklausomų mažųjų alaus gamintojų asociaciją. Tiesa pasakius kol aš ją tokią suradau internetuose užtruko laiko, nes yra tų asociacijų prikurta nemažai. Yra mažųjų, yra smulkiųjų ir visokių kitokių aludarių asociacijų. Ir jei ne Dundulio ar Sakiškių vardas ir gandas, kad jie įkūrė asociaciją, net nebūtų idomu dar viena asociacija ir jos (ne)veikla.

Nepriklausomų mažųjų alaus gamintojų asociacija apjungia tokius narius kaip Apynys, Daujotų alaus darykla, Dundulis, Kuro aparatūra, Leičių bravoras, Pilialaukio alaus darykla, Sakiškės, darykla „Su puta“, Tores bravoras ir Vasaknų dvaro varykla. Jos vadovas Gintaras Bingelis. Būtent Gintaras sutiko skirti man porą minučių savo laiko atsitraukęs nuo jo pečius spaudusių organizacinių reikalų Putoja festivalyje.

• Kam reikalinga dar viena asociacija,- tiesiai šviesiai paklausiau Gintaro.
• Tokios Lietuvoje nebuvo, matėm tam poreikį. Susivienijusių aludarių balsas geriau girdimas, yra daug veiklos sričių kur vienas aludaris negali išspręsti.
• Ar galėtumėte pasidalinti, kokie pagrindiniai tikslai keliami asociacijai?
• Visų pirma suvienyti ir atstovauti nepriklausomus gamintojus. Turim Lietuvoje įstatymus, kuriuos visi puikiai žinome. Jie yra diskriminuojantys mažuosius aludarius ir juos pakeisti reikia tokių asociacijų kaip mūsų. Kitas dalykas, yra padėti aludariams su pardavimais į kitas šalis. Tarkim nesenai Lietuvoje lankėsi Japonijos delagacija, tokios šalies verslininkai tikrai nevažinės po mažas alaus daryklas ir neieškos produktų. Tačiau kaip asociacija mes jau turime ką pasiūlyti, mūsų vienijamų aludarių krepšelis išties didelis. Taip pat tokios atrodytų smulkios, bet labai svarbios detalės kaip etikečių pritaikymas, pakuotės atitikimas ir kiti dalykai yra būtent tas mūsų darbas.
• Jūs deklaruojate, kad asociacijos narių gaminamam produktui priekaištų dėl kokybės negali būti, už tai yra garantuojama. Ar tai reiškia, kad tie, kurie nepriklauso jūsų asociacijai gamina nekokybišką produktą?
• Ne, jokiais būdais. Mes nesakome, kad jei mums nepriklauso, reiškiasi nekokybiškas. Mes sakome, kad už savo narius mes galime atsakyti ir užtikrinti dėl kokybės. Jei kiti gamintojai nėra mūsų nariai, tai ne dėl to, kad neatitinka kokybinių reikalavimų, tam yra kitos priežastys. Planuojame žymėti savo asociacijos narių produkciją mūsų ženklu, kas bus kaip kokybės ženklas ir vartotojas galės būti tikras, kad taip paženklintas produktas yra kokybiškas.

Tai tokia buvo trumpa pažintis su nepriklausomų mažųjų alaus gamintojų asociacija ir jos vadovu Gintaru Bingeliu. Asociacija rengė berods kelis kartus tokį renginį kaip „Aludarystės kultūros dienos“, kuris vyko Paupio turguje. Nuotraukomis iš šio renginio esu pasidalinęs savo FB paskyroje. Daugiau matomos veiklos kaip ir nesimatė ir nesigirdėjo. Jei kažką nugirsiu, pasidalinsiu, o dabar lieka tik stebėti kaip mažieji mušasi su didžiaisiais ir su valstybe. Sunku jiems, bet gal ateis šventė ir į jų kiemą.

Moterys lietuviškoje alaus scenoje

Idėja šiam įrašui užgimė dar praėjusių metų žiemos pradžioje, kai “Vingiu Dubingiu” aludės šinkorius Tomas pasiūlė parašyti apie moteris lietuviškoje alaus scenoje. Iš vienos pusės, atrodo, moterų dirbančių su alumi nėra daug. Tačiau taip gali atrodyti dėl įprasto vyriškos lyties atstovų dominavimo ir apskritai dėl stereotipų, jog alus – vyrų gėrimas.

Taigi, mintis vis sukosi galvoje ir pagaliau šiandien ji tapo kūnu. Ir tai yra šio blogo sveikinimas su Tarptautine moters diena.

Aldona Udrienė                    edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Kuomet vykau į šalia Pakruojo esantį Jovarų kaimą susitikti su aludare Aldona Udriene buvo nuostabi besibaigiančios žiemos diena. Visą laiką švietė saulė ir žiemos niūrumą buvo pakeitęs pavasarinis lengvumas.

Nors su Aldona matėmės pirmą kartą, buvau pasitiktas kaip senas geras pažįstamas.

Iš kart buvau pakviestas prie stalo, kurio puikavosi didelis varškės sūris, padėtas ant gaidžio galva puoštos medinės lentelės. Greitai prieš mane atsirado ir didelis puodelis karštos kavos.

“Esu paprasta kaimo bobelė, kuri verda alų“ – juokdamasi pokalbį pradeda Aldona. Ji ne kartą kalbėdama paneigs savo šiuos žodžius, nes jos pasakojamos istorijos ir gyvenimiškos patirtys paprastumu nė iš tolo nekvepia.

“Mano tėvuks buvo paprastas valstietis, gabus žmogus, mokėjo keturias kalbas, daug dirbo ir tuo pačiu metu buvo labai geras aludaris ir giedorius, – apie pažintį su alumi pasakoja aludarė. – Anksčiau, numirus žmogui, pirmiausiai eidavo pas aludarį, o ne pas kleboną, nes reikėdavo alų padaryt. O mano tėvuks tose pačiose laidotuvėse dar ir pagiedodavo. Daug kas sako, kad yra mamos vaikas, ir yra tėvo vaikas. Tai aš gal buvau labiau linkus į tėvo pusę. Dar keturių metų, pamenu, leisdavo tėvuks man kartu su juo būti, kai jis alų virdavo. Man labai patikdavo tie visi mediniai kubilai, ten ta volė, tie tekinimai. Pakišu puodelį, misos paragauju.

Pamenu, buvo Sekminės, suvažiavo visa giminė iš mamos pusės. Būdavo tais laikais dviejų galų seklyčia ir viduryje kamara. Joje buvo asla, grindų nebuvo, stovėjo rėčka, pridėta šiaudų ir višta perėjo viščiukus. Šalia stovėjo alaus bačka ir taip nutiko, kad medinį volą iššovė, o niekas pažiūrėt taip ir nenuėjo. Višta gert norėjo, nutūpė nuo kiaušinių, prigėrė alaus ir užmigo. Kuomet atėjo alaus prisileisti ir rado vištą gulinčią, buvo visiems strioko, kad dabar nebus kam viščiukus išperėt. Kuomet suprato, kad višta gyva ir tik alaus prisigėrus miega, paėmė ją už pakarpos, užtupdė ant kiaušinių ir paliko miegot. Višta vėliau išperino tuos viščiukus ir viskas gerai baigėsi.

Įvairioms šventėms aš alaus pati visada išsivirdavau. Bačkelę prasivirt nesunku, bet, kad tapsiu aludare niekada negalvojau. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mano sūnus grįžo iš armijos ir pasiūlė pradėti virti alų. Iš pradžių aš buvau labai prieš šitą siūlymą. Vėliau nusileidau, nuvažiavome į Žemės ūkio ministeriją, užpildėme popierius, gavome licenciją gaminti alų. Nelegaliai alaus nevirėme nė dienos. Taip nuo 1995 metų ir verdame alų.“

Ant stalo šeimininkė atneša kepeninės, pagamintos iš avies, kuri auginama sūnaus ūkyje. Ant stalo atkeliauja ir bebrienos dešra bei pačios specialiai pagaminti agurkai.

Aludarė papasakoja apie savo anūką, apie norą, kad jis perimtų verslą. Džiaugiasi, kad anūkas neseniai baigė aludario kursus, pradės dirbti darykloje. Su dideliu pasididžiavimu pasakoja, kad jau turi ir proanūkių.

Pasakojant įvairias savo gyvenimo istorijas, Aldona vis perbėga į neseniai aplankytą Ameriką. Moteris labai džiaugiasi, kad būdama tokio amžiaus ryžosi tokiai kelionei.

“Bijojau šios kelionės, nežinojau ar atlaikysiu skrydį, bet viskas pavyko puikiai. Tuo metu, kai mes ten lankėmės vyko rinkimai, – pasakoja ir rodo parsivežtą žurnalą su išrinktojo prezidento karikatūra ant viršelio. – Mes išvirėm ten alų, aš aplankiau 15 alaus daryklų, buvau priimta kaip žvaigždė, visur mane vežiojo, vedžiojo, pristatinėjo. Buvo nepaprastai įdomu. Už visa tai reikėtų dėkoti Lietuvos garbės konsulei Filadelfijoje Krista Bard. Sutikau labai daug įdomių žmonių, įsimintinas susitikimas buvo su vienu profesoriumi, kuris universitete dėsto alaus kultūrą. Reikia labai padėkoti Vidmantui Laurinavičiui, kuris mane, seną žmogų, ryžosi palydėti į kelionę, prižiūrėjo mane.“

Paklausta apie stereotipus, kad moterims alaus pasaulyje ne vieta, Aldona kiek pagalvojusi atsakė, kad jai su tokiais susidurti neteko. Ir priduria, kad JAV netgi teko susitikti su moterų alaus mėgėjų draugijos atstovėmis.

Istorijos atrodo niekada nesibaigs, o svečiuotis negali visą dieną, tad pakylam ir einam apžiūrėti bravoro. Šalia namo esančiame priestate įkurta darykla, firminė parduotuvė, degustacinė salė, kuri tarnauja ir kaip savotiškas muziejus. Darbšti aludarė, moteris, čia viską prižiūri pati. Kartais pavargsta taip, kad nori viską mesti, kartais džiaugiasi, kad pasiekta tiek daug ir Jovarų alaus vardas yra žinomas.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė                      edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Praėjusių metų vasarą Klaipėdoje teko susitikti su Igne ir Pauliumi, kurie yra blogo Bread and Beer autoriai. Tiesa, tuo metu aš galvojau – net gi buvau šventai įsitikinęs – kad rašo Paulius, o Ignė tik būna šalia ir paragauja alaus. To susitikimo metu sužinojau, kad taip nėra. Teksto ir visa ko kito autorė yra pati Ignė.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė ne tik rašo apie alų, bet ir apie maistą – ji yra Ignės puodas autorė. Gyvenime ji vertėjauja, rašo tekstus. Pora gyvena ramiame ir gražiame mieste – Gargžduose.

“Per mano vyrą Paulių, – atsako Ignė, paklausta, kaip alus atsirado jos gyvenime. – Dar ankstyvoje jaunystėje aš alaus nemėgau. Ir nežinau kodėl. Kai tėtis leisdavo paragauti alaus putos, ji man atrodė skani. Tačiau, gal dėl visuomenės sudaryto stereotipo, kad mergina turi gerti vyną arba kokteilius, man alus nebuvo skanu. O gal tiesiog aš tada neradau alaus, kuris man patiktų.

Paulius mėgo alų, pradėjo važinėti po pasaulį, atsiveždavo įvairaus alaus paragauti. Aš buvau šalia, ragavau alų, atsirado azartas paragauti kuo daugiau skirtingo alaus.

Tuo metu Lietuvoje buvo labai mažas pasirinkimas, todėl apie 2010 metus Paulius pradėjo pats namuose virti alų. Jo senelis virdavo alų, tėtis dirbo Kalnapilyje, tad aludarystė buvo visada šalia. Aš jį skatinau pradėti gaminti alų, su draugais gimtadienio progą padovanojome jam įrangą ir tada jis jau nebeturėjo kur dingti.“

Ankščiau nei alus, Ignės gyvenime visgi buvo atsiradęs rašymas. Savo maisto blogą ji pradėjo rašyti 2008 metais. Įrašai apie alų užgimė ragaujant daug alaus, kad būtų lengviau prisiminti. Tiesa, alaus dienoraštį vesti pradėjo Paulius ir dar tas blogas gyvas iki šiol. Pavadintas jis sąskambio su pavarde garbei – Alaus liūnas. Bet rašyti Pauliui atsibodo ir čia į sceną žengė Ignė. Jie ragauja alų, apsitaria kas ir kaip, o tada Ignė ima ir užrašo.

“Paskutiniai metai mums buvo labai užimti, todėl daug turinio persikėlė į facebook’ą. Atsirado noras parašyti apie alų greičiau, žmonės ten sureaguoja greičiau, vyksta kažkoks dialogas. O į blogą norisi dėti kažką išsamesnio, plačiau aprašytą.

Tokių norų buvo ir aišku jų yra, – paklausta ar neplanuoja plėsti rašymo temų ir neapsiriboti tik alaus aprašymai, atsakė blogo autorė. – Yra temos, kurios įdomios Pauliui, bet jis arba neturi laiko, arba nesiryžta prisėsti rašyti, nes bijo, kad nesigaus, nebus išsamu ir panašiai. O aš arba pavėluoju parašyti aktualia tema ir po to jau būna per vėlu arba pristingu laiko, nes norisi parašyti kokybiškai, įdėti gražią nuotrauką ir panašiai.“

Alaus blogą Ignei pildyti patinka labiau nei maisto, nes pirmasis visada susilaukia kažkokios reakcijos, ji būna nuoširdesnė. Kažkas visada pakomentuoja, todėl yra daug įdomiau.

Nors tiesiogiai su stereotipais susidurti Ignei netenka, bet ji labai norėtų, kad neliktų to pasakymo, kad čia moteriškas alus ar panašių. Toks pasakymas jai atrodo kvailas.

Vien blogo rašymu Ignė neapsiriboja, karts nuo karto jiedu praveda ir degustacijas, tad Gargžduose, o kartu ir pajūryje alaus kultūra skleidžiama taip pat kaip ir rašomas Bread and Beer blogas – nuoširdžiai ir kokybiškai.

Asta Urbonaitė

Bet kokiame alaus renginyje sutikus Astą, gali jai pavydėti. Jame ji pasišnekučiuos su visais ir tuos pokalbius dažnai lydės abipusė šypsena. Tokia jau ji, visada besišypsanti ir užkrečianti gera nuotaika.

Asta Urbonaitė save visada vadina alaus entuziaste. Ji yra diplomuota someljė ir tokia jaučiasi. Vienoje alaus importo įmonėje ir jai priklausančiame bare ji rūpinasi marketingu – tai jos profesija.

“Kai mokiausi Vokietijoje ir paragavau kvietinio alaus. Tai buvo prieš 17 metų – pažintį su alumis prisimena Asta. – Jis dar ir dabar yra mano mėgstamiausias. Aš iš pradžių nesupratau kas tam alui yra, kodėl toks keistas skonis ir tokia keista jo išvaizda, nes aš buvau pripratusi prie lagerio. Tada pamačiau, kad jis gali būti dar ir tamsus, ir rūkytas.“

Nieko nelaukdamas klausiu apie stereotipus, ar jie gyvi ir ar ji su jais susiduria.

“Aš savo darbinę alaus karjerą pradėjau Švyturyje ir ikoną, jei šis žodis jai apibūdinti yra pakankamai didelis, kurią sutikau, buvo Džiuljeta. Jos meilė alui yra begalinė. Nekalbėkime apie visokias maržas, nes tai kita tema, bet ji yra prieš įvairius priedus ir prieskonius aluje, nes geras alus turi būti geras alus.

O stereotipai yra. Daugelis žmonių juos turi. Ar man padeda darbe, kad aš moteris. Žiauriai padeda. Aš nenorėčiau, kad taip būtų, bet į moterį alaus pasaulyje žiūri su nuostaba.“

Aš paklausiu kaip moteris, kurią drąsiai galima vadinti profesionalia, renkasi alų kurį ragaus ir išgirdęs atsakymą pats sėdžiu ir žiūriu su nuostaba.

“Pirmiausia stengiuosi paragauti kuo daugiau ko dar nesu ragavusi. Bet tuo neapsiriboju. Man įdomu kaip alus skiriasi tarp bottle conditioned ir cask conditioned. Tų pačių alų nauji leidimai su naujo derliaus apyniais, kurie visada būna fantastiški ir būna mano pasirinkimas numeris vienas. Po truputį kaupiu alaus kolekciją, kad po keleto metų galėčiau atsidaryti du tris butelius iš eilės ir palyginti kaip skiriasi tie skoniai.“

Asta labai daug keliauja, jau minėjau, kad mokėsi Vokietijoje, gyveno JAV, tad ji nė nemirktelėjusi palygina pagrindinių Europos šalių alaus kultūros tendencijas.

Trys žavios moterys, trys tokios skirtingos, bet suvienytos gėrimo, kurį dauguma linkę vadinti vyrišku. Gal pats laikas nustoti tuos skirstymus ir nepabijoti aludėje šalia sėdinčios merginos ar moters paklausti ką šįvakar pasirinkti, kad šinkorius įlietų į bokalą.

2016 metų apžvalga

Kiekvienais metais wordpress’as sugeneruodavo metinę ataskaitą, kurioje atsispindėdavo pagrindinė šio blog’o statistika. Ja mielai pasidalindavau su Jumis ir taip užbaigdavau metus.

Laukiau laukiau metų ataskaitos ir šiais metais, bet nesulaukiau. Tad kaip viskas atrodė pernai metais galite pasižiūrėti paskutinėje 2015 metų ataskaitoje. Ten rasite ir nuorodas į prieš tai eilę metų buvusias atskaitas.

Jei jau ataskaitos nėra, reikia ją paruošti pačiam. Štai tokie buvo septintieji rašymo metai.

Pagrindinis skaičius būtų 113000, vietoje buvusių 65000. Tiek kartų buvo peržiūrėtas šis blog’as ir veik perpus didesnis jis man atrodo labai gerai. 2016 metais buvo parašyti 54 įrašai iš kurių populiariausi buvo šie:

Kuhne

Aludarių taurė 2016

Žmogšala 3

Pasižvalgymai po besitraukiančią Lietuvos alaus rinką

Ragauto lietuviško alaus gidas

Kalbant apie paskutinį reikėtų paminėti, kad jis papildytas ir atnaujintas.

Jei visus metus pabandyti sutalpinti į vieną sakinį, tai štai kokie jie buvo: Vingiu Dubingiu aludė įleido šaknis Kaune, tame pačiame Kaune ir ne tik išpopuliarėjo Kuhne, dienos šviesą išvydo Genio alus, o tiksliau jų Kalifornikacija, prie puikių Dundulio žiemos alų Kurko Keptinio ir Magistros (kur ji šiemet?) puikiai pasirodė ir Gintaro baro Raudonasis Elis, vėl įvyko Žmogšala ir Aludarių taurė, o Švyturys ir vėl pakvietė į Aludarių dieną, aludariai pradėjo eksperimentuoti su alumi ir statinėmis ir čia ryškiausiai pasirodė Ropa Moonshine, Sakiškių alus nustojo grybauti su kokybe, Genys pradėjo statyti bravorą, Dundulis toliau į pasaulį leido eilę kosmoso – Moko Maukas, Sulos, Syrne, Devyniaragio, Juodaragio, vis daugiau rengiama įvairių degustacijų ir renginių susijusių su alumi.

Pernai pasižadėjau sau, kad aplankysiu daugiau renginių, tą ir dariau, su kaupu. Metų gale atsirado ir video medžiagos čia. Ar ji reikalinga nežinau, bet buvo įdomu.

Tai tiek. Ačiū, kad skaitot.

Arčiausia vieta Lenkijoje nusipirkti alaus

Alaus pasirinkimas Tesco

Užsiminiau, kad alaus reikia važiuoti į Lenkiją ir nepasakiau kur. Arčiausiai žinoma yra Suvalkai. Jei dar tiksliau, tai Suvalkuose esanti Tesco parduotuvė yra būtent tai ko Jums reikia. Visur kitur pasiūla bus nedidelė ir reikės rankiotis, o minėtoje parduotuvėje viskas vienoje vietoje ir daug.

Be gausybės IPA ir porterių čia galite rasti sauso stauto su trūkažole, rūkytos pipirinės IPA, vyšninės teaPA ir panašaus gero dalyko. Internetas prekybos centre nemokamas, tad galit naršyt po untappd ir ieškoti ko dar neragavę, jei kelionė į Lenkiją Jums ne pirma ir ne antra.

Na ir žinoma, tai puiki vieta ieškoti kalėdinio alaus, lenkai jo išleidžia nemažai. Sekantis savaitgalis jau kaip ir suplanuotas?

Pasižvalgymai po besitraukiančią Lietuvos alaus rinką

Aš esu antraščių skaitytojas ir labai retai lendu giliau ir pasiskaitau kas po jomis slepiasi. Vakar akis užkliuvo už antraštės “Alaus rinka išgyveno sudėtingiausią vasarą per pastarąjį dešimtmetį“. Praskrolinau, bet atmintyje liko. Senai galvoje sukasi kelios mintys ir noras brūkštelti keliomis temomis. Ir ta antraštė suveikė kaip katalizatorius visai tai dėlionei, kurią vis padėliodavau galvoje.

Viskas gal ir būtų neblogai, bet prieš pradedant rašyti, teko grįžti ir straipsnį perskaityti. Ir nusivilti. Antraštė tebuvo viršūnėlė, užmaskavusi paverkimą dėl akcizų didinimo ir planuojamo monopolio įvedimo. Na gerai, specializuotų parduotuvių atsiradimą, bet vistiek. Todėl perskeliu tą straipsnį per pusę. Viena jo dalis yra iki Rolando Viršilo komentaro, kita Rolando Viršilo komentaras. Antrą dalį galima pamiršti iš karto. O pirmoji teigia, kad per 9 mėnesius alaus rinka susitraukė 5,1 proc., o per metus tikėtina susitrauks visais 5,4 proc. Ir įvardijamos priežastys: šalta vasara, padidėjęs akcizas ir (?) depozito sistema.

Aš labai stipriai neįsigilinęs į depozito sistemą, bet ar ne patys aludariai ją prastūmė? Ar ne patys jie argumentavo, kad per konteinerinę sistemą PET pakuotės surenkama labai mažai ir ji nugula gražiąsias mūsų paežeres? Ir kai kažkas sakė, kad tokia sistema labai brangi, išbrangins produkciją ar tik ne tie patys aludariai sakė baikit, viskas čia gerai, pažiūrėkit kaip Estija gerai tvarkosi. Tomas, iš beergeek.lt, yra žadėjęs parašyt išsamiai apie depozito sistemą, bet vis neparašo, gal prisiruoš.

Neišsiplėsiu ir apie vasarą, ir apie akcizus, kurie alaus kainą pakėlė keliais centais.

Toks alaus rinkos nuosmūkis yra puikus atspindys to, kas vyksta alaus rinkoje Lietuvoje.

Perbėkime greituoju būdu per didžiuosius. Švyturys numarino gan perspektyvų Raudonų plytų projektą, kuris tapo nuobodesnis net už patį Švyturį. Vasarą pristatė lengvą alų ir reklamuoja taurę. Dar reklamuoja nealkoholinį alų, bet čia jau kita tema. Kalnapilis plius Vilkmergė neveikia nieko. Kalnapilis iš vis nieko nedaro, Vilkmergė edukuoja barmenus, kas iš esmės nei mums, vartotojams, nei pardavimams nei šilta nei šalta. Išleidžia kelias naujas alaus rūšis ir išvežioja jas po 20 mistinių barų. Nori, susirask. Kas čia dar? Volfas Engelman toliau žaidžia su pakuotėmis. Vienu laipsniu stipresnis alus dabar pas juos tradicinis. Užsipirko tamsaus salyklo, tai visos rūšys dar patamsės ir taps tamsiuoju. Iš Biržų krašto Rinkuškiai ir Biržų alus toliau spausdina etiketes, net skardines pasileido. Daugiau niekas nešauna į galvą. Bet sutikite, nuobodu.

Eikime prie mažiukų. Turim jų saujelę. Vis įstengdavęs nustebinti Dundulis perverda savo senas rūšis. Su kokybe pagaliau susitvarkę Sakiškių aludariai verda kiek įdomesnį, bet greitai atsibostantį alų (apie tai sekančiuose įrašuose), na ir Genys su viena alaus rūšimi.

Ir tai yra viskas. Trys sakiniai ir lietuviškos alaus rinkos apžvalga baigiasi.

Lietuvos aludariai įsisuko į uždarą ratą. Niekas neperka, tai kam virt kažką naujo. O jei neverdi kažko naujo, tampi neįdomus ir niekas neperka. Taip ir sukamės uždarame rate, kuris dar ir traukiasi.

Užtenka nuvažiuoti pas kaimynus. Kas pusę metų. Iš Latvijos parsiveši dėžę naujienų, iš Estijos arti trijų, o iš Lenkijos naujienom parvežti prireiks ir visos bagažinės. Ir ne šiaip ten lagerių, IPA’u ar vieną kitą porterį. Pas juos ten uogos, prieskoniai, žolelės, arbatos, pipirai, sūru, rūgštu ir t.t. ir pan. Ir nepasakokit man apie rinkų dydžius, alaus kokybę, ypač latviško. Aš kalbu apie judesį, apie nebijojimą eksperimentuoti ir visus kitus dalykus, kurie bendrąja prasme visą alaus rinką daro įdomią ir gyvą.

Užeikime į Lietuvoje esančias alaus krautuves. Jų, tiesą sakant, ne tiek daug ir yra. Tarp importinio alaus, kur ne kur pamėtyta lietuviško. Užeikite į Lenkijos ar Estijos parduotuves. Pardavėjas su pasididžiavimu Jums parodys lentynas su išskirtinai vietiniu alumi, na ir atsainiai mostelės į importą.

Artėja šventės. Aš tikrai važiuosiu į Lenkiją kalėdinio alaus. Jo ten būna labai daug. Pas mus gi nebent kas nors gražesnę pakuotę sugalvos. Tas Moliūgų alus iš Vilkmergės buvo toks geras šviesulys sezoninio alaus, bet kad tai taps tradicija ar geru užkratu kitiems aludariams, aš labai abejoju.

Na ir pabaigai, alaus pardavimai kaip po tokie. Mes, mėgstantys alų, išlepome. Gal importuotojai mus išlepino. Jie verčiasi per galvas, daro atviras, uždaras ir visokias kitokias degustacijas. Pristatinėja savo alų. Į šitą vietą reikėtų atsukti savo žvilgsnius ir mūsų aludariams. Taip, tai jau vyksta, bet tai turi tapti tradicija, savaime suprantamu dalyku.

Vieno pokalbio metu, man aludaris yra pasakęs, negalvok, kad taip lengvai yra sukuriamas alaus receptas. O vienas pardavėjas yra pasakęs, kad jei nori gero, įdomaus alaus (kuris, kaip taisyklė, brangesnis), turi ir pirkti tokį alų. Tad Jūs, aludariai, sunkiai, bet drąsiai eksperimentuokite. Mums bus malonu išbandyti tuos eksperimentus. Tik taip pakelsime susidomėjimą mūsų alaus rinka. Ir tuomet nereikės skųstis, kad vasara šalta, mokesčiai spaudžia.

 

2015 metų apžvalga

Kaip ir kiekvienais metais dalinuosi wordpress sugeneruotą tinklaraščio statistiką.

Šie metai buvo išties smagūs. Aprašyta virš 100 alaus rūšių, o atnaujintame ragauto lietuviško alaus gide jau beveik 300 rūšių.

Kitais metais yra tik vienas noras, aplankyti daugiau su alumi susijusių renginių, kad ir paprasčiausių degustacijų.

Sėkmingų ir linksmų visiems Naujųjų metų. Ačiū, kad skaitote.

2014 metų apžvalga -> ČIA

2013 metų apžvalga –> ČIA

2012 metų apžvalga –> ČIA

2011 metų apžvalga –> ČIA

2010 metų apžvalga –> ČIA

Here’s an excerpt:

Madison Square Garden can seat 20,000 people for a concert. This blog was viewed about 64,000 times in 2015. If it were a concert at Madison Square Garden, it would take about 3 sold-out performances for that many people to see it.

Click here to see the complete report.

Kinder Surprise figūrėlių paroda

Labai senai rašiau apie kolekcijas. Jei kas nežino, esu įvairios alaus atributikos ir Kinder Surprise žaisliukų kolekcininkas. Kad žmonės prisimena, jog aš kažką renku byloja ir tai, kad karts nuo karto, taip į metus bent porą kartų, sulaukiu skambučių su klausimais ar vis dar renku ir ar neparduočiau kolekcijos. Tai visus noriu nuraminti, kolekcijos gausėja ir parduoti nieko nesiruošiu.

Kodėl prisiminiau kolekcijas? O gi dėl labai paprastos priežasties. Šiais metais atostogoms pasirinkęs Lenkiją, viename iš mažų kurortinių miestelių pavadinimų Stegna, aptikau girdėtą, nuotraukose matytą, bet iki šiol neaplankytą Kinder Surprise figūrėlių parodą. Joje eksponatai buvo iš vieno Lenkijos kolekcininko kolekcijos. Įėjimas 3 zlotai. Viduje vien tik, taip vadinami, rankomis dažyti (hand painted) žaisliukai. Vietoje galima įsigyti įvairių rinkinių ar pavienių žaisliukų.

Tiek trumpai, daugiau nuotraukose.

Blogerių savireklamos savaitė

Užteko vieno apibendrinančio įrašo iš poko.lt pusės ir lietuviška blogosfera šiek tiek išsijudino. Buvo prisiminta graži tradicija – blogerių savireklamos savaitė. Blogerių savireklamos savaitė skirta paminėti tuos, kuriuos seki, skaitai, kad ir kiti į juos atkreiptų dėmesį. Beveik visi blogai kuriuos skaitau yra sudėti šio blogo dešinėje. Man taip patogiausia, aktyviausi blogai turi RSS srautą, todėl jų klikinti nereikia. Visi kiti peržiūrimi bent kartą per savaitę.

Buvau įsitikinęs, kad jau esu dalyvavęs tokioje akcijoje, bet pasirodo, apie tai tik skaičiau, mačiau, bet pats neparašiau. Pasivarčius senesnius įrašus vis dėl to radau nemažai įrašų apie blogus. Net Sambariuose (alaus kultūros festivalyje) apie tai buvau paruošęs pasakojimą. Dalyvavau blogerių dirbtuvėse, kuomet ten buvo diskutuojama apie tik atsiradusius, o dabar jau savaime suprantamus dalykus, Delfi Pilietis ir 15min.lt Įkrauk. Rašiau ir apie Amerikoje vykusią ir tebevykstančią alaus blogerių konferenciją. Nors jau 2011 metais girdėjosi kalbų, kad toks reiškinys, kaip blogų rašymas miršta, statistika sako ką kitą. Ji sako, kad visas tas reiškinys ne miršta, o keičiasi. Ir man smagu nuo 2008 metų būti maža viso to dalimi.

Iš rašančių apie alų apie tai jau spėjo parašyti alusalus.lt ir nulis.lt. Alusalus.lt įraše yra veik visi blogai apie alų vienoje vietoje ir rasti kažką naujo ir ten nepaminėto būtų sunku. Ačiū, kad ir mane paminėjot. Lankytojų srautas tik byloja, kad tai veikia, reklama suveikė.

Laikas ir mano dvyliktukui, tikiuosi tiek surinksiu:

1. Tikrasalus.lt Turi ir privalo parašyti dažniau.

2. Pingvi.com Rašo daug, dažnai tai būna tekstų vertimai. Degustacijoms skiria daug dėmesio, puiki vieta sekti naujienas.

3. Alusalus.lt Kelių autorių kuriamas blogas apie alų. Būtent jis geriausiai apibūdino mano blogą – savitas ir unikalus požiūris į alaus pasaulį. Džiugu, kad mane mato taip, kaip aš noriu, kad matytų. Pats blogas didelį dėmesį skiria turiniui, bet skaitymui trukdo dažnos gramatinės klaidos. Toje vietoje reikėtų pasitempti.

4. Apiealu.lt Šis blogas vis į kažką transformuojasi, bet juda. Kaip visada norėtūsi to judesio daugiau.

5. Nulis.lt Blogas ne tik apie alų. Autorius vis dažniau pradėjo rašyti apie alų. Gal ne dažniau, bet daugiau. Yra vertinimo sistema, kurios laikosi.

6. Popas Nors apie alų neberašo, tačiau rašo ir yra lankomas. Skaityt ten nelabai yra ką, bet pasižvalgyt visada įdomu.

7. Murkalus dienoraštis Jau n metų pildomas alaus dienoraštis. Vėl gi skaityti nėra ką, bet pasižiūrėti į ką nors- vežimu vežk.

8. Podlaska Visai nesenai ir net nežinau kaip atrastas puslapis. Tiesa sakant, nežinau ar galima jį viešint, bet tikiuosi po šio įrašo jis nebus paslėptas. Yra ten ir alaus, ir receptų, kurie jau ir išbandyti. Žodžiu, įdomu.

9. Dansu.lt Pats nežinau kodėl, bet vis sugrįžtu ir pasiskaitau

10. Bread and beer Pradėtas sekti, kai dar buvo tik anglų kalboje. Dabar ten kalbų daugiau, skaitymo taip pat daugėja, pateikiama skaniai, jei taip ir toliau, pretenduoja tapti labai rimtu blogu.

11. Ona Būkplona Dar vienas nesenai atrastas blogas, kurį skaitau gal daugiau net ne dėl to kas parašyta, bet kaip parašyta.

12. Zythophile Kai susikaupiu ir būna tinkama nuotaika skaitau angliškai ir dažniausiai šį blogą.

Štai toks dvyliktukas. Ačiū, kad skaitot.

2014 metų apžvalga

Kaip ir kiekvienais metais dalinuosi wordpress sugeneruotą tinklaraščio statistiką.

2013 metų apžvalga –> ČIA

2012 metų apžvalga –> ČIA

2011 metų apžvalga –> ČIA

2010 metų apžvalga –> ČIA

Here’s an excerpt:

The concert hall at the Sydney Opera House holds 2,700 people. This blog was viewed about 38,000 times in 2014. If it were a concert at Sydney Opera House, it would take about 14 sold-out performances for that many people to see it.

Click here to see the complete report.

2013 apžvalga

Kaip ir kiekvienais metais dalinuosi wordpress sugeneruotą tinklaraščio statistiką.

2012 metų apžvalga –> ČIA

2011 metų apžvalga –> ČIA

2010 metų apžvalga –> ČIA

Here’s an excerpt:

The concert hall at the Sydney Opera House holds 2,700 people. This blog was viewed about 50,000 times in 2013. If it were a concert at Sydney Opera House, it would take about 19 sold-out performances for that many people to see it.

Click here to see the complete report.