Moterys lietuviškoje alaus scenoje

Idėja šiam įrašui užgimė dar praėjusių metų žiemos pradžioje, kai “Vingiu Dubingiu” aludės šinkorius Tomas pasiūlė parašyti apie moteris lietuviškoje alaus scenoje. Iš vienos pusės, atrodo, moterų dirbančių su alumi nėra daug. Tačiau taip gali atrodyti dėl įprasto vyriškos lyties atstovų dominavimo ir apskritai dėl stereotipų, jog alus – vyrų gėrimas.

Taigi, mintis vis sukosi galvoje ir pagaliau šiandien ji tapo kūnu. Ir tai yra šio blogo sveikinimas su Tarptautine moters diena.

Aldona Udrienė                    edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Kuomet vykau į šalia Pakruojo esantį Jovarų kaimą susitikti su aludare Aldona Udriene buvo nuostabi besibaigiančios žiemos diena. Visą laiką švietė saulė ir žiemos niūrumą buvo pakeitęs pavasarinis lengvumas.

Nors su Aldona matėmės pirmą kartą, buvau pasitiktas kaip senas geras pažįstamas.

Iš kart buvau pakviestas prie stalo, kurio puikavosi didelis varškės sūris, padėtas ant gaidžio galva puoštos medinės lentelės. Greitai prieš mane atsirado ir didelis puodelis karštos kavos.

“Esu paprasta kaimo bobelė, kuri verda alų“ – juokdamasi pokalbį pradeda Aldona. Ji ne kartą kalbėdama paneigs savo šiuos žodžius, nes jos pasakojamos istorijos ir gyvenimiškos patirtys paprastumu nė iš tolo nekvepia.

“Mano tėvuks buvo paprastas valstietis, gabus žmogus, mokėjo keturias kalbas, daug dirbo ir tuo pačiu metu buvo labai geras aludaris ir giedorius, – apie pažintį su alumi pasakoja aludarė. – Anksčiau, numirus žmogui, pirmiausiai eidavo pas aludarį, o ne pas kleboną, nes reikėdavo alų padaryt. O mano tėvuks tose pačiose laidotuvėse dar ir pagiedodavo. Daug kas sako, kad yra mamos vaikas, ir yra tėvo vaikas. Tai aš gal buvau labiau linkus į tėvo pusę. Dar keturių metų, pamenu, leisdavo tėvuks man kartu su juo būti, kai jis alų virdavo. Man labai patikdavo tie visi mediniai kubilai, ten ta volė, tie tekinimai. Pakišu puodelį, misos paragauju.

Pamenu, buvo Sekminės, suvažiavo visa giminė iš mamos pusės. Būdavo tais laikais dviejų galų seklyčia ir viduryje kamara. Joje buvo asla, grindų nebuvo, stovėjo rėčka, pridėta šiaudų ir višta perėjo viščiukus. Šalia stovėjo alaus bačka ir taip nutiko, kad medinį volą iššovė, o niekas pažiūrėt taip ir nenuėjo. Višta gert norėjo, nutūpė nuo kiaušinių, prigėrė alaus ir užmigo. Kuomet atėjo alaus prisileisti ir rado vištą gulinčią, buvo visiems strioko, kad dabar nebus kam viščiukus išperėt. Kuomet suprato, kad višta gyva ir tik alaus prisigėrus miega, paėmė ją už pakarpos, užtupdė ant kiaušinių ir paliko miegot. Višta vėliau išperino tuos viščiukus ir viskas gerai baigėsi.

Įvairioms šventėms aš alaus pati visada išsivirdavau. Bačkelę prasivirt nesunku, bet, kad tapsiu aludare niekada negalvojau. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mano sūnus grįžo iš armijos ir pasiūlė pradėti virti alų. Iš pradžių aš buvau labai prieš šitą siūlymą. Vėliau nusileidau, nuvažiavome į Žemės ūkio ministeriją, užpildėme popierius, gavome licenciją gaminti alų. Nelegaliai alaus nevirėme nė dienos. Taip nuo 1995 metų ir verdame alų.“

Ant stalo šeimininkė atneša kepeninės, pagamintos iš avies, kuri auginama sūnaus ūkyje. Ant stalo atkeliauja ir bebrienos dešra bei pačios specialiai pagaminti agurkai.

Aludarė papasakoja apie savo anūką, apie norą, kad jis perimtų verslą. Džiaugiasi, kad anūkas neseniai baigė aludario kursus, pradės dirbti darykloje. Su dideliu pasididžiavimu pasakoja, kad jau turi ir proanūkių.

Pasakojant įvairias savo gyvenimo istorijas, Aldona vis perbėga į neseniai aplankytą Ameriką. Moteris labai džiaugiasi, kad būdama tokio amžiaus ryžosi tokiai kelionei.

“Bijojau šios kelionės, nežinojau ar atlaikysiu skrydį, bet viskas pavyko puikiai. Tuo metu, kai mes ten lankėmės vyko rinkimai, – pasakoja ir rodo parsivežtą žurnalą su išrinktojo prezidento karikatūra ant viršelio. – Mes išvirėm ten alų, aš aplankiau 15 alaus daryklų, buvau priimta kaip žvaigždė, visur mane vežiojo, vedžiojo, pristatinėjo. Buvo nepaprastai įdomu. Už visa tai reikėtų dėkoti Lietuvos garbės konsulei Filadelfijoje Krista Bard. Sutikau labai daug įdomių žmonių, įsimintinas susitikimas buvo su vienu profesoriumi, kuris universitete dėsto alaus kultūrą. Reikia labai padėkoti Vidmantui Laurinavičiui, kuris mane, seną žmogų, ryžosi palydėti į kelionę, prižiūrėjo mane.“

Paklausta apie stereotipus, kad moterims alaus pasaulyje ne vieta, Aldona kiek pagalvojusi atsakė, kad jai su tokiais susidurti neteko. Ir priduria, kad JAV netgi teko susitikti su moterų alaus mėgėjų draugijos atstovėmis.

Istorijos atrodo niekada nesibaigs, o svečiuotis negali visą dieną, tad pakylam ir einam apžiūrėti bravoro. Šalia namo esančiame priestate įkurta darykla, firminė parduotuvė, degustacinė salė, kuri tarnauja ir kaip savotiškas muziejus. Darbšti aludarė, moteris, čia viską prižiūri pati. Kartais pavargsta taip, kad nori viską mesti, kartais džiaugiasi, kad pasiekta tiek daug ir Jovarų alaus vardas yra žinomas.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė                      edited by Arturas Morozovas/artmor.lt

Praėjusių metų vasarą Klaipėdoje teko susitikti su Igne ir Pauliumi, kurie yra blogo Bread and Beer autoriai. Tiesa, tuo metu aš galvojau – net gi buvau šventai įsitikinęs – kad rašo Paulius, o Ignė tik būna šalia ir paragauja alaus. To susitikimo metu sužinojau, kad taip nėra. Teksto ir visa ko kito autorė yra pati Ignė.

Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė ne tik rašo apie alų, bet ir apie maistą – ji yra Ignės puodas autorė. Gyvenime ji vertėjauja, rašo tekstus. Pora gyvena ramiame ir gražiame mieste – Gargžduose.

“Per mano vyrą Paulių, – atsako Ignė, paklausta, kaip alus atsirado jos gyvenime. – Dar ankstyvoje jaunystėje aš alaus nemėgau. Ir nežinau kodėl. Kai tėtis leisdavo paragauti alaus putos, ji man atrodė skani. Tačiau, gal dėl visuomenės sudaryto stereotipo, kad mergina turi gerti vyną arba kokteilius, man alus nebuvo skanu. O gal tiesiog aš tada neradau alaus, kuris man patiktų.

Paulius mėgo alų, pradėjo važinėti po pasaulį, atsiveždavo įvairaus alaus paragauti. Aš buvau šalia, ragavau alų, atsirado azartas paragauti kuo daugiau skirtingo alaus.

Tuo metu Lietuvoje buvo labai mažas pasirinkimas, todėl apie 2010 metus Paulius pradėjo pats namuose virti alų. Jo senelis virdavo alų, tėtis dirbo Kalnapilyje, tad aludarystė buvo visada šalia. Aš jį skatinau pradėti gaminti alų, su draugais gimtadienio progą padovanojome jam įrangą ir tada jis jau nebeturėjo kur dingti.“

Ankščiau nei alus, Ignės gyvenime visgi buvo atsiradęs rašymas. Savo maisto blogą ji pradėjo rašyti 2008 metais. Įrašai apie alų užgimė ragaujant daug alaus, kad būtų lengviau prisiminti. Tiesa, alaus dienoraštį vesti pradėjo Paulius ir dar tas blogas gyvas iki šiol. Pavadintas jis sąskambio su pavarde garbei – Alaus liūnas. Bet rašyti Pauliui atsibodo ir čia į sceną žengė Ignė. Jie ragauja alų, apsitaria kas ir kaip, o tada Ignė ima ir užrašo.

“Paskutiniai metai mums buvo labai užimti, todėl daug turinio persikėlė į facebook’ą. Atsirado noras parašyti apie alų greičiau, žmonės ten sureaguoja greičiau, vyksta kažkoks dialogas. O į blogą norisi dėti kažką išsamesnio, plačiau aprašytą.

Tokių norų buvo ir aišku jų yra, – paklausta ar neplanuoja plėsti rašymo temų ir neapsiriboti tik alaus aprašymai, atsakė blogo autorė. – Yra temos, kurios įdomios Pauliui, bet jis arba neturi laiko, arba nesiryžta prisėsti rašyti, nes bijo, kad nesigaus, nebus išsamu ir panašiai. O aš arba pavėluoju parašyti aktualia tema ir po to jau būna per vėlu arba pristingu laiko, nes norisi parašyti kokybiškai, įdėti gražią nuotrauką ir panašiai.“

Alaus blogą Ignei pildyti patinka labiau nei maisto, nes pirmasis visada susilaukia kažkokios reakcijos, ji būna nuoširdesnė. Kažkas visada pakomentuoja, todėl yra daug įdomiau.

Nors tiesiogiai su stereotipais susidurti Ignei netenka, bet ji labai norėtų, kad neliktų to pasakymo, kad čia moteriškas alus ar panašių. Toks pasakymas jai atrodo kvailas.

Vien blogo rašymu Ignė neapsiriboja, karts nuo karto jiedu praveda ir degustacijas, tad Gargžduose, o kartu ir pajūryje alaus kultūra skleidžiama taip pat kaip ir rašomas Bread and Beer blogas – nuoširdžiai ir kokybiškai.

Asta Urbonaitė

Bet kokiame alaus renginyje sutikus Astą, gali jai pavydėti. Jame ji pasišnekučiuos su visais ir tuos pokalbius dažnai lydės abipusė šypsena. Tokia jau ji, visada besišypsanti ir užkrečianti gera nuotaika.

Asta Urbonaitė save visada vadina alaus entuziaste. Ji yra diplomuota someljė ir tokia jaučiasi. Vienoje alaus importo įmonėje ir jai priklausančiame bare ji rūpinasi marketingu – tai jos profesija.

“Kai mokiausi Vokietijoje ir paragavau kvietinio alaus. Tai buvo prieš 17 metų – pažintį su alumis prisimena Asta. – Jis dar ir dabar yra mano mėgstamiausias. Aš iš pradžių nesupratau kas tam alui yra, kodėl toks keistas skonis ir tokia keista jo išvaizda, nes aš buvau pripratusi prie lagerio. Tada pamačiau, kad jis gali būti dar ir tamsus, ir rūkytas.“

Nieko nelaukdamas klausiu apie stereotipus, ar jie gyvi ir ar ji su jais susiduria.

“Aš savo darbinę alaus karjerą pradėjau Švyturyje ir ikoną, jei šis žodis jai apibūdinti yra pakankamai didelis, kurią sutikau, buvo Džiuljeta. Jos meilė alui yra begalinė. Nekalbėkime apie visokias maržas, nes tai kita tema, bet ji yra prieš įvairius priedus ir prieskonius aluje, nes geras alus turi būti geras alus.

O stereotipai yra. Daugelis žmonių juos turi. Ar man padeda darbe, kad aš moteris. Žiauriai padeda. Aš nenorėčiau, kad taip būtų, bet į moterį alaus pasaulyje žiūri su nuostaba.“

Aš paklausiu kaip moteris, kurią drąsiai galima vadinti profesionalia, renkasi alų kurį ragaus ir išgirdęs atsakymą pats sėdžiu ir žiūriu su nuostaba.

“Pirmiausia stengiuosi paragauti kuo daugiau ko dar nesu ragavusi. Bet tuo neapsiriboju. Man įdomu kaip alus skiriasi tarp bottle conditioned ir cask conditioned. Tų pačių alų nauji leidimai su naujo derliaus apyniais, kurie visada būna fantastiški ir būna mano pasirinkimas numeris vienas. Po truputį kaupiu alaus kolekciją, kad po keleto metų galėčiau atsidaryti du tris butelius iš eilės ir palyginti kaip skiriasi tie skoniai.“

Asta labai daug keliauja, jau minėjau, kad mokėsi Vokietijoje, gyveno JAV, tad ji nė nemirktelėjusi palygina pagrindinių Europos šalių alaus kultūros tendencijas.

Trys žavios moterys, trys tokios skirtingos, bet suvienytos gėrimo, kurį dauguma linkę vadinti vyrišku. Gal pats laikas nustoti tuos skirstymus ir nepabijoti aludėje šalia sėdinčios merginos ar moters paklausti ką šįvakar pasirinkti, kad šinkorius įlietų į bokalą.

Pakalbėkime apie Vilkmergės alų (Vilkmergės atstovų komentaras)

Ir iš ties, pakalbėkime apie Vilkmergės alų.

Jei trumpai prisimint priešistorę, tai startavo Vilkmergės alus su šviesiu, tamsiu ir kvietiniu alumi. Jų alus yra kiek stipresnis nei standartinis lietuviškas didžiųjų gamintojų alus ir pilamas jis į pusės kvortos (0,41 l) butelius, kurie yra kiek mažesni, nei standartiniai puslitriai. Nekalbant, aišku, apie visa galva aukštesnes pintas. Vėliau sekė eilė proginių alaus rūšių supiltų į puikiai atrodančius visos kvortos (0,82 l) butelius. Tokia ramybė buvo porą metų ir, matomai, toks buvo ir planas. Pastovi pasiūla ir eksperimentai dideliuose buteliuose. Bet toks biznis pradėjo neiti, kokybė alaus labai stipriai pasikeitė. Gal tiksliau ne kokybė, o jo skoninės sąvybės, alus tapo ne be tas, už kurio butelaitį galėtum mokėti pasiūlytą Vilkmergės kainą. Nuskambėjo istorijos apie uždarytą Vilkmergės daryklą Ukmergėje, pasipylė nevykę eksperimentai, alus skardinėse. Porteris, senovinis, dar paskui ir Grand Cru, šviesusis aromatinis nebuvo tie alūs kurie gerino Vilkmergės įvaizdį. Taip Kalnapilio projektas turėti aukštesnio segmento produktą tapo akmeniu po kaklu. Net gi, manau, jei ne puikūs Kriek pardavimai, Vilkmergės alus galėjo ir išvis išnykti. Arba Kalnapilio valdžioje sėdi principingi dėdės, kurie savo idėjas stumia, kad ir kas būtų. Aišku, čia tik mano išvedžiojimai stebint viską iš šalies.

Su Kriek alumi atsispyrę nuo dugno, Vilkmergė persigrupavo, kai kas tai skambiai pavadino rebrendinimusi. Į pastovią pasiūlą įlipdė Dubbel, per restoranus pradėjo vežioti riboto leidimo alų. Šitas jų ėjimas man taip gan nykokai atrodo, nes tai su alumi nieko bendra neturi. Tai kaip paskatinimas barui/restoranui už gerai parduodamą alų. Pirma, tai dėl papildomos rūšies niekas nesivers per galvą Vilkmergę pardavinėdami, antra, kad tas alus toks, kad papildomai žmonių į pardavimo vietą kažin ar pritrauks. Nebent pritrauks kolekcionierių, kuris alaus gal net neužsisakys, o paprašys etiketę nuo bačkos nusilupti, o, kad to restoranui labai reikia, abejoju.

Tačiau tai kas vyko pernai vasarą, nė iš tolo nesignalizavo apie tai kas bus rudenį ir žiemą. Pirmiausiai visus stipriai nustebino labai solidus Moliūgų elis. Smulkmena, bet tai tas retas atvejis, kai ant Vilkmergės etiketės užrašyta tai kas iš tikro yra butelyje. Prisiminkim kaip IPA jie pavadino šviesiuoju aromatiniu, Kriek istoriją ar 6,3% Imperial stautą. Kalbant apie Imperial Stout, tai buvo ir tas pirmas atvejis, kai Vilkmergė pametė nuoseklumą ir alų supylė ne į savo firminį butelį.

Toliau sekė naujiena kaip iš giedro dangaus – Vilkmergė koloboravosi su Tanker alaus darykla ir į dienos šviesą paleido APA. Tiesa, tai taip pat riboto leidimo partija ir pasiekiama tik mistinio sąrašo baruose. Taip jau sutapo, kad tame sąraše Kaunui skirta tik viena vieta, kur galima įsigyti šio alaus, bet galiu pasakyti Jums atsakingai, šio alaus Kaune yra visur. Paprašykit buhalterės, kuri išrašo vairuotojams važtaraščius, atsisės ir suves kur APA Kaune išvažiavo.

Su APA ir su Tanker’iu man pasidarė smalsu kaip ten viskas įvyko. O ką geriau paklausinėti apie tai, jei ne pačią Vilkmergę. Tiksliau klausimus uždaviau Vidmantui Čičeliui, oficialiam Vilkmergės alaus someljė. Bet, matyt, jam į tokius klausimus atsakyti negalima, tai į klausimus atsakė marketingo skyrius. Taip, tas pats, kuris ant etikečių rašo Kriek ir neleidžia dienos šviesą išvysti tiesiog žiemos stautui, reikia imperial. Skaitant atsiųstą tekstą galima ir akis išsinarinti, kaip jis surašytas. Aišku nereikia būti tokiam negatyviam, nes tas marketingo skyrius paišo geriausias etiketes Lietuvoje. O visko gerai daryti gi negalima.

Pateikiu užduotus klausimus ir atsakymus.

Kodėl iki šiol į rinktinius barus atkeliaudavo tik pilstomas limituotos partijos alus, o šiuo atveju pasirinktas butelinis variantas? Ar buteliukais ne paprasčiau išplatinti platesniu mastu?

Turime specialų projektą skirtą barams – Sezonų Alus. Kas 3 mėnesius, t.y. kiekvienam kalendoriniam sezonui, pristatome po naują alaus rūšį, kurią parduodame tik atrinktuose baruose. Šis projektas yra tęstinis, pradėjome 2015 metais ir jau išleidome 8 skirtingas alaus rūšis.

„APA“ yra riboto leidimo alus, kurį išvirėme Estijoje, Tanker darykloje. Išvirėme apie 2500 buteliukų alaus ir pasirinkome šįkart platinti šį alų baruose.  Turėjome riboto leidimo partijas parduotuvėse ir  šįkart norėjome leisti žmonėms susipažinti su APA stiliumi būtent barų segmente, kur žmonės nuolat ieško naujų patirčių ir skonių.

Tanker darykla pasižymi koloboracijomis, tačiau kas įtakojo, kad jie pasirinko būtent Vilkmergę? Juk juos į Lietuvą importuoja kiti aludariai? Čia ta istorija kai Jūs juos susiradot ar jie susirado Jus?

Tanker daryklą ir jos eksperimentus stebime jau seniai. Brendo mintis Vilkmergei išbandyti ir Gipsybreweingą (šitą palieku netaisytą, nes nesu tikras ar to taisymo reikia), pasisemti kitokios patirties. Todėl ir pasirinkome būtent Tanker daryklą.

Kiek matosi iš reklaminės informacijos, šiam alui pasirinktas standartinis Tanker alaus butelis. Kodėl atsisakyta tradicinio Vilkmergės kvortos butelio? Ar tai reiškia, kad alus išvirtas Estijoje?

Virėme alų Tanker darykloje, todėl ir buvo pasirinktas jų butelis ir etiketės forma.

Moliugų elis, žiemos stautas, o  dabar koloboracija su vienu geriausių Estijos aludariu. Kuo dar gali nustebinti Vilkmergės aludariai? Kokią įtaką tiems pokyčiams daro Vidmantas Čičelis?

Mūsų tikslas yra supažindinti vartotojus su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu, alaus stiliais. Vien 2016 metais išvirėme 9 skirtingus elius. Sieksime ir toliau tęsti savo projektus ir taip prisidėti prie alaus kultūros vystymo.

Vidmantas Čičelis – Vilkmergės alaus someljė. Jis yra žmogus, kuris prisideda prie būtent alaus kultūros vystymo mokydamas, visų pirma, barų darbuotojus, galutinius vartotojus, skleisdamas informaciją socialinėje erdvėje, įvairiuose renginiuose. Taip pat jis yra tas žmogus, kuris dalinasi alaus tendencijomis su mumis, siūlo naujus alaus stilius ir tt. Vidmantas tikrai ženkliai prisidėjo prie dabartinio Vilkmergės veido ir pokyčių.

Ir pabaigai, po visų pokyčių, naujų eksperimentinių ribotų leidimų, koks dabar Vilkmergės veidas? Kokią vietą Vilkmergės alaus darykla turėtų užimti Lietuvos alaus rinkoje ir kas yra Vilkmergės alaus pirkėjas Jūsų akimis?

Vilkmergė ir toliau išlieka ištikima savo pagrindinėms vertybėms – verdame tik elius, mažomis partijomis, siekiame gilinti alaus kultūrą Lietuvoje ir supažindinti žmones su plačiu ir įstabiu alaus pasauliu bei skoniais. Tikimės, kad ir vartotojai lygiai taip pat galvoja apie mus.

Vilkmergės pirkėjas – žmogus, kuris mėgaujasi alaus vartojimu, nori būti supažindintas su naujais alaus stiliais, ieško naujovių.

Paskutinio klausimo gal ir nereikėjo čia dėti, bet jį uždaviau Vidmantui ir tikėjausi kiek kitokio atsakymo nei plataus ir įstabaus alaus pasaulio ir skonio.

Laikas pereiti prie alaus.

Vilkmergės/Tanker APA 5,5% | IBU 40 | EBC 15

Nuostabiai kvepiantis alus. Citra, Mosaic ir Simcoe apyniai pirmiausiai apie save paskelbia tik atidarius butelį. Citrusai, vaisiškumas, lengvumas, saldumas, saldainiškumas. Taurėje alus atrodo puikiai, kaip apai kiek trūksta putos standumo. Skonis subalansuotas, tolygus, puikiai sudėlioti apyniai. Vyrauja apynių citrusai, vaisiškumas, gerai suvaldyta angliarūgštė, puikus kartumas tiek geriant, tiek vėliau poskonyje. Kartumas akivaizdus, bet ne dominuojantis. Nežinau, ką reikėtų rašyti ir sakyti, jei tokį alų būtų Vilkmergė išvirusi pati. Bet tai kažin ar pasiekiama didelėje darykloje. Tiek kokybe, tiek skonio tolygumu tai puikus alus.

Koloboracija su Tanker alaus darykla ne vienintelė Vilkmergės naujiena, apie kurią šį kart noriu parašyti. Juodųjų serbentų stautas dar viena Vilmergės naujiena, supilta į didžiuosius kvortos butelius. Ir sakykite ką norite, bet toks alus, su tokia etikete, traukia akį. Traukia taip pat kaip Moliūgų elis. Dėl šito dalyko, dėl tokio pasirinkimo prie Vilkmergės neprikibsi niekaip.

Juodųjų serbentų Stout 5,9% | IBU 13| EBC juodųjų serbentų

Taurėje tikrai kažkas panašaus į juodųjų serbentų spalvos alų. Alaus sudedamosios dalys yra 90% alaus, 2% juodieji serbentai, o likę procentai kažkas dar. Alus ir kvepia juodaisiais serbentais. Geriant niekaip neina atsikratyti saldumo. Etiketė sufleruoja, kad dėta sirupo, o vat jei jo būtų nedėta, manau, būtų buvę kur kas geriau. Ir kelia abejonių, kad 90 proc. naudoto alaus buvo stautas. Nebent stautas buvo labai prastas, nes taip užmušti stautiškumą reikia sugebėti. Pirmi gurkšniai šio alaus dar visai neblogai nuteikė, bet paskui viską nustelbė tiesmukas saldumas, silpnas kūnas, balanso trūkumas. Kaip tik turiu parsivežęs estiško stauto su juodaisiais serbentais, bus proga palyginti ar išties šis Vilkmergės alus toks nestautiškas.

Paskutinė naujiena iš Vilkmergės, iš lietuviškos aludarystės meistrystės – sidras. Sidras, supiltas į butelius, ant kurių išspausta iš ko verdamas alus ir visi kiti alaus atributai, atrodo kiek keistai. Bet užrašai craft ir gal bus gerai. Vilkmergės Craft Sidras 5,4%, pusiau sausas. Idealiai skaidrus, sauso, sintetinio skonio. Jis nė iš tolo neprimena vulgarių Obela’os sidrų. Bet tuo pačiu puikiai geriasi, gero sausumo ir saldumo balanso sidras.

Naujas alus, koloboracijos, sidras – Vilkmergė juda į priekį nestabdydama. Bet trūksta vieno dalyko – nuoseklumo. Būčiau Vilkmergės vietoje, surinkčiau visus į krūvą ir sėdėčiau toje krūvoje tol, kol išgrynintume pagrindines idėjas, viziją, koncepciją. Nes dabar gaunasi tokia truputį palaida bala. Kažkas kažką sugalvoja ir daro, be kažko vieno viską vienijančio dalyko. O kai jau būtų laikas skirstytis, atsistočiau ir garsiai paklausčiau: ką, po velnių, veikia Kalnapilis?

Sakiškių naujienos ir šį kartą tik dvi

Apie Sakiškių alų pripratau rašyti kai jų naujų alaus rūšių pasirodo daug. Ilgai laukt jų naujienų nereikėdavo, tai galėjai rašyt apie penkias naujas rūšis iš kart. Tiek daug laukt šį kart nesinorėjo.

Pirma naujiena buvo pristatyta Drama Burger Smokehouse restorane. Į tą pristatymą gavau kvietimą ir aš. Ir, tiesą pasakius, tuo kvietimu labai apsidžiaugiau, bet kai atsidarai kvietimą, o ten “Sveikas Mindaugai“, man įsijungia atmetimo reakcija. Atmetus mano visus kvailus įpročius, šis alus buvo skirtas Drama Burger restoranams ir jų pasididžiavimui – pastrami jautienai. Kad tokį alų verda, Sakiškių aludariai pranešė savo FB profilyje gruodžio 29 d. parašydami štai ką “Verdam rudą elį iš bukmedžiu rūkyto salyklo, kuris bus galutinio produkto stuburas. Dūmiškumą viršutinėse natose apkaišom raudonais/juodais pipirais, kalendrom, laurų lapais, gvazdikėliais, cinamonu, pankoliais, garstyčių sėklom ir chalapa.“

Kuomet pakėliau taurę Sakiškių Pastrami 5,7% alaus ir prikišau prie nosies, atmintyje iškilo iliustracija, pridėta prie to viso gražaus aprašymo. Visas tas kalnas prieskonių apkaišytų lauro lapais. Visa tai šokinėja į nosį. Pipirai, lauro lapai, gvazdikėliai man aromate ryškiausi, bet šiaip kvapas primena kvapą, kuris tvyro prieskonių parduotuvėje. Visko daug ir kaskart įkvėpus kažkas naujo. Skonis vandeningas, perkrautas prieskoniais, kur vėl pirmauja pipirai bei lauro lapai. Poskonyje puikiai šildo pipiriškumas. Lengvai besigeriantis alus, su puikiai suderintais prieskoniais, bet niekaip neapleidžia jausmas, kad alus kiek per paprastas ir tiesmukas.

Hazelnut Altbier 5,2% | IBU 36

Altbier alus Sakiškių paletėje jau buvo ir jis buvo išvirtas Alaus Bibliotekai. Šįkart alus pagardintas riešutais. Gražios nešvarios spalvos alus su gražia puta. Alus turi puikų aromatą, jis pilnas, salsvas, riešutai persipina kiek nemaloniai. Skonis lengvas, vidutinio kūno, saldokas. Ir vėl pasigendu aluje charakterio, idėjos, to, kas atkreiptų dėmesį.

 

Dundulio Publijus Palemonas (aludario komentaras)

Teko matyti komentarus, kad naujasis Dundulio alus Publijus Palemonas yra geriausias Dundulio alus.

Teko gyventi tais laikais kai didelio alaus pasirinkimo nebuvo, o močiutei skaniausias alus būdavo Utenos Porteris.

Teko girdėti kalbų, kad Baltic Porter kilęs Lietuvoje.

Teko ne kartą mąstyti, kodėl Dundulis niekaip neišverda porterio, nes atrodė, kad tai Lietuviško alaus neatsiejama dalis, o juk Dundulis rekonstruoja, sieja viską su istorija ir panašiai.

Visas nuogirdas ir pamąstymus į lentynėles sudėliojo pats Dundulio projekto aludaris Simonas.

“Reiktų sutikti su tuo, jog Lietuvos istorijoje būta įvairių laikotarpių – vieni šviesūs, kiti nelabai. Porteris Lietuvos teritorijoje išpopuliarėjo carinėje Rusijoje bei vėlesniais Sovietų laikais, – paklaustas kokią vietą lietuviško alaus padangėje užėmė porteris pasakoja Simonas. – Žinodami tą faktą, jog porteris buvo miestiečių mėgtas gėrimas, o lietuviai tuo metu miestų vengė, porterį galime sieti tik su Lietuvos teritorija, bet ne tradicija. Gal būt dėl to neskubėjom su šios alaus rūšies virimu. Tačiau mano vilnietiška prigimtis ir pagarba šio miesto kultūrai, vis dėl to nulėmė tai, jog šią rūšį turime savo portfolio.“

Mano porterio idealizavimas sudužo į šipulius. Bet kuomet paprašiau papasakoti apie patį Publijų Palemoną, Simonas parodė tikrąjį savo istoriko veidą.

“Publijus Palemonas nėra tas porteris, kurį prisimintų sovietų laikus menantys alaus mėgėjai, – savo pasakojimą pradeda aludaris. – Sovietinis porteris labiau priminė stiprų tamsintą bock’ą ir buvo labiau deficito ir medžiagų trūkumo pasekmė, nei išieškotas gėrimas. Publijaus Palemono receptūra buvo formuota atsižvelgiant į XIX a. carinės Rusijos teritorijoje pamėgtą taip vadinamą angliškos manieros porterį, kurį po angliško alaus importo uždraudimo pradėta gaminti vietoje. Buvo studijuoti seni carinės Rusijos aludarystės vadovai, kuriuose nemažai dėmesio skirta ir porterio technologijai, tad galime teigti, jog Publijus Palemonas yra rekonstrukcinis su mažom interpretacijom XIX a. antros pusės porteris. Gal būt tokį panašų virė Parčevskio bravore, bei šinkavo Vilniaus miesto užeigose.“

Taurėje tamsiai rudos spalvos, puikiai putojantis alus. Aromate degintas salyklas pereinantis į rūkytą. Pirmas gurkšnis susieja šį alų su Dundulio Kovarnių alumi. Bet vėliau Kovarnių dūmiškumas dingsta ir pasilieka puikiai subalansuotas tamsus alus. Salyklai sugulę puikiai. Pilno kūno alus, kuris atsiduoda kava, degintais salyklais ir yra šlapias, bei puikiai besigeriantis. Jis skiriasi nuo, tarkim, lenkiškų baltic porterių tuo, kad jis nėra saldus ir kokia tai yra palaima.

Belieka dar kartą nuleisti galvą prieš Dundulio aludarius ir tarstelėti – Jūs ir vėl išvirėte puikų alų.

 

Purtse Pruulikoda

Kai apsilankai Estijos alaus parduotuvėje, atrodo, kad apie šios šalies alų tu nežinai nieko. Pilna naujo ir nematyto alaus. Ir jo tiek daug, kad visko vis vien nenusipirksi. Tada tenka rinktis. Renkiesi dažniausiai pagal tai, ką mėgsti. Todėl parduotuvės pardavėjas vis siūlė IPA’as, o aš vis mandagiai atsisakinėjau ir ėmiau stautus. Bet prieš Jūsų akis nuotraukoje esantys keturi buteliukai į save dėmesį atkreipė visų pirma buteliukų forma, nes tokiuose buteliukuose daugiau alaus nepastebėjau. Antra, ant jų etikečių užrašyta “Eksperimentaal“.

Klausiu pardavėjo kas čia, jis man atsako, kad tai visai nauja darykla, alų virti pradėjusi pernai rudens pabaigoje. Klausiu ir kodėl nėra “II“ numeriu pažymėto butelio, atsako, kad alus gavosi ne koks ir aludariai jo atsisakė. To Lietuvoje dar nebuvo ir kažin ar bus. Aš niekaip nesuprasiu, kodėl niekas neskelbia ką verda, ką išvirė, kas pasirodys po mėnesio. Bando kelti ažiotažą su limituotom partijom, slepia iki paskutinės akimirkos naujas alaus rūšis ir panašiai.

Grįžkime prie aludarių iš Estijos. Pa’google’inus pusvalanduką paaiškėjo, kad tai Purtse Brewery pasivadinusi darykla, įsikūrusi kažkur atokiai nuo civilizacijos ir ten smagu švęsti vestuves. Daryklos prisistatyme labai daug kalbama apie kokybiškas medžiagas, kokybę ir panašius dalykus. Vienžo, mažiukai, kurie nori užkariauti pasaulį savo kokybe.

Pilam į taurę pirmą eksperimentą Eksperimentaal I 6,1% | Amber ale. Taurėje amber ale tinkamos spalvos alus, kuris beveik neputoja. Gurkšteli, o, lengvas alus. Gurkšteli dar, jau sunkus alus. Iš pradžių alus saldokas, paskui kartokas, po to vėl grįžta saldumas, bet tas negeras, bukas. Taip visą laiką alus ir šokinėja ir tai jam tikrai ne į naudą. Jis sunkiai besigeriantis, nesubalansuotas.

Bandom antrą. Eksperimentaal III 6,7% | IPA. Ir vėl negali daug gero pasakyti apie alų. Kaip IPA, šis alus per daug vandeningas. Jei kituose kartumas vis gi užauga, apynys vis gi paima viršų ir parodo savo raumenis, tai čia niekas neužauga, kaip pasijaučia tas vandens nuplautas kartumas, taip pasijaučia ir tiek. Daugiau kaip ir nieko.

Eksperimentaal IV 8,9% | Belgian Strong Ale. Alus, kurio puta lipa per kraštus. Nors alaus nedaug, bet jį supilti į taurę pavyksta gal iš penkto karto. Kaip intensyviai putoja, taip intensyviai ir kvepia šis alus. Aromate pilna visko, saldainių, vaisių, karamelės, net gi galėtum sakyti, kad taip gali kvepėti ne alus, o kvepalai. Skonis toks pats stiprus ir intensyvus, alkoholio užuominos, geriasi pakankamai sunkiai. Karbonizacija lipa per kraštus, burbuliukai sproginėja. Gal alus kažkada buvo ir neblogas, gal jis kiek persibuvo butelyje, nes citrusai, cukrinis saldumas tikrai permuša.

Įsipilu į taurę paskutinį – Eksperimentaal V 5,1% | Sweet Stout – ir galvoju, gal bent šis bus kažkas arčiau sielos. Arba Sakiškių alus saldžiųjų stautų kartelę bus užkėlę per aukštai arba jiems ir su šiuo nelabai pavyko. Tamsus tai tikrai, sausas tai tikrai, salstelėjęs tai irgi taip, bet viskas taip sunkiai. Geri ir nesinori dar.

Visi keturi eksperimentai pasižymi tuo, kad alus sunkiai geriasi, nėra balanso, polėkio. Taip, iš stipraus belgo gal ir naivu tikėtis aukšto geriamumo laipsnio, bet amber ale’as ar saldusis stautas turėtų bėgti daug lengviau.

Nors pardavėjas sakė, kad tai puikus alus, man jis tokio įspūdžio nepaliko.

Dundulio Apyniuotis (aludario komentaras)

Iš šalies atrodo, kad Dundulis stojo į eksperimentų kelią. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Kai atrodo, kad savo puslapyje užsiminę apie seriją alaus su vienodu pavadinimu, bet skirtingais apyniais, jie taiko į kažką išskirtinio, pasirodo, kad šis žingsnis apgalvotas ir savalaikis.

„Mintys plėtoti tokią seriją buvo kilusi seniai, – kad bus serija, patvirtino Dundulio aludaris Simonas. – Gal tiesiog kitos idėjos buvo svaresnės ir pirmenybę teikėm joms. Jas įgyvendinus atėjo laikas ir šiai serijai. Pirminė idėja buvo daryti tiesiog vieno apynio, vieno salyklo, V.A.V.S.A tipo alų, bet praktika parodė, kad kiekvienam apyniui atsiskleisti reikia savos terpės, kurią sukuria tiek salyklinė bazė, tiek fermentacija.“

Nauji šios serijos Apyniuočiai turėtų pasirodyti maždaug kas du mėnesius.

„Galiu atskleisti, jog šia serija stengsimės labiau gilintis į naujuosius eksperimentinius Europos apynius, kurie tikrai puikūs ir verti dėmesio“, – apie artimiausius planus toliau pasakojo aludaris.

Endevour apynys yra kiek nuosaikesnis nei dažnai Lietuvoje sutinkamas Cascade apynys. Jis pasižymi juodųjų serbentų ir pipirų aromatu bei greipfrutų ir laimų skoniu. Galbūt būtent toks vaisiškas apynio charakteris ragaujantiems atrodo kiek per minkštas kaip biteriui.

„Endeavour apynys vis dar eksperimentinis, dar neįgavęs komercinio statuso. Išveistas Anglijoje, tad komercinių pavyzdžių reiktų ieškoti Britų salynuose, – paklaustas apie apynį pasakoja Simonas. – Lietuvoje alaus su šiais apyniais neteko sutikti. Pačiam teko ragauti, cask ale su šiuo puikiu apyniu, bet deja pavadinimo neprisiminsiu.“

Apyniuotis puikiai taurėje atrodantis alus, labai lengvai besigeriantis su puikiu vaisišku charakteriu. Šis alus turi kartumo, tačiau Dundulio Rudasis Biteris buvo daug tiesmukesnis kartumu. Jei šis alus skirtas pabrėžti apynį, tai pavyko puikiai.

Lietuviško sidro Obelą degustacija

Praėjusią savaitę Vingiu Dubingiu aludė pakvietė į kiek netradicinę sidro degustaciją. Nors aludėje daug dėmesio skiriama alui, jo degustacijoms ir pristatymams, sidras čia anaiptol ne paskutinėje vietoje. Jam skirtas atskiras šaldytuvas, kuriame gausus pasirinkimas.

Tarp gausaus pasirinkimo yra ir lietuviško. Ir būtent iš Lietuvoje surinktų obuolių pagamintas sidras buvo pristatomas.

Pristatymas truko rekordiškai trumpai. 4 minutes ir 23 sekundes ir po to Vytas iš Obelos pakvietė pakelti taures, nes apie alkoholinius gėrimus kalbėti nereikia, reikia juos gerti. Ir pridūrė, kad reikia paskubėti, kol neprasidėjo Naisių vasara.

Ką spėjo papasakoti per tas nepilnas 5 minutes? Kad pagrindinė ambicija buvo pagaminti lietuvišką sidrą iš lietuviškų obuolių ir tai padaryti natūraliu būdu. Todėl visi sidrai gaunasi sausi, nes visas cukrus yra sufermentuotas. Į sidrą nėra dėta cukraus, aromatizatorių, viskas yra paprastos obuolių sultys.

Sidro gamyba yra labai paprastas procesas. Išspaudžiamos obuolių sultys, jos maišomos tarpusavyje, jei turima keletas obuolių rūšių ir jos fermentuojasi. Prancūzijoje ar Anglijoje auginamos specialios obuolių rūšys skirtos sidro gamybai, jos netinkamos valgymui. Tos obuolių rūšys turi daug taninų, kartumo, prieskonių. Lietuvoje sidras daromas iš to kas yra ir specialiai obuolių niekas neaugina. Bet labiausiai sidro gamybai tinka senosios lietuviškos obuolių rūšys ir žieminės obuolių rūšys. Žieminės obuolių rūšys yra atspariausios, turi daugiausiai taninų, o jie yra ne kas kita, kaip obels apsauga nuo parazitų.

Sidras yra vasaros gėrimas, todėl pakeisti sezoniškumą, buvo nuspręsta vieną sidro rūšį pašildant ir paprieskoniuojant. Gavosi saldus, šiltas gėrimas ir toks visai nieko. Jo paragauti pakvietęs Vytas penkminutę baigė žodžiais “Į sveikatą!“.

Prie šilto sidro taip pat buvo pasiūlyta paragauti ir visus tris Obelą sidrus. Ažuožeriai, Babtai ir Kasteliai. Pavadinimai pagal vietovę, kurioje surinkti obuoliai. Gal būt pritrūko vieno geresnio ar prastesnio užsienietiško sidro pavyzdžio ir paaiškinimo kuo iš esmės skiriasi Obelą sidrai nuo va tokių.

Apie patį sidrą komentuoti nesinori. Jo tiesiog reikia paragauti. Jei mano atmintis manęs neapgauna, Vingiu Dubingiu aludėje vasarą buvo pilstomo Obelą sidro ir jis buvo puikus vasaros pasirinkimas.

Tą vakarą buvo ne tik aukštai iškelta gėrimo pristatymo trukmės kartelė, bet taip pat buvo pagerintas ir užduotų bei atsakytų klausimų rekordas. Vytas po pristatymo niekur neišėjo, jis leido aludei grįžti į savo įprastą šurmulingą gyvenimą ir būdamas už baro tai vienai, tai kitai grupei žmonių atsakinėjo į įvairiausius klausimus.

Toks pasirinktas variantas, kuomet tu gurkšnoji vis naują rūšį ir klausaisi vis nesibaigiančių istorijų pasirodo labai sveikintinas dalykas. Jei tau įdomu, tu klausaisi, uždavinėji klausimus, jei neįdomu, tu sau laisvai bendrauji su kompanija.

Titulinėje nuotraukoje matosi mažesni ir didesni buteliukai. Mažesniuose buteliukuose sidras pilnai susifermentavęs, didesniuose fermentacija užbaigta butelyje. Gamintojas pripažino, kad mieles palieka butelyje ir jų, kaip daro kiti gamintojai, neištraukinėja. Supilti jas į taurę taip pat nerekomenduoja.

Nuo obuolio iki butelio prekybinėje lentynoje praeina 7 mėnesiai. Žinoma viskas priklausys nuo mielių kurias naudosite. Jei fermentuosite su natūraliomis mielėmis, nedėsite kultūrinių mielių, tuomet fermentacija bus lėtesnė. Ant obuolio bus įvairių mielių, todėl jos konkuruos tarpusavyje ir lėtins fermentaciją. Jei dėsite kultūrines mieles, fermentacija užtruks gerą mėnesį. Tuomet darai porą nupylimų, kad pašalinti nuosėdas. Po to prasideda brandinimas. Brandinimas nelygus vynui, nes vynas bręsdamas gerėja, o sidras pasidaro iškart toks geras koks jis gali būti. Ilgiau bręsdamas sidras galbūt kažką įgauna, bet tuo pačiu gali ir prarasti, tad ilgas brandinimas sidrui tikrai netinka. Sidras yra paprastų žmonių gėrimas. Todėl Vytas norėtų, kad sidrą gamintų visi kas turi sodus pilnus obuolių.

Namudinėmis sąlygomis sidrą pasigaminti labai paprasta. Viskas ko reikia, tai visų pirma surinkti obuolius. Geriausiai būtų vėlyvos veislės ir nelabai skanios, nes kuo skanesnis obuolys, tuo iš jo pasigamina prastesnis sidras. Taip pat reikėtų maišyti obuolių veisles, nes jei pasigaminsite sidrą tik antaninių obuolių, jis bus labai rūgštus. Surinkę, obuolius vežkite išspausti, bet ieškokite kas obuolius traiško, o ne naudoja centrifugas. Centrifuguojant sultys susisluoksniuoja ir sidro gamybai ne taip gerai tinka, kaip traiškytų obuolių. Sultis supilkite į fermentavimo talpą ir tam tinka bet koks indas iš kurio gali išeiti anglies dvideginis ir negali į vidų patekti deguonis. Nes jei pateks deguonis, Jūs pasigaminsite acto. Supylus reikia fermentuoti kol susifermentuos ir nupylus nuosėdas subrandinti. Ir viskas, turėsite sidrą. Kuomet brandinsite, neskubėkite nusivilti, nes iš pradžių Jums jis atrodys labai geras, apie sausio mėnesį jis jau atrodys labai blogas ir net negeriamas. Čia nenukabinkite nosies, nes jau balandžio mėnesį, kuomet saulė pradės vis stipriau šviesti ir atsiras lauko darbų, Jūs galėsite draugus vaišinti puikiu savo gamybos sidru. Fermentuojant reikėtų pasižiūrėti temperatūras. Tinkamiausia būtų laikyti tarp 12 ir 16 laipsnių šilumos.

Vytas kelis kartus paminėjo, kad Kaune yra labai gerai sidro gamybą nusimanančių žmonių, kurie gamina savo poreikiams nuostabų sidrą. Vienas iš jų buvo trumpam užbėgęs į aludę ir paliko paragauti ledo sidro. Tai sidras gautas jį užšaldžius. Kadangi atšylant atskiros gėrimo dalys atitirpsta skirtingu greičiu, galima tokiu būdu atskirti vandenį, gauti gėrimą su didesne koncentraciją, ryškesnį skoniais ir panašiai. Toks buvo ir ledo sidras, kuris puikiai kvepėjo ir pasižymėjo koncentruotu skoniu.

Kaune įvyko dar vienas renginys, kuris ten susirinkusiems praplėtė horizontus. Buvo dar daug bendraujama, dar daug klausinėjama, neabejoju, kad kažkas pabandys sidro pasidaryti namuose. Ir tai buvo tai ko Lietuvai iš tikro reikia. Sąmoninti ir pasakoti reikia apie alkoholį, o ne drausti ir riboti.

 

Tanker – tai kas neatvažiuoja iki Lietuvos

Kuomet Dundulis pradėjo importuoti Tanker aludarių alų, jo gauti Lietuvoje tapo ne problema. Visi pamėgo Sauna Session, puikiai visiems tiko Purple Nurple, o Imperial Sauna Session buvo tikras vau. Tačiau importuotojai visko neveža, ypač iš daryklos kuri yra labai produktyvi. Pasižvalgykime kas buvo palikta Estijoje ir iki mūsų neatvažiavo. Kaip taisyklė, tai sunkūs alūs, turintys daugiau laipsnių.

Pirmas doppelbock’as Spiceman 6,5% IBU 30.

Koloboracijoje su alaus darykla Malduguns išvirtas alus, kurio Lietuvoje buvo galima jau paragauti. Tai buvo galima padaryti Žmogšaloje.

Taurėje vario, raudonai oranžinės spalvos ryškus alus. Putoja negausiai, dideliais burbuliukais. Alus labai aromatingas, iš taurės veržiasi aromatai, jie saldūs, prideginti, aitroki, prieskoninių žolelių, medaus, imbiero. Skonyje tie aromatai taip stipriai nesijaučia. Geriant nosis užsikemša nuo aromatų. Pats alus atrodo kiek vandeningas, vidutinio kūno, bet poskonis viską gelbėja. Puikiai ant gomurio sužaidžia sausas džiovinantis kartumas, vaisiškumas. kartumas kaip greipfruto ar imbiero ar abiejų. Jis prislopina saldumą iki tiek, kad jo nebesijaučia. Puiki alaus salyklinė bazė. Alus savo aromatu pritraukia dėmesį, poskonis skonį užbaigia, bet ar tai tipinis doppelbock’as aš linkęs abejoti.

Frambosourus 7% 

Pavadinimas sufleruoja, kad tai sour stiliaus alus. Supiltas į nestandartinį šiai alaus daryklai butelį. Taurėje tamsios gintaro spalvos alus, su negausia puta. Alus taurėje nėra skaidrus, kaip per miglą. Aromatas saldus, taip kvepia kai kurie vaistai. Kvapas pakankamai intensyvus.

Geriasi alus sunkiai, karpo angliarūgštė. Alus lyg ir saldus, paskui bando nurūgštėti, bet jam tai nesigauna ir galų gale lieka greipfrutiškas kartumas. Toks gan keistas alus, su lyg ir aiškia idėja, bet labai netobulu jos išpildymu.

Melody 9% | Imperial Stout

Sunkiasvoris imperial stautas. Nors 9% imperial stautui yra kaip ir žemutinė riba. Taurėje juodas, pakankamai tirštas, su gražia, tamsia, tvirta puta, alus. Aromatas labai užslėptas, minkštas, grietinėlės ir degintų salyklų mišinys. Geriasi lengvai, vietomis gali priminti kokį nors milk stautą, nes skonis labai minkštas. Kiek vėliau atsiranda alkoholis. Dingus minkštumui jaučiamas vandeningumas ir išplaukimas. Vis gi skonis nepaliaujamai primena minkštą milk stautą. Čia nėra  to daužančio imperial stautiškumo. Poskonyje susikaupia sauso kartumo ir alkoholio šilumos. Kai stautas toks minkštas ir su gerai jaučiamu alkoholiu, prie jo puikiai tiko namuose rastas gabaliukas juodo šokolado su migdolais.

Love Will Tear Us Apart 11% | Tripel

Dar viena koloboracija ir šį kart su rusiška darykla Mager. Alus išvirtas Valentino dienai. Pristatomas jis išties gerai. Tai trunka akimirką arba visą gyvenimą, tai suteikia sparnus, arba tai tave pražudo. Alus stiprus kaip tikra meilė ir visi kiti gražūs žodžiai ir palyginimai.

Taurėje alus elgiasi kaip tikras įsimylėjęs paauglys. Pilant putoja, veržiasi per kraštus. Alus drumstas, beveik oranžinės spalvos. Kvapas malonus, neintensyvus. Po pirmo gurkšnio ir vėl tenka pripažinti, kad nukrypta nuo stiliaus, aš tripelį ne taip įsivaizduoju. Man tai daug panašiau į IPA. Salstelėjęs alus su puikiai užmaskuotu alkoholiu. Alus su kiekvienu gurkšniu renka kartumą, jis labai smagus, panaudoti El Dorado apyniai savo darbą dirba puikiai. Šių apynių neteko sutikti ir jie nuteikia labai gerai. Visgi, kad tai stiprus alus, jaučiama, tik ne per alkoholį, o per skonines sąvybes. Pradžioje gan sunkiai gomuriu nuslenka visa didelė salyklinė bazė lydima saldumo, vėliau pakarpo angliarūgštė, o gale puikiai išryškėja apyniai. Alus puikus, bet ne tripelis.

Vežantys Tanker alų į Lietuvą atliko puikią selekciją. Nė vienas iš Lietuvoje nerandamų alaus rūšių nesužavėjo tiek, kad būtų galima klausti kodėl jo neatvežate? Pirma, ragauti alūs kiek nepataiko į stilių, antra, tai stipresni alūs ir tokie, matyt, neturi paklausos Lietuvoje.

2016 metų apžvalga

Kiekvienais metais wordpress’as sugeneruodavo metinę ataskaitą, kurioje atsispindėdavo pagrindinė šio blog’o statistika. Ja mielai pasidalindavau su Jumis ir taip užbaigdavau metus.

Laukiau laukiau metų ataskaitos ir šiais metais, bet nesulaukiau. Tad kaip viskas atrodė pernai metais galite pasižiūrėti paskutinėje 2015 metų ataskaitoje. Ten rasite ir nuorodas į prieš tai eilę metų buvusias atskaitas.

Jei jau ataskaitos nėra, reikia ją paruošti pačiam. Štai tokie buvo septintieji rašymo metai.

Pagrindinis skaičius būtų 113000, vietoje buvusių 65000. Tiek kartų buvo peržiūrėtas šis blog’as ir veik perpus didesnis jis man atrodo labai gerai. 2016 metais buvo parašyti 54 įrašai iš kurių populiariausi buvo šie:

Kuhne

Aludarių taurė 2016

Žmogšala 3

Pasižvalgymai po besitraukiančią Lietuvos alaus rinką

Ragauto lietuviško alaus gidas

Kalbant apie paskutinį reikėtų paminėti, kad jis papildytas ir atnaujintas.

Jei visus metus pabandyti sutalpinti į vieną sakinį, tai štai kokie jie buvo: Vingiu Dubingiu aludė įleido šaknis Kaune, tame pačiame Kaune ir ne tik išpopuliarėjo Kuhne, dienos šviesą išvydo Genio alus, o tiksliau jų Kalifornikacija, prie puikių Dundulio žiemos alų Kurko Keptinio ir Magistros (kur ji šiemet?) puikiai pasirodė ir Gintaro baro Raudonasis Elis, vėl įvyko Žmogšala ir Aludarių taurė, o Švyturys ir vėl pakvietė į Aludarių dieną, aludariai pradėjo eksperimentuoti su alumi ir statinėmis ir čia ryškiausiai pasirodė Ropa Moonshine, Sakiškių alus nustojo grybauti su kokybe, Genys pradėjo statyti bravorą, Dundulis toliau į pasaulį leido eilę kosmoso – Moko Maukas, Sulos, Syrne, Devyniaragio, Juodaragio, vis daugiau rengiama įvairių degustacijų ir renginių susijusių su alumi.

Pernai pasižadėjau sau, kad aplankysiu daugiau renginių, tą ir dariau, su kaupu. Metų gale atsirado ir video medžiagos čia. Ar ji reikalinga nežinau, bet buvo įdomu.

Tai tiek. Ačiū, kad skaitot.

Dundulis dovanoja šventę

Šventės yra gerai, nes tada ateina Dundulis ir atneša savo jau tradiciniais tapusius Devyniaragį ir Juodaragį. Va kas yra tikras šventinis alus, tikras sezoninis alus, tikras riboto leidimo alus.

Juodaragio 6,66%

Gruit stiliaus alus. O kur Dundulis ir gruit būna labai gerai. Čia kaip pašneka apie citriną ir kaupiasi seilės, taip ir su Dundulio gruit.

Taurėje nešvarus alus, tamsiai rudos spalvos. Ir tai yra tipiškas, charakteringas gruit vaizdas taurėje. Beveik jokios putos. Aromatas žolinis, salsvas, malonus. Alus tvirto, linkusio į vidutinį, kūno. Puikiai besigeriantis, salsvokas, puikiai dera kraujažolė ir jos prieskonis prie salyklinės bazės. Smagus, sausas karstelėjimas. Prie viso gero yra ir vienas trūkumas, alus man dar ne geriausios formos, jam reikia dar pabręsti. Po kelių mėnesių ar pusmečio jis turėtų būti dar geresnis arba tiesiog tobulas. Pasidėkite šio alaus, galėsite švęsti ne tik saulėgrįžą, bet ir Jonines.

Devyniaragio 9%

Medus, pikis, beržų ir pušų pumpurai. Visą šitą perskaitai ant etiketės ir ima drebėti rankos.

Taurėje gražios ryškios gintaro spalvos alus. Putojantis. Aromatai šoka šokius. Nosį kvapai karpo intensyviai. Paslėptas medus, mediena, miškas po lietaus, saldumas.

Skonis perdėtai intensyvus ir tai labai gerai. Tokio intensyvaus skonio aš ne tik aluje, bet ir bet kokiam kitam gėrime nežinau ar buvau sutikęs. Pušis, beržas, medus. Sėdi ir spėlioji kas čia sprogdina gomurį. Ir viskas tobulai subalansuota. Ant galvos šoka pašiurpę plaukai, nėra čia ką daugiau rašyti, ieškokite ir ragaukite.