LA NAYA šokolado ir alaus derinimo degustacija

Du bičai, Justas ir Patris, trečiadienio vakarą Vingiu Dubingiu aludėje stojo prieš susirinkusius ir paprastai, bet ne prastai papasakojo apie alaus ir šokolado derinimą.

Kol kažkas suka galvas kaip sugalvoti degustacijai temą, kaip ją pateikti, jie, spėju, nelabai sukdami galvos ėmė ir padarė. Ir visiems patiko. Garantuoju. Visiems iki vieno buvusiems degustacijoje patiko.

Kodėl tą vakarą tie du bičai suvaldė, sudomino, iššaukė daug klausimų kada bus kita degustacija? Pirma Justas ir jo LA NAYA šokoladai. Super įdomūs, neįprasti, su idėja. Kiek man teko susidurti su šokoladu, visas įdomumas jų buvo tame, kad jie su kažkuo maišyti, turi kažkokius priedus. Justas gi viską daro pats,  nuo pupelės iki plytelės. O šokolado išskirtinumas ir prasideda nuo pupelės, o ne nuo priedų su kuriais jis sumaišytas. Ir tada tu gauni šokoladą, kuris kvapu ir pirminiu skoniu tau primena pelėsinį sūrį ar kvapas lyg iš spygliuočių miško. Skonis gali būt švelnus, gali būti aitrus, bet labai kompleksiškas. Ir tada belieka priderinti alų.

Čia eilė ateina Patriui, kuris ant tiek savas ir paprastas, kad jo klausytis tiesiog smagu. Mane Patris buvo pasikvietęs į pilotinę degustaciją ir tada buvo daug jaudulio, užsikirtimų ir kito broko. Praėjo mėnesis ir atrasti šokolado ir alaus deriniai, pasakojimai, degustacijos tempas, trukmė buvo atrinkti puikiai.

Paklausus kada bus kita degustacija, Justas užsiminė, kad jis gauna pupelių pavyzdžių iš įvairių pasaulio šalių ir tie pavyzdžiai tiesiog guli lentynose. Jų užtektų pagaminti iki 20 plytelių šokolado, tad degustaciją surengti galima išties išskirtinę. Tad kitą kartą, kai užmatysite šokolado ir alaus degustaciją, būtinai nueikite, nes tai gali būti kažkas labai išskirtinio.

Tomas Josas: pramoninė aludarystė ir alaus reklamos Lietuvoje 1918-1940

Genijai to ØL

Kai visas vienos daryklos ragautas alus tave priverčia pakelti abu antakius ir pasakyti, kad tai yra labai labai gerai, tu gali drąsiai juos vadinti genijais.

Pažintis su šia darykla prasidėjo nuo Black Malts & Body Salts juodosios IPA, You Shall Nut Pass stauto, nerealios IPA Garden of Eden, nepamirštamo Berry White, Fuck Art – This Is Architecture, Gose To Hollywood, Raid Beer. Ir kai paragavau kažko neįtikėtino pavadinimu Frost Bite, nusprendžiau, kad laikas apie juos parašyti. Parašyti mane privertė Pale Ale stiliaus alus, kurio kiti importuotojai net neima, nes kas gali pirkti Pale Ale. Genijai, ne kitaip.

Pradėkime nuo Fuck Art – The Heathens Are Coming 5,4% 85 IBU. Šio alaus stilius ant etiketės nurodomas kaip grissete, bet kad būtų paprasčiau vertinkite jį kaip saison stiliaus atstovą.

Taurėje vos drumstas kažkokios spalvos alus. Pasidarau sau išvadą, kad alus kuris atrodo prastai, būna arba labai geras, arba tiesiog negeriamas. Šį kart jis labai geras. Brettanomyces mielės čia suvaidina pagrindinį vaidmenį. Mielės, kurių aprašyme iš mokslinės pusės galima rasti kad sudaro daug “pašalinių“ skonių, šiame aluje padarė vieną vientisą malonumą. Tik įpylus alų į taurę užvaldo vaisiniai aromatai. Jie tokie saldūs, saldaininiai, citrininiai. Viskas persikelia ir į skonį, citrina, sausumas, salsvumas, gaivumas. Na tiesiog nuostabu.

Dar vienas saison stiliaus alus Peardon My French 7,5%. Tai alus su kriaušėmis, brandintas prancūziško vyno Sauternes statinėse. Ką tik rašiau apie Brettanomyces mieles, šiame aluje jos dėtos į statines, o virtas alus su sidro mielėmis. Panaudoti ir Calypso apyniai, kurie prie visų savo prieštaringų apibūdinimų turi ir kriaušių skonį. Gerai, idėja aiški, kas gavosi? Jei kas turite šio alaus, pamirškite jį dar tris ar daugiau metų, jį gerti dar per anksti. Geri ir tau ašaros kaupiasi, nes butelis didžiulis, kaina už jį didžiulė, o alus dar atrodo per jaunas ragauti. Jaučiasi puikiai kriaušė, mielės daro savo, puikiai juntamas sidro charakteris, bet ką davė statinė išgaudyti nepavyko. Iš kitos pusės ką gali duoti saldaus vyno statinė alui man lieka klausimas. Sudėjus viską, tai puikus alus, bet koks jis geras dar gali būti man net baisu pagalvoti.

Po dviejų iš kosmoso serijos, atsikvėpimui į taurę bėga bent pagal aprašymus kiek lengvesnis ir ne toks visko daug turintis alus. Ant etiketės parašyta tiesiai šviesiai – norėjome išvirti alų, kurį galima gerti visą dieną. Berliner Weisse/Sour stiliaus Like Weisse 3,8% alus pagal aludarius toks ir turėtų būti. Taurėje apelsino spalvos rūkų pasidengęs alus. Kvapas charakteringas sour stiliaus alui, šiek tiek jaučiasi laimas. Skonis pirmiausiai turi persimušti per angliarūgštę, tada atsiranda sausas rūgštumas, skonis laikosi ilgai. Šiam alui trūksta kūno.

Gerai, pajuokavom, imam dabar rimtai. Pažintis su to ØL prasidėjo nuo Black Malts & Body Salts 9,9% 120 IBU. Bet tada aš nežinojau, kad tai antra pasaulyje juoda IPA pagal ratebeer.com. Dabar žinau ir pilu ją į taurę. Prie juodos IPA reikia dar prirašyti žodžius imperial, double ir coffee. Tada gausis pilnas šio alaus apibūdinimas. Alus išvirtas panaudojus prancūzišką kavą. Taurėje labai tamsios, bet vis dar rudos spalvos alus su nutamsėjusia standžia puta. Aromatas degintų salyklų, kavos, alkoholio, likerio. Skonis daugialypis. Lengvas saldumas, kiek stipresnis kartumas, aliejiškumas, juodas šokoladas, skrudinta kava. Po kiek laiko gomuriu grįžta sausas kartumas, kava, alkoholio šiluma. Tiesiog įspūdingai subalansuotas alus. Tai telpa į 0,33l buteliuką ir jo užtektų trims vakarams.

Kitą dieną vaikščiojau ir galvojau apie šį alų. Vat todėl man ir patinka alų ragauti namuose, ramiai, neskubant, pasigooglinant. Nes pirmą kartą aš jo ragavau aludėje, buvo gerai, bet tikrai ne viską aš iš alaus ištraukiau.

Black Ball 8%. Ir vėl prirašom imperial, double ir tik tada porter. Šis alus, nepabijokim to žodžio, išdaužo. Jo puta laikosi tiek kiek reikia. Jei Jūs šio alaus įsipilsite ir nenorėsite gerti tą pačią dieną, nieko tokio, aš neabejoju, kad ir po dienos puta bus padengusi šį alų. Aromatas šio alaus silpnas, išgaudomas, deginto salyklo, kremiškas. Spalva be priekaištų. Į taurę pili tirštą smalą. Atsigeri šio alaus, viskas taip daug maž kontroliuojamai gerai, saldokai, kartokai, aliejiškai. Ir po to pareina viskas ko negali kontroliuoti. Turi prasižioti, kad neišsprogdintų burnos. Toks stiprus skonis, kad tu net negali to stiprumo suvokti.

Gerai, dabar truputį ramiau. Šis alus yra idealus pavyzdys kas yra pilno kūno alus. Na jau pilnesnio kažin ar gali būti. Skonis perpildytas džiovintomis slyvomis, saldumu, degintais salyklais. Šis alus puikaus kartumo, jis intensyvus, bet neįkyrus.

Labiausiai šiam alui tinkamas apibūdinimas būtų dviejų žodžių kombinacija – brutalus azartas.

Jei skaitote tekstą įdėmiai, jau turbūt supratote, kad alus neeilinis. Bet lyg to būtų mažai, aludariai paleido seriją, kurią pavadino Shock Series. Ir mano rankose pirmas alus iš šios serijos. !!!PA: Simcoe & Mosaic 13% alus yra tas prie kurio reikia prirašyti triple ir imperial. Kad esu ragavęs trigubos IPA tai labai abejoju. Puikiai nuotraukoje matosi, kad alus yra puikios spalvos ir intensyviai putojantis. Lygiai toks pats intensyvus ir aromatas. Žinot, kai nusiperki naują kvapą į automobilį, pakabini jį ir atrodo gali kvapą valgyti? Tai čia tas pats, visas kambarys pakvimpa saldžiu saldaininiu intensyviu apynių ir citrusų aromatu.

Paragauju ir einu kopijuoti apibūdinimo iš oficialaus aludarių puslapio – intense hoppy f*cker. Tiksliau jau niekaip.

Toliau man pritrūksta žodžių. Tai labai stiprus alus visomis įmanomomis prasmėmis, todėl reikia vieną kartą tokio paragauti, nei šimtą kartų perskaityti.

Ir čia prieiname geriausią viso šio dalyko vietą. Bent jau man taip atrodo. Šis alus Lietuvoje neatsiranda iš bet kur. Jį importuoja. Tuo užsiima Prohibicija. Ir aš žinau, kad su jais paprasta, kad jie visada ras laiko, tai imu ir pakalbinu juos apie šio alaus atsiradimą Lietuvoje. Žinot per kiek laiko man atsako? Per 15 min. Žinot per kiek laiko sulaukiau atsakymo į paprastus klausimus didžiųjų aludarių? Per niekada.

“Jų konceptas ir ženklas jau tarsi ir tapę gero alaus sinonimu Europoje ir po truputį plečiasi visame pasaulyje, – paklaustas kaip galėtų trumpai pristatyti daryklą pradeda pasakoti Tomas. – Keli prestižiniai RateBeer įvertinimai tarsi kalba patys už save. Istorija, kaip jie atsidūrė Lietuvoje, yra kiek kitokia, įdomesnė. Iš esmės, praeitų metų vasario mėnesį pradėjau ieškoti dar vienos daryklos kuri papildytų Prohibicijos portfolio. Nebuvau nusibrėžęs aiškių gairių ko norėčiau, tiesiog sedėdamas prie interneto brainstorminau ir naršiau po įvairius forumus/blogus ieškodamas kažko kas būtų įdomu. Tuo pačiu metu į Prohibicijos info pašto dėžutę atėjo laiškas su užklausa apie Lietuvos alaus rinką. Būdamas beergeek’as brūkštelėjau atsakymą apie tai, kokias matau craft alaus perspektyvas Lietuvoje, trumpai papasakojau apie Prohibiciją ir Lietuvos craftinius aludarius, bet tikrai nesitikėjau, kad jau kitą dieną sulauksiu oficialaus to ØL pasiūlymo būti jų atstovais Lietuvoje. Jų konceptui puikiai tiko ir patiko, kad mes esam maža įmonė, orientuota į craft/premium produktus ir tuo pačiu nepaviršutiniškai suprantantys alų. Taip, kad jie pasirinko mus, o ne mes juos – nors čia galbūt puikiai tiktų posakis tinkamu metu tinkamoje vietoje.“

“Turiu kelis favoritus, bet dauguma jų taip ir liko tik mano favoritais – toli gražu ne visi patiko mūsų rinkai, – tęsia Tomas, paklaustas kas yra jo favoritai renkantis to Øl alų. – Pirmosios siuntos visiškas favoritas buvo amerikietiškas kvietinis alus su gervuogėmis ir mėlynėmis „Berry White“, o šiuo metu gavome jų Suor serijos atnaujinimą ir ten esantis Sur Galaxy yra kažkas nenormaliai gero. Viename aluje susijungia vos ne visi įmanomi skoniai – tai juoda IPA nurūgštinta pieno bakterija, sausai apyniuota ir turinti nerealų degintų salyklų/kavos/juodo šokolado poskonį. Pirmą kartą paragavęs vos nenusiverčiau nuo kėdės. Ištiesų tai to ØL verda nerealius produktus, bet jų rūgštieji eliai yra išvis epiniai, o būtent tokie stiliai kaip Berliner Weisse, Gose ir kiti pasižaidimai su rūgštimi mane labiausiai kabina šiuo metu. Ar įmanoma suspėti paragauti visko ką jie išleidžia? Tikrai ne, nebent gyveni Kopenhagoje, tuomet net neabejoju, kad jų naujasis brewpub’as BRUS bus vienintelė vieta, kuri turės tikrai visus to ØL verdamus produktus vienoje vietoje. Iš esmės visi jų didmenininkai konkuruoja tarpusavyje ir užsisakant iš jų alų egzistuoja tik viena taisyklė – kas greitesnis tas gudresnis. Kad ir kaip norėčiau vežtis jų naujienas kas savaitę, vargu ar tai įmanoma padaryti dirbant tik Lietuvoje. Vis dėlto, stengiuosi, kad kiekvieną sykį užsakant alų naujausias asortimentas kuo labiau tiktų sezonui Lietuvoje ir būtų kuo įvairesnis. Kartais būna, kad sulaukiu laiško apie naujuosius pasiūlymus ir tarsi norėčiau užsirezervuoti penkias dėžes, bet atrašius po poros valandų mane nuvilia atsakymas, kad alus buvo išparduotas per valandą. Naujas virimas dingo per vieną valandą!“

Pabaigai Tomas pasidalina praeitos savaitės butelinio alaus pasiūla. Ir iš šio sąrašo reikia išsirinkti ką užsakyti. Užduotis atrodo neįmanoma.

Vilkmergės alaus riboti leidimai

Kuomet susikaupusias mintis išliejau įraše apie nuobodžią Lietuvos alaus rinką, Vilkmergės someljė ir blogo nulis.lt autorius Vidmantas po juo pakomentavo: “Bet juk ne metų galas ane?“. Ir ilgai laukti kas po tais žodžiais slypi nereikėjo.

Pumpkin Ale stilius nėra pats populiariausias sezoninio alaus stilius Europoje. Tai daugiau amerikiečių tradicija. Bet Vilkmergė čia anaiptol neprašovė. Moliūgai Lietuvoje kuo puikiausiai auga, nėra kažkas svetimo, o alus su prieskoniais dažnam lietuviui patinka. Vilkmergės Moliūgų Elis 6,1% 18 IBU išvirtas panaudojus tradicinius tokiam alui naudojamus prieskonius – cinamonas, kardamonas, gvazdkėliai. Alus gavosi gražios tamsiai geltonos, gintarinės spalvos. Putoja nuosaikiai, puta nėra tvari. Kvape jaučiamas alkoholio sausumas, užslėptas cinamonas, alui ilgiau pabuvus taurėje išlenda gvazdikėliai. Alus geriasi kiek sunkokai, bet čia dėl prieskonių gausos. Aš jaučiu alkoholį ir tai kiek erzina. Kaip pumpkin ale stiliaus alui šis alus dar pakankamai silpnas, bet alkoholis neužslėptas. Čia, matyt, pataikaujama pirkėjui, bet toks alus, tokiam butelyje, su tokia etikete, manau būtų parsidavęs ir 8 laipsnių. Tvirtesnis kūnas tokiai prieskonių bazei nebūtų pamaišęs.

Prieskoniai šio alaus stiprybė ir jų gausa labai jau meistriškai suvaldyta ir atitaikyta. Prie mano minėtų dar reikėtų paminėti imbierą ir kvapiuosius pipirus. Lengvas saldumas užslėptas po cinamonu, gero kirptelėjimo duoda pipirai, sausumo pojūtis matyt iš imbiero. Ir iki vau pritrūksta tvirtesnio kūno. Sakysit kur tada moliūgas, aš to pačio savęs klausiau. Bet Jūs pabandykit išvardintais prieskoniais apibarstyti gabalėlį moliūgo ir jį suvalgyti. Kad jausite moliūgo skonį aš labai abejoju.

“Bet juk ne metų galas ane?“ – pakartojo ir į dienos šviesą paleido Vilkmergės Žiemos Imperial Stout 6,3% 32 IBU. Internetai sukruto, imperial, o tik 6,3. Iš vienos pusės kaip lengva kritikuoti tai kas taip lengvai identifikuojama, skaičiukai. Na, bet mes ne Vokietija, pas mus ant etiketės gali rašyti ką nori ir čia jokios kontrolės nėra. Iš kitos pusės, Vilkmerge, come on, Jūsų šviesusis 5,6, tamsusis 5,8, o imperiniam pagailėjot bent 7,5? Aš suprantu, kad Žiemos Stout skambėtų kiek per silpnai, o kai niekas negali paaiškint ką rašyti, tai nesusiturėjot ir nepasikuklinot. Reikėjo tiesiog užrašyti Kalėdinis Stout ir viskas būtų išsisprendę.

Užteks apie žodžius, einam prie alaus. Tamsus, neperšviečiau taurės su savo staline lempa, kad ir kaip stengiausi. Aromate norėtųsi bent kažkiek prieskonių nurodytų ant etiketės, bet randu tik degintą salyklą. Na gerai, gal dar truputis muskato. Gurkšteli šio alaus, kremiškai švelniai nuslysta gomuriu alus kiek įkirpdamas su angliarūgšte ir tada pareina prieskoniuotas ir su degintu salyklu susimaišęs poskonis. Ir jis eina ilgai, jau tau gana, bet jis vis dar grįžinėja. Dar norėtum gurkštelti, bet prisimeni tą besitęsiantį poskonį ir lyg nebenori daugiau. Ant gomurio labai pavėluotai išryškėja sausas kartumas ir alkoholio šiluma.

Abu alūs savotiškai geri, tikrai perlipa didžiųjų aludarių masinės gamybos alaus standartus. Alaus idėja aiški, tik išpildymas tikrai galėtų būti šiek tiek geresnis.

Pabaigai paliksiu trečią “Bet juk ne metų galas ane?“ kartą iliustruojančią nuotrauką.

Tamsa iš Volfas Engelman

Volfas Engelman pristatė dvi naujienas. Abi tamsios, matyt trūko gamoje tamsaus alaus kalbant apie 1410. Tai apie jį ir pakalbėkime.

1410 Tamsusis Elis 5% charakteringos spalvos. Būtent tamsiuoju reikia apibūdinti tokios spalvos alų. Skonis šokinėjantis, vienas gurkšnis tau lyg ir patinka, kitas jau nebelabai. Ir gerk tu jį šaltą ar kiek šiltesnį, jokio skirtumo, skonis nesuvaldytas nors tu ką. Daugiau nelabai ką gali ir parašyti apie tokį alų, kuris skirtas praplėsti pasirinkimą ir tiek.

.

.

.

Antrus metus iš eilės Volfgangas išleidžia alų brandintą ąžuolu. Pernai aš apie jį rašydamas spėliojau apie statines, kiek jų ten gali būti, kad tiek daug alaus gaunasi. Tai mane paprotino, kad ne statinėse viskas ten vyksta, o pavyzdžiui galima brandinant pridėti ąžuolo drožlių ir va Jums va alus.

Pernai metais alus buvo su labai ryškiu burbono poskoniu ir rodėsi, kad geri ne alų, o gerai praskiestą burboną. Šiais metais panaudotas tamsus salyklas suapvalino burbono skonį, jis daug geriau įsipaišė į bendrą paveikslą ir alus tapo labai geriamas ir smagus. Kad ir kaip gali nemėgti Volfgango, bet už tokią kainą, už kurią siūlomas šis alus, jo neparagauti būtų negerai. Ir šios daryklos sprendimai gali nepatikti vienetams (tokiems kaip aš), bet jų sprendimai patinka masėms. O kam alus skirtas?

Dundulio Syrne

Labai gerai sutapo, kad mėgstamiausia aludė švenčia gimtadienį, o tie, kuriuos laikai geriausiais, išverda naują alų. Tada eini į tą mėgstamiausią aludę ir randi ten tų geriausių atstovą pasakojantį apie savo naują kūrinį.

Tądien daug kur Lietuvoje pradėjo tekėti Syrne 6% žirninis alus. Labai smagu, kad Simonas pasirinko Kauną jam pristatyti. Iš vis, aludario alaus pristatymas yra toks sveikintinas dalykas, kad Simonui, tiek daug kalbėjusiam apie tradicijas, vartojimo kultūrą ir kitus dalykus, tikiuosi tai taps taip pat tradicija. Juk tai nėra labai sunku, ar ne?

Taigi, naujasis Syrne. Apie žirninį alų, dar turi beveik sinonimą – Širvenos alų girdėjo beveik visi. Kuo Syrne kitoks? O gi tuo, kad į šį alų dėta ne pačių žirnių, ne maltų žirnių, ne žirnių dribsnių, o dėtas tikrų tikriausias žirnių salyklas. Dundulio aludariai patys iš ekologiškų žirnių pasigamino salyklą ir jo aluje panaudojo 7 proc. Daugiau nelabai kaip yra dėti. Visa pilna istorija galite pamatyti video, kuris šiame bloge pasirodo pirmą kartą. Tikiuosi toks dalykas bus įdomus ir reikalingas.

Tačiau ne viskas tilpo į video. Po supažindinimo su pačiu alumi, Simonas užsiminė apie naujausius savo projektus. Jie išvirė alų su švedais, kurie turi išskirtinį alų Gotlando saloje. Jis tikisi, kad šis alus pasieks ir Lietuvą. Taip pat papasakojo apie nepavykusį projektą su Vilniaus Universitetu. Nepavyko, nes į valdžią atėjo kitos krypties politikai.

Kalbėdamas apie senovinių receptų atkūrimą paminėjo pasenusį alkoholio įstatymą, kuriame draudžiama aludariui gamyboje naudoti medį. T. y. medinius rakandus. Todėl tokia sąlyga užkerta galimybes atkurti kai kuriuos alaus receptus, nes jų skoninės savybės stipriai priklauso nuo medinių indų.

Grįžkime prie Syrne alaus. Tai tamsios raudonai rudos spalvos alus, kuris yra tikras salyklinis alus. Po pirmo gurkšnio į atmintį pasibeldė Magistra alus. Turbūt dėl salyklinio saldumo. Čia šis saldumas suvaldytas, spėju, žirnių pagalba. Žirniai alui suteikia sausumo, nuslopina saldumą ir alus pasidaro išskirtinis. Salsvas kaip salyklinis alus, sausas kaip stautas ir dar puikiai atrodantis. Dar vienas puikus alus plačioje Dundulio alaus paletėje.

Biržų alaus legendos ir jubiliejai

Biržų alus ilgą laiką buvo pilamas į plastikinius litriukus ir niekas nesuko dėl to galvos. Kol kažkas juos paprotino ir pasakė, kad plastikas alui nieko gero. Ne, ne nieko gero, o tiesiog kad plastikinė tara alui prarado savo pozicijas, kad ji daugiau trukdo parduoti nei padeda.

Biržų alus ėmė keistis. Išleido visą seriją stikliniuose buteliuose išpilstyto savo alaus. Bet tai padarė taip kažkaip belekaip. Alaus rūšys viena nuo kitos skyrėsi tik pavadinimu ir etiketės spalva. Aš ruošiausi gal kelis kartus aprašyti tuos stikle esančius alus iš Biržų, bet tada pavadinimai kažkiek pasikeitė, dar ten kažkas atsitiko ir pamiršau tą reikalą. Gal reiks kada prisiverst.

Ir čia istorija tampa panaši į Krafto alų. Visai nesenai rašiau, kad va, tokie gražūs buteliukai, tiek mes dirbom prie jų, o niekas neperka. Čia gi kitaip, bet panašiai. Tiek investavom į savo išpilstymo liniją, tokios gražios etiketės, o kažkaip čia mūsų nevertina. Mano nuomone, ne ta linija pasirinkta arba ji prieštarauja pati sau. Visas Biržų alus lyg ir nori būti tas naujesnis modernesnis pagal tai kaip atrodo jų alus parduotuvių lentynose, bet kartu kalbama apie tradicijas, legendas, pilis, senovę, grafus ir panašiai. Tai du skirtingi keliai kuriais einama link to pačio tikslo. Taip einant, nelabai nusieis.

Yra ir trečias kelias, kuriuo eina Biržų alus, tai turistai, mažos krautuvėlės ir legendinis Biržų alaus kelias. Čia jiems reikia parodyt kokie jie dideli ir galingi, lauktuvių įdėt (parduot), turisto akį atkreipt. Tam puikiai tinka litriniai buteliai. Ir jų paleista visa serija.

Aš jų kiekvieno atskirai neaprašinėsiu, per daug viskas vienodai bus. Bet bendras įspūdis lieka geras. Alų Biržų alus virti moka. Tą, tokį standartinį, tvarkingą alų. Ir nusipirkę jų alaus niekada neprašausite, jie niekuo nenusileis kitiems didžiųjų alaus daryklų flagmanais vadinamoms alaus rūšims. Taurėje bus skaidrus, gražiai putojantis, puikios spalvos alus, kuris puikiai susigers.

Biržų bravoro Legenda Nefiltruotas alus 5,8% yra tiesiog šviesus nefiltruotas alus. Tokia pati Legenda 5,9%, tik tamsi bus jau su karameliniu salyklu. Šie du tradiciniai iki kaulų smegenų.

Visai kitaip yra su sekančiais dviem. Prieš tai ant etikečių buvęs žodis bravoras pakeistas į daryklą. Dabar žiūrėkit alaus pavadinimas: specialios technologijos 1686 330 aludarystės metų 5,7% (?). Ką čia geri? 1686. O tai koks čia alus? 330 aludarystės metų…

Jei specialios technologijos, tai reiškiasi kažko bus dėta. O dėta nemažai, bent jau pagal etiketę: ruginis salyklas, kanapių sėklos, kalendra. O rezultatas toks pats kaip ir prieš tai dviejų buvusių, tvarkingas alus ir tiek.

Paskutinis ragautas taip pat specialios technologijos Radvilaitės Kaprizas 5,6%. Čia dėta tik kardamono. Jei lyginti su kitais, šis labiausiai nutolęs nuo tos tvarkos apie kurią vis rašau. Saldumas kiek per daug iššovęs į priekį ir kiek sunkiau geriasi.

Taigi, sumokėję 2-2,5 euro Jūs gausite visą litrą lengvai gomuriu bėgančio alaus. Ir tai visai neblogai.

Arčiausia vieta Lenkijoje nusipirkti alaus

Alaus pasirinkimas Tesco

Užsiminiau, kad alaus reikia važiuoti į Lenkiją ir nepasakiau kur. Arčiausiai žinoma yra Suvalkai. Jei dar tiksliau, tai Suvalkuose esanti Tesco parduotuvė yra būtent tai ko Jums reikia. Visur kitur pasiūla bus nedidelė ir reikės rankiotis, o minėtoje parduotuvėje viskas vienoje vietoje ir daug.

Be gausybės IPA ir porterių čia galite rasti sauso stauto su trūkažole, rūkytos pipirinės IPA, vyšninės teaPA ir panašaus gero dalyko. Internetas prekybos centre nemokamas, tad galit naršyt po untappd ir ieškoti ko dar neragavę, jei kelionė į Lenkiją Jums ne pirma ir ne antra.

Na ir žinoma, tai puiki vieta ieškoti kalėdinio alaus, lenkai jo išleidžia nemažai. Sekantis savaitgalis jau kaip ir suplanuotas?

Braufactum alaus pristatymas

Įrašas kuris vėluoja net 5 mėnesius. Bet jo nebūti negali.

Birželio 22 dieną aš buvau pakviestas į BeerHouse Vilniuje, kuriame savo alų pristatinėjo Braufactum aludaris. Už kvietimą turiu padėkoti Astai ir Jonui. Astai, kad pakvietė, Jonui, kad pasakė Astai, kad pakviestų.

Tai buvo vienas iš tų renginių, kur tave pasitinka žavios merginos šypsena ir įteikiama alaus taurė. Tada gali papozuoti fotografui ir beveik pusę metų tos nuotraukos niekur nerasti. Praėjus gan ilgą skliautą patenki į uždarą vidinį kiemelį kur gali susirasti sau vietos ir prisėsti. Publika buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis. Vieni tokie kaip aš, vadinamieji alaus entuziastai, kiti ne tokie kaip aš. Smagiausia ir kartu nelabai, kad tą vakarą ar popietę aludaris daugiausiai ir bendravo su tokiais kaip aš. Smagu, kad bendravo, nesmagu kitų susirinkusių atžvilgiu.

Pati susitikimo idėja man taip ir liko atviru klausimu. Tokiu pačiu kaip, kur tas fotografas nuotraukas dėjo. Susirinkom, kalbėjomės, degustavom, buvo derinami užkandžiai, bet viso to tikslas ir esmė taip ir liko neatsakyta. Tiesa, iki galo aš neišbuvau, pabėgau, gal tada kažkas paaiškėjo. Bet kaip ten bebūtų vakaras, o gal popietė buvo išties praleista turiningai.

Po trumpo pristatymo aludaris, akivaizdžiai besijaudindamas, pradėjo pasakoti apie save, savo alų ir kompaniją, kurioje jis verdamas. Kompanija nedidelė, joje dirba 12 žmonių. Kodėl pasakodamas pasirinkau žodį kompanija, o ne darykla ar kažką panašaus? Nes jie vadinamieji Gypsy Brewers. Tai aludariai, kurie neturi savo daryklos ir verda alų pas tuos, kurie turi. Aludaris tikrai sakė kuriuose bravoruose jie verda alų, bet iš lūpų skaityti aš nemoku, o vokiečių kalba man kaip paukščių čiulbėjimas. Bet tos daryklos yra dvi. Jos mažos, vienas virimas būna 30 hektolitrų. Ir čia buvo tas atvejis, kai aš džiaugiausi, jog šalia prie stalo sėdėjo šiek tiek protingesni žmonės nei aš. Kažkodėl aš ir dauguma prie stalo sėdėjusių nusprendėme, kad pasakytas dydis lygus 300 litrų. Tai tikrai mažai ir mes buvom labai nustebę. Dar labiau nustebom, kai pasakė, kad eksperimentams jie turi 3 hektolitrų talpą. Bet paskui Jonas, iš Genio, paaiškino, kad hektolitras yra 100 litrų ir viskas atsistojo į savo vietas. Taip pat Marcus minėjo, kad jie nesenai įsirengė patalpą alui brandinti statinėse ir ten brandina savo alų.

Marcus dirba kompanijoje nuo 2010 metų. Jis yra brewmaster’is ir yra atsakingas už kokybės užtikrinimą. Trumpai prisistatęs, Marcus prakalbo apie savo kompanijos filosofiją. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, visi darbuotojai turėjo tradicinės vokiškos aludarystės pagrindus, pats Marcus prieš tai alaus pramonėje, įvairiose daryklose pradirbo 11 metų. Todėl jų pagrindinė idėja buvo paimti vokiškas tradicijas kaip bazę, kaip pamatą ir pridėti jai tikro kraftinio alaus prieskonio.

Pirmas pristatytas alus buvo saison’as Soleya 6,5% IBU 27. Tai pats naujausias jų alus išvirtas su specifinėmis mielėmis. Jų pavadinimą išvertus į anglų kalbą būtų: our little beast. Jos taip pavadintos dėl to, kad gali sufermentuoti beveik visą cukrų. Apibūdinant alų aludaris paminėjo geltonąsias slyvas. Būtent jų reikėtų ieškoti skonyje. Tokį apibūdinimą aš išgirdau pirmą kartą. Na ir žinoma, apibūdinant saison’ą, buvo šnekama apie gaivą, apie vasarą. Skoniui praturtinti panaudoti australiški apyniai Enigma, kurie alui davė tropinių vaisių skonį. Man alus buvo puikus, geltonų slyvų aš tikrai neradau, nes dar reikėtų pagalvoti, koks tai skonis. Bet visa kita buvo puiku. Labai puikiai išvirtas, subalansuotas ir vokiškai tvarkingas.

Pristatęs naujausią savo alų, aludaris nusprendė sekantį pristatyti jų patį pirmą alų schwarzbier’ą Darkon 5,4% IBU 25. Kuomet jie pradėjo savo veiklą, buvo nuspręsta virti tradicinius vokiškus stilius, suteikiant jiems savos interpretacijos. Todėl buvo išvirtas alus naudojant tik tamsius salyklus. Šis alus, pasak aludario, turi daugiau juodo šokolado aromato, nei deginto salyklo. Taip pat aromate turėtumėte jausti duonos plutos, ruginės duonos, kavos aromatą. Man šis alus pasirodė tiesiog paprastas tamsus alus, kuris nė kiek ne saldus, džiovintų slyvų skonyje turintis ir šiek tiek sausokas. Kaip tamsiam alui jis pasirodė ir šiek tiek skystokas, norisi tokiam alui iš tamsių salyklų tvirtesnio kūno.

Ant etikečių mes pastebėjome aludarių parašus ir kažkas paklausė kokiu tikslu yra pasirašinėjama. Marcus papasakojo, kad iki pernai metų lapkričio ant etikečių buvo parašas jo vadovo. Jo vadovas bijojo, kad Marcus gali jį palikti ir pereiti dirbti kažkur kitur ir pasiūlė įsipareigoti kompanijai ilgesniam laikui. Marcui sutikus, ant nuo pernai lapkričio mėnesio atsiradusio alaus yra dedamas ir jo parašas. Tačiau jis pabrėžė, kad tai daugiau simbolinis dalykas, kad alų kuria visą komanda, o ne vienas specifinis žmogus. Paklaustas, kiek jie kartų verda alų mažomis partijomis, kol alus pasidaro tinkamas masinei gamybai, aludaris atsakė, kad tai priklauso nuo kiekvieno alaus atskirai. Pavyzdžiui Soleya buvo paleista greitai, su ja buvo lengva. Bet Progusta teko virti beveik 50 kartų, kol ištestavom apynius ir panašiai. Aludario manymu, gerą IPA išvirti neužtenka įdėti daugiau apynių. Tai buvo pirmoji IPA, kuri buvo išvirta Vokietijoje ir parduodama visoje Vokietijoje, todėl mes norėjome, kad ji būtų tikrai gera. Progusta buvo išskirtinis atvejis, bet vidutiniškai mes praverdame apie 10 kartų, kol alus eina į masinę gamybą.

Nuo tamsaus alaus perėjom prie rūkyto Roog 6,6% IBU 20. Šiam alui panaudota 20% rūkyto miežių salyklo. Tiek nedaug, nes jie nekenčia rūkyto alaus, bet kartu jie mano, kad rūkymas yra labai įdomus įrankis alaus aromatui išgauti. Todėl ir buvo nuspręsta naudoti mažai rūkyto salyklo, o pridėti daug karamelinio salyklo, kviečių salyklo ir gauti gerą derinį kvietinio salsvo rūkyto alaus. Šis alus man stojo šalia saison’o savo žavesiu ir teko jau rinktis kuris patiko labiau. Nors tai visiškai skirtingi alūs, bet kuris paliko geresnį įspūdį taip ir nenusprendžiau.

Pradėjus kalbą apie salyklus, buvo paklausta ar jie naudoja tą patį salyklą kaip ir visiems gerai žinomam Schlenkerla alui išvirti, aludaris  patvirtino, kad tai tas pats salyklas. Taip pat paminėjo, kad jie naudoja 47 skirtingus salyklus ir 42 skirtingus apynius savo alaus virimams.

Sekantis alus, kurį atnešė paragauti buvo jau minėta IPA Progusta 6,8% IBU 55. Pasakojimą apie šį alų aludaris pradėjo istorija apie straipsnį, kuris pasirodė prieš kelias savaites. Tame straipsnyje buvo aptariamos IPA, kurios verdamos Vokietijoje ir ten Progusta pavadinta džentelmenu tarp visų IPA. Virdami šį alų aludariai nenorėjo labai karčios IPA, panaudojo 20% karamelinio salyklo, kad alus turėtų saldumo, kuris suminkštintų kartumą ir suteiktų puikią spalvą. Didžiausias galvos skausmas buvo kokius apynius pasirinkti šiam alui. Aludaris labai nuosekliai viską papasakojo apie apynius, su pavadinimais, kada naudojo ir panašiai, bet aš negaliu tiksliai visko atpasakoti, tad nesiimu net pradėti. Aludaris net temperatūras vardino, taip tiksliai viską norėjo papasakoti. Tai vienas iš nedaugelio jų alaus rūšių, kurią jie filtruoja.

Po alaus pristatymo sekė ilga IPA atsiradimo istorija, kurios tikrai neperpasakosiu.

Dar vienas alus buvo american pale ale Palor 5,2% IBU 25. Visą laiką pasakodamas apie šį alų aludaris vengė žodžio american. IPA ir Indija jam buvo viskas kaip ir gerai, dažnai buvo minima, bet vat american liežuvis neapsivertė. Alaus pavadinimas kilęs nuo panaudotų Polaris apynių ir kad nebūtų vienalytis vieno apynio skonis, dar buvo panaudoti Cascade apyniai. Polaris apyniai pasižymi mėtiniu skoniu, kas turėtų jaustis aluje. Kadangi tai pale ale, apynių skonis yra tik viena pusė, kita pusė atitenka salyklams. Buvo naudoti pale ale salyklai, kurie, kaip bebūtų keista girdėti iš šio aludario, suteikia saldumo. Buvo naudotas ir visur kitur naudotas karamelinis salyklas. Tik čia jis buvo tamsesnis.

Kalba pasisuko apie apynius. Istorija paprasta, aludaris gali sugalvoti vežti savo alų į Lietuvą, bet jam tada reikia išvirti tarkim dvigubai daugiau alaus. Kad tai padarytų, jam reikia dvigubai daugiau apynių. O su apynių augintojais yra pasirašomi kontraktai penkiems metams. Tad pakeisti staiga kiekių tiesiog negali. Žinoma, jei turi kontaktų, gali bandyti tartis, bet moki tiek kiek jie paprašo, čia derybų nebūna. Todėl aludaris be alaus virimo dar turi didelę savo laiko dalį skirti planavimui ką jis darys po metų ar net penkių. Vokietijos apynių augintojai šiuo metu augina daugiau aromatinius apynius, nes jų paklausa didėja. Bet tuo pačiu mažėja auginančių tradicinius vokiškus apynius.

Paskutinis alus tapo Indra 6,8% IBU 35. Tradicinės bavariškos mielės suteikia šiam alui bananinį skonį, cascade apyniai vaisiškumą. Vieną kartą metuose šis alus verdamas su šviežiais apyniais. Šį alų labiau mėgsta moterys, nei vyrai. Ties šiuo alumi mūsų, sėdėjusių prie vieno stalo, nuomonės labai išsiskyrė. Vieniems tai buvo vakaro geriausias alus, kitiems tai buvo alus apie nieką, tretiems toks vidutinis. Ir kai visi aplinkui šneka, aš lieku dažniausiai be nuomonės.

Po paskutinio alaus pristatymo viskas tapo mažiau oficialu, aludaris davė dėmesio tiems aniems, ne tokiems kaip aš ir po to prisėdo prie mūsų, tokių kaip aš. Į visus užduodamus klausimus Marcus atsakinėjo neišsukinėdamas nuo atsakymų, tad kas verda alų gavo daug naudingos informacijos. Man teko ta jaukų after party palikti.

Prie kiekvieno alaus buvo priderintas užkandis. Vėl gi, tikslus būti negaliu, todėl apčiuopom apie maistą taip pat nepasakosiu. Galiu pasakyti, tik tiek, kad viskas priderinta buvo su aiškia idėja ir derėjo puikiai. Nuotraukose visi užkandžiai stambiu planu, galit pabandyti atspėti.

 

Sakiškių alaus spindesys ir skurdas

Šis įrašas vėluoja 3 mėnesius. Gal reikėtų neberašyti, gal apie tą patį kitaip, bet turiu tokią savybę, kad jei yra kažkas už manęs, kažkas nepadaryta, tai negaliu judėt į priekį.

Tad traukiu jau apdulkėti spėjusius tuščius buteliukus, užrašus su trumpais pastebėjimais ir va Jums, prašom.

Pakalbėkime kažkurį kartą apie Sakiškių alų. Kažkaip apie juos rašau kai prisikaupia jų alaus krūva. O prisikaupia jų gan dažnai. Ir pradėsiu nuo labai senai pasirodžiuso alaus.

Pancho Corn Lager Kukuruzinis Lageras 4,5% IBU 35

Šiaip reikėtų rašyti apie tai ką dabar Jūs gaunate nusipirkę ir pamiršti kas buvo, bet nepasimiršta. Kuomet pasirodė šis alus, buvo pats apogėjus kalbų apie Sakiškių alaus kokybę, apie lentynose šaudančius kamštelius, apie grąžinamas ištisas partijas alaus ir t.t. Ir pasirodė šis alus, lageris arba kaip nori aludariai vadinti, lageras. Man lageris, tikiu ir daugeliui mėgstančių alų, asocijuojasi su skaidriu alumi. Dabar pažiūrėkite į nuotrauką. Taigi, Sakiškių aludariai žinojo, na netikiu kad nežinojo, kad jų alus linkęs drumstis, kad kažkas jų aluje iškrenta gabalais ir negražiai plaukioja, bet vistiek, ėmė ir paleido tai į prekybą.

Šio fakto ir tokio akivaizdaus ignoravimo pamiršti ir neina, todėl ir apie tai rašau. Nuotraukoje yra būtent tos partijos alus, jis buvo ragautas ir buvo planuose tik įrašas apie jį vieną. Bet laikas bėgo greičiau nei aš sugebu parašyti. Taigi, tos partijos alus buvo salsvokas, lengvas, apvalus, susidrumstęs alus, kuriame gerai jautėsi dėti kukurūzai ir gerai matėsi plaukiojantys gabalai ir tai niekaip nebuvo panašu į lagerį iš 0,33l buteliuko už 2 su viršum euro kainą.

Palikau aš Corn lagerį ramybėje ir antrą kartą jo paragavau rugpjūčio viduryje dalyvaudamas Sakiškių alaus degustacijoje. Tikrai nemeluoju, paragavus tada Pancho man akys labai stipriai išsiplėtė. Na taip ėmė ir iššoko. Tai buvo kitas alus. Pirma skaidrus (!), antra stipriai karstelėjęs ir labai gerai susigulėjęs. Nepaisant kartumo, alus pasirodė labai gaivinantis ir puikiai tinkantis vasarai. O ypač tokio norėtųsi turėti valgant aštrų maistą. Ir tai vienas iš tų alaus rūšių rinkoje, kurias reikia rekomenduoti paragauti visiems. Ypač tiems, kurie dažnai sako, ką čia man siūlai, ką aš legerio nepriragavęs, duok man ką nors įdomiau. Tai va duodi tokį ir kartu ragaudamas ieškai egzotinių vaisių skonyje.

Gin & Tonic IPA 5,1% IBU 44

Kaip ir Pancho taip ir šis alus yra Sakiškių alaus alaus koloboracija. Šį kart su Distilerija, o kas tai yra geriausiai turbūt apibūdina jų facebook paskyra: Atradimų vieta su perdėtu dėmesiu gėrimų kultūrai bei skoningais maisto komplimentais šalia jų.

Komentarai internete? Tai žinoma. Vieni kalba, kad tai ne alus, kad tai limonadas, kiti kad įdomu (blogiausia ką galima pasakyti apie alų), kad patiko ir panašiai. Aj, ir geriausias komentaras: kokia čia jiems IPA.

Darom, pilam, žiūrim. Sakiškės viską arba beveik viską rašo ant etiketės. Tad skaitom ir ieškom: cinamonas yra, kalendra yra, apelsinas ir citrina su savo žievelėmis taip pat, kadagio uogos gal kiek sunkiau, bet kažkiek taip, laurų lapai, na kaip juos galima su kažkuo sumaišyti, aromatiniai pipirai tai žinoma. Kaip viskas dera? Na dera, geri, nešokinėja niekas, tolygu. Ar tai vis dar alus? Tikrai taip. Eksperimentinis, tokio niekada nebuvo Lietuvos rinkoje ir kažin ar bus. Bet. Du gurkšniai, viską išgaudai ir pradeda atsibosti. Gal dėl to, kad alus šyla, tie visi skoniai ima veltis. Nežinau, bet taurę ištuštinti sudėtinga, net ir pavaišinus tuo alumi kelis draugus.

Sour Pale Ale Rūgštus Elis 4,2% IBU30

Sour sour sour. Alaus pasaulyje dabar šis žodis linksniuojamas dažniau, nei per Kalėdas koks nors ho ho ho. Ir kas pirmi jei ne Sakiškės išvirs tokį alų. Namudiniai aludariai senai dalinasi sour’ai, labai gerais, įspūdingais sour’ais. Ar šis toks pats? Pirmas gurkšnis tikrai taip. Tas pirmas gurkšnis šio alaus taip ir stovi atmintyje. Tu nuryji ir mintys spiegia iš gerumo. Puikiai sukonstruotas alus vis sau kartoji. Kol neparagauji antrą kartą. Antras gurkšnis irgi geras, bet jau nebe taip labai. Dar keli gurkšneliai ir tau šio alaus gana. Jis išsikvepia, nieko tau nebeduoda, tik buką rūgštumą, kuris lyg nori persirist į sūrumą.

Coconut Milk Stout 4,7% IBU 19

Šio alaus EBC 174 (!). Čia jau labai juoda ir tamsu. Taip yra iš tikrųjų, Sakiškių alus ant savo etikečių nemeluoja. Nebent jei užrašo lageras ir įpila drumstėsio. Taip, nepasimiršta niekaip.

Kvape kokosai. Tinka. Skonyje kokosai. Vieniems jo per daug. Man pats tas. Tam pačiam vienam gurkšniui. Dar antrajai pusei įsiūlai, sakai, žiūrėk koks geras. Ji aišku pritariamai linksi galva, nes tikrai tas vienas gurkšnis žiauriai geras. O paskui kokosas pradeda įkyrėti, jo per daug, dar prisideda saldumas ir tas alus nuslopsta, tu jo persisotini.

Sėdžiu ir galvoju, kaip taip gali būti. Tau alus geras, patinka, bet tuo pačiu metu tau jis neįdomus, per greitai atsibostantis. Ir tada aš prisimenu sakinį, kurį jau turbūt ne kartą čia minėjau. Tu negalvok, kad alaus receptą taip lengva sukurti. Sakiškės išvirė gerus stautus ir porterius. Tada porterius parūkė, pridėjo pipirų, i stautus pridėjo kokoso. Ir čia jau nelabai gerai, nueita lengvuoju būdu. Negali du žmonės Lietuvoje būti tokie masiški ir kokybiški, geri, įdomūs. Tiesiog negali.

Tada ir gaunasi tokia nesąmonė. Tu gali padaryti tiesiog įsimintiną degustaciją savo draugų būriui, kurie apie alų švelniai tariant nelabai ką supranta. Duodi paragauti su avietėmis, duodi Gin & Tonic, duodi palyginti paprastą milk stautą, kuris ir taip tirpsta burnoje, ypač moteriškoje, su coconut milk stautu ir pabaigai įpili sour’o. Penki alūs, kurie tą vakarą visiems nuneša stogą, visi pasižada jo susirasti nusipirkti ir būtinai dar nekartą atsikimšti. Tu neši kelis buteliukus į rūsį pabręsti, bet vistiek prisimeni, kad ties puse taurės tau tie alūs atsibodo. Na kaip taip dvejopai vis su Sakiškėmis gaunasi?