Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Aukštaitijos bravorai

Lietuviškos Kalėdos

with 5 comments

Kalėdos Lietuvoje jau beveik buvo atėjusios, kai Lietuvos alaus padangėje pasirodė kelios naujos žvaigždutės. Šventinės… Kalėdinės…

Ką mes turėjom iki tol švenčių laikotarpiui? Jau rašiau apie Švyturio bandymus su prieskoniniu alumi. Taip pat pernai susipažinę su Senojo Vilniaus tamsiu alumi su prieskoniais, šias metais galėjom džiaugtis, jog jis sugrįžo. Tai buvo ir viskas mūsų alaus kraštu tituluojamoje Lietuvėlėje.

Priminsiu, kad pernai prieš šventes pasirodė Dūmo alus, paskui dar spėjo išlįsti Aukštaitijos bravorų alus, su savo masyviuoju 2l buteliu. Buvo ir visa Senojo Vilniaus serija, ne tik minėtas tamsus su prieskoniais.  Buvo ir atgimęs Adler Bock, tik tą kart be prieskonių. Apibendrinus, pernai buvo linksmiau. Linksmiau ir dėl gausesnės pasiūlos,  ir dėl to, kad tą pasiūlą buvo galima rasti plačiau.

Šiais metais šventines naujienas ne kiekvienas galėjo rasti prieš Kalėdas, o po jų kam jos bereikalingos?

Kalėdos buvo šeštadienį, o firminėse krautuvėlėse tik ketvirtadienį pasirodė Kalėdinis tamsus alus 6%, kurį išvirė Taruškų aludariai (Aukštaitijos bravorai). Pats alus man paliko gan neblogą įspūdį. Smagiai sumaišytas, tamsus, stiprokas alus. Stiprumo skonyje nesijautė, jautėsi karstelėjimas, truputis tamsiam alui būdingo kepintų-degintų dalykų aromato. Bet kaip jau ir minėjau, pats alus tvarkingas, stipriai neišsiskiriantis. Tampa jau tradicija, kad Aukštaitijos bravorų šeimai priklausantys bravorai verda skanų, tvarkinga, gerai subalansuotą alų, bet kartu tas alus nuobodus ir nepaliekantis gilesnio įspūdžio. Gal dėl tos priežasties lentynose nebeliko Taruškų tamsaus ir šviesaus, Miežiškių, Kalnėnų ir kitų alaus rūšių?

Prieš pat Kalėdas pasirodė ir Gubernijos Šventinis Elis 5,9%. Jo vis dar galima rasti Norfa tinklo parduotuvėse, tik ne visose. Gražios spalvos, smagiai putojantis alus. Taurėje savo išvaizda sau nedarė gėdos. Skonis pilnas deginto salyklo, kuris vėliau gali pavirsti į kavos ar šokolado prieskonį. Elį Lietuvoje berods turime vieną, Kalnapilio verdamą Kaštonų arba kaip dabar Brown Ale. Bet su juo lyginti man nesigauna, labiau norisi lyginti su Dvareliškių Tamstos alumi. Tada, pavasarį ragautas pastarasis iki šleikštulio buvo privarvolintas deginto salyklo ir tokį alų buvo sunku gerti, Gubernijos variantas daug geresnis (yra kas bandė lyginti ir su kitomis alaus rūšimis). Bet čia lyginant tarp jų dviejų, jei lyginti su šventėmis, šventine nuotaika, šventiniu stalu, tai gan silpnokas. Jei atmetus visas šventes, po švenčių susigėrė labai smagiai ir gardžiai.

Written by Modestas

2012-01-14 at 17:21

Kvietinis Kalnėnų alus

with 3 comments

Kuomet dar žiemą, kai už lango gan stipriai spaudė šaltukas, Aukštaitijos bravorai išsileido krūvą naujų alaus rūšių, atrodė, kad tai bus viskas. Beliko įsukti naujas rūšis, pasigaminti gal kokių padėkliukų, taurių ar marškinėlių ir tiek. Bet pasirodo taip nebus ir puikus to įrodymas naujasis kvietinis Kalnėnų alus 4,8% 0.75L. Daugelis pamatę lentynose tokiame butelyje išpilstytą alų iškart pareiškia, kad labai jau navatna alus vyno butelyje, o La Trappe? – mintyse klausiu aš. Kaip ten bebūtų, man pačiam pirmą kartą pamačius naująjį butelį už akies užkliuvo etiketė. Atrodė kažkaip, na kažkaip ne taip. Bet, po to, po truputį ėmė patikti. Norėjosi iš pradžių kažko įmantresnio, bet paskui ir paprastumas ėmė patikti.

Taigi, išorę aptarėm, reikia žiūrėti kas viduje. Labai, šiaip, malonus procesas tokių butelių atidarinėjimas. Jau aišku, kad niekas (?) negers šio alaus iš butelio, teks griebti taurę. Kaip kvietiniui alui keista buvo nerasti nuosėdų ant butelio dugno. Atsidarius kvapas ne kvietinio, o taip dvelkia iš kiekvieno Aukštaitijos bravorų butelio. Gamyklinio antspaudo neatsikrato daugelis lietuviškų alaus daryklų. Įpiltas į taurę alus tirštai putoja, puta laikosi ilgai. Gražios spalvos tai alus ir drumstumas toks smagiai besižiūrintis. Viso to ir reikėjo tikėtis iš alaus, ant kurio etiketės parašyta – kvietinis. Labai patiko, kad alus sudaro tiršto alaus įspūdį. Alaus skonis niekuo neišsiskiria ir sunkiai nusakomas. Niekas nekiša savo galvos, norėdamas save parodyti. Tai byloja apie viena – alus puikiai subalansuotas. Tai vienas iš tų atvejų, kai viskas tiek tvarkinga, kad gal net nuobodu.

Written by Modestas

2011-04-20 at 08:55

Vakarėlių alus

with 8 comments

Aukštaitijos bravorų produkcija buvo jau beveik visa išragauta, tik vienintelis Kanapinis buvo primirštas. Na ne tiek primirštas, kiek laukė progos. Turiu tokį įsitikinimą, kad tokio tūrio butelis turi būti perkamas tik tuomet, kuomet susirenka gausesnė draugų kompanija. Žinoma, tai nėra kažkokie didžiuliai kiekiai, juk ne bačka perkama, todėl vieną vakarą susiplanavome tiesiog pasižaisti monopolį (tinka ir visi kiti stalo žaidimai, ypač dažnai tenka girdėti apie pokerio vakarėlius ir šį alų, kaip neatskiriamą viso veiksmo dalį). Tam reikalui puikiai tiko šviesaus ir tamsaus Kanapinio alaus dvilitriniai buteliai 4 žmonių kompanijai.

Atsidarius ir paragavus pirmus gurkšnius šviesaus Kanapinio man pasidarė aišku, kad bent su alumi neprašovėm. Malonios spalvos, gražiai putojantis, vos juntamo kvapo alus. Skonyje juntamas kartumas, alus lengvai geriamas, gaivinantis. Prie viso to pridėjus malonų saldumą, gaunasi tai, apie ką visi pasakoja.

Tamsus Kanapinis stipresnis. Labiau išreikštas ir kvapas, kiek ir kartesnis. Jaučiamas karamelės, kiek deginto salyklo aromatas. Šis kiek sunkiau ir geriasi, bet tai ne minusas. Tą vakarą prie stalo žaidimo nugalėtojo neišsiaiškinome, bet alus patiko visiems ir kitam kartui jis užsirekomendavo stipriai.

Praėjus kiek laiko po Kanapinio ragavimo, teko su antrąja puse apsilankyti vienam koncerte. Mūsų nuostabai klube buvo pilstomo šviesaus ir tamsaus Kanapinio. Abu tik susižvalgėm, senai norėtas pamatyti vienos grupės pasirodymas ir Kanapinis turėjo baigtis… kaip ten dabar sako?… epiniu vakaru 🙂 Deja, koncertas buvo nepakartojamas, o vat alus… Aš ėmiau šviesų, antroji pusė užsimanė tamsaus. Nei vienas, nei kitas nebuvo net arti to ką teko ragauti žaidžiant monopolį. Kodėl toks skirtumas mums abiems liko po klaustuku.

Na ir dar viena mintis į šalį, bet man pasirodžiusi labai įdomi. Gal ne tiek mintis, kiek vaizdas. Bandžiau klausti dirbančių aukštaitijos bravoruose, deja jie nieko pasakyt negalėjo, todėl klausiu Jūsų. Jei kas nors ką nors apie tai žinote, pasidalinkite info komentaruose. Ačiū iš anksto. O dabar foto kurią radau vienam metalistų forume. Nežinantiems kur žiūrėti, pasakau, žiūrėti 2 ir 3 butelį nuo kairės.

Written by Modestas

2011-02-24 at 13:06

Aukštaitijos bravorų naujienos Nr.2: Miežiškių bravoro alus

with one comment

Miežiškių bravoro alus 5,2%

Sodrios gintaro spalvos, gaivus, šviesus, lengvas, gyvas alus – pasakoja etiketė.

Pasivartom butelį. Žalsvas butelio stiklas matytas ragaujant Vilniaus alaus Senojo Vilniaus seriją. Ne paslaptis, jog Vilniaus alus ir Aukštaitijos bravorai vienas ir tas pats, o kartu ir ne tas pats. Na bet kaip ten bebūtų toks butelis neturėtų stebinti. Tik įdomu kaip bus toliau, kuomet žali buteliai pasibaigs…

Dar vienas būdingas Aukštaitijos bravorų bruožas – nenaudoti galinės ir viršutinės etiketės, o viską kas reikia ir ko nereikia sukrauti ant priekinės. Čia ir sudėtis, ir galiojimas, ir dar begalė būtinos, bet neįdomios informacijos. Iš vienos pusės gerai, atsikratyta standartinės etiketės išvaizdos, iš kitos pusės – perkrauta.

Šaunam kamštį nuo butelio ir pilam į taurę. Pakvimpa apyniais. Uodžiant pirmas įtraukis (nuo žodžių “į” ir “traukti”) užkabina daug apyniuoto aromato, antrasis nebekabina nieko. Atitrauki taurę nuo nosies, vėl pridedi ir viskas kartojasi. Spalva atitinka užrašą ant etiketės, tik iki sodrios gal nedatempia, o ir šiek tiek alus drumstokas, kas spalvai išraiškingumo neprideda. Puta tiršta, bet negausi, ne ilgai, bet ir ne trumpai besilaikanti. Geriasi lengvai. Ir čia stabteliu, atsilošiu savo prabanga alsuojančiame fotelyje ir prisimenu iki šiol bent daugumą gertų Švyturio, Kalnapilio, Utenos ir kitų pilsner/lager alaus rūšių. Va ko jums visiems trūksta. Apyniuotas aromatas lindęs į nosį, gurkšnojant dar kartą primena apie save. Lengvai gurkšteltas alus karsteli ir tą kartumą dar nusineša į poskonį. Va tokio puikiai atitaikyto kartumo tiems ankščiau minėtiems ir trūksta. Ir tegul trūksta toliau 🙂

Pabaigai apie puses. Iš vienos pusės, tai lengvas, karstelėjęs alus, kuris lengvai geriasi ir gaivina. Iš kitos pusės, tai tik lengvai apyniuotas ir lengvas alus, daugiau nieko. Lyg ir mažoka. Dar iš kitos pusės, daugiau Miežiškių bravoro alaus kaip ir nežinau, tai šis reprezentacinis, todėl kažkaip vėl mažokai iš jo gaunasi. Na ir dar yra kažkuri tai pusė, iš kurios žiūrint, kyla klausimas: na bet kam ieškoti ten kur nieko nerasi, o juo labiau, jog alus skanus ir turi, ko eilė kitų neturi. Kaip ten bebūtų ir iš kurios pusės bežiūrėtum, alus rekomenduotinas.

 

Written by Modestas

2011-01-25 at 15:27

Aukštaitijos bravorų naujienos Nr.1: Dūmo alus

with 2 comments

Dūmo alus 5,4%. Pilstomas į 0,5 ir 2 litrų talpos butelius.

Rašydamas apie Keptinį alų Jus suklaidinau. Tuomet rašiau, jog keptinis nepasiteisino ir jis gali išnykti. Tiesa visai kitokia. Niekur jis nedings. Keptinis kaip tik pakeis senesnę alaus rūšį – Pivorių. O jam į broliją, kad nebūtų vienam liūdna, išleidžiamas šis – Dūmo alus.

Kemšam butelį ir pilam į taurę. Pradžioje taurė pildosi gražios oranžinės spalvos alumi, bet vėliau drumstėja. Paplakus butelio turinį, taurėje alus pasidaro tirštas, drumstas, rudas. Puta plakant nevirsta iš butelio, bet tirštėja. Todėl ją sunku iškrapštyti iš butelio. O ir taurėje jos susiformuoja nedaug, bet tirštos ir ilgai besilaikančios. Kvapas alaus saldus. Nuo ko tas stiprumas nepasakysiu. Bandant išuosti saldumo kilmę ir įkvėpus giliau, pasijautė degtinės aromatas. Nenorėjau tuo tikėti, bet įkvėpus giliai dar porą kartų, tas pats tauriojo gėrimo aromatas. Ragaujant išryškėja kartumas, bet tas kartumas ne koncentruotas, kaip būna kitose alaus rūšyse, o paplinta po visą burną ir nusėda poskonyje. Tai trukdo, nes kažką pajausti daugiau negali. Pats alus gan sunkus, dėl nuosėdų gausos tirštas. Bet iš esmės jis nėra blogas arba kitaip sakant jis parodo man koks Keptinis geras. Nes Keptinis kažkiek labiau išbaigtas, ne toks alus prie kurio kabintumeisi arba jo savybės kabintųsi prie tavęs ir trukdytų mėgautis. Dūmo alaus pusės litro man neužteko susidaryti apie jį nuomonę galutinai. Todėl teks ragauti dar kartą ir gal dar kartą, kad atmintyje nugultų koks gi vis dėl to tai alus.

Written by Modestas

2011-01-24 at 16:06

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , , ,

Aukštaitijos bravorų alus

with 6 comments

Jau visai besibaigiant 2010 metams lietuvišką alaus pasaulį išvydo nauja Aukštaitijos bravorų alaus rūšis. Taip ir pavadinta – Aukštaitijos bravorų alus. Alus supiltas į tamsaus stiklo 2 litrų talpos butelį su rankena. Pats butelis tikrai gerulis ir palieka įspūdį. Toliau žiūrinėju etiketę, gan skambiai ir nekukliai užrašyta: Lietuviškos aludarystės meno kūrinys. Toks užrašas mane privertė suabejoti butelio turinio išskirtingumu, nes visai nesenai apie vienuolių palikimą ir kitus dalykus pasakojanti etiketė slėpė visai ne tokį alų kokį galėjau įsivaizduoti. Apsuku butelį, kad pasiskaityti galinę etiketę ir čia pasiskaičius nusviro rankos bei nevalingai išsiveržė nusivylimo atodūsis. Tas pats sakinys, kuris keliauja per visus Aukštaitijos bravorų gaminamo alaus etiketes. Apie penkis bravorus, išskirtinį skonį… Na negi negalima buvo sugalvoti ką nors šiek tiek išsiskiriančio. Va per senų metų palydėtuves į rankas buvo patekę keli stipresnio alkoholinio gėrimo buteliai. Va ką ten rašo: švelniai deginančio skonio, dvelkiantis pievų žaluma. Aromatui išskirtinumo suteikia stumbražolė. Arba: saldus liepų žiedų aromatų mainosi su medaus, žolelių tonais, kurie prigesina gėrimo aitrumą. Ir dar va taip: lengvai aitraus spanguolių skonio su vos juntamu aronijos ir juodųjų serbentų aromatu. O ant prieš mane stovinčio alaus butelio etiketės apie alų parašyta, kad tai šviesus, gyvas, nefiltruotas, nepasterizuotas alus ir kad galimos natūralios nuosėdos. Ech, na negi negalima kažkaip įdomiau apibūdinti meno kūrinį?

Kemšu galingą kamštį, pilu į taurę ir žiūriu kas gi čia per alus. Puta lengvai tiršta, negausi, bet laikosi ilgai ir jos likučiai lieka ant taurės sienelių išgėrus alų. Akį kabina labai įdomi spalva. Susiplakę ten ir geltonumas, ir oranžiniškumas, ir raudonumas, ir net link rudumo patraukia. Kvape jaučiasi apyniai. Ragaujam. Skonis taip pat apyniuotas, turi kartumo, švelnaus. Poskonyje lieka salyklo skonis. Tiksliau jo miltingumas toks koks būna, kai pakramtai salyklo. Ir viskas. Tiek iš to meno kūrinio. Subalansuota gerai, visos sudedamosios medžiagos jaučiasi ir gerai išreikšta, bet ir… tiek. A, tiesa, 5,5%.

Written by Modestas

2011-01-03 at 02:27

Keptinis

with 3 comments

Vis sėdau rašyti. Kad nepamirštumėt. Bet vis neužtekdavo žodžių.

Sėdau jau rašyti apie kelionę po kelias mažesnes alaus daryklas ir Kupiškio salyklo gamyklą, bet ta kelionė kažkaip susiklostė ne taip kaip tikėjausi. Vėliau atrodė, kad va po giros ringo jau dėsiu įspūdžių pilną pasakojimą, bet nei šeštadienį pavyko sudalyvauti, nei šiandien išlėkti į finalinį etapą Vilniuje nepavyko [labai nestilingas sakinys gavosi, bet nesugalvoju kaip pataisyti]. Bet nusprendžiau, kad visgi reikia. Ir reikia Jums papasakoti apie vieną alų, kuris kažkada buvo naujiena, bet kol aš apie jį sugalvojau papasakoti pasidarė nelabai naujiena. Tai  “Aukštaitijos bravorų” produktas, pilstomas į 0,5 ir 1 litro talpos keramikiniais kamščiais užkemšamus stiklinius butelius. Pavadinimas jo “Keptinis”, o stiprumas – 5,7%. Va. Šiaip visada rašydavau savo nuomonę, bet pastaruoju metu taip jau susiklostė, kad tenka nemažai apie alų išgirsti iš kitų žmonių. Vieniems jis neapsakomai kartus ir taip ir nebuvo įveiktas puslitris. Kitiems tiesiog nepatiko, bet dėl to, kad nepatinka aplamai tamsus alus(man jis netempia iki tamsaus). Tretiems jis patinka ir net labai. Prie tų, kuriems patinka, priskirčiau ir save. Tik vėl gi keli niuansai. Aš jį ragavau jau tris kartus ir visus tris kartus jis pasirodė skirtingai. Geriausias buvo pirmas kartas (gal, kad naujiena?), antras buvo blogiausias, trečias ir vėl link patikimo patraukė. Labai aš čia jau išsiplėčiau, todėl arčiau prie esmės.

Šio alaus paslaptis slypi paprastume. Salyklas pakepintas ant laužo. Tiesa pasakius aš to nelabai įsivaizduoju, o ir lankantis darykloje (berods minėjo, kad verda ten “Keptinį”), jokių laužų nemačiau. Apie laužus šaukia etiketė, o mes pilam į taurę ir žiūrim kas yra iš tikro. Alus smagiai putoja, puta tiršta, smulki. Alaus spalva maloni, tamstelėjusi beveik iki rudumo, bet nepraradusi oranžinės-raudonos spalvos atspalvio. Kvapas malonus, kiek gal per įkyrus. O vat dabar apie skonį kurį rašyt? 🙂 Tas kuris patiko, mažai patiko ar kuris patiko, bet mažiau patiko? 🙂 Gerai, jau gerai, skonis karstelėjęs, bet maloniai. Kadangi teko ragauti akmeninio alaus, tai jį būtų galima palyginti būtent su juo. Jaučiasi man laužo dūmas. Skonyje? Na taip, skonyje. Ir daugiau kaip ir nieko. Įdomu, verta paragauti, ir dar kartą paragauti, gal ir dar. Vien dėl ieškojimų ir naujienų galima dėti šiam alui pliusą. Tik va gandai vis pasigirsta, kad nelabai prigyja šis alus, taip, kad jei noras yra paskanauti, reikėtų tai padaryti, nes mažą ką… 🙂

Written by Modestas

2010-11-30 at 23:41

%d bloggers like this: