Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Dundulio Balamuc

Ir vėl apie kvietinį

with 4 comments

Kvietinis alus man tinka ir patinka, todėl apie jį rašyti niekada nenusibosta 🙂

Visai neseniai Gubernija išpilstė savo kvietinį alų ir užklijavo naują etiketę. Taip Lietuvos rinkoje atsirado Imperial Baltas, 4,3% stiprumo, alus, kuris platinamas prekybos centrų tinkle Norfa. Palyginamosios degustacijos metu su originaliu Gubernijos kvietiniu aš skirtumo neatradau. Tiesa, jau kelintą kartą Gubernijos kvietinis tarnauja kaip etalonas palyginamosiose degustacijose, bet vis atrodo, kad savo vardo jis vis labiau nebepateisina.

Vilniaus alus taip pat jau senokai pasiūlė savo kvietinį. Ne ne, ne tą kurį visi giria ir jis būtinai turi būti pilstomas, bet naują, kuris papildė Senojo Vilniaus alaus seriją. Dar ilgai žmonėms teko įrodinėti, kad tai ne tas pats Vilniaus alaus kvietinis, bet visai naujas, na tikrai naujas. Bet, kad pasakoti, reikėjo ir pačiam įsitikinti, nes prisipažinsiu, aš galvojau taip pat kaip ir daugelis. Vizualiai neatrodo, kad alus taurėje jaučiasi gerai. Beveik neputojo, tad už tirštos putos nugaros nepasislėpsi, kažkiek susidrumstęs, bet ne tiek, kad tą drumstumą palaikytum pliusu. Spalva taip pat skystoka, bet kvietinis alus retai kada būna spalviškai malonus akiai. Ragaujam. Pasidaro aišku iš kart, kad dėta gvazdikėlių ir cinamono, lygiai taip pat kaip Kalėdoms skirtame Senojo Vilniaus aluje. Na ten jis/jie tiko, čia alus skirtas vasarai, atsigaivinti ir t.t., o į akis lenda… cinamonas… Na jis ant bandelių, žiemai, dar gal karštam vynui, bet vasariškam alui? Na tai tikrai ne man. Aš rekomenduočiau visada kvietinį alų išsitraukus iš šaldytuvo palaikyti kambario temperatūroje bent 15-20 min. Tada jis geriau atsiskleidžia. O šiam rekomenduočiau daryti atvirkščiai – gerai gerai atšaldyti, atsidarius iš kart gerti, tada jis savo šalčiu vasarą jus atgaivins, o dėl šaltumo bus prislopintas cinamonas ir jis jau netrukdys mėgautis alumi, o pasitarnaus kaip pliusas prie alaus skonio.

Baigiant apie Vilniaus alų, siūlau apsilankyti atsinaujinusioje aludarių interneto svetainėje. Tvarkinga, gražu ir su visa reikiama informacija. Tikiuosi ji bus reguliariai atnaujinama. Pasižvalgius galima atrasti, kad asortimente nebeliko Vilniaus alaus Šventinio. Jei jo dar neragavote, suskubkite pasidairyti po parduotuves, nes jo paragauti privalo kiekvienas save gerbiantis alaus mėgėjas. Nuorodose galima rasti nuorodą ir į šį blogą, bei prierašą: Didelis, alumi kvepiantis ir kolekcionuojantis Modesto blogas. Tikrai taip 🙂 Gal kada pasikviesite į svečius? 🙂

Dar vienas naujas kvietinis pagal pasirodymą rinkoje pats šviežiausias. Kai kurios naujai atsidariusios alaus krautuvėlės jį pristatinėjo kaip visišką naujieną, vis gi jo buvo galima paragauti anksti pavasarį. Šiais metais Dundulio Balamuc grįžo pasikeitęs iš esmės. Kartu su savimi įnešdamas ir naujovių, kokių dar nebuvo Lietuvos alaus istorijoje. Jis tapo pirmas iš komercinių alaus rūšių, kurio receptas yra prieinamas visiems. Jei kas pagal tą receptą bandys išsivirti Balamuto, siūlau pasimainyti tokio alaus litrą ant originalo, tiek Jūs, tiek aš galėsime palyginti kaip gavosi 🙂

Balamuc iš prekybos buvo dingęs, nes buvo kaprizingas ir nenorėdavo ilgai būti nesurūgęs. Teko girdėti, kad tai aludarių požiūrių nesutapimo pasekmė. Dabartinis, naujasis Balamutas yra visiškai ne tas, kas buvo seniau, pakeista absoliučiai viskas, todėl ir rezultatas visai kitoks. Pirmojo varianto ragavimas nuvylė, alus buvo pasirodęs silpnas. Šįkart alų teko ragauti kelis kartus, nes pradžioje jis pas mane pateko per anksti. Matyt gamintojai taip norėjo kuo greičiau pasiūlyti alų pirkėjams, kad atvežė nebaigusį bręsti. Tad teko luktelėti. Palaukus porą savaičių, jau buvo galima drąsiai ragauti. Tai visai kitoks kvietinis. Man tiesa sakant ramtyns iš Tikro alaus draugijos technologinius niuansus šiek tiek nupasakojo, bet aš nesu visiškai tikras terminologijoje ir kituose dalykuose, todėl nenoriu nusikalbėti ir tuo labiau suklaidinti jus. Nepapasakosiu aš jums ir apie skonį, jo reikia patiems paragauti ir surasti jame išskirtinumą ir skonines savybes, nes man jos pasirodė sunkiai aprašomos. Jei prie šio įrašo atsiras žodelis atnaujinta, tuomet tai reikš, kad jį apibūdinti aš žodžių atradau, o dabar paliekam tai taip.

Širvenos bravoro Dundulio alus

with 6 comments

PAGALIAU!

Na gal kiek ir per stipriai, bet tikrai pagaliau šio alaus galiu paragauti. Su Širvenos bravoro atstovais pradėjom bendrauti dar praeitų metų žiemą. Jau tada man užpasakodavo, kad va pirma partija gavosi superinė, dabar išvirėm antrą, tokio išvis niekas neverda. Paskui kur ne kur pasirodė prekyboje, o man vis nepavykdavo jo gauti. Bet va, pagaliau beveik įpusėjus kovo mėnesiui alutis pasirodė ir Kaune. Į smagius, ir ne tokius kaip visur, bambaliukus išpilstytos trys rūšys. Grynas, Dounkelio ir Balamuc. Arba kitaip miežinis, ruginis ir kvietinis alus. Kamšteliai pritaikyti prie etikečių spalvos, arba atvirkščiai. Viskas tvarkingai kiek tai gali būti iš mažojo aludario.

Pirmas į taurę keliauja Dundulio Grynas 5%.

Alus putoja labai silpnai. Kvapo mažai, bet jis smagus  ir nosies atitraukti nuo taurės nesinori. Alus drumstas, todėl spalva irgi išplaukusi iki geltonos su šiokiu tokiu įrudžiu. Pirmas gurgšnis ir iškart iš atminties iškyla Su puta verdama Sidabrinė puta. Tik šis silpnesnis keliais laipsniais. Lengvo kartumo taip pat yra, tik jis ne trumpalaikis, o užsilaikantis ilgiau. Šiaip man šis alus, tai vienas iš tų, kai atsigeri, pasėdi šiek tiek ir vėl norisi ragauti. Vėl paragauji ir vėl viskas kartojasi iki kol alaus nelieka, o norisi dar.

Dundulio Dounkelis 4,8%

Jei šio alaus dar neragavote, būtų protinga neskaityti, o pabandyti pradžioje patiems paragauti ir įsivertinti šį alų, nes jis turi išties daug visko. Jei jau ragavote, tuomet džiaugiuosi už Jus 🙂 Taigi, tik atsidarius butelį tampa aišku, kad aluje bus visko daug. Kvape galima jausti degintų kavos pupelių, karamelės, džiovintų vaisių, kažkurių riešutų aromatų. Trumpai prieš ragaudamas dar spėjau pagalvoti, kad nebūtų visko ten per daug ir, kad alus nebūtų perspaustas. Tai tikrai nėra. Kaip ir visos Dundulio alaus rūšys, taip ir ši, putoja nežymiai. Spalva išplaukusi dėl drumstumo. Rubino raudonumo, šiek tiek gintariško atspalvio. Kas užsiuodė, tas jaučiama ir skonyje tik lengviau, subtiliau. Dar prisideda malonus kartumas, kurio pradžioje lyg ir trūksta, bet vėliau jo pasirodo visai užtektinai. Tai turbūt dėl to, kad kartumas išlenda kiek vėliau, kad spėtume pajusti kitus skonius, ir pasilieka poskonyje. Paskrudintų pupelių skonis taip pat sėda į poskonį. Prie stalo užvirė diskusija, kad tai turbūt geriau, nei populiarieji Varniukai. Nors vieningo atsakymo taip ir neradome.

Dundulio Balamuc 5%

Tai kvietinis alus, o daugiau kvietinį alų verdančių mažiukų aš nežinau, todėl buvo labai smalsu koks mažiukų verdamas kvietinukas. Nepamirštam ir to, kad tai mano mėgstama alaus rūšis, klasė ar kaip ją čia pavadinus. Spalva nesiskiria nuo Dundulio Gryno. Putos beveik nėra. Kvapas lengvas, nebūdingas kvietiniam. Ragaujant trūksta rūgštumo, citrusinių vaisių taip pat nėra. O kas yra? Gaivus, gal kiek pavandenijęs alus. Giliai galima rasti šiek tiek rūgštumo. Iš kitos pusės visi ragauti kvietinukai buvo vieno standarto ir lyginti šį su tais, gal būtų negerai. Jei žiūrėti į tai, kad jie vieninteliai rinkoje iš mažųjų su kvietiniu, šiek tiek kažkur kažkiek dadėjus būtų visai geras rezultatas. Gaila, kad alus su geriausiu pavadinimu silpniausias iš šeimos. Silpniausias, bet tikrai ne prastas alus.

 

Written by Modestas

2011-03-11 at 12:03

%d bloggers like this: