Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Dundulis

Kilkim žaibu

with 4 comments

Kilkim zaibuFestivalių kultūra Lietuvoje išgyvena aukso amžių. Jų rengiama daug ir jie būna pilni žmonių. Šie renginiai tapo traukos vietomis vasaros metu. Kuomet panašių renginių daugėja, organizatoriai ieško kaip būti išskirtiniais. Vienas mažas būdas išskirtinumo link pasiūlyti lankytojams festivalio alaus. Vieni iš pirmųjų tai padarė Mėnuo Juodaragis rengėjai. Jų festivaliui alus verdamas jau eilę metų, o aš taip ir nesugebu jo paragauti. Arba nerandu pirkti, arba perlaikau šaldytuve.

Dundulis tęsia tradicijas ir festivalio Kilkim Žaibu rengėjų bei aludarių bendras kūrinys – Kilkim Žaibu 5% gintarinis elis pasirodė festivalyje, o vėliau ir prekybos vietose.

Pirkau aš jį pilstomą tik jam pasirodžius prekyboje, kad gauti tokį, kokį gavo žmonės festivalio metu. Man pasirodė, kad taip bus arčiau teisybės, nei išpilstytas į butelius ir kažkiek pastovėjęs. Alus taurėje puikios šviesiai rudos spalvos. Putoja labai negausiai, bet ji laikosi garbingai. Šio alaus paragavau, atitraukiau taurę nuo savęs beveik per ištiestą ranką, žiūrėjau į alų taurėje, o galvoje tik viena mintis – geeeras. Dundulio aludariai eilinį kartą patvirtino paprastą dalyką – visas genialumas paprastume. Alus salstelėjęs, bet ne tiesiogiai, kartumo jame tiek kiek reikia ir jo norisi dar. Alus, kuris puikiai atitinka festivalio dvasią. Būtent tokį alų norisi gurkšnoti bendraujant ir klausantis muzikos.

dejavu dundulisJei jau prakalbau apie Dundulį, reikia paminėti ir dar vieną jų alų. Žmonės, skaitantys blogą vis man užsimena, kad jo reikia paragauti, kad tai geriausias kvietinis Lietuvoje. O aš vis rašau, kad gero kvietinio Lietuvoje nėra arba aš jo nerandu. Dundulio deJAVU 5% aš ragavau ir ne kartą. Bet perskaitęs BreadandBeer.lt įrašą apie kvietinius, kur jie paragavo 11 Lietuvoje verdamo kvietinio alaus rūšių ir juos sureitingavę į pirmą vietą iškėlė mano minėtą deJAVU, ryžausi dar vienam ragavimui.

Sutikite, alus neišvaizdus. O visa kita jis turi. Vaisiai, bananai ir visi kiti reikalai yra, bet jie nekabina. Tu ragauji, tau viskas lyg ir tinka, bet purtai galvą ir galvoji, kad galima ir geriau. Juo labiau, kad tai geriausias kvietinis Lietuvoje, tikrai neišdrįsčiau sakyti.

Written by Modestas

2015-07-28 at 10:37

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , , ,

Pilstomo alaus pasiūla vasarai

with 4 comments

Prabėgo dar vienas savaitgalis. Visi džiaugiasi, kad pagaliau prasidėjo tikroji vasara. Prieš savaitę rašiau apie naujienas parduotuvių lentynose, šįkart bandom dairytis, ką galima naujo nusipirkti pilstomo alaus pardavimo vietose.

kauno vysnynisPradedam nuo Kauno alaus Vyšninio 5%. Taip taip, ilgai laukti nereikėjo ir Vilkmergės Kriek’as turi konkurentą. Sėkmingas pasirodymas nepraėjo nepastebėtas. Tikiu, kad tokių visokių sirupuotų alaus gėrimų tik daugės. Vien tai, kad nuvažiavus į Latviją, gali nusipirkti pilstomo alaus su serbentais ar braškėmis, rodo, kad toks alus geriamas ir turi pirkėją.

ukoPats alus jau neturi tokios ryškios raudonos spalvos, jis daugiau rudas ir tik tinkamai apšviestas alus įgauna kažkiek raudono atspalvio. Kvapas beveik nesiskiria nuo Vilkmergės Kriek’o, toks pats vyšninis, gerai jau gerai, vyšnių kompoto. Skonis saldus, gerai jaučiamas vyšnių prieskonis, tačiau išlikę kažkiek užuominų apie alų. Kauno alaus aludariams čia puikiai pasitarnavo patirtis dedant į alų imbierą ir verdant jų imbierinį alų. Būtent dėl to likusio alaus pojūčio, kad vis dėl to geri alų, o ne kompotą, šį alų pirkti renkasi ne tik moterys, bet jį perka ir vyrai.

Man kol kas mistiniu liekantis bravoras “Apynys“ į pilstomo alaus taškus turi pasileidęs alų pavadinimų Ūkas 4,8%. Alaus spalva nėra skaidri, bet ir ne drumsta. Tokia kaip per rūką. Tamsiai geltona, gal daugiau gintarinė. Kvapo beveik nėra. Ragaujant supranti, kad didelių paveikslų skonis nepripieš. Viskas paprasta, savo vietose, nieko netrūksta. Bet, kad alus kažkuo kabina irgi pasakyti sunku. Sakytum turi kažkokį prieskonį ar dar kažką, bet to deja nėra.

spikis

Toks pats nieko daug neturintis pasirodė ir Dundulio išvirtas Špikis 3,6%. Dundulio svetainėje apie alų parašyta labai gražiai, bet nė vieno ten aprašyto dalyko išgaudyti nepavyko.

Alus gražios tamsios rudos spalvos. Tamsumas persidavęs į putą. Nosis vėl neturi ką veikti. Ragaujant alų vis bandai kažką atkapstyti, bet taip nieko ir nesigauna. Vienintelis geras dalykas, kad su tiek laipsnių alus neatrodo tuščias, skystas. Atvirkščiai, kūnas pakankamai geras, jaučiamas kremiškumas, minkštumas. Bet, kad jo norėtum dar, tai tikrai taip nėra. Pernai metais Dundulio Ledzukas buvo arčiau mano įsivaizdavimo kas yra vasariškas alus.

veju niekadejuNa ir paskutinis naujesnis alus, kuris yra ne tik pilstomas, bet ir butelinis – Vėjų niekadėjų 4,9%.

Visą Raudonų plytų produkciją ragavau supilstytą į stiklinius butelius. Bet šį kart jis pas mane tiek pilstomas, tiek butelinis ir pilstomą jį gerti man patiko labiau. Jis nesuprastėjo ir ne pagerėjo, bet kažkaip ten viskas kitaip atrodė.

Ir su šiuo alumi atsiranda istorijos. Pirma, paskelbiama, kad jo jau yra, važiuokit pirkti. Kai taip ir padarai, atsiprašinėja, kad jo neturi. Ai, ne, neatsiprašinėja, o tiesiog pasako, kad negavo. Kai pabandai laimę dar kartą, baksteli ranka ir burpteli, kad keli dar liko. Tada supranti, kad vyrukai iš Raudonų plytų užvirino šį reikalą kaip turi būt. O jau po visko randi straipsnį, kad Švyturys investuoja, statosi, plečiasi ir visa tai susiję ne su gardžiąją jų Ekstra, bet su Raudonom plytom. Ir įkals, net labai nesistengdami, tūlam lietuviui, kad craftas tai Raudonos plytos.

Gerai, grįžkim prie alaus. Kai ruošiausi rašyti apie šį alų, buvau nusprendęs, kad būtinai panaudosiu vieną iliustraciją iš internetų. Bet, kad paskutinėmis dienomis viena tema labai jau jautri patapusi, nesinori erzinti daugiau. Jei kam bus labai įdomu, susiras Vidmos Alučio pajuokavimą ta tema.

Alus gražios spalvos, šviesesnės, nei nuotraukoje. Putoja saikingai. Su kvapu taip pat nieko išskirtinio. Geriasi alus labai gerai. Tai nėra kažkas vau, bet iš visų čia jau aprašytų šitas turi ryškiausią charakterį. Alus pilnas atsigėrus, netrūksta jam balanso, poskonyje vos jaučiamas geras kartumas. Ir tai yra viskas ko man reikia iš pilstomo alaus vasarą.

Written by Modestas

2015-06-09 at 08:00

Dundulio Simkala ir Kurko ruginis elis

with one comment

IMG_5781Kas seka alaus naujienas FB, tikrai prieš kelias dienas pastebėjote naujienas iš Dundulio. Viena po kitos pasirodė naujiena apie alų iš sulos ir interviu su Dundulio veidu Simonu. Paskaitinėjau, pažiūrinėjau, atsistojau ir nuėjau Dundulio alaus į šaldytuvą.

Pirmas į taurę subėgo Simkala 5,3%. Šio alaus pirmą kartą paragavau to pačio Simono įpiltą per Žmogšalą. Buvau apie jį skaitęs, bet jau tada nustebino taip gerai jaučiamas apynių kartumas. Bet tada skonių buvo daug, o dabar taurėje jis vienas.

Alus drumstas, įdomios besikeičiančios spalvos. Lyg ir labai graži šviesi gelsva, lyg ir tamstelėjusi nurudavusi gelsva. Kur apyniai, ten dažniausiai ir putą reikia gaudyti, kad nepabėgtų iš taurės. Puta tiršta, smulki, gali pjaustyti ar atsikąsti. Laikosi ilgai. Aromate apyniai, bet jie neįkyrūs, tiek kiek reikia. Simkala vieno apynio, vieno salyklo alus. Daugiau jame ieškoti kaip ir nebėra ko. Gerai karstelėjęs alus ir tiek. Na bet kodėl jį taip faina gerti? Kodėl jo vis norisi? Kodėl Dundulio dedikacija paprastumui virto pasišaipymu iš prastumo? Ech, dar vienas geras alus iš Dundulio. Ir labai gerai, kad pasirodė tas interviu. Pačią Dundulio idėją atskleidė. Nuo šiol dar kitaip jų alūs gersis ir ragausis. Tik trūko vienos temos palietimo tame tekste – etikečių temos. Bet gal kada aš ir pats išdrįsiu užkalbinti Simoną.

IMG_5783Dar vienas rastas šaldytuve alus buvo Kurko ruginis elis 5,2%. Patys aludariai jį pristatė kaip raudonąjį. Vis dėl to jis man daugiau rudas, nei raudonas. Beveik skaidrus, puikiai putojantis alus. Puikus aromatas. Saldus, priminė kankorėžius. Po Simkalos tiesmukumo šis buvo labai švelnus, minkštas, kremiškas. Ne toks charizmatiškas kaip kiti Dundulio alūs, bet paperkantis savo švelnumu. Nuobodžiu jam neleidžia tapti į pagalbą atbėgantis savalaikis karstelėjimas. Jis užpildo gomurį, ilgam pasilieka ir su kiekvienu gurkšniu stiprėja. Ir toks žaidimas, tarp minkšto, švelnaus skonio ir vos kandančio kartumo poskonyje negali nepatikti.

Apibendrinant ragautą alų tenka pripažinti, kad Dundulis virdamas alų paneigia vieną tiesą, kurią labai mėgdavau deklaruoti savo gyvenime. Kūrybiniame darbe svarbiausia yra idėja, sakydavau aš. O kai yra idėja, tai tik laiko ir technikos klausimas kada ir kaip tai bus įgyvendinta. Vis gi idėjos neužtenka padaryti gerą produktą. Pas didžiuosius aludarius idėjų daug, bet rezultatai vis tie patys, nuviliantys. Dundulis puikiai įvaldęs idėjos pavertimą kūnu. Tam pasitarnauja puikus aludarystės amato išmanymas.

Written by Modestas

2015-05-13 at 10:00

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , , ,

Juodaragis Devyniaragis

with 2 comments

mazinta

Keistoka, bet jau veik įpusėjus vasariui tenka prisiminti šventes. Jos praėjo ir aš jau rašiau, kad aludariai jas buvo pamiršę. Prisiminiau, kad taisyklės dažnai turi išimčių.

Dundulis jų tikrai nepamiršo. Davė mums ragauti, na gerai jau gerai, ragauti net dvi skirtingas alaus rūšis.

Juodaragio alus | 6,6% | Gruit elis su kadagiais ir kraujažole

Kietai skamba kadagiai ir kraujažolė prie alaus sudedamųjų dalių? Kietai. Bet svarbiausia yra tai, kad tas kas parašyta, tas pas Dundulį ir bus. Gruit man tapatinasi su nešvariu alumi. Nebus čia jokio skaidrumo, o geriau apibūdinti, kaip nešvarus alus aš nesugalvoju. Alus tamsus, daug daugiau rudas, nei juodas. Pasidengęs puikia puta. Skonis taip pat sunkiai nusakomas, kaip ir bet kurio didžiojo “aludario“ Ekstra alaus. Tik pas didžkius ta Ekstra nenusakoma, nes ten nėra ką nusakyti, o Juodaragio nenusakomas skonis tame, kad tu nežinai kas tai yra. Aš nekramčiau kadagio ir juo labiau kraujažolės. Gal vertėtų kada krimstelt? Kaip ten bebūtų, visi prieskoniai šiame aluje dera. Va taip aš įsivaizduoju prieskoninį alų. Prieskonis ne sudaužo tave, nes aludaris jau labai labai norėjo, kad ragaujantis suprastų ko įdėta, o švelniai papildo ir primena apie save kiekviename gurkšnyje.

Devyniaragio | 7,7% | Viržių ir medaus alus

Kas yra viržiai aš sužinojau iš Dundulio. Ačiū už pažintį. Ir esu įsitikinęs, kad Viržinis alus yra geriausia ką jie yra išvirę. O čia dar ir medus. Dedam taurę prie nosies. Puiku. Jos nereikia suraukus traukti nuo taurės, nes iš jos tvokskia įmaišyto medaus šleikštulys. Čia jis vos vos užuodžiamas. Ragaujam. Vienas iš švelniausių ir minkščiausių ragautų tokio stiprumo alų. Tiesa gomurys nuo alkoholio sušyla. Skonis labai sumišęs. Nežinau ar taip gali būti, bet lyg ir teko kažkur apie tai skaityti, kad gali. Ragaujant alų užuodžiamas saldumas. Visi kiti sumišę žoliniai prieskoniai, tai tik fantazijos reikalas į ką jie panašūs.

Šis alus nebuvo ant mano šventinio stalo. O gaila, jis būtų labai tikęs prie šventiško maisto. Kitais  Šiais metais prieš šventes reiks pasistengti brūkštelti rekomendacijas, kas turėtų būti ant šventinio stalo, kad jis būtų dar turtingesnis skoniais.

Written by Modestas

2015-02-11 at 09:00

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , , , ,

Visi verda IPA

with 5 comments

Tokį įrašo pavadinimą sugalvojau jau vasarą. Štai kiek laiko prireikė prisėsti ir pradėti apie tai rašyti. Tiesa, sakinys ir jo visa esmė jau neatitinka tikrovės ir nėra tokia aktuali nūdienai.

Bet nuo visko iš pradžių. Kuomet visi aludariai buvo pasigavę nefiltruotas, gyvas ir visoks kitoks alus, reikalą, aš aludarių taurėje stebėjau visai kitus dalykus. Namudiniai aludariai eksperimentavo su IPA’om. Situacija buvo tokia, kad kategorija IPA budavo gausiausia (gal ne kiekybe, o kokybe), o ją teisėjauti verždavosi visi (dauguma). Iš šono atrodo kaip visai kitas levelis. Visas alus buržujai, o IPA tai jau ten tas kas yra viršuje, kas yra belekaip gerai. Ir aš taip galvojau galvojau, kodėl gi iki Lietuvos neateina ta IPA. Ir ji atėjo, nes tam reikėjo laiko. Mes lietuviai labai konservatyvūs, tik truputį kažko daugiau, kažkas ne taip kaip visada ir jau nebegeriam, nebevalgom, nebeperkam.

ziedonisGamintojai, tie didesni, kalbėjo, kad mes pabandėm išvirti kažką drąsiau. Niekas neperka. Lietuviams to nereikia. Brangieji, aš kartojau ir kartosiu, kad išvirti kažką drąsiau ir išvirti gerą IPA, tai du ne tai, kad skirtingi dalykai, bet tai net nesusiję dalykai. Taigi, vieninteliai (na gerai, vieni) iš tų, kurie ne kalba kam ko reikia, o verda – buvo Dundulis. Dar dabar atsimenu, kaip jo gauti Kaune buvo iššūkis. Ir tai buvo prieš ne pilnus du metus. Tuomet jie išvirė Humulupu IPA ir atvežė pabandymui į B.O. Sėdėjau ir negalėjau patikėti, kad lietuviška IPA pasiekiama čia pat, bare. Bet… Ir šita vieta man pati smagiausia. Jokio ažiotažo šis alus nesulaukė. Jis tiesiog atsirado ir buvo. Ir pačios IPA’os buvo kiek primirštos, kol staiga neįvyko Pakruojo alaus festivalis ir ten specialios technologijos alaus kategorijoje pirmos vietos neužėmė Ziedonis. Ir sukruto, sujudo visi, kad geriausias alus, o Lietuvoje nėra, kad tai Latvijos rinkai skirtas, bet Lietuvoje verdamas. Vaje, vaje, kaip čia taip.

Sulaukęs tiek dėmesio, kur buvęs, kur nebuvęs šis alus pasirodė ir Lietuvoje. Bėgo jis pas mane į taurę ir jau bėgdamas skleidė tokius aromatus, kad darėsi aišku kodėl jis nugalėjo. Visa ta puokštė aromatų perėjo ir į skonį. Puiki, nuostabi IPA, kuri dar ir puikiai atitinka pavadinimą. Tiksliau, kaip žiedų aromatas ir nesugalvosi pavadinti tai, ką jauti uostydamas alų. Geriant viskas puikiai susipynę su gerai išreikštu apynių kartumu. Alus karts nuo karto atrodo salstelėjęs, bet čia pat viską nubloškia nauja kartumo banga. Bet ji neįkyri, ji tokia kokia turi būti. Puikus pavyzdys, koks turi būti IPA. Žinoma, praėjus tiek laiko ir turint omeny, kad tai mažos, kiek mistiškos alaus daryklos gaminys, galima tik spėlioti ar tokią aukštą kartelę gamintojas išlaikė. Tiesa, dabar šio alaus galima ieškoti ir kaip Klausučių IPA.

monster IpaVos tik nurimo kalbos apie Ziedonį, o gal ir nespėjus nurimti, pasirodė žinutės socialiniuose tinkluose, kad turim dar vieną IPA. Ir vėl visi sukruto, sujudo. Vaizduotę audrino ir etiketė bei alaus pavadinimas.

Green Monster IPA | 6,3% | IBU 45

Dar vienas mistiškas mažiukas – bravoras “Apynys“ išleido šį alų į pasaulį. Ir prieš jį paleisdami nepagailėjo nieko. Sudėjo turbūt viską ką buvo galima sudėti. 4 rūšių apyniai (Citra, Amarillo, Cascade, Magnum), 3 rūšių salyklai (Čekiškas Pilsner, Miuncheno ir kaip gi be jo, šviesus karamelinis) ir ant viršaus dar avižinių dribsnių, kad nepasirodytų per mažai.

Šiame aluje pasigedau vientisumo ir kažko, kas užkabintų. Atsidarai, ragauji, lyg ir kartu, lyg ir geriama, bet tik tiek.

vilkmerges ipaPo Green Monster IPA pasirodymo, buvo šiokia tokia pertrauka. Džiaugėmės pagausėjusia pasiūla taip norėto IPA alaus. Žinoma, kad paragauti jau aprašyto alaus, reikėjo pasukti galvą kaip jo gauti, ypač tiems, kas negyvena sostinėje.

Parodyti savo sugebėjimus virti alų sugalvojo ir Vilkmergės aludariai. Va čia ir prasidėjo. Tam, kad tūlas lietuvis suprastų ką perka, buvo sugalvotas ir pavadinimas, tiksliau apibūdinimas, tam, kas yra butelio viduje. Dėmesio, Šviesus Aromatinis! Vopa! Jei nebūtų mažomis raidėmis parašyta IPA, būtų labai tikslus apibūdinimas.

Nepatingėsiu surašyti visko: Vilkmergės Šviesusis Aromatinis Riboto leidimo IPA | 5,5% | IBU 42

bocmano usaiŠiam alui Vilkmergė kažkodėl pasirinko ne savo standartinius puskvortės ar kvortos butelius, o standartinius 0,5l butelius su keramikiniais (na gerai – plastikiniais) kamščiais. Šiam alui 0,4l per mažai, o 0,8l per daug?

Aš labai atsiprašau, jei šis alus kažkam patiko. Ir atsiprašau už tai ką parašysiu, nes kažkaip ankščiau jei jau nepatinka, tai arba sudėliodavau tą nepatikimą kažkaip subtiliau arba nerašydavau išvis. Alus absoliutus blogis. Tiesiog ragauji ir darosi baisu. Prieš paleidžiant į prekybą gamintojas jo neparagauja? Na kokia čia IPA? O jei jau aromatinis, tai tas aromatas tikrai ne iš gerosios pusės. Paragavau ir norisi kuo greičiau pamiršti.

Dar vienas bandymas nustebinti su IPA atkeliavo iš Raudonų plytų alaus dirbtuvių.

Bocmano ūsai | 6,0% | IBU 60

Viską padedam į šalį ir užduodam vieną klausimą: kaip galima eksperimentuoti būnant konservatyviam?

Na gerai, dar vienas klausimas. Kaip ir kuo matuojamas kartumas? IBU 60, o kartumo nesijaučia. Na, bent jau tikrai netempia iki 60.

Aš suprantu taip. Yra didelė alaus darykla, kuri, kaip atsvarą mažiesiems ar tiesiog savo įvaizdžiui, šalia sukuria ekperimentams skirtas alaus dirbtuves. Na tai ir eksperimentuokite. Kodėl toks eksperimentams pasiduodantis dalykas kaip IPA tampa paprastu karstelėjusiu alumi su šiek tiek daugiau aromato?

Dar turiu daug klausimų ir pamąstymų, bet gal palikime juos, nes atsakymai kažin ar atsiras.

Alus nuvylė, nes jis buvo labai lauktas, daug gandų buvo apie jį. Taip blogai, kaip su Vilkmerge nebuvo, bet, kad stipriai geriau tikrai ne.

Grįžkime į pačią pradžią. Prie mūsų taip mylimų, artimų, bet kartu ir nepažįstamų aludarių iš Dundulio. Humulupu IPA nepaisydama visų konkurentų toliau bėga iš kranų į taures ir butelius. Per du metus kol yra gaminamas išlieka toks pats geras, toks savas, toks uch. Ir maža smulkmenėlė. Tai geriausias alus Lietuvoje pagal ratebeer.com duomenis. Tris kartus valio!

Kol vieni verda alų, kiti tik bando tai daryti…

Written by Modestas

2015-02-04 at 12:24

Jo Didenybė – Dundulis

with 24 comments

dundulio grynas dounkelis balamuc

Šią nuotrauką pasirinkau ne veltui. Kad papasakoti, kas yra dabar, norisi grįžti atgal ir papasakoti kas buvo ne dabar. O grįžti reikėtų į gūdžius 2011 metus. Į jų pačią pradžią. Arba dar toliau, į 2010 metų pabaigą. Taip, daugiau nei trys metai atgal. Kokie laikai tada buvo? Tuomet buvo Varniukų alaus karaliavimo laikai, kai to alaus norėjo visi, net ir sidrą plempiančios paauglės. Didieji buvo pasikinkę arklį vardu Gyvas alus, bet jau gerokai jį buvo pajodinėję. Todėl jau žvilgčiojo į kitą – Nefiltruotas vardu. Parduotuvėse buvo galima rasti jau visų pamiršto Patulo, Salaus ar visą seriją Lokio bravoro verdamo alaus. Džiaugėmės ant stalo statydami dvilitrinius Magaryčių ar Kanapinio butelius. 2011 metų pradžia naujienomis buvo tokia pat gausi, kaip ir 2013 metų pabaiga. Dar iki šiol nespėjau visų aprašyti. Taigi 2010/2011 metų sandūroje pasirodė tokios alaus rūšys kaip Keptinis, Dūmo, Miežiškių ir Taruškų bravoro, Kermošiaus, visa serija Senojo Vilniaus alaus. Tuo laiku sužinojau ir apie vieną įdomiausių Lietuvoje vietų – Gintaro barą. Smagūs laikai buvo. Ir dar smagiau pasidaro, kai prisimeni, jog tada pasirodė ir Dundulis. Apie jį sklandė gandai, šnekos, bet jau tada niekam nekilo abejonių, kad tai geras alus. Ir jau tada jie darė viską savitai. Jiems netiko paprasti, standartiniai plastikiniai buteliai, kuriuos naudojo visi. Jie atkapstė savus. Nors ir abejotinos kokybės, ne visada gerai užsisukančius, bet savus. Net kamštelius sudėjo skirtingus. Jau tada jų etiketės buvo įdomesnės, ne tokios kaip visų. Ir nesvarbu, kad pradžioje su printeriu atspausdintos. Kad data ranka užrašytos. Jie kreipė dėmesį į detales, laikėsi savo. Kuomet Dounkelis buvo pradėtas lyginti su Varniukais, visi vieningai nusprendė, kad abiejų alaus rūšių paslaptis į jį dedamas giros ekstraktas. Kažkas bandė kaltinti kopijavimu, bet nuolat prastėjantys Varniukai, o Dounkeliui liekant tokiam pačiam, visa tai pasimiršo. Taigi Dundulis pradėjo su dviem alaus rūšimis, nes Balamuc ir liko Balamuc, tinkamo taip jo ir nepasirodė. Ir to užteko. Kokybė neprastėjo. Pardavimo taškų padaugėjo. Prasidėjo eksperimentai su namudiniais aludariais ir buvo priimtas geriausias sprendimas, jie pakviesti prisijungti prie kolektyvo. Jau tada, tais gūdžiais laikais, Dundulis buvo žingsneliu priekyje. Pažiūrėkime, kur jis dabar, po trijų metų. Skaityti pilną įrašą »

Written by Modestas

2014-01-19 at 03:42

Naujas, naujesnis, naujausias

with 13 comments

morzenasTrys alaus rūšys, kurios lyg ir ne deficitas, bet ir nerasi jų ant kiekvieno kampo. Kalbu apie… Ir čia kažkaip reikėtų atsekti apie ką aš tiksliai kalbu. Turėtų būti lyg alaus daryklos Taura alus, bet lyg ir jau Panevėžio alaus alus. Bet dar čia bus ir apie Širvėnos bravorą kalba. Na kaip ten bebūtų viskas parsiduoda Špunkose, kurios yra firminės… Ai, nebesimaišom kas čia ir su kuo ką daro. Tiesiog ragaujam.

IMG_7255Jau tikrai ne naujiena ir gan senai ne naujiena, tai Lofto alus 5,2%. Tai Panevėžyje esančio alaus klubo alus, jo galima nusipirkti šalia alaus klubo esančioje Špunkoje. Tai puikus alus, su savo charakteriu, lengvumu ir nepasisotinimo jausmu. Ne veltui jis alaus klubo alus, jo galima išgerti daug ir jis neatsibos.

Netokia nauja naujiena, nes pasirodė, kai dar mūsų kraštus dengė kalnai sniego, bet visgi aš dar išdrįsiu pavadinti tai naujiena. Ir va dėl ko. Kiek teko ieškoti šio alaus, tai visur kur jis buvo pasirodęs, jo nebelikę. Vis tas pats atsakymas, kad neprilipo, turim geresnių. Jei kalbant apie Kauną, šiam alui reikia konkuruoti su Kauno Kvietiniu arba net su Vilkmergės kvietiniu ir dažnai pilstomo alaus parduotuvės ar barai renkasi Kauno Kvietinį. Aš kalbu apie Dundulio Morzeną 5,0%. Jei prisiminti visą Dundulio kvietinio istoriją, ji ilga ir ne kartą mano aprašyta, tai nesikartosiu, bet vat kažkaip vis su tuo kvietiniu ši darykla neiššauna. Ir tos praeities baimės dėl kokybės ir kitų dalykų, kalbantis su žmonėmis, išliko. Pats alus lengvai negausiai putojantis, o puta ilgai neužsilaiko. Geras, tvarkingas kvietinukas, skaniai geriasi. Bet yra viena bėda, iš Širvenos/Tauros/Panevėžio alaus jau tikiesi tiek daug arba bent jau daug, kad toks perdėm tvarkingas alus nebepateisina lūkesčių.

IMG_7256Ir paskutinė naujiena, kuri buvo tikra naujiena, bet su mano rašymo tempais pasidarė ne visai naujiena. Tai Panevėžio alaus (kaip rašo ant etiketės) Dundulio (kaip rašo internetai) Rudasis Biteris 4,9%. Alaus kvapas labai pažįstamas, apyniai turbūt tie patys kaip ir IPA’os. Geriasi skaniai, puikiai pasiskirstęs kartumas. Ir kuomet ragavau, visą laiką mintyse prisiminiau alų pilsčiusios merginos  pagrasinimą, kad oj koks kartus, atsargiai. Ech, pagalvojau, ilgai mes dar tą kultūrą ir suvokimą apie alų turėsim propaguot, kol nors kažkiek reikalai pasitaisys.

Reikėtų ir apibendrint kažkaip visa tai. O apibendrinimas būtų paprastas. Ankščiau naujoms tų bravorų (galėtų kas protingesnis ir išaiškint kaip ten yra su tais pavadinimais, tai nors žinočiau kaip rašyt kitą kartą) alaus rūšims skirdavau atskirus įrašus, kartais ir po du išeidavo, ir po tris berods. Dabar trys rūšys viename. Arba prie gero priprantama arba tai kas buvo ragauta taip neišsiskyrė, kaip ankstesni bandymai.

Written by Modestas

2013-06-05 at 11:21

Gutstoutas

with 7 comments

IMG_5128-horz

Atėjo laikas paragauti stauto. Gan ilgai jis žiūrėjo į mane vis atsidarius šaldytuvo dureles. Pažiūrėdavau ir aš į jį. Po to užverdavau dureles ir galvoje būdavo vienas pasiteisinimas: ne šiandien, ne ta nuotaika. Kokios nuotaikos reikia stautui? Na tikrai ne tokios kaip pokštelti lagerio ar mūsuose  taip paplitusio pustamsio ar tamsaus su karameliniu salyklu butelį. Tiesa čia karamelinio irgi yra, bet jis papildo, o ne atlieka pagrindinį vaidmenį. Kas yra stautas galite susirasti nesunkiai, daugelis ir žinote be ieškojimų. Todėl tikrai nebarškinsiu klaviatūros aprašinėdamas. Aš pats ragaudamas stautą ieškau/tikiuosi trijų dalykų. Spalva, puta ir skonyje dominuojančio sausumo. Tai mano kriterijai, jūs galite turėti savo. Aš saviškius radęs nudžiungu, neradęs – nusiviliu. Kiekvienas juk savaip vertiname alų. Taigi alus taurėje ir bingo! Du iš trijų jau yra. Alus juodas, puta graži, tamsi, tamsumas persidavęs nuo alaus. Puta pakankamai korėta, bet tai pasidaro nesvarbu, nes dar vienas mane tiesiog vežantis dalykas yra tai, kad į putą persiduoda alaus spalva. Būna atvejų, kai įsipili tamsaus alaus, o puta balta. Aromate su niekuo nesumaišomas kavos aromatas. Žinoma, ten kur žaidžia tiek daug tamsiųjų salyklų, išuostyti gali labai daug. Ragaujam. Labai dažnai, o gal ir visada, pirmi gurkšniai pilstyto alaus rodosi pavandenije. Šįkart to taip pat neišvengta. Bet tai buvo taip trumpai, kad gal net nevertėjo užsiminti. Alus sąlyginai tirštas, bet lengva tirštumo forma. Kava, šokoladas, deginti salyklai lipa vienas per kitą burnoje norėdami save parodyti, bet niekas neima viršaus. Visi savo vietose, visi suvaldyti. Po kelių gurkšnių ateina tai, ko lauki ir tikiesi – burną traukiantis sausumas. Jokių užuominų į saldumą, švarus, tolygus sausas skonis. Prie viso paveikslo dar prisideda ir kartumas. Bet jis čia ne tas tikrasis apynio kartumas, o toks greipfrutiškas. Vat ir viskas. Turim tai ko tikėjomės.

Neapsigaukite. Tai geras alus, turintis daug ką pasiūlyti, bet jis taip pat ir tiek pilnas, tiek intensyvus, kad jo nereikėtų padauginti. Turi tą savybę atsibosti. Baigiant gerti litrą tu juo jau pradedi persisotinti. Taurė vakarui yra daugiau negu užtenkama porcija.

Written by Modestas

2013-02-05 at 14:19

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , ,

Du nepigūs lietuviški

with 3 comments

Dar vienas įrašas įtakotas Regio blogo įrašo. Kažkaip kai juos nusipirkau, apie kitką, kaip panaudojimą Regio įrašo pavadinimo savo blogo įrašui, net negalėjau pagalvoti. Tikiuosi jis labai neužpyks.

Kuomet parduotuvėje už du pusės litro alaus butelius sumoki 11 litų, kitaip, nei du nepigūs lietuviški ir nepasakysi. Pirmasis, alaus daryklos Davra alus Linksmieji Vyrukai 6%. Pasirodęs jau senokai, lyg jau ir ragautas, bet dar neaprašytas. Alaus etiketė standartinė, tikrai netaikyta prie tokio butelio. Ir tas lipdukas-etiketė ant kamščio nei šis nei tas. Turbūt žirklėmis pakarpyta ir tikrai per didelė. Tik va, kad nuotraukoje nesimato, nes užklijuota kitoje pusėje, nei etiketė. Alus lengvai, tvarkingai putojantis, spalva gražiai nutamsėjusi oranžinė. Kvapas išduoda, jog ir čia nebus apsieita be karamelinio salyklo, kurį visi taip pamėgo naudoti. O vat alus skanus. Iki galiojimo pabaigos šiam alui buvo likę 5 dienos, bet kaip mažiukui tai labai dar daug ir, manau, šita sąlyga įtakojo alaus skonį.

Mažiukų, visai mažiukų, alų aš visada stengiuosi ragauti arti galiojimo pabaigos, nes jis ir taip galioja dvi savaites. Alus tuo laiku būna pačiam savo pike arba… surūgęs. Bet čia jau nuo laikymo sąlygų priklauso. Tai va, šis alus buvo pats tas. Atsiskleidęs, išsigryninęs. Stipriai į priekį išėjęs grojo salykliškumas. Viską užbaigė lengvas karstelėjimas. Aš esu įsitikinęs, kad netinkamu laiku ragaujant  t.y. per jauną, šis alus neturės nieko išskirtinio. Tad nepatingėkite paeksperimentuoti. Du buteliukai parduotuvėje, vienas ragaujamas tą patį vakarą, kitas kuomet alaus galiojimo laikas jau prie pabaigos.

Antrasis buvo jau ne kartą ragautas Dundulio Dounkelis 4,8%. Taip taip, čia tas ruginis alus, kuris man geresnis už Varniukus. Etiketė jau kaip turi būti, ji suteikia išvaizdai tolygumo, butelis dar neatrodo prabangiai, bet tokį šalia taurės pasistatyti jau daug smagiau ir jis nedvelkia pigiena. Sunku dar kartą apie jį rašyti, kai jis ragautas-perragautas. Tik dar kartą man pasitvirtino, kad jį reikia gerti laiku. Šį prakimšau per anksti. Jis buvo dar per plokščias, per skystas, jautėsi tik su niekuo nesumaišomas rugys. Kartais gira būna macnesnė, nei šis alus tądien. O grįžtant prie eksperimentų, tai skaniausias kokį esu gėręs šį alų buvo tris savaites išėjęs iš galiojimo…

Written by Modestas

2012-11-14 at 13:06

Medžiojant alų vienu šūvių nušauti du zuikiai

with 7 comments

Nemažai internetuose rašo apie tai, kad alaus naujienų Lietuvoje mažai arba jų visai nėra. Ypač dabar, kai orai atšalo. Bet man pačiam tų naujienų tiek, kad jų visų nespėju ne tik, kad paragauti, bet ir aprašyti. Vieną dieną teko lankytis Vilniuje. Visgi ten naujienos pasklinda pirmiausiai. Ir ne dėl to, kad ten žmonių daugiau gyvena, alaus entuziastų ir mėgstančių eksperimentuoti daugiau. Ir net gi ne dėl to, kad ten žmonės sąlyginai daugiau uždirba. Tiesiog paprastas dalykas, Vilniuje su logistika mažieji aludariai išsisprendę problemas ir nėra sunku pristatyti naują alaus rūšį į reikiamus taškus.

Vienas iš tokių taškų, alinė Leičiai. Kas gerai, kad šalia yra ir Bambalynė. Tad ir pilstomo ir butelinio alaus naujienas, jei tokių yra, galima rasti vienoje vietoje. Tikras alus pranešė apie savo virtą alų ir būtent tos naujienos vedamas nuėjau tądien į minėtą aludę. Kadangi alus buvo stipriai limituotas, kiek bijojau, kad jo neberasiu, bet į mano klausimą: ar turit?,- barmenas atsakė: turim (jaučiu kažką suvėliau su skyrybos ženklais, na, bet kitaip nesugalvojau).

Liuks, sėdam, ragausim 🙂

Kas gerai Leičiuose tai, kad gali užsisakyti 0,2l. Paragavimui. Bet jei žvilgtelėsite į nuotrauką, pamatysite, kad degustacinė taurė labai jau iškreipia alaus vaizdą.

Pats viržinio alaus jau esu ragavęs ir apie tai trumpai parašęs. Nors tai buvo dar 2010 m. vasarą, visgi atmintyje puikiai išliko stiprus žolinis aromatas ir skonis. O skaitant pirmuosius atsiliepimus apie šį alų internetuose buvo gan keista, kad vienas iš apibūdinimų buvo, jog alus lengvas, net vandeningas. Kilo man klausimų, kaip taip jau čia gali būti, kad panaudojus konkretų augalą, kuris nepasižymi lengvu aromatu, gali gautis vos ne neišraiškingas lengvas alus. Dar kartą įsitikinau, kad reikia paragauti pačiam.

Alus taurėje nešvarus, bet tai jam netrukdo gerai atrodyti. Tamstelėjusi, į raudonumą pasidavusi spalva mano akiai tinka. Puta netgi labai padori, tvarkingai laikėsi, po pirmų gurkšnių net pasiliko ant taurės kraštų. Kvape jaučiamas žolinis nestiprus kvapas. Kaip ir rašydamas apie škotiškąjį jojo draugą, taip ir dabar pasakysiu, kad ar tai viržis pasakyti negaliu, nes jo pačio man neteko nei uosti, nei ragauti. Skonis švelnus, labai puikiai subalansuotas. Uch kaip man patinka tokie alūs, kuriuose niekas negroja pirmu smuiku. Visi skoniai gražiai persipina ir viename gurkšnyje gali ištraukti žolinį prieskonį, kitam kartumo, trečiam salstelėjusį prieskonį. Tiesa, saldumas yra ir kvape. Visas iki tol internetų suformuotas skeptiškas požiūris paragavus šio alaus išgaravo ir teko užsisakyti dar, šį kartą jau 0,5l taurę. Jei pasididinsite nuotrauką, pastebėsite, kad Leičiuose alaus įpilti negailima. Tik atnešus skaidrią taurę pastebėjau, kad alaus išvaizda kiek kitokia, nei atrodė ragaujant iš mažesnės taurės. Tad aprašant įspūdis apie išvaizdą suplaktas iš abiejų taurių.

Tai puikus bandymas kažkuo nustebinti, kažką duoti naujo alaus rinkoje. Bet man darosi įdomu. Šis ir vasarvydžio nakties alus pasirodė ir buvo paragauti. Bet Tikras alus rašo, jog buvo ir:

  • 2011 m. vasaris – “Inkaras” – Ordinary Bitter, kurį išvirėme viename vakarų Lietuvos bravore
  • 2012 m. sausis – “Saulbrols” – Special Bitter

Įdomu kur šie buvo ir kodėl apie juos niekas negirdėjo?

Dar viena naujiena, kurią pavyko sumedžioti Leičiuose, tai Dundulio Smakas. Aludėje pavadintas kukurūzniku. Tai šviesus alus, pagardintas kukurūzais. Alaus puta silpna, vos dengianti alaus paviršių taurėje. Kvape beveik nieko. Alus tamstelėjusios gelsvos spalvos. Visiškai skaidrus. Pradžioje gurkšnio alus tuščias, beskonis, vėliau atsiranda bukas saldumas, kuris man aluje netinka. Ir viską užbaigia karstelėjimas, kuris sėda ant gomurio. Kartu čia pasirodo ir alkoholio šiltumas, nors, atrodo, alus ir nėra iš stipriųjų.

Written by Modestas

2012-11-06 at 13:07

%d bloggers like this: