Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Duvel

Žiūrim snookerį, mėgaujamės alumi

with 2 comments

Ši vasara nepašykštėjo sporto renginių. Bet yra vienas bet. Ne kartą pasibaigus vienam ar kitam sporto renginiui kurį transliavo per televizorių forumuose ir draugų pašnekesiuose pasigirsdavo viena frazė: o ką dabar reiks veikt. Puikus to pavyzdys buvo Europos futbolo čempionatas, kurio tikslus grafikas leido sėsti prie televizoriaus pagal griežtą grafiką. Beveik taip pat kaip eiti kasdien į darbą tuo pačiu metu. Ir per dvi savaites prie to darbo kai kurie taip priprato, kad vėliau buvo sunku surasti ką veikti vakarais. Mus, lietuvius, gelbėjo olimpinė atranka, įvairūs jaunimo čempionatai ir visa kita. Dabar priartėjo olimpiada. Ir atrodo tie tarpai didelių problemų nesukelia. Tačiau olimpiada baigsis ir bus liūdna, ir vėl nebus ką veikti vakarais ar naktimis.

Aš turiu kuo tuos tarpus užkišti. Tai tokia sporto šaka kaip snookeris. Draugai taip niekada ir nesuprato kaip jį galima žiūrėti. O man tiesiog patinka snookeris. Žaist aš jo niekada nežaidžiau, bet patogiai įsitaisius priešai televizorių galiu jį žiūrėti valandų valandas. Jau prasidėjo naujasis snookerio sezonas. Jis prasidėjo kaip tik tada, kai Europos futbolo čempionate buvo pertrauka. Tačiau noriu parašyti apie kiek ankstesnį įvykį. Tas įvykis tai pasaulio čempionatas, kuris vainikuoja visą snookerio sezoną ir jame susirenka visi geriausieji. Jis trunka kiek ilgiau nei dvi savaites. Kuomet dvi savaites gyveni su snookeriu, finaliniam susitikimui norisi kažko ypatingo. Norisi kažkaip pažymėti, kažką sau leisti daugiau nei visada. Deja susimedžioti įdomesnių alaus rūšių iš anksto nepavyko, teko tenkintis tuo, ką buvo galima rasti Kauno parduotuvėse. Kad suteikti viskam kiek suprantamesnį paveikslą, tai galiu paminėti, kad finale žaidžiama iki 18 laimėtų partijų, žaidimas suskirstomas į sesijas: dvi sesijos vieną dieną, dvi – sekančią. Nors šiuolaikinis snookeris agresyvesnis ir yra mažiau pozicinio žaidimo, viskas vyksta kiek greičiau, tačiau visada gali viskas užtrukti ilgai. Labai ilgai. Taigi žiūrint snookerį niekur skubėt nereikia, čia viena partija gali trukti ir dvi valandas. Snookerio vakarams renkuosi sunkesnes alaus rūšis, kad ir alų gurkšnojant nereikėtų niekur skubėti. Štai ką teko ragauti patogiai įsitaisius priešai televizorių.

Duvel 8,5%

Žinot, šitą alų sunku vertinti. Pirma tai belgiškas alus ir atrodo jau vien dėl to jis turi būti geras. Kita vertus belgiškas ir dar plačiai žinomas. Dar vienas šio alaus išskirtinumas, kad jis baigia bręsti butelyje. Ir tinkamas jis gerti po išpilstymo į butelius visus tris metus. Įdomu būtų išgirsti kokio budulio, kuris rėkia, kad koks Rinkuškių Proginis yra nuodų nuodas, nes galioja 9 mėnesius, komentarus, kuomet jis pamatytų šio alaus galiojimo laiką. Kaip jau minėjau, alus belgiškas, bet kita vertus jis labai plačiai išplitęs po pasaulį ir sunku tikėti, kad taip plačiai prieinamas alus yra stipriai išskirtinis.

Taurėje alų padengia graži puta, tarp smulkių burbuliukų įsimaišę stambesni. Puta gausi, tiršta. Spalva gražios geltonos spalvos ant kurios užsimetęs rūkas, matyt nuo mielių. Kvape išlenda šiek tiek citrinos žievelės ir paprastos žolės aromatas. Ragaujant alų nieko daug stebinančio nerandu. Tiesiog tvarkingai, lengvai geriamas alus. Apie užuominas į stiprumą net neverta šnekėti, nes kam šnekėti apie tai ko nėra. Alus stipriai užgazuotas. Iš čia, matyt, ta puiki puta. Taip pat šio alaus poskonis labai geras ir stiprus. Jis lieka burnoje ilgai. Prie viso gerumo, galima paminėti ir blogumą. Atrodo, kad alui stovėjimas lentynoje gero neprideda ir ragaujant jis toks truputi pavargęs, nors atrodo, kad gali būti daug geresnis.

Affligem Tripel 9,5%

Pradžiai reikėtų pratęsti mintį apie pastovėjimus lentynoje ir vėl prisiminti rėkaujantį budulį. Su tokiu galiojimu alus nepasidaro blogas, bet visgi jam tai kenkia. Namuose atidžiau pažiūrėjus į butelį, pasimatė jame plaukiojantys dribsniai. Tai jau nieko gero nežadantis ženklas. Šiek tiek atsargiai sriubtelėjau, bet ir tiek užteko suprasti, kad alus susigadinęs. O juk galioti jam likę buvo 1,5 metų. Taigi tas ilgas galiojimas visgi ginčytinas dalykas. Teko įsigyti dar vieną buteliuką. Šis buvo pavartytas jau parduotuvėje ir neradus matomų pakitimų, parsineštas namo.

Puta vėl gi be priekaištų, jos daug, ji tiršta ir ilgai besilaikanti. Kaip ir Duvel, taip ir šis taurėje labai intensyviai burbuliavo. Atrodė, kad vos ne šampano būtum įsipylęs. Burnoje tie burbuliukai taip pat landžiojo visur ir tik jiems nurimus išryškėjo stiprus prieskonis ir kitos geresnės alaus savybės.  Stiprus mielių prieskonis, kuris pereina prie banano ir obuolio skonio. Bet iš tokio alaus tikiesi daug daugiau. Jis atrodo geras, bet kartu ir per silpnas savo skoniu.

Leffe Blonde 6,6%

Dar vienas belgas. Kažkada lyg ir ragautas. Tiesa ne Lietuvoje, o kažkada kelionėje. Taurėje visi belgiškį alūs sau gėdos nedaro, šis ne išimtis. Kokią gražią putos kepurę suformuoja šis alus puikiai matosi nuotraukoje. Skonis man pasirodė per sunkus. Vėl gi, galima sakyti, kad tai priklauso nuo to, kad alus stiprus, dar nuotaikas pridėti galima, bet šį kartą ne. Jis sunkus ir tiek. Ragauti jo galima, bet antram buteliukui, kad ir 0,33l nesiryžčiau. Kaip ir prieš tai ragauti du, taip ir šis, turi malonų, išskirtinį prieskonį, kurį sąlygoja, matomai, specifinės mielės. Rasite čia ir vaisinio prieskonio. O jei jus vilioja toks žodžių darinys (jo dar nepasigavo Lietuvos aludariai), kaip Pale Ale, tuomet galite drąsiai traukti jį iš šaldytuvo jus aplankiusiam draugui ir nustatę viską išmanantį žvilgsnį tarstelti: paragaukime Pale Ale.

Laffe Brune 6,5%

Gražiausiai taurėje atrodantis alus iš šio ragavimo. Tamsi lyg kava spalva. Tiršta, smulki, tvirta puta. Įdomu tai, kad puta sėsdama virsta į vidurį ir suformuoja kaip ir kraterį ir tai suteikia šiam alui dar daugiau grožio. Pauostę užuosite bananus su šokoladu. Ragaujant puikiai atsiskleidžia apynių ir salyklo puikus subalansavimas. Pirma skonio duoda šiek tiek šokolado, jausis saldumas. Vėliau ant gomurio nusės kartumas, nestiprus. Kartu gali išryškėti šiek tiek alkoholio, bet tik šiek tiek. Šis geriasi daug lengviau nei Blonde.

Jennings Sneck Lifter Strong Ale 5,1%

Paskutinis tai progai nusipirktas ir paragautas alus. Tuo metu tik šis pasirodė vertas įsigijimo Vynotekoje. Pasirodo, kad gerai pasirodė. Nuostabi tamsi spalva, negausi, bet tvarkinga puta. Kvapas malonus, šokolodo, deginto salyklo, kiek vaisinis. Ragaujant puikiai žaidžia pirminis deginto salyklo, apelsino žievelės, greipfruto, salstelėjęs skonis su stipriai karstelėjusiu poskoniu. Jokių priekaištu šiam alui. Rašomas šis alus prie rekomenduojamų ir būtinai (jei bus rastas pirkti) bus paragautas dar ne kartą.

Apibendrimo šį kart nebus, nes belgiškus alus jūs ir patys, manau, ragavę ir čia jau susidarę savo nuomonę. Bet pabaigai norėčiau truputėli paliesti kitą temą.

Prieš metus, o gal ir visus du, kuomet kilo kaimiško, gyvo, nefiltruoto, nepasterizuoto alaus populiarumo kreivė, teko bendrauti su draugu gyvenančiu Didžiojoje Britanijoje. Tuomet jis stebėjosi, kad pas mus taip stipriai reklamuojamas nefiltruotas alus. Tuomet pas juos ant kiekvieno kampo (taip jis pasakojo, ar taip buvo netikrinau) buvo reklamos apie du ar tris kartus filtruotą lengvą alų. Na šiuo metu Lietuvoje pasirodė Kalnapilis Lite, kuris būtent ir yra tris kartus filtruotas. Pavarčius ir pasiskaitinėjus etiketę ant Jennings alaus butelio randu, kad butelis yra plono stiklo ir yra lengvas. Toks butelis yra draugiškesnis mūsų gamtai, mažiau ją teršią. Prisimenu nesenai pasirodžiusį sunkų, masyvų Vilkmergės butelį ir pagalvoju, kad Lietuvoje aludariai vis dėl to atsilieka nuo viso pasaulio bent keliais metais…

Reklama

Written by Modestas

2012-07-27 at 14:45

Pažintis su Steve’u iš Definitive Ale blogo

with 7 comments

Neseniai po internetą pasklido nuoroda į filmuotą medžiagą, kurioje rodoma kaip Londone gaivinamas degustatoriaus etatas mieste. Ir žiūrint tą reportažą mano ausį, o gal ir abi, užkabino toks sakinukas: laimėtojas gavo piniginį prizą ir buvo įpareigotas rašyti savaitinius blogus bei kurti video reportažus. Kadangi rašymas vis labiau ir labiau mane įtraukia, pasidarė įdomu kaip su tais blogais yra pasaulyje, nes Lietuvoje per daug viskas aišku.

O pasaulyje pasirodo žmonės kruta visai neprastai šioje srityje. Pagal neoficialią statistika į pasaulio šviesą kasdien išlenda po du rašančius apie alų. Net gi rengiama  pirmoji alaus blogerių konferencija. Ji vyks lapkričio 5-7d. Ir palandžiojus po tos konferencijos oficialų puslapį randu įdomų dalyką, o mintyse tik viena mintis: ar ateis tokie laikai į Lietuvą? Apie ką aš čia? Aiškinu: registracija į renginį paprasto blogerio, žmogaus, kuris rašo savo potyrius ir nepriklauso jokiai organizacijai ar bravorui moka 95 dolerius. Organizacijos, bravoro, baro blogeris, kuris nušviečia minėtų vietų gyvenimą moka 195 dolerius. O ne blogeris, profesionalus žurnalistas ar, kaip jie išsireiškia, industrijos atstovas, moka 295 dolerius. Jei tai vyktų Lietuvoje, neabejoju viskas būtų atvirkščiai…

Tai čia tik įžanga į tai, apie ką aš jums noriu papasakoti. Taigi landžiodamas po blogus radau vieną, kuris kažkuo užkabino. Užsiprenumeravau ir net negalvojau, kad tas vyrukas rašo tokiu tempu. Pirmą dieną gaunu žinutes apie keturis naujus įrašus, antrą dieną – tris, trečią – septynis. Ir t.t. Tie rašymai ne šiaip pora sakinių, bet normalūs tekstai, kur persipina konkrečios alaus rūšies apžvalgos, pasakojimai apie įvykius pasaulyje, įspūdžiai iš kelionių ir pan. Todėl smalsumo vedamas nutariau su juo susipažinti. Tikėjau, kad tiek rašantis žmogus ras laiko brūkštelti pora sakinių smalsuoliui iš Lietuvos. Ir galiu pasakyti, kad brūkštelėjo ne vieną ir gan įdomiai mes pabendravom iš ko sukurpiau trumpą pasakojimą.

Taigi jis Steve‘as, gyvena Toronte ir rašo savo blogui – Definitive Ale. Jis tikrai nuoširdžiai užsikrėtęs alumi ir entuziazmo turi už tris. Štai kaip jis atsiliepia apie alų:

„Aš entuziastingai tikiu, kad alus privalo turėti nuostabų skonį ir kvapą: alus yra įdomus; alus yra naujoviškas; alus yra naudingas; alus verčia mąstyti; alus yra genialus; ir alus yra skanus. Tikras alus yra visa tai ką išvardinau ir dar daug daug daugiau. Alus privalo būti įdomus, pilnas veiksmo ir malonus gėrimas. Tai apibrėžia mano aistrą ir entuziazmą tikram alui.

Aš tikiu, kad tikras alus gali padaryti žmones laimingus. Dar daugiau, geras alus su charakteriu gali pagyvinti žmogų. Jis gali tave priversti mąstyti, svajoti. Tikras alus gali mus supažindinti su tokiais skoniais, kurių mes net nežinojome, kad yra. Būtent dėl to aš aistringai tyrinėju jaudinantį alaus pasaulį. Alaus, kuris yra puikios kokybės, su kraštutiniais charakteriais, kūrybiškai ir entuziastingai sukurtas.

Aš myliu alų, aš paprasčiausiai myliu tikrą alų. Aš tiesiog nežinau, kaip kitaip visa tai paaiškinti. Ta prasme, kaip tu apibūdintum meilę? Juk tu jauti meilę giliai savo širdyje ir sieloje. Meilė atgaivina ir atnaujina tave. Meilė priverčia tave jaustis gerai kai yra šalia ir baugina, kai jos nėra. Meilė gali sukelti džiaugsmą, malonumą ir nukelti tave į pasaulio kraštą. Aš tiesiog myliu alų ir man patinka jį tyrinėti.“

– Nuo ko viskas prasidėjo?- klausiu.

– Nuo gurkšnio, vienintelio gurkšnio Schneider-Weisse Aventinus 2002 metais. Ir tas gurkšnis pakeitė viską. Aš prieš tai paprasčiausiai netikėjau, kad galima taip mėgautis skoniu, kaip šio alaus ir visų kitų, kurie sekė po jo. Ir visi tie alūs parodė man visą spektrą skonių, kurių net neįsivaizdavau esant. Taigi mano tikslas yra dalintis savo aistra ir entuziazmu su visais, kuriems atsibodo nuobodūs kasdieniai alūs. Juk tikras alus išvirtas tam, kad pasiūlytų kažką skanaus, unikalaus, skirto mėgautis. O didieji bravorai verda alų tam, kad padidintų pelną.

Toliau pokalbis pasisuko apie alaus daryklas jo šalyje. Na, tiesą sakant, ne visoje šalyje, bet toje teritorijoje ar provincijoje kurioje jis gyvena. Tikrai geografijos nestudijavau ir negaliu tiksliai pasakyti kaip suskirstyta Kanada, bet angliškai tai vadina „provinces“, o jis gyvena didžiausią populiaciją turinčioje – Ontario. Ontario turi apie 30 mikrobravorų, kai tuo tarpu visoje Kanadoje jų yra apie 100 ir tas skaičius pastoviai auga. Kanados alaus visuomenė tampa su kiekviena diena vis stipresnė, nes rengiami vis nauji renginiai visoje šalyje, kurie pristato mažuosius aludarius, jų tikrą alų ir moko žmonės, kad alus neturi būti tik putojantis geltonas gėrimas.

Su tokiais renginiais kaip Mondial de la Biere Montrealyje ar Canadien Craft Beer festival Vankuveryje kanadietiškas alus pritraukia vis daugiau žmonių ir jų dėmesio. Vis daugiau ir daugiau bravorų dirba su restoranais ir jų šefais aiškindami jiems kokią naudą gali duoti alaus ir maisto derinimas.

Bet tai kas vyksta Kanados pietuose nė iš tolo neprilygsta tam kas vyksta Amerikoje. Ten jie turi 1500 mikrobravorų ir praėjusiais metais ten viso parduodamo alaus rinka susitraukė 1 proc., o mikrobravorų gaminamo alaus pardavimai šoktelėjo 10  proc. Taip, Amerika visų akimis pigaus ir plačiausiai pasaulyje prieinamo alaus namai. Bet taip pat tai ir vienų iš unikaliausių alaus rūšių pasaulyje namai. Ir kaip sako Steve‘as, jie netūrėtų būti baudžiami už kelias blogio sėklas alaus rinkoje, nes Amerikoje, skaičiuojančioje virš tūkstančio mažų bravorų, gerą alų verda ant kiekvieno kampo ir jis tiesiog jaučiasi labai laimingas ir privilegijuotas gyvendamas šalia viso to.

– Na pamačius tuos visus skaičius ir suvokus kaip arti viso to esi, pamažu darosi aišku iš kur tas gausumas tavo rašinių. Bet visgi negali viskas būti vienoje vietoje? Kur perki visus tuos alus, kurie pasirodo tavo blogo apžvalgose?

–  Na, kad aš esu taip arti viso to, tai nepadaro viso to laisvai prieinamo,- pasiguodžia. – Aš gyvenu Ontarijuje, o tai viena iš labiausiai reguliuojamų alaus rinkų pasaulyje. Ontarijaus alaus, vyno ir alkoholinių gėrimų pardavimus vyriausybė reguliuoja pasitelkus Alcohol and Gaming Commission of Otario (AGCO). O ši komisija viską kontroliuoja per Liquor Control Board of Ontario (LCBO). Tai sukūrė labai ribotas galimybes entuziastams, tokiems kaip aš, nusipirkti alaus tokio, kokio norime. Ontarijuje yra trys vietos kur galima įsigyti alaus: LCBO parduotuvės, The Beer Store ir pačioje darykloje. LCBO parduotuvės iš tikro gerai aprūpintos ir gali pasiūlyti didelį pasirinkimą alaus, vyno, alkoholinių gėrimų. Jie yra pasaulyje numeris vienas pagal alkoholio pirkimus ir priklauso Ontarijaus vyriausybei. LCBO parduotuvės yra geros daugeliu aspektų: jos labai švarios, gerai organizuotos, jos leidžia puikų žurnalą „Food & Drink Magazine“ ir jie organizuoja nemokamus ragavimo renginius visą savaitę pasirinktose vietose. Bet yra ir minusų, nes kuomet viskas taip griežtai kontroliuojama, sunku rasti kažką išskirtinio. Taip, pasirinkimas iš ties didelis, bet mano jau visas išbandytas, o ir naujienų mažai, todėl vidutiniam alaus gėrėjui to užtenka, bet man ne. Be to, kai yra monopolis kainos užkeltos ir mes tikri vergai tokios sistemos.

– O The Beer Store?

– Na jų prekybos sistema orientuota taip, kad tu gali pigiai nusipirkti dėžę Budweiserio, o ne tikro alaus. Ir dar dėl viso to reguliavimo. Jie pasiekė tai kas man tikrai patinka. Čia nenusipirksi alkoholio jei esi jaunesnis nei 19-os. Jie labai atsakingai žiūri į savo įsipareigojimus visuomenei. Bet kai kur perlenkia lazdą ir tuo kai kas nori pasinaudoti. Iki šiol vykdoma gan didelė lobistinė kampanija ir siekiama privatizuoti LCBO parduotuves. Taip, tai sumažintų kainas, padidintų pasirinkimą, bet kokia būtų viso to kaina?

– Tai vis dėl to iš kur atkeliauja visa ta gausybė alaus rūšių, jei, kaip pats minėjai, pasirinkimas Ontarijuje toks ribotas?

– Na kaip ir minėjau, didžiąją dalį alaus randu LCBO parduotuvėse. Jie gali pasiūlyti mano mėgstamų rūšių, tokių kaip Innis & Gunn, Aventinus, Young‘s Double Chocolate Stout, Dogfish Head 60 Minute IPA, Erdinger, Chimay, Unibroue Maudite, Duvel ir dar daug kitų. Taip pat čia galiu rasti didelį pasirinkimą Ontarijo alaus rūšių. Tai dar vienas pliusas LCBO parduotuvėms, nes jie rūpinasi vietiniais ir tai daro labai gerai. Bet kai reikia kažko unikalaus ar naujo yra du būdai tai gauti. Pirmas: važiuoti 6 valandas į rytus kur randasi Quebec‘as. Šiame mieste verdami geriausi ir patys unikaliausi alūs Kanadoje (daugelis su didele Belgijos įtaka). Antras: važiuoti 1,5 valandos į pietryčius kur randasi Buffalo. Šiame mieste įsikūrusi viena iš didžiausių alkoholio parduotuvių visoje Šiaurės Amerikoje. Premier Gourmet parduotuvėje gali pasirinkti iš beveik tūkstančio alaus rūšių. Ir ten aš randu viską, ko tik ieškau, o kartais randu tai, ką aš net neįsivaizdavau egzistuojant. Taigi man reikia truputį pakeliauti, kad gauti alaus. Aš važiuoju į Buffalo vieną kartą per mėnesį ir ta kelionė absoliučiai apsimokanti.

– O kaip su lietuvišku alumi? Ar teko paragauti?

– Tiksliai pasakyti negaliu, bet, manau, tai buvo Švyturys. Dabar aš jau atidžiau paieškosiu lietuviško alaus, kai būsiu Premier Gourmet kitą savaitę.

Tiek apie pažintį su Steve‘u ir jo aistrą alui. Tikslumo dėlei, aš vartojau terminą mikrobravoras ar mažas bravoras. Iš tikro amerikiečiai, kanadiečiai naudoja terminą craft beer ir tai ne visai mikrobravoras ir jame verdamas alus. Bet ir kitaip jį išversti sunku, todėl jei šiek tiek domitės alumi, žinote šio išsireiškimo reikšmę. O jei nesidomite alumi, tai puiki proga pasidomėti apie craft beer ir pačiam susikurti šio termino supratimą.

%d bloggers like this: