Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Gintaro baras

Gintaro baro Raudonasis Elis

with 2 comments

Gintaro baro raudonasis elis 2Kaune iš krano pradėjo bėgti naujas alus.

Atrodytų nieko čia naujo. Baruose visame Kaune nuolat atsiranda naujo alaus rūšių kranuose. Nebėgsi kiekvieną kart žiūrėti, tikrinti ir juo labiau aprašinėti.

Bet šįkart viskas kitaip. Tai ne eilinis importinio alaus kranas. Tai senai veikiančios, bet iki Kauno tik per stebuklą užklystančios alaus daryklos-baro alaus kranas. Gintaro baras – taip vadinasi mažiausia Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, tituluojama alaus darykla. Alus ten verdamas ir eksperimentuojama nuolat. Apie barą rašiau net ne vieną, o visus du kartus, tad kaip ten kas galite pasižiūrėti archyve.

Žinot, alaus atsiradimo Kaune istorija ne politika, ryšių čia kas su kuo ir kodėl slėpti nereikia. Viskas labai logiška ir aišku. Vingiu Dubingiu aludės savininko Tomo brolis Martynas savo pirmąją (dėl pirmumo galiu klysti) eksperimentinio alaus partiją išvirė būtent Gintaro bare. Sena pažintis ir rekomendacijos virto tuo, kad Kaune turim Gintaro baro alaus.

Istorijos, istorijomis, einame prie alaus. Praeitą savaitę jau minėtuose Vingiuose Dubingiuose be atskiro renginio buvo pristatytas arba tiesiog nustatytą valandą pradėjo bėgti Gintaro baro Raudonasis Elis 7,5%. Kaip gerai skambėjo šūkis “Išvirtas sušildyti“ praeitą savaitę ir kaip jis ne taip reikšmingai skamba dabar. Į firminę taurę ant kojelės bėga išties nuraudonavęs alus. Taurė firminė, graži, tinkanti alui, nes normaliai aludei yra normalu paprašyti taurių iš aludario, nors alus tik svečiuojasi bare ir nėra pajungtas prie pastovios pasiūlos krano.

Gintaro baro raudonasis elis 1Aš visada nepatingiu parašyti, kad toks stiprus alus ne man. Bet pasirodė, kad būtent taip sumeistrautas alus yra būtent man. Visi trippel ir kiti sunkūs alūs savo sunkumą ir kartu saldumą pasigauna iš salyklinės bazės. O šiame aluje visa tai atlieka saldainių (bombonkių) gamyboje naudojamas cukrus. Ir rezultatas puikus. Aludaris šį receptą ištraukė kažkur iš Rusijos glūdumos.

Kaip tripelis, šis alus nuostabiai lengvai geriasi, karamelinis saldumas ne sunkus, o papildantis. Alkoholio nesijaučia, jis tik pastačius taurę po kiek laiko sušildo gomurį. Alus vidutinio kūno, gurkšnio gale atrodo, kad net vandeningas. Poskonyje ateina kartumas, kuris taip pat kaip saldumas tik papildo alų ir niekam nemaišo. Nuo saldumo atrodo net lūpos limpa, bet jis neatsibosta, neverčia į jį atkreipti dėmesį. Dėl tokio puikaus balanso ir švelnaus charakterio bare puikiai buvo įvertintas ir merginų, nors ant meniu lentos 7,5 skaičius pradžioje gąsdino. Bet gi čia normali aludė, čia duoda paragauti.

Šio alaus Vingiu Dubingiu aludėje vis dar galima paragauti. Tam puikiai tinka šiandien diena (sausio 28), nes bus pristatinėjamas Danijos mikrobravoro Munkebo alus, kurį pristatinės jį į Lietuvą atvežusi beergeek.lt chebra.

Noriu tik pašnabždėti, kad Raudonasis Elis ne vienintelis alus atvažiavęs į Kauną iš Molėtų. Šaltame aludės rūsyje bręsta ir dar vienas puikus alaus pavyzdys iš Gintaro baro.

Reklama

Written by Modestas

2016-01-28 at 14:13

Dar kartą apie Gintaro barą

with 12 comments

gintaro baro alus

Aš jau rašiau apie Gintaro barą, rašė ir Tikrasalus.lt. Ir parašysiu dar kartą. Jei reikės ir dar kartą. Tai tokia vieta, apie kurią gali rašyti ir rašyti. Tai tokia vieta apie kurią reikia rašyti, kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų.

Tądien, kai lankiausi Molėtuose, kad juose atsidursiu neturėjau nė menkiausios minties. Tačiau būnant Ukmergėje ir turint kelias laisvas valandas kažkaip apie nieką kitą negalėjau pagalvoti. Ir važiuodamas galvojau, juk smagu, kad yra tokia vieta į kurią traukia, norisi nuvažiuoti. O kartu ir keista, kad toji vieta būtent Molėtuose.

Įėjus į vidų, kur būta prieš porą metų, pasitinka ta pati jaukuma. Įsitaisom prie didelio lango, šalia pietauja pats šeimininkas. Pasisveikinam, berods, iš žvilgsnio suprantu, kad atpažino. O gal tik noriu, kad būčiau atpažintas. Teko su juo pabendrauti per Sambarius. Užsisakom sraigių, jas ne vienas rekomendavo ten paragauti. Ir tikrai, skanu. Nors ir ragautas toks delikatesas pirmą kartą, bet palieka tik gerą įspūdį. Ragaujam ir alų. Meniu nurodyta, kad yra įvairaus. Dėl tikslumo reikia klausti padavėjo. Klausiame. Atsako, kad yra šviesus, tamsus ir pustamsis. Pustamsis tai elis. Neškit visus ir giros nepamirškit. Neapsieinam ir be picos, kurios čia kepamos malkomis kūrenamoje krosnyje. Ragaujam vieną didelę, bet, kaip ta pati padavėja apibūdina, su viskuo. Ir vėl skanu. Skanu būna daug kur, bet čia viskas neįprasto, neatsibodusio skonio.

Šviesus alus toks pats kaip prieš du metus. Toks pats geras. Tada ragaujant užkliuvo poskonis, šįkart buvo tas pats. Jis tikrai labai savitas, niekur nesutiktas ir nepaprastai tinkantis gerai subalansuotam alui. Šį alų būtų sunku su kuo nors supainioti. Geriasi lengvai, salstelėjęs, labai lengvai apyniuotas ir su visą dėmesį susirenkančiu poskoniu. Įvardintasis elis kiek sunkesnis, daugiau karstelėjęs. Bet iš esmės tai du nelyginami ir visai skirtingi alūs. Kad labai išsiskiriantis alus, tikrai nepasakyčiau. Bet tvarkingas, geriamas. Tamsus alus persotintas degintu salyklu. Jo tikrai daug, kartais atrodė, kad ir per daug. Bet kai išlenda iš viso to deginto iriso skonis, požiūrį į šį alų aš pakeičiu. Su tiek deginto salyklo sugebėti subalansuoti skonį, kad tas degėsis nekeltų šleikštulio, o tarnautų kaip geras stiprus prieskonis, reikia sugebėti. Na ir gira viso ansamblio negadina. Salyklinė, saldoka, na tokia liuks 🙂

Tiek trumpai dar kartą apie Gintaro barą. Nors ir gan po ilgos pertraukos, bet baras išlikęs toks pats. Toks pats geras 🙂 Ir šeimininkas toks pats svetingas ir besišypsantis.

Kas sugalvosite apsilankyti, štai adresas: Inturkės g. 51, Molėtai (jei važiuosite keliu Vilnius-Utena, reikia sukti į įvažiavimą į Molėtus prie kurio stovi Maxima ir tada važiuoti tiesiai kol po kaire puse pamatysite barą).

Written by Modestas

2013-01-07 at 02:37

Įrašyta kategorijoj Aš ten buvau, Barai

Tagged with , ,

Gintaro baras

with 3 comments

Labai nenoromis išsiruošiau išvykai į Molėtus. Kuomet kažko esi nepadaręs ar kažkam kažką skolingas ir žinai, jog apie tai tau bus priminta, dideliu entuziazmu, manau, nespinduliuotų daugelis. Na, bet įkalbėtas buvau nuvežtas į Molėtus. Juose įsikūrusiame Gintaro bare vyko klubo “Humulus lupulus“, kuriam priklausau, susirinkimas. Kol dėliojomės klubo veiklos gaires visiems metams, man vis labiau ir labiau aiškėjo į kokią gerą vietą pakliuvau. Bet apie viską iš pradžių.

Gintaro porteris

 

Remigijaus porteris

Prasidėjo viskas nuo Remigijaus virto kalėdinio porterio ragavimo. Pats porteris traukė akį savo išskirtinai sodria juoda spalva. Putos kepurė taip pat užsidėjo gausi ir tvirta. Na, bet gražiai neputojančio naminio alaus man dar neteko matyti. Labai patiko, kad alus yra sauso skonio, bet galbūt kiek per daug apyniuotas. Kalbant su Remigijum, jis pripažino, jog mėgsta apynius ir apyningą skonį, bet mano manymu, porteryje apyniai turėtų būti užslėpti, į viršų iškeliant kitus skonius ir aromatus.  .

Kol aptarinėjom kalėdinį porterį, baro savininkas atnešė savo alaus, o gavęs paragauti porterio, suskubo atnešti ir paties virto porterio. Gintaro (na aš vardo neklausiau, bet sakė, kad šeimininkas, todėl darau išvadą, jog Gintaro baro savininkas turėtų būti Gintaras) porteris tokios išskirtinės spalvos neturėjo. Spalva greičiau ruda, nei juoda. Skonis labai švelnus, minkštas. Aludaris pasakojo, jog naudojo penkių rūšių salyklą.

Vietoje verdamo alaus gavome jau ne paragauti, o tiek kiek norėjom. Pagal receptūrą alus turėtų būti 4,7%. Su menkais nukrypimais tokį stiprumą ir išlaiko. Pats alus labai gražios spalvos, drumstas, nors šiaip būna skaidrus, paprasčiausia mums teko ragauti dar ne visai baigusį bręsti alų. Skonis turi labai įdomų prieskonį, bet kiek aplinkui bandžiau visiems įrodyti, jog jis yra ir išklausti koks tai per prieskonis, likau su savo spėliojimais vienas pats. Jau turbūt darausi kitiems nuobodus su savo uostymais, taurės kilojimais, čepsėjimais ir klausimų uždavinėjimais.

Neištveriu ir pasiprašau pas savininką, jog leistų dirstelėti kur verdamas alus. Leidžia. Rūsyje pamatau mažą, tvarkingą alaus sistemėlę, kurios pajėgumų neužtenka numalšinti troškulį visiems norintiems. Alus subręsta per tris savaites, o parsiduoda per dvi, todėl vieną savaitę tenka pilti ne savo alų.

Daug investicijų pareikalavusią sistemą jau ruošiamasi plėsti. Ir net kelis kartus buvau patikintas, kad investuotų pinigų tikrai negaila, nes alaus virimas labai įdomus dalykas. Mes ragavome 10 virimo alų. Kaip pagalvoji, tai tiek nedaug.

Pakilus iš rūsio dar buvo galima pasižiūrėti kokią sistemą naudoja alui atšaldyti. Be to, grindyse pasirodo įrengtas stiklas, pro kurį matosi kur alus verdamas. Nespėjau išklausti kokius apynius, mieles naudoja, bet kaip supratau, jie ne standartiniai ir ne plačiai randami.

Va taip nesitikėdamas, labai smagiai pasibuvau, pasižiūrėjau į tai, ko galvojau, jog Lietuvoje nėra ir nesitikėjau, jog greitu laiku bus.

Written by Modestas

2011-02-08 at 03:24

%d bloggers like this: