Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Gutstoutas

Jo Didenybė – Dundulis

with 24 comments

dundulio grynas dounkelis balamuc

Šią nuotrauką pasirinkau ne veltui. Kad papasakoti, kas yra dabar, norisi grįžti atgal ir papasakoti kas buvo ne dabar. O grįžti reikėtų į gūdžius 2011 metus. Į jų pačią pradžią. Arba dar toliau, į 2010 metų pabaigą. Taip, daugiau nei trys metai atgal. Kokie laikai tada buvo? Tuomet buvo Varniukų alaus karaliavimo laikai, kai to alaus norėjo visi, net ir sidrą plempiančios paauglės. Didieji buvo pasikinkę arklį vardu Gyvas alus, bet jau gerokai jį buvo pajodinėję. Todėl jau žvilgčiojo į kitą – Nefiltruotas vardu. Parduotuvėse buvo galima rasti jau visų pamiršto Patulo, Salaus ar visą seriją Lokio bravoro verdamo alaus. Džiaugėmės ant stalo statydami dvilitrinius Magaryčių ar Kanapinio butelius. 2011 metų pradžia naujienomis buvo tokia pat gausi, kaip ir 2013 metų pabaiga. Dar iki šiol nespėjau visų aprašyti. Taigi 2010/2011 metų sandūroje pasirodė tokios alaus rūšys kaip Keptinis, Dūmo, Miežiškių ir Taruškų bravoro, Kermošiaus, visa serija Senojo Vilniaus alaus. Tuo laiku sužinojau ir apie vieną įdomiausių Lietuvoje vietų – Gintaro barą. Smagūs laikai buvo. Ir dar smagiau pasidaro, kai prisimeni, jog tada pasirodė ir Dundulis. Apie jį sklandė gandai, šnekos, bet jau tada niekam nekilo abejonių, kad tai geras alus. Ir jau tada jie darė viską savitai. Jiems netiko paprasti, standartiniai plastikiniai buteliai, kuriuos naudojo visi. Jie atkapstė savus. Nors ir abejotinos kokybės, ne visada gerai užsisukančius, bet savus. Net kamštelius sudėjo skirtingus. Jau tada jų etiketės buvo įdomesnės, ne tokios kaip visų. Ir nesvarbu, kad pradžioje su printeriu atspausdintos. Kad data ranka užrašytos. Jie kreipė dėmesį į detales, laikėsi savo. Kuomet Dounkelis buvo pradėtas lyginti su Varniukais, visi vieningai nusprendė, kad abiejų alaus rūšių paslaptis į jį dedamas giros ekstraktas. Kažkas bandė kaltinti kopijavimu, bet nuolat prastėjantys Varniukai, o Dounkeliui liekant tokiam pačiam, visa tai pasimiršo. Taigi Dundulis pradėjo su dviem alaus rūšimis, nes Balamuc ir liko Balamuc, tinkamo taip jo ir nepasirodė. Ir to užteko. Kokybė neprastėjo. Pardavimo taškų padaugėjo. Prasidėjo eksperimentai su namudiniais aludariais ir buvo priimtas geriausias sprendimas, jie pakviesti prisijungti prie kolektyvo. Jau tada, tais gūdžiais laikais, Dundulis buvo žingsneliu priekyje. Pažiūrėkime, kur jis dabar, po trijų metų. Skaityti pilną įrašą »

Written by Modestas

2014-01-19 at 03:42

Gutstoutas

with 7 comments

IMG_5128-horz

Atėjo laikas paragauti stauto. Gan ilgai jis žiūrėjo į mane vis atsidarius šaldytuvo dureles. Pažiūrėdavau ir aš į jį. Po to užverdavau dureles ir galvoje būdavo vienas pasiteisinimas: ne šiandien, ne ta nuotaika. Kokios nuotaikos reikia stautui? Na tikrai ne tokios kaip pokštelti lagerio ar mūsuose  taip paplitusio pustamsio ar tamsaus su karameliniu salyklu butelį. Tiesa čia karamelinio irgi yra, bet jis papildo, o ne atlieka pagrindinį vaidmenį. Kas yra stautas galite susirasti nesunkiai, daugelis ir žinote be ieškojimų. Todėl tikrai nebarškinsiu klaviatūros aprašinėdamas. Aš pats ragaudamas stautą ieškau/tikiuosi trijų dalykų. Spalva, puta ir skonyje dominuojančio sausumo. Tai mano kriterijai, jūs galite turėti savo. Aš saviškius radęs nudžiungu, neradęs – nusiviliu. Kiekvienas juk savaip vertiname alų. Taigi alus taurėje ir bingo! Du iš trijų jau yra. Alus juodas, puta graži, tamsi, tamsumas persidavęs nuo alaus. Puta pakankamai korėta, bet tai pasidaro nesvarbu, nes dar vienas mane tiesiog vežantis dalykas yra tai, kad į putą persiduoda alaus spalva. Būna atvejų, kai įsipili tamsaus alaus, o puta balta. Aromate su niekuo nesumaišomas kavos aromatas. Žinoma, ten kur žaidžia tiek daug tamsiųjų salyklų, išuostyti gali labai daug. Ragaujam. Labai dažnai, o gal ir visada, pirmi gurkšniai pilstyto alaus rodosi pavandenije. Šįkart to taip pat neišvengta. Bet tai buvo taip trumpai, kad gal net nevertėjo užsiminti. Alus sąlyginai tirštas, bet lengva tirštumo forma. Kava, šokoladas, deginti salyklai lipa vienas per kitą burnoje norėdami save parodyti, bet niekas neima viršaus. Visi savo vietose, visi suvaldyti. Po kelių gurkšnių ateina tai, ko lauki ir tikiesi – burną traukiantis sausumas. Jokių užuominų į saldumą, švarus, tolygus sausas skonis. Prie viso paveikslo dar prisideda ir kartumas. Bet jis čia ne tas tikrasis apynio kartumas, o toks greipfrutiškas. Vat ir viskas. Turim tai ko tikėjomės.

Neapsigaukite. Tai geras alus, turintis daug ką pasiūlyti, bet jis taip pat ir tiek pilnas, tiek intensyvus, kad jo nereikėtų padauginti. Turi tą savybę atsibosti. Baigiant gerti litrą tu juo jau pradedi persisotinti. Taurė vakarui yra daugiau negu užtenkama porcija.

Written by Modestas

2013-02-05 at 14:19

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , ,

<span>%d</span> bloggers like this: