Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Juodaragio alus

Dundulis atsidavė kūrybai. Mėgaukitės tuo

with one comment

Dundulis Saison

Laikas grįžti prie alaus. Paskutiniai įrašai buvo tokie, kad tik pliusą pasidėtum, jog ragavai ir viskas. Dabar laikas papasakoti apie tikrus flagmanus, bet ne vienos atskiros daryklos, o Lietuvos.

Nežinau kaip Dundulis tai daro, bet vis dar daro viską aukštumoj. Ir aš kas kart žaviuosi. Man daug nereikia. Tik įsipilti ir paragauti to ką perki, kas nurodyta etiketėje, kas ištransliuota internetuose. Tik tiek. Juk Jūs parduotuvėje pirkdami sūrį su pelėsiu nenorėtumėte gauti tepaus riebalų mišinio? Jei netikite, kad taip būna, paskaitykite kelis postus žemiau.

Gerai, baigiame tuos išvedžiojimus, kurie kai kuriuos čia užklystančius taip erzina.

Saison 6,2%. Graži, drumsta, tiršta, gelsva spalva. Tik tas geltonumas apibūdinant nelabai gal tinka. Nes tai tikrai ne pilsnerio gelsvumas. Puta tikra gražuolė, tiršta, tvirta, ilgai besilaikanti, viduryje pakrentanti, šonuose didvyriškai besikabinanti į stiklą.

Skonis švarus. Priminsiu jau gal trečią kartą šiame įraše, aš ragauju šį alų, po eilės nesėkmingų vakarų prie ankščiau aprašyto alaus, kuomet reikėjo kankintis, kad ištuštintum taurę. Tad tas švarus skonis įgauna visai kitokią reikšmę. Jaučiama angliarūgštė. Pradžioje daug, paskui prie jos arba pripranti, arba ji pasidaro draugiškesnė. Poskonyje parkyla puikus dūmas ir būna tiek kiek reikia. Nei per ilgai, nei per trumpai. Ir tik gomuriui atsipalaidavus nuo burbuliukų kirpčiojimo, nuo dūmiško rūko, iškyla pipiriška šiluma. Ir pipiriškumo tiek kiek reikia.

Internetuose vis dar randu išlendant žinutes apie Dundulio surūgimą. Šio Saison butelis atkimštas mėnesiui po pasibaigusio galiojimo ir alus kuo puikiausiai subrendęs ir nuostabus.

juodaragio

Nesėkmės su Juodaragiu mane persekioja ilgai. Viskas labai paprasta, aš jo neparagauju. Mane tikrai pataisys, bet šis Juodaragis festivaliui (tas Kalėdoms virtas nesiskaito) berods virtas ketvirtą kartą. Ir pagaliau aš jo paragavau. Šį kart Juodaragio alus 5,0% stiprumo. Puta silpna, jos beveik nėra. Spalva graži, beveik auksinė, nutamsėjusi. Alus drumstas, bet labai nedaug. Su Saison nėra ką net lyginti. Kvape saldumas, bet lengvas, vos jaučiamas.

Skonis.

Pasaka.

Sugebėjimą įpinti kažką į alų Dundulis įvaldęs tobulai. Uogos, žolės, krūva apynių aluje neišlenda, o jį tik papildo pačiomis gražiausiomis spalvomis. Ir jei Jūs ragavote šį alų festivalyje ar ankstų rudenį, tai gali būti visai kitas alus. Aš ragauju, spėju, pačiu laiku šį alų. Dabar jis visiškai subrendęs, susigulėjęs ir ryškus.

Written by Modestas

2015-11-05 at 06:00

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , ,

Kilkim žaibu

with 4 comments

Kilkim zaibuFestivalių kultūra Lietuvoje išgyvena aukso amžių. Jų rengiama daug ir jie būna pilni žmonių. Šie renginiai tapo traukos vietomis vasaros metu. Kuomet panašių renginių daugėja, organizatoriai ieško kaip būti išskirtiniais. Vienas mažas būdas išskirtinumo link pasiūlyti lankytojams festivalio alaus. Vieni iš pirmųjų tai padarė Mėnuo Juodaragis rengėjai. Jų festivaliui alus verdamas jau eilę metų, o aš taip ir nesugebu jo paragauti. Arba nerandu pirkti, arba perlaikau šaldytuve.

Dundulis tęsia tradicijas ir festivalio Kilkim Žaibu rengėjų bei aludarių bendras kūrinys – Kilkim Žaibu 5% gintarinis elis pasirodė festivalyje, o vėliau ir prekybos vietose.

Pirkau aš jį pilstomą tik jam pasirodžius prekyboje, kad gauti tokį, kokį gavo žmonės festivalio metu. Man pasirodė, kad taip bus arčiau teisybės, nei išpilstytas į butelius ir kažkiek pastovėjęs. Alus taurėje puikios šviesiai rudos spalvos. Putoja labai negausiai, bet ji laikosi garbingai. Šio alaus paragavau, atitraukiau taurę nuo savęs beveik per ištiestą ranką, žiūrėjau į alų taurėje, o galvoje tik viena mintis – geeeras. Dundulio aludariai eilinį kartą patvirtino paprastą dalyką – visas genialumas paprastume. Alus salstelėjęs, bet ne tiesiogiai, kartumo jame tiek kiek reikia ir jo norisi dar. Alus, kuris puikiai atitinka festivalio dvasią. Būtent tokį alų norisi gurkšnoti bendraujant ir klausantis muzikos.

dejavu dundulisJei jau prakalbau apie Dundulį, reikia paminėti ir dar vieną jų alų. Žmonės, skaitantys blogą vis man užsimena, kad jo reikia paragauti, kad tai geriausias kvietinis Lietuvoje. O aš vis rašau, kad gero kvietinio Lietuvoje nėra arba aš jo nerandu. Dundulio deJAVU 5% aš ragavau ir ne kartą. Bet perskaitęs BreadandBeer.lt įrašą apie kvietinius, kur jie paragavo 11 Lietuvoje verdamo kvietinio alaus rūšių ir juos sureitingavę į pirmą vietą iškėlė mano minėtą deJAVU, ryžausi dar vienam ragavimui.

Sutikite, alus neišvaizdus. O visa kita jis turi. Vaisiai, bananai ir visi kiti reikalai yra, bet jie nekabina. Tu ragauji, tau viskas lyg ir tinka, bet purtai galvą ir galvoji, kad galima ir geriau. Juo labiau, kad tai geriausias kvietinis Lietuvoje, tikrai neišdrįsčiau sakyti.

Written by Modestas

2015-07-28 at 10:37

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , , ,

Jo Didenybė – Dundulis

with 24 comments

dundulio grynas dounkelis balamuc

Šią nuotrauką pasirinkau ne veltui. Kad papasakoti, kas yra dabar, norisi grįžti atgal ir papasakoti kas buvo ne dabar. O grįžti reikėtų į gūdžius 2011 metus. Į jų pačią pradžią. Arba dar toliau, į 2010 metų pabaigą. Taip, daugiau nei trys metai atgal. Kokie laikai tada buvo? Tuomet buvo Varniukų alaus karaliavimo laikai, kai to alaus norėjo visi, net ir sidrą plempiančios paauglės. Didieji buvo pasikinkę arklį vardu Gyvas alus, bet jau gerokai jį buvo pajodinėję. Todėl jau žvilgčiojo į kitą – Nefiltruotas vardu. Parduotuvėse buvo galima rasti jau visų pamiršto Patulo, Salaus ar visą seriją Lokio bravoro verdamo alaus. Džiaugėmės ant stalo statydami dvilitrinius Magaryčių ar Kanapinio butelius. 2011 metų pradžia naujienomis buvo tokia pat gausi, kaip ir 2013 metų pabaiga. Dar iki šiol nespėjau visų aprašyti. Taigi 2010/2011 metų sandūroje pasirodė tokios alaus rūšys kaip Keptinis, Dūmo, Miežiškių ir Taruškų bravoro, Kermošiaus, visa serija Senojo Vilniaus alaus. Tuo laiku sužinojau ir apie vieną įdomiausių Lietuvoje vietų – Gintaro barą. Smagūs laikai buvo. Ir dar smagiau pasidaro, kai prisimeni, jog tada pasirodė ir Dundulis. Apie jį sklandė gandai, šnekos, bet jau tada niekam nekilo abejonių, kad tai geras alus. Ir jau tada jie darė viską savitai. Jiems netiko paprasti, standartiniai plastikiniai buteliai, kuriuos naudojo visi. Jie atkapstė savus. Nors ir abejotinos kokybės, ne visada gerai užsisukančius, bet savus. Net kamštelius sudėjo skirtingus. Jau tada jų etiketės buvo įdomesnės, ne tokios kaip visų. Ir nesvarbu, kad pradžioje su printeriu atspausdintos. Kad data ranka užrašytos. Jie kreipė dėmesį į detales, laikėsi savo. Kuomet Dounkelis buvo pradėtas lyginti su Varniukais, visi vieningai nusprendė, kad abiejų alaus rūšių paslaptis į jį dedamas giros ekstraktas. Kažkas bandė kaltinti kopijavimu, bet nuolat prastėjantys Varniukai, o Dounkeliui liekant tokiam pačiam, visa tai pasimiršo. Taigi Dundulis pradėjo su dviem alaus rūšimis, nes Balamuc ir liko Balamuc, tinkamo taip jo ir nepasirodė. Ir to užteko. Kokybė neprastėjo. Pardavimo taškų padaugėjo. Prasidėjo eksperimentai su namudiniais aludariais ir buvo priimtas geriausias sprendimas, jie pakviesti prisijungti prie kolektyvo. Jau tada, tais gūdžiais laikais, Dundulis buvo žingsneliu priekyje. Pažiūrėkime, kur jis dabar, po trijų metų. Skaityti pilną įrašą »

Written by Modestas

2014-01-19 at 03:42

%d bloggers like this: