Lenkija. Kas papuolė po ranka

Toliau apie Lenkiją. Šįkart nuobodu ir prabėgom. Čiumpu pirma kvietinį Namyslow Biale Pszeniczne 5%. Vis gi įdomu ar bus dar vienas limonadas.

Alus taurėje baltai geltonos spalvos, drumstas. Kvape citrinos nesijaučia, bet kvapas kvietiniui tinkamas. Ragaujam. Muilas. Aš kuomet ragavau Utenos Mr. Hops niekaip neradau apibūdinimo tam vėlimuisi burnoje ir tam alaus keistam tirštumui. Ir internetiniuose komentaruose užmačiau tam puikiai tinkantį apibūdinimą – muiluotas arba muilas. Tai va šis kvietinis būtent toks. Ir viskas. Nėra čia daugiau ką rašyti.

Toliau katinai. Į Lietuvą šis alus atkeliavo tik dėl to, kad namuose yra išprotėjusių dėl kačių ir net katinas ant etiketės ar kamštelio priverčia pasirinkti nevalingai. Pirmas į taurę keliauja Pan Kot Chmielowy 6%. Pirmas, nes butelis aukštesnis už antrąjį ir greičiau pakliuvo po ranka. Ir šiaip butelis baisios žalios spalvos. Be alaus, tuščias, dar baisesnis. O alus toks na… lenkiškas. Eilinis lageriukas su Lenkijos pramoniniams lageriams būdingu prieskoniu. Susigėrė, gan smagiai ir pasimiršo.

Antrasis su katėm Bialy Kot 5,5%. Senas geras būdas visą info sugrūsti ant priekinės etiketės. Galinės šis alus neturi. Butelio forma irgi įdomi. Nors ir rašo, kad originali receptūra, bet originalumo aš nerandu. Toks pats lageris su kažkokiu prieskoniu ir tiek.

Ateina pagaliau eilė IPA’ai. Nors Lenkijoje IPA’u daug, bet prekybos centruose jų rasti sekėsi sunkiai, reikia jų ieškoti specializuotose parduotuvėse. Pilam Lubuskie IPA 5,6%. Taurėje tamstelėjęs alus su gražia puta. Aromatas apyningas. Ant etiketės apynių pripiešta nemažai: Citra, Amarillo, Chinook, Cascade, Zeus, Centennial. Šįkart kartumas tvoskia iš karto, nieko nelaukdamas. Bet trumpai ir neužgožiančiai. Vėliau kartumas grįžta ir viską užpildo, bet vėlgi, visko saikingai, atrodo tiek kiek turi būti. Aš vis gurkšteliu ir po kiekvieno gurkšnio linkstu prie to, kad IPA gera. Kartumas šiame aluje žaidžia, kūnas stiprus, yra papildomi skoniai. Visai pasisekusi IPA.

Ir pabaigai pasiliktas alus pirktas dėl etiketės. Čia visų pirma. O tik paskui tik dėl įdomumo gal doppelbock patiks. Taigi Manufaktura Piwna Dubel 7,9%. Tamsokas, mažokai putos. Kvape daug saldumo, karamelės. Geriasi alus sunkiai. Daug saldumo, karamelės, salykliškumo, mažai kartumo, kartais per saldumą jo nelieka visai. Nors rašau, kad geriasi sunkiai, bet ne dėl laipsnių, apie juos nepagalvojau nė karto ragaudamas. Pats iš savęs ir sunkaus kūno alus varginantis. Atmetus visa tai, kad tokie alūs man niekada nepatiko, šis, kaip stiliaus atstovas man tinkamas. Idėja jo aiški ir puikiai perteikta.

Kvietinio paieškos

Aš vis dar apie tą patį. Lietuvoje gero kvietinio alaus beveik nėra. Bet aš jo vis bandau rasti. Jau senokai pro šiuos butelius vis praeidavau prekybos centruose. Nors etiketės, bent vieno iš jų, švietė labai stipriai, paragauti prisiverčiau tik dabar.

Pirmas į taurę bėga Kvietinis 4,6%. Tiesiog kvietinis ir tiek. Aukštaitijos bravorų, Taruškų bravoro. Vienžo. Alus drumstas, charakteringos kvietiniam alui balzganos gelsvos spalvos. Aromatas tikrai kvietinio, nesumaišysi. Jis labai vykęs, jo norisi dar. Ragaujant visas gražus vaizdas subliūkšta. Alus saldus, tuščias. Dar ten gali ieškoti kažko kas būdinga kvietiniam alui, bet tas saldumas užgožia viską. Žinot, panašiai būna su kava degalinėse. Visose kava daugmaž vienoda, bet cukraus pakeliai pas visus skirtingo dydžio. Vienoje degalinėje tau gali užtekti vieno pakelio, kitoje teks ir tris praplėšti. Ir vat tas žaidimas su cukraus kiekiu priveda prie to, kad cukraus įsipili per daug ir tada kava tampa negeriama. Tas pats ir čia, tas saldumas kuo toliau geriant, tuo labiau ima nepatikti.

Antrasis gan neseniai pasirodęs alus papildė Senojo pasvalio alaus seriją ir pavadintas lygiai taip pat, kaip ir pirmasis – Kvietinis 5,6%. Gintarinė, skaidri spalva nieko bendro neturi su kvietiniu alumi. Aromatas tiesiog puikus. Salsvas, gėliškas. Skonis kremiškas, minkštas, pilno kūno, šiek tiek kandžiojasi angliarūgštė, bet tai trunka tik akimirką. Geras alus, bet ne geras kvietinis. Jei pavadinime būtų parašyta Gintarinis elis, o ne Kvietinis, net rekomenduočiau būtinai paragauti.

Dar du bandymai ir dar kartą nuomonė nepakeista. Sunku Lietuvoje gauti gero kvietinio.

Kauno alaus Kvietinis

Toliau Lietuvos aludariai meta į rinką naujienas. Joms pats metas, nes orai vis labiau džiugina. Kauno alus turi puikia besigeriančių lengvų šviesių ir tamsių alaus rūšių, turi ir jau legendomis apipintų rūšių, tokių kaip Senasis Porteris, na ir kiek egzotiškesnių, kaip Gyvas su imbieru. Trūko, atrodo, ne daug. Kai visi dabar apspitę elius ir visokiais būdais bando juos įtraukti į savo asortimentą, Kauno alus prisiminė tokią gerą rūšį kaip kvietinis.

Kauno alaus Kvietinis 5% taurėje atrodo išskirtinai dėl savo na galima sakyti baltumo. Kreminis baltumas su geltonu atspalviu atrodo įdomiai ir tas spalvos neintensyvumas atrodo kaip išskirtinis šio alaus bruožas. Pirmi gurkšniai nieko neleidžia nuspręsti, nes angliarūgštė viską užmuša. Vėliau viskas kiek pasitaiso, galbūt prie angliarūgštės karpymo pripranti ir tada pradedi jausti alų. O jis kaip ir Kauno alus, lengvai besigeriantis, gaivinantis. Nėra jame, kaip mane ramtyns mokė, daug fenolių. Jei lyginti jį tarkim su taip pat lengvai besigeriančiu Bravaria Baltu, tai šis skonio turi mažiau, bet atrodo labiau subalansuotas ir labiau vientisas. Taigi, turim dar vieną, savo savybėmis lyg ir į nieką nepanašų, savitą kvietinuką. Puiku.

Dar šiek reikia pabumbėt. Jei skaitysite galinę etiketę, rasite ten štai tokius žodžius: nefiltruotas. Išskirtinio skonio alus. Gaminamas iš tyro vandens, aukščiausios rūšies kvietinio ir  miežinio salyklo, apynių bei mielių. Viskas čia gerai, kitaip lyg ir negali būti. Bet sekantis sakinys štai toks: pagamintas nenaudojant “High gravity“ technologijos. Kam šitas tekstas reikalingas? Visiška nesąmonė…

Vilniaus alaus eksperimentai su alaus buteliu

Pingvi.com eilinį kartą pasidalino naujienomis iš lietuviško alaus rinkos ir užsiminė, kad, skirtingai nei aš, skirtumų tarp Senojo Vilniaus kvietinio ir Vilniaus alaus kvietinio jie neatrado. Kuomet aš apie Senojo Vilniaus kvietinį rašiau, palyginimui paimtas Vilniaus kvietinio skonis buvo ištrauktas iš atminties, o ne ten kokios nors lyginamosios degustacijos metu. Įvertinęs duotą kolegų pastabą, dėjau į omeny, kad reikės kada paragauti abiejų kvietinių iš naujo.

Ilgai laukt nereikėjo, nes taip jau kažkaip sutapo, kad Vilniaus alus, savo kvietinį alų pristatė dar vienoje taroje, 0,5 l. BBH tipo butelyje. Neliko nieko kito, kaip tik temptis alų ant palyginimo ir paieškoti to, ko pingvi.com nerado 🙂

Neradau nieko ir aš. Na, tiesa, radau, tą patį alų išpilstytą į tris skirtingo tipo butelius. Čia vat žmogus ir pasimeti, ir pradedi savęs klausti: o kam to reikia? Iš kitos pusės, na yra tai gal ir reikia. Neišeina bumbėt ant alaus ir aludarių kurių alus skanus 🙂

Tas pats ir su nefiltruoto alaus rūšimi. Tik čia jei pridėsim šitą ir dar šitą, tai jau gausis 5 skirtingos taros. Gerai, jau gerai, neburbu. Tik pabaigai dar pasakysiu, kad toks pats išpilstymas yra ir tamsiojo alaus. Na, bent etikečių kolekcininkams yra džiaugsmo 🙂

Žywiec 2010: birža arba birofilų festivalis

Dėl kelio darbų, kaip ir pernai, į vakarinę biržą atvažiavom pavėlavę. Nors iš tikro, galima sakyti, atvažiavom į patį įkarštį. Ir man pačiam velniškai smagu, kad nebebuvau kaip apuokas, koks buvau pernai. Jau pažįstu nemažą dalį Lietuvos kolekcininkų, kuriuos smagu sutikti tokiuose reginiuose ir paspausti ranką, pasidalinti kelionės įspūdžiais. Iš kart užsiėmiau stalą, išsidėliojau dalį atsivežtos atributikos ir… iškarto paprašiau šalia esančio Tomo, kad juos prižiūrėtų, o pats išlėkiau ieškoti kažko tinkančio į mano kolekciją. Radau kelias lietuviškas taures pas lenką ir pas latvį, kurias ir priglaudžiau. Vaikštant po teritoriją pasidarė aišku, kad šį kart birža pasikeitė iš esmės. Pernai buvusios pagrindinės kolekcininkų palapinės, tiksliau viso paviljono, vietoje stūksojo naujas. Jame įsikūrę mažieji aludariai pristatė savo alų, leido jo paragauti, vyko geriausio iš jų rinkimai. Taigi tai kas jau išbujoję už Atlanto, atslinko ir į Europą ir mažieji vis drąsiau kelia galvas į viršų bei užima vis didesnę vietą alaus pasaulyje. Šalia pagrindinės (jei galima ją taip pavadinti) palapinės nusidriekė eilė baltų, Žywiec alaus logotipais pažymėtų palapinių, kuriose galėjai paragauti pagrindinių alaus rūšių pavyzdžių.Tarp kvietinių buvo siūlomas ir lietuviškas Švyturio Baltas. Prekyba alumi buvo išspręsta taip: perki žetonų (vienas žetonas-vienas zlotas) ir eini tuos žetonus mainyti ant alaus. Nori tik paragauti, duodi žetoną ar du ir tau pripila mini bokaliuką, kurį gavo visi biržos dalyviai, kurie užsiregistravo. Nori viso bokalo ar butelio, moki nuo 5-6 iki 10-12 zlotų ir gauni.

Šiais metais atsirado ir erdvė su maistu (na žinote: dešrelės, karkutės, keptos bulvės ir visa kita) ir pilstomu alumi bei didžiule scena, kurioje visai vakarop vyko roko ar bent jau sunkesnės muzikos koncertas ne tik biržos dalyviams, bet ir eiliniams miesto gyventojams.

Viską apžiūrėjęs grįžinėjau prie savo stalo ir eidamas pro mini sceną, kurioje visą biržos laiką vyko įvairūs konkursai išgirdau, jog renkami  6 vyrai gėrimo rungčiai. Tokią rungtį, kai reikia išgerti kuo greičiau alaus bokalą, pernai laimėjau, todėl negalvodamas šokau ant scenos. Šįkart bokalas buvo iš kažko pagamintas, kad buvo velniškai sunkus, bet tai nesutrukdė ir išgėręs bokalą per 7 su viršum sekundės, laimėjau.

Pagaliau grįžau prie savo stalo, kur šalia įsikūręs Tomas intensyviai siūlė įsigyti, pasimainyti ar šiaip gauti dovanų jo atsivežto alaus. Jis sugebėjo pasimainyti savo alaus ant…  interviu. Pro šalį ėjusį operatorių, dėdę su pukuotu mikrofonu ir kartu ėjusią merginą čiupo už parankės ir sako:

– Norit skanaus lietuviško alaus? Duosiu, bet nufilmuokit mane ir parodykit per teliką.

O kodėl tie už kadro tokie išsišiepę?

Ir jie sutiko, filmavo, ragavo prieš kameras atkimšto alaus ir tiesiog nuoširdžiai šypsojosi. Kol stebėjau Tomo cirką, Remis nešė man saugoti jo pirktas ar išsimainytas taures. Ir su kiekviena atnešta taure, prieš save mačiau vis labiau ir labiau išsišiepusį veidą. Taip taip, tiek nedaug mums reikia iki pilnos laimės. Dar kiek vėliau su Virgiu (reikia paminėti ir jo nicką – labutukas – nes Virgių biržoje buvo ir daugiau) mainėmės kamšteliais ir taip iš Lenkijos parsivežiau 17 lietuviškų kamštelių į kolekciją.

Po truputį vakarinė birža pradėjo rimti, todėl dėjomės daiktus ir važiavome į viešbutį. Visgi po kelionės buvom nesiilsėję, o kai kas ir vairavęs visą kelią. Be to rytinė birža prasideda anksti.

Ryte birža pasitiko lietumi ir uždarytais vartais, prie kurių būriavosi negausus kolekcininkų būrelis. Kaip paaiškėjo vėliau, mes atvažiavome kiek per anksti, nes vartai atsivers tik po pusantros valandos. Na bet lietus geros nuotaikos nenuplovė ir laikas greitai praėjo. Vos tik atsidarius vartams teko neblogai pabėgėti, kad užsiimti kuo geresnes vietas. Nebuvau aš labai greitas, o gal sėkmė nelabai šypsojosi, nes gavau stalą palapinės pačiame gale. Šalia įsikūrė Vidma ir mes draugiškai išsidėlioję viską pradėjom mainus. Vėl pirmas išsiprašiau į medžioklę aš. Dar pas vieną latvį radau porą lietuviškų stiklų, kuriuos išsimainiau ant kitų lietuviškų stiklų. Kadangi man jau buvo ramu, grįžau prie stalo ir ramiai sėdėjau laukdamas kol kas nors užkibs 🙂 Tuo metu Vidma gausino savo modeliukų su alaus logotipais kolekciją. Vieną mašinėlę atsinešė prie stalo, jau deda į tašę, pribėga iš paskos lenkas ir prašo, kad jam atiduotų tą mašinėlę. Deja, kas pirmas, to ir… kažkas, nepamenu tos patarlės.

Įdienojus užsimaniau pavalgyti ir prisiminiau, kad turim dar vakarykščių šaltibarščių. Sėdėjau ir apie nieką negalvodamas ūkiškai iš kibiro su samčių srėbiau. Pasrėbęs pakėliau galvą, pasirodo aplink sėdėjusiems kolekcininkams tai buvo nemaža pramoga ir juoko dozė.

Pasistiprinęs, pas Vidmą išsiaiškinau kaip lenkiškai tariasi žodis “mainom“ ir išėjau su savo papkėm kamštelių mainytis. Per porą valandų prisimainiau gan nemažai ir tais mainais mano birža kaip ir baigėsi. Šiais metais kaip tikras lietuvis į muziejų nėjau, nes buvo mokama ekskursija. Susikrovęs daiktus prisijungiau prie gausesnės krūvelės lietuvių. Pasidalinom pirmais pobiržiniais įspūdžiais ir patraukėm mašinos link. Nors girdėjosi kalbų, kad šiemet birža buvo ne kokia, man ši birža buvo puiki ir įsimintina.

Kaip įsipilti kvietinuko?

Kaip žinia, kvietinis alus turi tokią savybę: mielės nusėda butelio dugne. Ir pilant alų į taurę ar bokalą, tos mielės ir pasilieka dugne. Nesenai išsileidę savo RAW Švyturio ekspertai pataria prieš baigiant pilti butelį, jį paplakti ir tada baigi pilti. Internete paieškoję netgi rasite vaizdo medžiagos kaip ten viskas iš tiesų atrodo. Na, o aš noriu parodyti kaip būtent tas pats aš piluosi kvietinuką ir patikėkit manim, ant butelio dugno niekam nieko nepalieku.

Taigi imam butelį kvietinuko, atsidarom jį ir ant viršaus dedam stiklinę. Štai taip:

Tada sukamaisiais judesiais apverčiam viską aukštyn kojom.

Na ir tada prasideda visa fokuso esmė. Po truputėli keldami butelį leidžiame ištekėti alui. Kildami burbuliukai padaro savo darbą t.y. išgremžia alaus butelio dugną, kad ten nepasiliktu jokių mielių. Procesas atrodo daugmaž taip:

Va čia reikia stabtelti ir labai susikaupus kilstelti butelį taip staigiau. Tokiu būdu suformuojam putos kepurę, tie kylantys burbuliukai pasirūpina ir šituo gėriu t.y. tiršta puta.

Na ir viskas, truputi dar pavarvenam ir turim ką turim. Gaunasi… tuoj palaukit, prisigaudžiau gerų frazių tam reikalui… taurėje debesuotai auksinės spalvos kvietinukas su briliantinio baltumo tiršta puta ant viršaus.

Deja, fotografuojant naudota blykstė, tai spalvos perteiktos ne tokios, kokios iš tiesų yra.

Kolekcijos naujienos

Vis sunkiau  ir sunkiau sekasi kažką gauti į kolekciją, bet šį bei tą vis gaunu. Štai naujausi eksponatai:

1. Busi trečias 0.5L bokalas

2. Gubernijos Kvietnis 0.5L taurė

3. Vilkmergės 0.5L bokalas

4. Vilkmergės 0.3L bokalas

Kolekcijos naujienos

1. Avilys 1L bokalas
2. Bravaria 1L bokalas
3. Kalnapilis 0.5L naujas bokalas su raižytu logo
4. Alaus namai 0.5L bokalas
5. Alaus namai 0.2L stiklinė
6. Utenos gėrimai 0.3L taurė
7. Gubernija 0.3L taurę Kvietinis baltas alus
8. Kalnapilis 0.5L taurė pavasaris ’09