Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Lageris

Butautų dvaro bravoras ir Kupiškio alus štampuoja alų

with one comment

Butautu stautasKaip ir žadėjau, tęsiu pasakojimą apie Kupiškio alaus aka Butautų dvaro bravoras naujienas. Ten tų pavadinimų tiek, kad sunku ir susigaudyti kas kur ką verda. Pirmoji naujiena, bent man nesutikta ir nematyta, be to rasta tik pilstomo alaus pavidalu – Butautų Stautas 5,3%. Tamsus, ką ten tamsus, juodas alus. Net prieš šviesą jis išliko nepermatomas. Aromate jaučiamas stiprus deginto salyklo aštrumas. Alus geriasi lengvai, vandeningumo neišvengia ir šis. Aš jau norėčiau, kad jis dingtų, nes darosi nebeįdomu. Pramušus vandeningumą, pasijaučia deginto salyklo suformuotas sausumas, kažkiek kartumo, bet vėl grįžtu prie to, kad alus per jaunas. Bet, kad ir kaip ten būtų, netikiu, kad ir alui pabrendus tas degintas salyklas susistovėtų ir taptų kažkuo geresniu nei yra dabar.

Apyniu virtuve Avizinis stautasSekantis į taurę bėga Apynių virtuvės Avižinis Stautas 5,5%. Apie Apynių virtuvę aš jau rašiau. Tai čia trečiasis jų alus, butelis mažesnis. Į taurę subėga juodas alus su kuklia puta. Kvape daug deginto salyklo, bet čia jau kitaip. Tas kvapas ne čaižus, o toks pridusintas, jau čia gali pradėti kalbėti apie duonos plutos aromatą. Neišvengia šis alus alkoholio pojūčio su nosimi. Ragaujam. Ooo, čia jau daug geriau. Sausumas, pilnumas, tvirtumas. Jokio saldumo, tik geras sausas skonis. Puikus stautas. Šiek tiek jaučiamas minkštumas, kremiškas toks. Labai smagiai geriasi alus, po visų tų kitų nesąmonių su gražia išore. Noriu tikėti, kad šio alaus radus, reikėtų jo nusipirkti ne vieną butelį ir pasidėti iki Kalėdų. Manau, tada jis būtų dar geresnis ir pilnesnis. Nors galiojimas mano ragauto butelio tik iki rugsėjo 14d., bet aš surizikuočiau.

Butautu lagerisToliau eilė ateina vėl Butautams. Buvo Stautas, dabar Lageris 5%. Etiketes šiais laikais puošnesnes pasidaro ir namudiniai aludariai. Tas storas etiketės popierius atrodo net juokingai, bet patys aludariai mane išmokė, kad išvaizda tai dar toli gražu ne viskas. Lupam kamštį lauk, jokio pokšt, jokio pšš, tyla. Pilam į taurę, bėga tamsus kaip lageriui alus, drumstas, su pusėtina, neilgai besilaikančia puta. Aromate prieskonis pažįstamas, bet nenusakomas. Kad jį formuoja salyklas man nekyla abejonių, bet kas konkrečiai pasakyti negaliu. Kažkas panašu į vaistažolinius augalus. Gal silosas turi tokį rūgštų kvapą. Ir lageris puikus. Geriasi skaniai, lengvai, kūno jam netrūksta, o po visko grįžta labai geras poskonis. Jis labai pilnas, šieninis. Už tokį, tik kur kas silpnesnį labai mėgstu Davros Daujotų alų. Šis jį lenkia. Man tokie lageriai labai patinka, kur geriasi lengvai, o poskonis kelia malonumą.

Butautu UgninisDar vieną butelį, padabintą rankoje kliūnančia etikete, atidaryti smalsu. Visų pirma dėl tos pačios nuostabios pardavėjos, kuri rekomendavo neieškoti ketvirtos Krafto alaus rūšies. Jos paklausus, kodėl šis pavadintas Ugniniu 6%, ji tarstelėjo man pažiūrėti į laipsnius. 6 laipsniai jai sufleruoja, kodėl šis alus ugninis. Mintyse sakau užtęstą OK. Namuose grįžęs skaitau etiketę ir čia man net akys išsipučia nuo kažkieno išmonės. Jūs tik paklausykit: Ugninis alus geriausiai atsiskleidžia ragaujant žvakių šviesoje šalia lėkštės džiovintų vaisių. Tadam tššš… Į taurę subėga išties kažkiek nurausvėjęs alus, bet aš tokią spalvą linkęs vadinti gintarine. Alus drumstas, puta užsimeta ir dingsta vos spėjus apie ją pagalvoti. O alus toks nykus. Geriasi jis tai geriasi, bet tik tiek. Toks beveidis. Tik viena gera savybė, alkoholio nesijaučia. Bet ir daugiau nieko kito nesijaučia.

Butautu tamsusisIr paskutinė naujiena iš Butautų, tai jų Tamsusis 5,5%. Nežinau ar tai kitas alus, nei litriniuose buteliuose plačiai pardavinėjamas Butautų Tamsusis, bet pardavėja (taip taip, ta pati), man labai nuoširdžiai sakė, kad tai ne tas pats. Na bent jau etiketė nematyta, tokia pat etikete šviesaus nebuvo, tai aš ir vėl patikėjau. Alus taurėje tamstelėjęs, rudos spalvos. Galėtų būti daug tamsesnis. Puta graži, bet laikosi trumpai. Aromatas smagus, salstelėjęs. Po pirmų gurkšnių tu supranti, kad alus tau patinka, bet kodėl pasakyti sunku. Paskui suvoki, kad skonis užgniaužtas angliarūgštės. Čia ji lipa per visur. Jei alų iškarto nenuryji, nuo angliarūgštės kandžiojimosi jį sunku išlaikyti burnoje. O jau kai jis praeina, iš alaus mažai būna kas likę ir pasakyti kodėl jis turėtų patikti sunku. Šiaip tikrai neblogas tamsus alus, tik tiek užglušintas, kad sunku kažką daugiau pasakyti.

Butautai į gyvenimą ir vėl paleido krūvą alaus. Veik 10 rūšių, bet vis neapleido jausmas jas ragaujant, kad alus į prekybą paleistas per anksti ir nesubrendęs. O tokie alūs kaip Lageris ir Avižinis Stautas turėtų būti privalomų paragauti sąraše. Tik kyla vienas klausimas, kai verdat tiek rūšių alaus, kas pas Jus ten vyksta su komunikacija, reklama ir kitu dalyku? Kažkaip net keista, kad alaus daug, apie jį žino vienetai, o nusipirkti beveik išvis neįmanoma.

Reklama

Written by Modestas

2015-08-14 at 07:43

Krafto alaus trijulė

with 4 comments

Stebiu aš tuos internetus. Kas ką rašo, kas nerašo. Vienos naujienos apie alų išplinta akimirksniu, o kitos taip ir lieka užmarštyje. Bet turbūt ne man spręsti apie ką žmonėms rašyti, nors tendencijos tokios truputėlį iškreiptos ir keliančios šypseną. Apie ką aš čia? Net ir pats nežinau.

Jei kada nors esate šiame bloge spustelėję dešiniam meniu esančią nuorodą – Ragauto lietuviško alaus gidas – tai galėjote pastebėti, kad ten alaus gausa išsiskiria Aukštaitijos bravorai. Ir jie stipriai išsiskiria net turint omeny, kad nėra aprašytos bent 5-7 ar net daugiau jų verdamo ar virto alaus rūšių. Ką mėgsta Aukštaitijos bravorai, tai jau mėgsta. Ir skirtingai nuo Kauno alaus, kurie klijuoja tas etiketes su skirtingais pavadinimais ant to pačio alaus, Aukštaitijos bravorai pateikia rinkai vis kažką naujo. Teisybės dėlei reikėtų pasitaisyti ir pasakyti, kad dabar visas darinys, kuris verda ir pardavinėja alų vadinasi Butautų dvaro bravoras. Savų pliusų tas darinys turi. Geras tas Butautų alus. Ir Kanapinis visai neblogas, ir Magaryčios mano vienos iš tų, kurios perkamos pagal nutylėjimą. Nepamirštam jų alaus su kanapėm. Bet ten kažkas kažkaip ne taip. Tiek teigiamai vertinamų alaus rūšių retas kuris alaus gamintojas Lietuvoje turi. Ir galite sakyti ko tu iš jų nori? Na bet vistiek, man su jų alumi kažkas ne taip. Neturi jie veido, kažkokios vientisos istorijos. Pavadinimų kaitaliojimai gal ir nieko blogo nedaro, ypač jei tie pavadinimai atsispindi tik mažose raidelėse etiketėje, bet tai atima kažką iš alaus. Tuomet alus gaunasi toks kaip koks šuo, kur be namų, be šeimininko. Namai lyg ir yra, šeimininkas lyg ir yra, bet apie juos niekas nieko nežino, niekas nematė. Apie ką aš čia? Net ir pats nežinau.

kamsteliai

Peraugęs kamštelis (kairėje standartinis Lietuvoje naudojamas kamštelis)

Persivadinę į Butautų dvaro bravorą, to darinio aludariai išleido tris naujas rūšis alaus, kurias visas sukišo po Krafto alaus pavadinimu. Masyvūs, sunkūs, bet skaidrūs buteliai, papuošti paprastomis, juodai baltomis etiketėmis. Ant kaklelio uždėta etiketė, kaip pasišaipymas iš pačio savęs. Na nepykit, bet vintažinis alus, švelniai kartus, išraiškingas aromatas ir kitos nuvalkiotos frazės nedera su tuo sau bandomu prilipinti Krafto alumi. Dar kas bendro tarp etikečių, kad visų trijų rūšių sudėtis tokia pati: vanduo, miežių salyklas, apyniai ir alaus mielės. Tik į Imperial dėta skrudinto salyklo. Taip pat visi buteliai sunumeruoti, nurodant partijos kiekį ir konkretaus butelio numerį. Visa tą grožį (?) vainikuoja, gal geriau, karūnuoja, didesnis nei įprasta, karūninis kamštelis.

Kemšam butelius, žiūrėsim kas ten viduje.

Krafto lageris

Krafto alus. Lageris 5,0% 3000/1345

Beveik neputojantis, standartiškai atrodantis alus. Kvape jokių pašalinių ir nepašalinių kvapų.

Krafto sviesusis elisSkonis neįsimintinas. Įsiminė, bet ne skonis, o tai, kad man vis rodėsi, kad alus surūgęs. Nors kartu ragavę man sakė ne, aš vis nenorėjau tikėti. Pirmas, antras, trečias gurkšnis ir vis tas pats lyg nurūgštėjimo, lyg dar kažkoks blogas skonis.  Tik besibaiginėjant alui tas nemalonus ir man nepriimtinas prieskonis dingo, atsirado lyg ir lengvas kartumas. Alus sunkiai besigeriantis, jokios gaivos, lengvumo ar noro pakartoti.

Krafto alus. Šviesusis elis 5,1% 3000/2210

Beveik identiškos spalvos, kaip ir lageris. Tas pats tikėjimas, kad alus surūgęs ir tas pats įtikinėjimas, kad taip nėra. Alus kiek lengvesnis, geriasi kiek maloniau, bet bendrai, tai nieko gero. Išėjęs jis kažkoks, nesulipintas. Nerandantis manyje nieko, kas virstų į gerus žodžius rašomus čia.

Krafto imperial

Krafto alus. Imperial 7,3% 3000/0267

Visiškai juodas – skelbia viršutinė etiketė. Nieko ten visiškai juodo. Tamsus, gerokai tamsesnis nei kiti, bet tik tiek. Aromatas visai neblogas, jaučiasi deginti salyklai, alkoholis šiek tiek kraipo nosį. Skonis neišbaigtas, nepilnas, nesugulęs. Šiaip alus įdomus, geriamas, bet turintis daugiau minusų nei pliusų. Taip, jame jaučiasi skrudinto salyklo sukelti skoniai. Galima juos pavadinti kavos, džiovintų vaisių ar dar kaip, bet sakydami, kad tai yra gerai darytume klaidą. Tie skoniai turėtų būt papildymas alaus, o dabar tai jo pagrindas. Gan stipriai jaučiasi alkoholis.

Aš esu nusivylęs šiuo alumi. Net mažos dalies mano lūkesčių jis nepateisino. Gal jį reikėjo pasidėti penkiems metams į rūsį, kad jis taptų tuo vintažiniu. O ir kaina jo sąlyginai didelė. Pirmieji du kainuoja devynis pinigus, paskutinis, visiškai juodas – visus keturiolika.

Ir tik paragavęs sau atsakau į klausimą, kodėl kai kurios Lietuvos alaus naujienos nesulaukia kitų rašančiųjų dėmesio…

Written by Modestas

2014-01-29 at 23:46

%d bloggers like this: