Leičių bravoras

Aš sau vis uždavinėjau klausimą, kodėl apie šią vietą nėra jokių atsiliepimų. Kaip ne kaip, tai naujas alaus bravoras, įsikūręs jis ne kažkur užkampyje, o visai netoli Rotušės aikštės Vilniuje. Adresą netgi galiu pasakyti – Stiklių 5. Alaus žmogui lengviau bus, jei pasakysiu, kad tai tarp Bambalynės ir Leičių restorano. Beveik per vidurį.

Internetuose randu, kad jie dirba, kad išsivirę nemažai alaus rūšių. Ne šiaip kokių šviesus, tamsus, o porteris, IPA ir panašiai. Daug nesitikėdamas ištaikau progą ten užbėgti.Taip, tik užbėgti, ilgesniam pasisedėjimui ir vietos prisijaukinimui laiko nebuvo.

Užeinu. Moderniai įrengta vieta. Daug kranų. Lyg ir tai, ko ieškojau. Prie baro nieko nėra, o prie vienintelio užsėsto staliuko vyksta diskusija anglų kalba ir į mane nelabai kas kreipia dėmesį. Kiek luktelėjus nuo stalo, kurio nesimato nuo įėjimo pasirodo mergina, rankose nešina mobiliuoju, kuriuo visai neseniai užmušinėjo laiką. Kol aš nužiūrinėju alaus meniu, kuris tiesą sakant kiek nerealus, apie 10 alaus rūšių, su akcentu manęs bando išklausti ko aš čia užėjęs. Pamatęs meniu užrašą Green monster IPA, bandau provokuoti. Visas alaus rūšis verdate patys? Taip, net nesumirksėjusi atsako barmenė. Aš nieko įrodinėti čia neatėjau, todėl į diskusijas nesiveliu, nes jei čia bravoras, aš norėsiu jį apžiūrėti.

Barmenės paslaugumas ir paprastumas vis dėl to mane sužavi. Ji nuoširdžiai tiki tuo ką sako. Man pavyksta susitarti, kad aš gausiu paragauti visko, kas bėga iš kranų. Tiesa, įpilti mažą kiekį alaus sekasi sunkiai. Iš krano alus ne bėga, o veržiasi, spjaudosi, taškosi. Kol ji vargsta, aš klausiu ar galima pasižvalgyti. Lygiai taip pat nuoširdžiai išgirstu tariant taip. Einu link stiklinių durų, žvilgteliu į vidų, bandau atidaryti duris, jos atsidaro, einu į vidų. Bet nieko panašaus į daryklą nerandu. Tik brandinimo talpos su temperatūrinius režimus reguliuojančiais prietaisais. Viskas. Arba bravoras kažkur kitur, arba aš ne tas duris pravėriau, bet lyg ir daugiau jokių durų nemačiau. Grįžtu atgal prie baro. Čia man pripilta lagerio, dubbelio, bocko, porterio, kvietinio, IPA ir dar kažko. Ragauju. Viskas vienodai… nesubrendę ir beveik nesiskiria. Jauno, nesubrendusio beveidžio alaus skonis. Visur. Vienintelis Green monster kažkiek panašus į save, bet irgi per ne lyg jaunas.

Mūsų išskirtinumas yra galimybė prisėsti prie stalo ir paragauti alaus tiesiai iš krano,- porina man barmenė. Tą vakarą jie pajungę buvo kukurūzinį elį. Tiesa, su akcentu žodis elis skamba visai fun. Paragauti nesusigundau. Laikas jau spaudžia. Aš savo įspūdį susidariau. Jį būtinai reiks atnaujinti čia užsukus dar ir ilgesniam laikui. Tikiuosi iki to laiko atsiras daugiau ten apsilankiusių ir nepatingėjusių apie tai parašyti.