Gintaro baro Raudonasis Elis

Kaune iš krano pradėjo bėgti naujas alus.

Atrodytų nieko čia naujo. Baruose visame Kaune nuolat atsiranda naujo alaus rūšių kranuose. Nebėgsi kiekvieną kart žiūrėti, tikrinti ir juo labiau aprašinėti.

Bet šįkart viskas kitaip. Tai ne eilinis importinio alaus kranas. Tai senai veikiančios, bet iki Kauno tik per stebuklą užklystančios alaus daryklos-baro alaus kranas. Gintaro baras – taip vadinasi mažiausia Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, tituluojama alaus darykla. Alus ten verdamas ir eksperimentuojama nuolat. Apie barą rašiau net ne vieną, o visus du kartus, tad kaip ten kas galite pasižiūrėti archyve.

Žinot, alaus atsiradimo Kaune istorija ne politika, ryšių čia kas su kuo ir kodėl slėpti nereikia. Viskas labai logiška ir aišku. Vingiu Dubingiu aludės savininko Tomo brolis Martynas savo pirmąją (dėl pirmumo galiu klysti) eksperimentinio alaus partiją išvirė būtent Gintaro bare. Sena pažintis ir rekomendacijos virto tuo, kad Kaune turim Gintaro baro alaus.

Istorijos, istorijomis, einame prie alaus. Praeitą savaitę jau minėtuose Vingiuose Dubingiuose be atskiro renginio buvo pristatytas arba tiesiog nustatytą valandą pradėjo bėgti Gintaro baro Raudonasis Elis 7,5%. Kaip gerai skambėjo šūkis “Išvirtas sušildyti“ praeitą savaitę ir kaip jis ne taip reikšmingai skamba dabar. Į firminę taurę ant kojelės bėga išties nuraudonavęs alus. Taurė firminė, graži, tinkanti alui, nes normaliai aludei yra normalu paprašyti taurių iš aludario, nors alus tik svečiuojasi bare ir nėra pajungtas prie pastovios pasiūlos krano.

Aš visada nepatingiu parašyti, kad toks stiprus alus ne man. Bet pasirodė, kad būtent taip sumeistrautas alus yra būtent man. Visi trippel ir kiti sunkūs alūs savo sunkumą ir kartu saldumą pasigauna iš salyklinės bazės. O šiame aluje visa tai atlieka saldainių (bombonkių) gamyboje naudojamas cukrus. Ir rezultatas puikus. Aludaris šį receptą ištraukė kažkur iš Rusijos glūdumos.

Kaip tripelis, šis alus nuostabiai lengvai geriasi, karamelinis saldumas ne sunkus, o papildantis. Alkoholio nesijaučia, jis tik pastačius taurę po kiek laiko sušildo gomurį. Alus vidutinio kūno, gurkšnio gale atrodo, kad net vandeningas. Poskonyje ateina kartumas, kuris taip pat kaip saldumas tik papildo alų ir niekam nemaišo. Nuo saldumo atrodo net lūpos limpa, bet jis neatsibosta, neverčia į jį atkreipti dėmesį. Dėl tokio puikaus balanso ir švelnaus charakterio bare puikiai buvo įvertintas ir merginų, nors ant meniu lentos 7,5 skaičius pradžioje gąsdino. Bet gi čia normali aludė, čia duoda paragauti.

Šio alaus Vingiu Dubingiu aludėje vis dar galima paragauti. Tam puikiai tinka šiandien diena (sausio 28), nes bus pristatinėjamas Danijos mikrobravoro Munkebo alus, kurį pristatinės jį į Lietuvą atvežusi beergeek.lt chebra.

Noriu tik pašnabždėti, kad Raudonasis Elis ne vienintelis alus atvažiavęs į Kauną iš Molėtų. Šaltame aludės rūsyje bręsta ir dar vienas puikus alaus pavyzdys iš Gintaro baro.

Siledos bardakas

Lapkričio pradžioje ragavau Gurmans alų, spjaudžiausi, keiksnojau ir sakiau, kad daugiau niekada. Bet tik tie patys išsileidžia alų pavadinimu Velnio kraujas, paleidžia naują taurę ir aš vėl lipu ant to pačio grėblio.

Nežinau kaip kituose miestuose, bet Kaune naujai atidaromose prekybos centruose įsikurdinėja Alaus meistrai. Ten pirkau ir pirmus Gurmans alaus pavyzdžius. Jokio įspūdžio tos vietos nepaliko. Atėjau, pamačiau, pamiršau. Bet kai aš skaičiavau Sakiškių alaus rūšis ir sakiau, kad jų tempas yra nerealus, ėmė lysti informacija, kad Alaus pirkliuose galima ne ką mažiau naujienų nusipirkti.

Visos naujienos pilstomos. Kadangi jų daug, kad visas paragauti gali tekti apvažiuoti ir ne vieną parduotuvę. Nes tai neturi, tai neatvežė, tai pasibaigė, tai bačka brokuota pasitaikė, pajungt negali. Ir kiek ten ko iš tikro išvirta jau reikia spėlioti. Štai ant etiketės, kurią klijuoja Raudondvario plente įsikūrusi pilstykla, galima suskaičiuoti 12 išvardintų alaus rūšių. Ant etiketės, kurią klijuoja Krėvės prospekte įsikūrusi pilstykla, jau tik (?) 11 rūšių. Bet tos rūšys ne visos vienodos, pavadinimai skiriasi, kai kurių vienur yra, kitur nėra. Bardakas totalus.

Įdėsiu kelias nuotraukas, kam bus įdomu pasistudijuoti, galėsit pasididint ir pasižiūrėt kas ten kaip su etiketėmis ir rūšimis. Nes pridėti vienodų nuotraukų su bambaliais nei šis nei tas. Tiesa, dabar jau etiketės suvienodintos, ant jų puikuojasi keturių Kaune esančių vietų adresai ir rūšių likę 11, iš kurių dvi Gubernijos. Etikečių kolekcininkams užuojauta.

Keliaujam prie alaus. Kadangi jo daug, jis skiriasi nežymiai, tai ir perbėgsiu per visas trumpai ir neišsiplėsdamas.

Išplaukęs rytas 6,3%

Alus skaidrus, spalva graži, tamsiai gintarinė. Alus maloniai geriasi, salsvas. Toks, sakyčiau, geras darbinis alus, kuriam ir kūno netrūksta, o saldumas tik papildo.

Gurmans Cherry 6,6% ir Vyšnių Kriek 5,5%

Atrodytų, kad tai vienodi alūs, tik pavadinimai pamaišyti, bet mane patikino, kad Cherry yra kaip alaus kokteilis su vyšnių sultimis, o Kriek tai jau tikrai Kriek. O rezultate Cherry labai stiprus sunkus alus su jaučiamu vyšnių kompotu. Vadinamasis Kriek jau kiek geresnis ir ta vyšnia tokia, kaip nuo medžio nuskinta ir neprisirpusi iki galo. Tas rūgštumas puikiai jaučiasi ir netgi visai tinka.

Gurmans Chocolate 6,0% ir Gurmans Coffee 5,5%

Dar du beveik vienodi alūs, kuriuose perspausta su degintu salyklu. Alus bent jau putoja gražiai, o visa kita nieko gero. Coffee saldus, sunkus, šokoladinis kiek ramesnis, kartesnis, bet viskas pabėgę ir labai nenoriai geriasi.

Kauen Craft Stout’as 6%

Kas tas Kauen neklauskit, nežinau. Bet alus geras, sausas. Visas gerumas poskonyje, kuriame išryškėja sausas kartumas, kuris tiesiog puikus. Pilno kūno, bet tirštumo norėtųsi daugiau, nes geriasi per daug lengvai, kaip tamsus alus, o ne stautas.

Velnio Kraujas 8,8%

Tokį alų pirkdamas niekada nežinai ant ko užtaikysi, vis gi šis pasitaikė įdomus. Sunkiai apibūdinamas alus, bet paragauti jo reikia. Pats geriausias ir įdomiausias iš viso šito bardako.

Dar buvo ragautas Kauen Tamsusis Elis ar tai Craft Elis, bet net neverta apie jį rašyti.

Vilniaus alaus IPA (american)

Ilgai pristatinėjęs eilę lagerių variacijų Vilniaus alus ryžosi išties kažkam naujo. Bet vėl gi, limituota partija, vos kažkiek ten butelių. Kodėl kažkas kiek kitokio Lietuvoje eina į tokias limituotas partijas man lieka klausimu.

Eksperimentuoti Vilniaus alus nusprendė su IPA ir pasirinko jos variaciją – American IPA 6,3%. Čia į gilius samprotavimus nesileisiu, tik paminėsiu, kad panaudoti apyniai (Chinook, Citra, Cascade, Amarillo) sutinkami ir kitose lietuviškose IPA’ose. Bet jei jau american tai american.

Alus puikios tamsiai gintarinės spalvos. Putoja gražiai, puta stipri, gali suformuoti kokią nori kepurę. Kvape jaučiami apyniai, tačiau jų norisi daugiau. Pirmas gurkšnis pilnas apynių skonio, bet ne kartumo. Ir kai jau lauki poskonyje iškylančio kartumo, jis tik dingsta ir ateina saldumas. Geri dar ir dar, o kartumo kaip nėra taip nėra. Tik liekamasis saldumas. Jei šį alų vertinti kaip stiprų lagerį ar bock’ą, būtų labai ir labai gerai. Bet iki IPA’os jis netraukia ir IBU 58 čia nė su žiburiu nerasi. Dar prie gerumų nereikia užmiršti, kad alus stiprus, o alkoholio pojučio nėra, nei skonyje, nei kvape, nei gomurio šilumoje. Šį dalyką paslėpti pavyko labai gerai. 

Krafto alus

Apsilankęs Kupiškio alaus firminėje parduotuvėje pasijutau kaip senais gerais laikais, kuomet vienu metu pasirodė krūva jų alaus: Miežiškių, Taruškų, Kermošiaus, Kalnėnų, Dūmo, Keptinis, Magaryčių, Patulo, Salaus ir kiti. Tiesa, ieškojau Krafto alaus, kuris vis internetuose pasirodo, vis erzina. Kaip visada iš Kupiškio alaus atsakymo kur jo įsigyti gauti sunku. Todėl jo radęs nudžiugau. Radau ir dar daugiau naujienų. Bet apie jas kituose įrašuose.

Pakalbėkime apie Krafto alų. Pirmi jų bandymai jau buvo mano aprašyti. Tiesa, mano žiniomis jų buvo 6 rūšys. Dabar naujai išleistų yra keturios rūšys. Man pavyko rasti tris, ketvirtos nebeieškosiu, nebent pasitaikys kažkada po ranka. Net pardavėja patikino, kad ieškoti neverta, vien dėl to, kad baisi etiketė, baisiai ten jai pripaišyta, o ir alus nelabai.

Norėjau rašyt, kad visą istoriją pasiskaityti galėsite jų puslapyje (www.kraftas.lt), bet jis neveikia, nors ant butelių adresas išpieštas. Net ir neveikiant puslapiui, tos istorijos neperpasakosiu. Nebent Jūs tokie naivūs ir tikrai tikite, kad bravore dirbo žmogus pavarde Kraftas. Bet pats alaus pateikimas negali būti kritikuojamas, o tik giriamas. Butautų bravorai vis iškapsto Lietuvoje nestandartinius butelius. Tiesa, šie 0,375L buteliukai šviesoko rudo stiklo, bet apipavidalinimas man kelia susižavėjimą. Šriftas, iškiliai išpurkšti balti užrašai, buteliukas atrodo prabangiai. Dovanai toks butelis alų mėgstančiam žmogui būtų tikrai puikus. Ir užkimštas jis ne paprastu noname kamšteliu, bet gražiu baltu kamšteliu su užrašu – Krafto alus.

Gerai, išvaizda įspūdį padarė, eilė atėjo pasirodyti vidui. Pradedam nuo kvietinio Yankees In Cuba 4,7%. Alus šviesios spalvos, su tvarkinga, grietinėlės tirštumo puta. Kvapas charakteringas kvietiniui. Skonis prislopintas, pavandenijęs, sausas. Jokių papildomų skonių jis neturi, tiesiog švarus alus su mažai išraiškos. Labai paprastas. Bet gal tokio ir norisi, po visų tų tai nucinamonėjusių, tai nusaldėjusių, tai išsiderinusių lietuviškų kvietinių.

Sekantis dortmunder lageris Ne 8 5,3%. Nešvarios geltonos spalvos drumstas alus, kurio beveik nepadengė puta. Kvape kažkoks nemalonus arba paprasčiausiai man netinkamas prieskonis. Skonyje tas pats nereikalingas prieskonis. O be jo daugiau kaip ir nelabai kas yra. Geri, trukteli angliarūgštė, vos vos išlenda kartumas, vandeningai nubėga gomuriu ir grįžta silpnu buku kartumu. Dėmesio ir net paragavimo nevertas alus. Gal tik taurei baigiant tuštėti jis sukaupia jėgos, bet tai jo pakankamai geresniu nepadaro.

Paskutinis gintarinis lageris Bishop of Uganda 6,3%. Gintarinis lageris tikrai ne gintarinės spalvos. Beveik skaidrus alus nusidažęs lengva pablukusia geltona spalva. Puta užsidėjo graži, bet labai greitai susėdo ir išnyko. Kvapas malonus, salstelėjęs, kiek jaučiasi alaus stiprumas. Baisu, kad nebūtų saldus brudas. Nieko panašaus. Alus labai lengvas. Atrodo, kad alūs man pateko per jauni ir nesubrendę, nes visur jaučiamas nesubrendimas ir vandeningumas. Darosi įdomu iš kur gautas stiprumas jei alus toks plikas, nei saldumo, nei salyklo bazės, nei kažko kas duotų nors kiek kūno. Toks jis vandeningas ir lieka. Ieškok ne ieškojęs, tuščias alus.

Subliuško visas gerumas po superinės išvaizdos. Sėdi ir galvoji, o tai tas ketvirtas jei pardavėjai jau toks ne koks, tai koks jis tada, jei šitie tokie?

Utenos alaus Mr. Hops

Utenos alus ne tik perspalvojo savo senas skardines, bet ir naujų pripaišė. Į jas net naujo alaus pripylė, pavadinimą jam davė, limited edition ant viliojimo prirašė. Reikalų daug, žiūrim kas čia iš viso to gavosi.

Jei reikia oficialumo, prašom klikinti: www.mrhops.lt

Prisemti botai

Šį alų ir jo paragavimą buvo labai paprasta pražiopsoti. Jei tikėti pasirodžiusia informacija jo į barus rePUBlic buvo išvežta 5 statinės. Ir jo paragauti buvo galima tik vieną vakarą. Netikiu, kad ilgiau jo užsibuvo minėtuose baruose.

Kas tai per alus? Tai Raudonų plytų dirbtuvių ir rePUBlic kolektyvo bendro darbo vaisius. Vėl gi, kiek susekiau informaciją, tamsus kvietinis. Kad apie jį info labai mažai galite įsitikinti pabandę informacijos paieškoti google. Bent man įvedus Prisemti botai informacijos išmeta labai kukliai ir ji visa tikrai ne apie alų.

Besidžiaugiant, kad pavyko laiku pamatyti žinutę FB, bare į taurę bėga tamsus alus. Už taurę alaus Lietuvoje jau nesibodima paprašyti 4€.

Taurėje drumstas, tamsus, labai tamsus, bet ne juodas alus. Mažai putojantis, sunkiai nusakomo aromato. Jame lyg ir degintas salyklas, lyg ir karamelės užuomazgos. Geriant vis atrodo, kad alus nebaigęs bręsti ir į barą atvažiavo kiek per anksti. Skonis labai švelnus, minkštas, beveik vandeningas. Tas pats degintas salyklas, persipynęs su paskrudusiu irisu persiduoda ir skonyje. Poskonyje jaučiamas lengvas karstelėjimas. Ryškaus, išsiskiriančio niuanso nerandu. Kai žinai, kad alaus tiek mažai ir vis neina užmiršti kiek jis kainavo, norisi ragauti kažką daugiau, nei sugebėjo duoti Prisemti botai.

Raudonų plytų dirbtuvės įsibėgėja

Laikas pamiršti priekaištus Raudonų plytų dirbtuvėms dėl naujienų stokos. Jos pasirodo vis dažniau.

Ankščiau Švyturio naują alų lydėdavo pilnas miestas nukabinėtų plakatų, dabar yra rengiami pristatymai, susiejamas alus su kažkokiu renginiu.

Vienas iš tokių pavyzdžių Išplautas kadras 4,2%. Specialiai 20-ąjam kino festivaliui Kino pavasaris išvirtas alus. Festivalis jau praėjo, rankoje laikantys alaus buteliukus žmonės medijose nuėjo užmarštin, pats laikas ragauti alų.

Alus gražiai putojantis, įdomios raudonai rudos spalvos. Daugiau rudos, nei raudonos. Aromatas stiprus, saldus, pilnas salyklų mišinio, kiek įkyrokas. Skonis lengvas, ne toks įkyrus kaip kvapas. Skrudinti salyklai žaidžia savo partiją burnoje. Trūksta alui kūno, subtilesnio salyklų perteikiamo skonio. Atrodo alus nesubrendęs. Kita vertus jis nėra nuobodus, jaučiamas poskonis lyg ir nuveda prie etiketėje paminėtų riešutų. Idėja alaus aiški ir suprantama, tačiau iki galo jos išgauti nepavyko, nors bandymas tikrai nėra blogas.

Specialiai dedikuoto renginio Ryklio kavinukui 4,5% nebuvo. Tačiau čia galima įžvelgti visai kitą dalyką. Jau prekyboje galima rasti Švyturio Juodą. Tie patys laipsniai, tas pats stautas. Iš čia pasidarau išvadą, kad Švyturys Raudonas plytas naudoja kai kurių alaus rūšių pratestavimui. Išleido ribotą partiją, pasižiūrėjo, pasiklausė atsiliepimų ir pirmyn naujų etikečių užsakinėti. Tiesa, nelyginau, ir ar tai tas pats alus, negaliu teigti, bet iš to viso dalyko ką matau dėliojant bendrą vaizdą, strateguoja Švyturys meistriškai. Galbūt atsakymas vienas, taip pigiau įvesti naują alų į rinką ir apsidrausti, kad jis niekam nepatiks ir galų gale po pusmečio išnyks. Bet ir tai turint omeny kas ten pas juos visa tai dėlioja, dėlioja aukštam lygyje.

Gerai. Apie alų. Na dar viena trumpa istorija ir tada jau apie alų. Sėdžiu aš per Aludarių taurę, gurkšnoju Uosto naujoką, o šalia Philas (vienas iš teisėjavusių taurėje) atsineša Ryklio kavinuką. Įsipila, nusifotografuoja, kažką pasižymi ant lapuko ir paragauja. Susiraukia (žmogus, parašęs 10k recenzijų apie alų) ir atsisukęs rodo man nykštį nuleistą į žemę. Aš tik nusišypsau. Čia prieina Vidma (Alaus brolija) ir bando nesutikti su tuo į žemę įsmeigtu nykščiu teigdamas, kad tai geriausias Raudonų plytų išvirtas alus.

Prisiminęs tą nutikimą ragauju ir aš. Kaip stautas jis labai… nieko gero. Spalvoje trūksta tamsumo, puta silpna, nesilaikanti, nors įgaunanti šiek tiek alaus spalvos. Pats alus geras tamsus alus, bet ne stautas. Netempia iki jo prie geriausių norų. Labai minkšto kūno, neišraiškingas. Jei vertinti kaip tamsų alų, tada šis alus tikrai geras. Puikiai žaidžia salyklai, jaučiamas kavos pupelių lengvas prieskonis. Poskonyje lengvas deginto salyklo rūgštelėjimas. Ir pasikartosiu dar kartą, tai tikrai ne stautas.

Uosto naujoką 5,5% Raudonos plytos pasirinko pristatyti per Aludarių taurę, kurios metu renkamas geriausias namudinis aludaris. Bet tai nebuvo taip, kad jie atėjo, susimokėjo, pasinaudojo tuo ir viskas. Jau ir pernai jie rėmė šį renginį, o tada kas tos Raudonos plytos nelabai kas žinojo.

Kiek aš dalyvauju Aludarių taurėje, tiek netyla kalbos ir vis užsimenama, kad būtų labai gerai, jei pirmos vietos nugalėtojas galėtų tapti komerciniu alumi ir jo būtų galima nusipirkti. Pirmais metais tai buvo svajonė, pernai metais tai atrodė jau realiau, kuomet namudiniai aludariai užmezgė kontaktus su Kalnapiliu ir Švyturiu, taurėje dalyvavo ir Utenos alaus atstovė. Tačiau čia pasiteisino taisyklė, kad kas moka pinigus, tas ir užsako muziką. Išrinktą kažkieno virti niekas nenorėjo. Švyturys paprašė išvirti, o išsirinkti teisę pasiliko sau. Ir štai rezultatas. Žmogus, alų viręs virtuvėje, pasilipęs ant statinės pristatė savo alų.

Visi jo paragavo per Aludarių taurę ir negirdėjau nė vieno blogo komentaro. Man jis taip pat patiko. Ir tą patikimą labai sustiprino ir tai, kad prieš jį paragaudamas tądien buvau jau ragavęs 16 rūšių alaus prie finalinio Aludarių taurės stalo. Skonių buvo labai daug ir Uosto naujokas prieš juos visus neišnyko bei liko pastebimas.

Ramiai degustacijai alus atkeliavo namo. Saulės apšviestame kieme alaus spalva atrodė išties puikiai. Labai įdomi ir įsimintina oranžinė spalva. Moliūgo ir morkos mišinys. Putoti jis nelinkęs labai stipriai. Kvapas pilnas citrusų, kvietinio salyklo, gvazdikėlių užuominos. Geriasi labai lengvai, pilno kūno. Alus turintis nemažai nuosėdų. Lengvas karstelėjimas poskonyje viską užbaigia pakilia nata. Puikus vasariškas alus, pilstomas ir tinkamai atšaldytas dar geresnis nei butelinis variantas.

Raudonos plytos ir toliau tęsia eksperimentus. Kol kas jie labai konservatyvūs. Bet kuomet jie ir šitą pramuš, bus galima tikėtis išties stiprių eksperimentų. Ypač šaltajam laikotarpiui.

Raudonų plytų alaus dirbtuvės

Dar gūdžiais 2013 metais Lietuvoje atsirado naujas reiškinys. Didelė alaus darykla (Švyturys) sugalvojo pabūti maža. Čia kaip tam posakyje, kur kiekvienas kareivis nori būti generolu, tik atvirkščiai. Sugalvojo ir padarė. Užsimojo plačiai (jei ir toliau kalbėsim kaip apie mažą daryklą), bet kartu ir kukliai (jei kalbėsim, jog tai vis dėl to didelės daryklos penkta koja). Tas didelis-mažiukas žaidimas atrodė labai jau mielai. Didelė gamykla susitvarko savo įvaizdį, kuris dėl verdamo alaus skoninių savybių vis prastėjo ir prastėjo. Sukeliamos viltys, kad eksperimentai galų gale atves ir prie pagrindinių alaus rūšių pagerėjimo ir drąsesnio skonio pasiūlos. Tačiau praėjo jau daugiau nei keturi mėnesiai ir pasirodo tuos 15 tonų (taip teigė aludariai) išvirto alaus ne taip ir lengva parduoti.

Imu į rankas tuos smagius buteliukus, kemšu paprastą, bet labai mielai atrodantį baltą logotipuotą kamštelį ir bandau atsakyti sau į klausimą: ko pritrūko iki sėkmės.

 Bėganti kopa | Witbier | 4,5% | IBU 12

Vos tik atsidarius butelį pasklinda saldokas malonus kvietinuko kvapas. Citrusai, cinamonas. Alaus spalva šviesiai geltona, bet ne pigiai šviesi, o taip labai gerai ir išlaikytai. Drumstumo norisi daugiau. Puta tvarkinga, būdinga, tvari. Alus iš butelio geriasi smagiau, nei iš taurės. Bet tik todėl, kad tokio tūrio buteliukas limpa rankoje. Alus geriasi lengvai. Man tai lengviausiai besigeriantis Lietuvos gamintojų kvietinukas. Pats pradinis gurkšnio įspūdis kiek lengvokas, pavandenėjimo požymių kažkiek yra, bet visa tai kompensuoja tolimesnis skonių ir prieskonių žaismas. Džiūgauja gomurys, kad pilnas skonis sukuriamas niekam neiššokant. Viskas papildo vienas kitą ir smagiai gula poskoniu ant viršutinės gomurio dalies. Burnos priekį kiek per stipriai kandžioja angliarūgštė.

Ungurio kojos | Nefiltruotas legeris | 5,3% | IBU 21

Mažo/didelio išvirtas lageris. Na ir dar nefiltruotas. Nesitikiu iš tokio alaus visiškai nieko. Ir gaunu tai ko tikėjausi. Preciziška (nežinau kaip tiksliai šis žodis rašosi, bet labai norėjau čia jį panaudoti/pavartoti) kokybė jaučiasi puikiai. Tvarkos Švyturio produkcijai niekada netrūko. Bet čia norisi eksperimentų ir išsišokimų. O gauni tik lagerį su prieskoniu. Tiesa, prieskonis labai geras, smagus, skanus.

Nežinomas krantas | Ąžuolinis dubbel | 6,0% | IBU 23

Prisipažinsiu, bijau alaus ant kurio etiketės užrašyta dubbel ar kažkaip panašiai. Tiesiog. Neprisipratinu. Ir jau tiksliai nebeprisimenu kuris čia mane taip išgąsdino. Šis taurėje atrodė purvinas. Ne visai tiesiogine žodžio prasme. Tiesiog alus ne skaidrus, tamsus, todėl taip ir atrodo. Putos beveik neturintis. Etiketėje žvilgsnis kliūna už žodžių: alų brandiname su kiek paskrudintomis prancūziško (!) ąžuolo drožlėmis. Tai visų pirma to ąžuolo ir ieškai. Tačiau arba prancūziškas ąžuolas ne medis arba reikėjo ne to ieškoti, bet ko ieškojau neradau. Trūko man ir pilnumo šiame aluje. Turėjęs būti vakaro puošmena ir įdomiausias alus, liko nesuprastas.

Po visų trijų išvada pasidarau tokią: iki sėkmės pritrūko kabliuko, cinkelio. Nėra to kabinančio dalyko raudonų plytų produkcijoje. Aš jaučiuosi ne kaip, kai 0,33l. buteliukas dar nesibaigia, o tau alus jau pabosta. Ir tai alus iš eksperimentinės alaus daryklos/dirbtuvių.

Ir dar. Žadėję (?) daug naujienų. Gal nežadėję, bet to buvo tikimasi, naujų eksperimentų nesulaukiame jau pusmetis. Ilgoka kažkaip. O dar kai pasirodė naujiena, kad siūloma namudiniams aludariams save išbandyti aludarių kailyje (kuriame jie ir taip yra), darosi baugu, kad naujienų gali tekti laukti ir dar pusmetį.

Krafto alaus trijulė

Stebiu aš tuos internetus. Kas ką rašo, kas nerašo. Vienos naujienos apie alų išplinta akimirksniu, o kitos taip ir lieka užmarštyje. Bet turbūt ne man spręsti apie ką žmonėms rašyti, nors tendencijos tokios truputėlį iškreiptos ir keliančios šypseną. Apie ką aš čia? Net ir pats nežinau.

Jei kada nors esate šiame bloge spustelėję dešiniam meniu esančią nuorodą – Ragauto lietuviško alaus gidas – tai galėjote pastebėti, kad ten alaus gausa išsiskiria Aukštaitijos bravorai. Ir jie stipriai išsiskiria net turint omeny, kad nėra aprašytos bent 5-7 ar net daugiau jų verdamo ar virto alaus rūšių. Ką mėgsta Aukštaitijos bravorai, tai jau mėgsta. Ir skirtingai nuo Kauno alaus, kurie klijuoja tas etiketes su skirtingais pavadinimais ant to pačio alaus, Aukštaitijos bravorai pateikia rinkai vis kažką naujo. Teisybės dėlei reikėtų pasitaisyti ir pasakyti, kad dabar visas darinys, kuris verda ir pardavinėja alų vadinasi Butautų dvaro bravoras. Savų pliusų tas darinys turi. Geras tas Butautų alus. Ir Kanapinis visai neblogas, ir Magaryčios mano vienos iš tų, kurios perkamos pagal nutylėjimą. Nepamirštam jų alaus su kanapėm. Bet ten kažkas kažkaip ne taip. Tiek teigiamai vertinamų alaus rūšių retas kuris alaus gamintojas Lietuvoje turi. Ir galite sakyti ko tu iš jų nori? Na bet vistiek, man su jų alumi kažkas ne taip. Neturi jie veido, kažkokios vientisos istorijos. Pavadinimų kaitaliojimai gal ir nieko blogo nedaro, ypač jei tie pavadinimai atsispindi tik mažose raidelėse etiketėje, bet tai atima kažką iš alaus. Tuomet alus gaunasi toks kaip koks šuo, kur be namų, be šeimininko. Namai lyg ir yra, šeimininkas lyg ir yra, bet apie juos niekas nieko nežino, niekas nematė. Apie ką aš čia? Net ir pats nežinau.

Peraugęs kamštelis (kairėje standartinis Lietuvoje naudojamas kamštelis)

Persivadinę į Butautų dvaro bravorą, to darinio aludariai išleido tris naujas rūšis alaus, kurias visas sukišo po Krafto alaus pavadinimu. Masyvūs, sunkūs, bet skaidrūs buteliai, papuošti paprastomis, juodai baltomis etiketėmis. Ant kaklelio uždėta etiketė, kaip pasišaipymas iš pačio savęs. Na nepykit, bet vintažinis alus, švelniai kartus, išraiškingas aromatas ir kitos nuvalkiotos frazės nedera su tuo sau bandomu prilipinti Krafto alumi. Dar kas bendro tarp etikečių, kad visų trijų rūšių sudėtis tokia pati: vanduo, miežių salyklas, apyniai ir alaus mielės. Tik į Imperial dėta skrudinto salyklo. Taip pat visi buteliai sunumeruoti, nurodant partijos kiekį ir konkretaus butelio numerį. Visa tą grožį (?) vainikuoja, gal geriau, karūnuoja, didesnis nei įprasta, karūninis kamštelis.

Kemšam butelius, žiūrėsim kas ten viduje.

Krafto alus. Lageris 5,0% 3000/1345

Beveik neputojantis, standartiškai atrodantis alus. Kvape jokių pašalinių ir nepašalinių kvapų.

Skonis neįsimintinas. Įsiminė, bet ne skonis, o tai, kad man vis rodėsi, kad alus surūgęs. Nors kartu ragavę man sakė ne, aš vis nenorėjau tikėti. Pirmas, antras, trečias gurkšnis ir vis tas pats lyg nurūgštėjimo, lyg dar kažkoks blogas skonis.  Tik besibaiginėjant alui tas nemalonus ir man nepriimtinas prieskonis dingo, atsirado lyg ir lengvas kartumas. Alus sunkiai besigeriantis, jokios gaivos, lengvumo ar noro pakartoti.

Krafto alus. Šviesusis elis 5,1% 3000/2210

Beveik identiškos spalvos, kaip ir lageris. Tas pats tikėjimas, kad alus surūgęs ir tas pats įtikinėjimas, kad taip nėra. Alus kiek lengvesnis, geriasi kiek maloniau, bet bendrai, tai nieko gero. Išėjęs jis kažkoks, nesulipintas. Nerandantis manyje nieko, kas virstų į gerus žodžius rašomus čia.

Krafto alus. Imperial 7,3% 3000/0267

Visiškai juodas – skelbia viršutinė etiketė. Nieko ten visiškai juodo. Tamsus, gerokai tamsesnis nei kiti, bet tik tiek. Aromatas visai neblogas, jaučiasi deginti salyklai, alkoholis šiek tiek kraipo nosį. Skonis neišbaigtas, nepilnas, nesugulęs. Šiaip alus įdomus, geriamas, bet turintis daugiau minusų nei pliusų. Taip, jame jaučiasi skrudinto salyklo sukelti skoniai. Galima juos pavadinti kavos, džiovintų vaisių ar dar kaip, bet sakydami, kad tai yra gerai darytume klaidą. Tie skoniai turėtų būt papildymas alaus, o dabar tai jo pagrindas. Gan stipriai jaučiasi alkoholis.

Aš esu nusivylęs šiuo alumi. Net mažos dalies mano lūkesčių jis nepateisino. Gal jį reikėjo pasidėti penkiems metams į rūsį, kad jis taptų tuo vintažiniu. O ir kaina jo sąlyginai didelė. Pirmieji du kainuoja devynis pinigus, paskutinis, visiškai juodas – visus keturiolika.

Ir tik paragavęs sau atsakau į klausimą, kodėl kai kurios Lietuvos alaus naujienos nesulaukia kitų rašančiųjų dėmesio…

Barbakanas

Nuo Dundulio sekamos pasakos reikia norom nenorom pabėgti. Ir stabtelėti reikėtų prie pirmosios 2014 metų naujienos, Vilniaus alaus verdamo Barbakanas 6% alaus. Visai nesenai rašiau apie alų be idėjos, to pačio Vilniaus alaus Baltojo tilto alų.  Tuomet gamintojai paskelbė apie ribotos partijos alų. Apie šį neskelbė nieko. O kam? Pavadinimuose šioks toks tęstinumas yra. Vilniaus alus savo verdamo alaus užvadinimams naudoja pavadinimus susijusius su Vilniaus miestu. Barbakanas – tai gynybinė siena (statinys), kuri yra neatsiejama Vilniaus dalis.  Alų aludariai supylė į skaidraus stiklo butelį, taip iš kart atverdami visas kortas susijusias su alaus išvaizda. Jie net savo standartinį alų pradėjo pilti į skaidrius butelius. Prisipažinsiu, atrodo butelis tragiškai. Netikiu, kad gamintojas taip ėmė ir sugalvojo pilti alų į skaidrius butelius. O tikiu tuo, kad skaidrūs buteliai pigesni. O kaip ten kas atrodo nelabai kam rūpi.

Barbakano alų nuo tragiškos išvaizdos gelbėja nutamsėjusi spalva, masyvus butelis, neprasta etiketė. Etiketė turi iškirtimą virš kažkokių ten statinių stogų fragmentų ir alus ten taip pat persišviečia. Bendrai viskas atrodo neblogai.

Alus putoja, atrodo taurėje gerai, tvarkingai. Ragaujant šį alų gera alaus išvaizda labai greitai pasimiršta. Vis dėl to svarbiausia aluje jo skonis, o ne išvaizda. O skonis saldus, sunkus. Alus geriasi nelengvai, jaučiamas jo sunkumas tiek alkoholio išraiška, tiek perkrautame saldume. Visiškai nepateisinamas kartumo menkas buvimas. Daug daugiau į priekį iššokęs salykliškumas. Alus vienam kartui arba dovanai. Ne daugiau.

♦ Visas ragautas lietuviškas alus vienoje vietoje – Ragauto lietuviško alaus gidas   ♦