Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Naujiena

Raudonų plytų alaus dirbtuvės

with 5 comments

Dar gūdžiais 2013 metais Lietuvoje atsirado naujas reiškinys. Didelė alaus darykla (Švyturys) sugalvojo pabūti maža. Čia kaip tam posakyje, kur kiekvienas kareivis nori būti generolu, tik atvirkščiai. Sugalvojo ir padarė. Užsimojo plačiai (jei ir toliau kalbėsim kaip apie mažą daryklą), bet kartu ir kukliai (jei kalbėsim, jog tai vis dėl to didelės daryklos penkta koja). Tas didelis-mažiukas žaidimas atrodė labai jau mielai. Didelė gamykla susitvarko savo įvaizdį, kuris dėl verdamo alaus skoninių savybių vis prastėjo ir prastėjo. Sukeliamos viltys, kad eksperimentai galų gale atves ir prie pagrindinių alaus rūšių pagerėjimo ir drąsesnio skonio pasiūlos. Tačiau praėjo jau daugiau nei keturi mėnesiai ir pasirodo tuos 15 tonų (taip teigė aludariai) išvirto alaus ne taip ir lengva parduoti.

Imu į rankas tuos smagius buteliukus, kemšu paprastą, bet labai mielai atrodantį baltą logotipuotą kamštelį ir bandau atsakyti sau į klausimą: ko pritrūko iki sėkmės.

beganti kopa

 Bėganti kopa | Witbier | 4,5% | IBU 12

Vos tik atsidarius butelį pasklinda saldokas malonus kvietinuko kvapas. Citrusai, cinamonas. Alaus spalva šviesiai geltona, bet ne pigiai šviesi, o taip labai gerai ir išlaikytai. Drumstumo norisi daugiau. Puta tvarkinga, būdinga, tvari. Alus iš butelio geriasi smagiau, nei iš taurės. Bet tik todėl, kad tokio tūrio buteliukas limpa rankoje. Alus geriasi lengvai. Man tai lengviausiai besigeriantis Lietuvos gamintojų kvietinukas. Pats pradinis gurkšnio įspūdis kiek lengvokas, pavandenėjimo požymių kažkiek yra, bet visa tai kompensuoja tolimesnis skonių ir prieskonių žaismas. Džiūgauja gomurys, kad pilnas skonis sukuriamas niekam neiššokant. Viskas papildo vienas kitą ir smagiai gula poskoniu ant viršutinės gomurio dalies. Burnos priekį kiek per stipriai kandžioja angliarūgštė.

ungurio kojosUngurio kojos | Nefiltruotas legeris | 5,3% | IBU 21

Mažo/didelio išvirtas lageris. Na ir dar nefiltruotas. Nesitikiu iš tokio alaus visiškai nieko. Ir gaunu tai ko tikėjausi. Preciziška (nežinau kaip tiksliai šis žodis rašosi, bet labai norėjau čia jį panaudoti/pavartoti) kokybė jaučiasi puikiai. Tvarkos Švyturio produkcijai niekada netrūko. Bet čia norisi eksperimentų ir išsišokimų. O gauni tik lagerį su prieskoniu. Tiesa, prieskonis labai geras, smagus, skanus.

nezinomas krantasNežinomas krantas | Ąžuolinis dubbel | 6,0% | IBU 23

Prisipažinsiu, bijau alaus ant kurio etiketės užrašyta dubbel ar kažkaip panašiai. Tiesiog. Neprisipratinu. Ir jau tiksliai nebeprisimenu kuris čia mane taip išgąsdino. Šis taurėje atrodė purvinas. Ne visai tiesiogine žodžio prasme. Tiesiog alus ne skaidrus, tamsus, todėl taip ir atrodo. Putos beveik neturintis. Etiketėje žvilgsnis kliūna už žodžių: alų brandiname su kiek paskrudintomis prancūziško (!) ąžuolo drožlėmis. Tai visų pirma to ąžuolo ir ieškai. Tačiau arba prancūziškas ąžuolas ne medis arba reikėjo ne to ieškoti, bet ko ieškojau neradau. Trūko man ir pilnumo šiame aluje. Turėjęs būti vakaro puošmena ir įdomiausias alus, liko nesuprastas.

Po visų trijų išvada pasidarau tokią: iki sėkmės pritrūko kabliuko, cinkelio. Nėra to kabinančio dalyko raudonų plytų produkcijoje. Aš jaučiuosi ne kaip, kai 0,33l. buteliukas dar nesibaigia, o tau alus jau pabosta. Ir tai alus iš eksperimentinės alaus daryklos/dirbtuvių.

Ir dar. Žadėję (?) daug naujienų. Gal nežadėję, bet to buvo tikimasi, naujų eksperimentų nesulaukiame jau pusmetis. Ilgoka kažkaip. O dar kai pasirodė naujiena, kad siūloma namudiniams aludariams save išbandyti aludarių kailyje (kuriame jie ir taip yra), darosi baugu, kad naujienų gali tekti laukti ir dar pusmetį.

Written by Modestas

2014-04-11 at 10:50

Krafto alaus trijulė

with 4 comments

Stebiu aš tuos internetus. Kas ką rašo, kas nerašo. Vienos naujienos apie alų išplinta akimirksniu, o kitos taip ir lieka užmarštyje. Bet turbūt ne man spręsti apie ką žmonėms rašyti, nors tendencijos tokios truputėlį iškreiptos ir keliančios šypseną. Apie ką aš čia? Net ir pats nežinau.

Jei kada nors esate šiame bloge spustelėję dešiniam meniu esančią nuorodą – Ragauto lietuviško alaus gidas – tai galėjote pastebėti, kad ten alaus gausa išsiskiria Aukštaitijos bravorai. Ir jie stipriai išsiskiria net turint omeny, kad nėra aprašytos bent 5-7 ar net daugiau jų verdamo ar virto alaus rūšių. Ką mėgsta Aukštaitijos bravorai, tai jau mėgsta. Ir skirtingai nuo Kauno alaus, kurie klijuoja tas etiketes su skirtingais pavadinimais ant to pačio alaus, Aukštaitijos bravorai pateikia rinkai vis kažką naujo. Teisybės dėlei reikėtų pasitaisyti ir pasakyti, kad dabar visas darinys, kuris verda ir pardavinėja alų vadinasi Butautų dvaro bravoras. Savų pliusų tas darinys turi. Geras tas Butautų alus. Ir Kanapinis visai neblogas, ir Magaryčios mano vienos iš tų, kurios perkamos pagal nutylėjimą. Nepamirštam jų alaus su kanapėm. Bet ten kažkas kažkaip ne taip. Tiek teigiamai vertinamų alaus rūšių retas kuris alaus gamintojas Lietuvoje turi. Ir galite sakyti ko tu iš jų nori? Na bet vistiek, man su jų alumi kažkas ne taip. Neturi jie veido, kažkokios vientisos istorijos. Pavadinimų kaitaliojimai gal ir nieko blogo nedaro, ypač jei tie pavadinimai atsispindi tik mažose raidelėse etiketėje, bet tai atima kažką iš alaus. Tuomet alus gaunasi toks kaip koks šuo, kur be namų, be šeimininko. Namai lyg ir yra, šeimininkas lyg ir yra, bet apie juos niekas nieko nežino, niekas nematė. Apie ką aš čia? Net ir pats nežinau.

kamsteliai

Peraugęs kamštelis (kairėje standartinis Lietuvoje naudojamas kamštelis)

Persivadinę į Butautų dvaro bravorą, to darinio aludariai išleido tris naujas rūšis alaus, kurias visas sukišo po Krafto alaus pavadinimu. Masyvūs, sunkūs, bet skaidrūs buteliai, papuošti paprastomis, juodai baltomis etiketėmis. Ant kaklelio uždėta etiketė, kaip pasišaipymas iš pačio savęs. Na nepykit, bet vintažinis alus, švelniai kartus, išraiškingas aromatas ir kitos nuvalkiotos frazės nedera su tuo sau bandomu prilipinti Krafto alumi. Dar kas bendro tarp etikečių, kad visų trijų rūšių sudėtis tokia pati: vanduo, miežių salyklas, apyniai ir alaus mielės. Tik į Imperial dėta skrudinto salyklo. Taip pat visi buteliai sunumeruoti, nurodant partijos kiekį ir konkretaus butelio numerį. Visa tą grožį (?) vainikuoja, gal geriau, karūnuoja, didesnis nei įprasta, karūninis kamštelis.

Kemšam butelius, žiūrėsim kas ten viduje.

Krafto lageris

Krafto alus. Lageris 5,0% 3000/1345

Beveik neputojantis, standartiškai atrodantis alus. Kvape jokių pašalinių ir nepašalinių kvapų.

Krafto sviesusis elisSkonis neįsimintinas. Įsiminė, bet ne skonis, o tai, kad man vis rodėsi, kad alus surūgęs. Nors kartu ragavę man sakė ne, aš vis nenorėjau tikėti. Pirmas, antras, trečias gurkšnis ir vis tas pats lyg nurūgštėjimo, lyg dar kažkoks blogas skonis.  Tik besibaiginėjant alui tas nemalonus ir man nepriimtinas prieskonis dingo, atsirado lyg ir lengvas kartumas. Alus sunkiai besigeriantis, jokios gaivos, lengvumo ar noro pakartoti.

Krafto alus. Šviesusis elis 5,1% 3000/2210

Beveik identiškos spalvos, kaip ir lageris. Tas pats tikėjimas, kad alus surūgęs ir tas pats įtikinėjimas, kad taip nėra. Alus kiek lengvesnis, geriasi kiek maloniau, bet bendrai, tai nieko gero. Išėjęs jis kažkoks, nesulipintas. Nerandantis manyje nieko, kas virstų į gerus žodžius rašomus čia.

Krafto imperial

Krafto alus. Imperial 7,3% 3000/0267

Visiškai juodas – skelbia viršutinė etiketė. Nieko ten visiškai juodo. Tamsus, gerokai tamsesnis nei kiti, bet tik tiek. Aromatas visai neblogas, jaučiasi deginti salyklai, alkoholis šiek tiek kraipo nosį. Skonis neišbaigtas, nepilnas, nesugulęs. Šiaip alus įdomus, geriamas, bet turintis daugiau minusų nei pliusų. Taip, jame jaučiasi skrudinto salyklo sukelti skoniai. Galima juos pavadinti kavos, džiovintų vaisių ar dar kaip, bet sakydami, kad tai yra gerai darytume klaidą. Tie skoniai turėtų būt papildymas alaus, o dabar tai jo pagrindas. Gan stipriai jaučiasi alkoholis.

Aš esu nusivylęs šiuo alumi. Net mažos dalies mano lūkesčių jis nepateisino. Gal jį reikėjo pasidėti penkiems metams į rūsį, kad jis taptų tuo vintažiniu. O ir kaina jo sąlyginai didelė. Pirmieji du kainuoja devynis pinigus, paskutinis, visiškai juodas – visus keturiolika.

Ir tik paragavęs sau atsakau į klausimą, kodėl kai kurios Lietuvos alaus naujienos nesulaukia kitų rašančiųjų dėmesio…

Written by Modestas

2014-01-29 at 23:46

Barbakanas

with 2 comments

barbakanas

Nuo Dundulio sekamos pasakos reikia norom nenorom pabėgti. Ir stabtelėti reikėtų prie pirmosios 2014 metų naujienos, Vilniaus alaus verdamo Barbakanas 6% alaus. Visai nesenai rašiau apie alų be idėjos, to pačio Vilniaus alaus Baltojo tilto alų.  Tuomet gamintojai paskelbė apie ribotos partijos alų. Apie šį neskelbė nieko. O kam? Pavadinimuose šioks toks tęstinumas yra. Vilniaus alus savo verdamo alaus užvadinimams naudoja pavadinimus susijusius su Vilniaus miestu. Barbakanas – tai gynybinė siena (statinys), kuri yra neatsiejama Vilniaus dalis.  Alų aludariai supylė į skaidraus stiklo butelį, taip iš kart atverdami visas kortas susijusias su alaus išvaizda. Jie net savo standartinį alų pradėjo pilti į skaidrius butelius. Prisipažinsiu, atrodo butelis tragiškai. Netikiu, kad gamintojas taip ėmė ir sugalvojo pilti alų į skaidrius butelius. O tikiu tuo, kad skaidrūs buteliai pigesni. O kaip ten kas atrodo nelabai kam rūpi.

Barbakano alų nuo tragiškos išvaizdos gelbėja nutamsėjusi spalva, masyvus butelis, neprasta etiketė. Etiketė turi iškirtimą virš kažkokių ten statinių stogų fragmentų ir alus ten taip pat persišviečia. Bendrai viskas atrodo neblogai.

Alus putoja, atrodo taurėje gerai, tvarkingai. Ragaujant šį alų gera alaus išvaizda labai greitai pasimiršta. Vis dėl to svarbiausia aluje jo skonis, o ne išvaizda. O skonis saldus, sunkus. Alus geriasi nelengvai, jaučiamas jo sunkumas tiek alkoholio išraiška, tiek perkrautame saldume. Visiškai nepateisinamas kartumo menkas buvimas. Daug daugiau į priekį iššokęs salykliškumas. Alus vienam kartui arba dovanai. Ne daugiau.

♦ Visas ragautas lietuviškas alus vienoje vietoje – Ragauto lietuviško alaus gidas   ♦

Written by Modestas

2014-01-26 at 19:21

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , , ,

Jo Didenybė – Dundulis

with 24 comments

dundulio grynas dounkelis balamuc

Šią nuotrauką pasirinkau ne veltui. Kad papasakoti, kas yra dabar, norisi grįžti atgal ir papasakoti kas buvo ne dabar. O grįžti reikėtų į gūdžius 2011 metus. Į jų pačią pradžią. Arba dar toliau, į 2010 metų pabaigą. Taip, daugiau nei trys metai atgal. Kokie laikai tada buvo? Tuomet buvo Varniukų alaus karaliavimo laikai, kai to alaus norėjo visi, net ir sidrą plempiančios paauglės. Didieji buvo pasikinkę arklį vardu Gyvas alus, bet jau gerokai jį buvo pajodinėję. Todėl jau žvilgčiojo į kitą – Nefiltruotas vardu. Parduotuvėse buvo galima rasti jau visų pamiršto Patulo, Salaus ar visą seriją Lokio bravoro verdamo alaus. Džiaugėmės ant stalo statydami dvilitrinius Magaryčių ar Kanapinio butelius. 2011 metų pradžia naujienomis buvo tokia pat gausi, kaip ir 2013 metų pabaiga. Dar iki šiol nespėjau visų aprašyti. Taigi 2010/2011 metų sandūroje pasirodė tokios alaus rūšys kaip Keptinis, Dūmo, Miežiškių ir Taruškų bravoro, Kermošiaus, visa serija Senojo Vilniaus alaus. Tuo laiku sužinojau ir apie vieną įdomiausių Lietuvoje vietų – Gintaro barą. Smagūs laikai buvo. Ir dar smagiau pasidaro, kai prisimeni, jog tada pasirodė ir Dundulis. Apie jį sklandė gandai, šnekos, bet jau tada niekam nekilo abejonių, kad tai geras alus. Ir jau tada jie darė viską savitai. Jiems netiko paprasti, standartiniai plastikiniai buteliai, kuriuos naudojo visi. Jie atkapstė savus. Nors ir abejotinos kokybės, ne visada gerai užsisukančius, bet savus. Net kamštelius sudėjo skirtingus. Jau tada jų etiketės buvo įdomesnės, ne tokios kaip visų. Ir nesvarbu, kad pradžioje su printeriu atspausdintos. Kad data ranka užrašytos. Jie kreipė dėmesį į detales, laikėsi savo. Kuomet Dounkelis buvo pradėtas lyginti su Varniukais, visi vieningai nusprendė, kad abiejų alaus rūšių paslaptis į jį dedamas giros ekstraktas. Kažkas bandė kaltinti kopijavimu, bet nuolat prastėjantys Varniukai, o Dounkeliui liekant tokiam pačiam, visa tai pasimiršo. Taigi Dundulis pradėjo su dviem alaus rūšimis, nes Balamuc ir liko Balamuc, tinkamo taip jo ir nepasirodė. Ir to užteko. Kokybė neprastėjo. Pardavimo taškų padaugėjo. Prasidėjo eksperimentai su namudiniais aludariais ir buvo priimtas geriausias sprendimas, jie pakviesti prisijungti prie kolektyvo. Jau tada, tais gūdžiais laikais, Dundulis buvo žingsneliu priekyje. Pažiūrėkime, kur jis dabar, po trijų metų. Skaityti pilną įrašą »

Written by Modestas

2014-01-19 at 03:42

Alus su idėja

with 3 comments

jungle belsTinklaraščio tikrasalus.lt  vėliavnešys ramtyns visus gero alaus gerbėjus ir savo draugus buvo sugalvojęs labai savitai pasveikinti su didžiosiomis šventėmis. Gaila, kad aplinkybių mišrainė taip sukrito, kad visiškai taip, kaip buvo suplanuota visko atlikti nepavyko. Aš kalbu apie išskirtinį, labai mažos partijos alų – Jungle Bells Red IPA 5,7%. Visą istoriją apie šį alų buvo galima sekti jau minėtame tinklaraštyje:

– pirmas pranešimas, kad jau yra ir kas kaip kur: http://goo.gl/EKwdct

– apie tai, kad skubėti reikia lėtai ir kitus kaprizus: http://goo.gl/4YOisy

– apie tai, kad jau galima imti ir ragauti: http://goo.gl/qZkkNH

 Skaičiau aš pats tuos įrašus ir vis spėliojau ar atkeliaus tas alus iki Kauno ar ne? Kad neaplenks Vilniaus, buvau tikras. Kad pasieks Klaipėdą, taip pat abejonių nekilo, labai jau ten daug sąsajų ramtyns turi. Liko jo paragavimui ir Molėtuose, kur jis buvo ir išvirtas. Nors, tiesa pasakius, pasirodė, gan keista, kad galėjo būti ir kitaip. Apie Kauną ir šį alų teko pasiskaityti gan nemažai. Kad jo jau yra, kad vis dar nėra, kad jau nebėra. Žinutės viena kitai prieštaravo, tad teko pačiam važiuoti ir žiūrėti kas ten kaip. Prisipažinsiu, laikas tam dalykui buvo labai netinkamas. Darbe vyko tarptautinis renginys ir šio alaus medžioti važiavau po antros dienos praleistos jame. Norėjosi tik kristi į lovą. Tačiau gandai, kad alus Vilniuje ir Klaipėdoje buvo išgertas per vakarą, kad jo išvirta tik 210 litrų privertė prasukti pro Laisvės alėją ir joje įsikūrusį  Alaus Kultūra & delicatessen ÖL. Ar jo yra klausti nereikėjo, nes ant durų puikavosi plakatas, kviečiantis paragauti. Po kelias minutes vykusių derybų dėl leidimo fotografuoti, alus buvo pripiltas į taurę. Už ją buvau paprašytas susimokėti 8,5 lito. Dėl foto kokybės atsiprašau, buvo tamsu, visi žiūrėjo kaip į durnių, o ir pats jau nebelabai mačiau ką fotkinau. Nuovargis darė savo.

jungle bels 2Prisėdau prie staliuko, pasistačiau taurę neragautos, nematytos raudonos IPA’os ir galvojau, kokius linkėjimus čia man perduos ramtyns kelionių atgarsiai. Vertinti pradėjau standartiškai. Jei jau pavadinime yra žodis red, tai ir alus turi būti raudonas. Nes juk jei parašo juodas, tai ir ieškai juodai juodo. Prieblanda bare tiksliai įvertinti neleido, bet raudonumo tikrai buvo. Tas raudonumas toks ališkas, gražus. Patalpa buvo gan šilta, taurę iškart padengė rasa ir man kilo įtarimas, jog alus turbūt bus peršaldytas. Pirmi gurkšniai tai patvirtino. Gomurį persmelkė visų pirma šaltis, o tik paskui skonis. Bet koks gali būti šalčio užmuštų receptorių atpažintas skonis? Norėjosi pasėdėti kiek ilgėliau, palaukti, kad nors kiek pašiltų. Kantrybės užteko, kol perskaičiau kalėdinį meniu, kabantį man šone virš galvos. Atėjo laikas antram ragavimo raundui. Viskas kiek pasitaisė į gerąją pusę. Alus neužmuša apyniais, bet jų netrūksta. Pamaniau, kad būsiu pakankamai sąžiningas, jei šį alų lyginsiu su Dundulio IPA. Vien todėl, kad tai, jei nesuklysiu, vienintelė IPA verdama Lietuvoje ir prieinama kiekvienam. Kita vertus, gal tai ir neteisinga, dėl jų negiminingumo. Na, bet IPA yra IPA ir… aj, ką aš čia teisinuosi. Taigi, Dundulio IPA savo kartumą augino su kiekvienu gurkšniu. Ši IPA daug nuosaikesnė, švelnesnė, prie jos priprantama, bet vis vien norisi dar. Lendant giliau, turi šis alus šiek tiek vaisiškumo, šiek tiek žoliškumo. Baigus taurę, paskutinė mintis buvo, kad norėjosi iš šio alaus šiek tiek tvirtesnio kūno, truputį daugiau balanso, išraiškos. Bet atsistojus, užsirišus šaliką pagalvojau, kad gėriau raudoną alų, kokio čia man rimtumo bereikia. Gavau kruopelytę džiunglių ir galiu ramus grįžti į kasdieninę rutiną.

Written by Modestas

2014-01-14 at 00:13

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , , ,

Kauno alaus Kvietinis tamsusis

with 2 comments

Kauno kvietinis tamsus

Dar visai neseniai gan plačiai buvo aptarinėjamas interviu su Kauno alaus direktore. Visiems arba daugumai, kurie reiškė savo nuomonę, kliuvo Kauno alaus reklamos nebuvimas, sustabarėjęs mąstymas ir kiti dalykai. Skaičiau aš straipsnį, skaičiau komentarus ir pagalvojau, kad išties komunikacijos trūksta. Ir puikus to pavyzdys Kvietinis tamsusis alus 5,0%. 

Šį alų pirmą kartą užmačiau vienam Kauno kioske dar spalio viduryje. Bet straipsnyje, kuris publikuotas lapkričio 15d., direktorė pasakoja, kad dar tik ruošiasi jį virti. O visai neseniai teko matyti internetuose komentarą, kad jau yra kažkur prekyboje. Taip ir plinta žinia, lėtai lėtai, bet plinta.

Kas tai per alus? Tamsusis. Aš galvoju, kad toks pavadinimas ar tiksliau, žodis, naudojamas specialiai tam, kad tokie kaip aš, pamatę ant etiketės žodį Tamsus, pultų kabinėtis prie alaus tamsumo. Alus tikrai nėra labai tamsus, raustelėjusios rudos spalvos. Alaus spalva išties graži. Puta laikosi trumpai, gan tiršta ir pilant smagiai uždengia alų. Kvapas švarus, jame beveik nieko nėra. Ir vėl pagalvoju, kad kaip giliai įlindęs tas pamazgų buvęs kvapas, kad jo Kauno aluje vis dar ieškau. Sutikite, dar visai neseniai, prieš keturis, penkis metus jų alus turėjo tą savo įsimenančią savybę. Skonis labai švelnus, tuščias ir vandeningas. Poskonyje taip pat nieko nelieka. Pirma net pagalvojau, kad taip jau kažkaip ne taip čia viskas su tuo alumi. Tačiau po kiek laiko, tiksliau po trečio, ketvirto gurkšnio pradėjo lysti iš burnos pakampių apynio kartumas. Toks vėluojantis poskonis pasitaikė man pirmą kartą. Tas kartumas dar kiek paintensyvėjo ir vėliau liko vis toks pats. Ir nereikėtų jo lyginti su kitais tamsiais kvietiniais (dunkelweisen), kurie parduodami Lietuvoje ir yra atvežtiniai. Reikėtų jį vertinti kaip Kauno alaus produktą ir tam kontekste jis toks pats geras, kaip ir toks pats blogas.

O dėl Kauno alaus politikos, kuria jie vadovaujasi, taip pat nereikėtų piktintis. Jie vistiek darys taip, kaip jiems reikia. Ten dirba, matyt, tokio sukirpimo žmonės ir mūsų mažų bendruomenių ar blogų reiškiami nepasitenkinimai iki jų nenueis. Vien tai, kad jie metai iš metų vis dar rašo Stouts. Kad ant užsukamų buteliukų deda paprastus karūninius kamščius. Kad perka lenkiškus vienkartinius BBH tipo butelius, nes visi didieji pasigamino savo reljefinius, ir puikiausiai juos įliejo į lietuvišką depozito sistemą (ką padaryti Vilniaus alui nepavyko), tik parodo, kad jie nemes takelio dėl tako.

Written by Modestas

2013-12-11 at 21:39

Įrašyta kategorijoj Alus, Lietuva, Ragaujam

Tagged with , , ,

Naujas, naujesnis, naujausias

with 13 comments

morzenasTrys alaus rūšys, kurios lyg ir ne deficitas, bet ir nerasi jų ant kiekvieno kampo. Kalbu apie… Ir čia kažkaip reikėtų atsekti apie ką aš tiksliai kalbu. Turėtų būti lyg alaus daryklos Taura alus, bet lyg ir jau Panevėžio alaus alus. Bet dar čia bus ir apie Širvėnos bravorą kalba. Na kaip ten bebūtų viskas parsiduoda Špunkose, kurios yra firminės… Ai, nebesimaišom kas čia ir su kuo ką daro. Tiesiog ragaujam.

IMG_7255Jau tikrai ne naujiena ir gan senai ne naujiena, tai Lofto alus 5,2%. Tai Panevėžyje esančio alaus klubo alus, jo galima nusipirkti šalia alaus klubo esančioje Špunkoje. Tai puikus alus, su savo charakteriu, lengvumu ir nepasisotinimo jausmu. Ne veltui jis alaus klubo alus, jo galima išgerti daug ir jis neatsibos.

Netokia nauja naujiena, nes pasirodė, kai dar mūsų kraštus dengė kalnai sniego, bet visgi aš dar išdrįsiu pavadinti tai naujiena. Ir va dėl ko. Kiek teko ieškoti šio alaus, tai visur kur jis buvo pasirodęs, jo nebelikę. Vis tas pats atsakymas, kad neprilipo, turim geresnių. Jei kalbant apie Kauną, šiam alui reikia konkuruoti su Kauno Kvietiniu arba net su Vilkmergės kvietiniu ir dažnai pilstomo alaus parduotuvės ar barai renkasi Kauno Kvietinį. Aš kalbu apie Dundulio Morzeną 5,0%. Jei prisiminti visą Dundulio kvietinio istoriją, ji ilga ir ne kartą mano aprašyta, tai nesikartosiu, bet vat kažkaip vis su tuo kvietiniu ši darykla neiššauna. Ir tos praeities baimės dėl kokybės ir kitų dalykų, kalbantis su žmonėmis, išliko. Pats alus lengvai negausiai putojantis, o puta ilgai neužsilaiko. Geras, tvarkingas kvietinukas, skaniai geriasi. Bet yra viena bėda, iš Širvenos/Tauros/Panevėžio alaus jau tikiesi tiek daug arba bent jau daug, kad toks perdėm tvarkingas alus nebepateisina lūkesčių.

IMG_7256Ir paskutinė naujiena, kuri buvo tikra naujiena, bet su mano rašymo tempais pasidarė ne visai naujiena. Tai Panevėžio alaus (kaip rašo ant etiketės) Dundulio (kaip rašo internetai) Rudasis Biteris 4,9%. Alaus kvapas labai pažįstamas, apyniai turbūt tie patys kaip ir IPA’os. Geriasi skaniai, puikiai pasiskirstęs kartumas. Ir kuomet ragavau, visą laiką mintyse prisiminiau alų pilsčiusios merginos  pagrasinimą, kad oj koks kartus, atsargiai. Ech, pagalvojau, ilgai mes dar tą kultūrą ir suvokimą apie alų turėsim propaguot, kol nors kažkiek reikalai pasitaisys.

Reikėtų ir apibendrint kažkaip visa tai. O apibendrinimas būtų paprastas. Ankščiau naujoms tų bravorų (galėtų kas protingesnis ir išaiškint kaip ten yra su tais pavadinimais, tai nors žinočiau kaip rašyt kitą kartą) alaus rūšims skirdavau atskirus įrašus, kartais ir po du išeidavo, ir po tris berods. Dabar trys rūšys viename. Arba prie gero priprantama arba tai kas buvo ragauta taip neišsiskyrė, kaip ankstesni bandymai.

Written by Modestas

2013-06-05 at 11:21

%d bloggers like this: