Švyturio Originalusis

Aš vis vienur ar kitur pastebiu tokių žodžių darinių, kaip alaus medžioklė ir panašūs. Visai nesenai ir pats rašiau apie medžioklę. Bet tai nėra visiška tiesa. Tokioje mažoje šalyje kaip mūsų medžioti nereikia, nereikia ir daug investuoti ar paaukoti, kad gautum norimą paragauti alaus butelaitį. Visai kitaip yra kitose, didesnėse šalyse. Ten jau reikia pasukti galvą kaip gauti vieno ar kito alaus. Ten regioninis susiskirstymas daug didesnis, ten mažiesiems aludariams paprasčiausiai neapsimoka vežti savo alaus kitur. Pasakykite man nors vieną Lietuvos mažąjį aludarį, kuris savo alaus “neeksportuotų“ į didžiųjų miestų  barus ar pilstomo alaus parduotuves. Atsirastų bent vienas toks? Čia prieš akis iškyla daugelyje alaus žurnalų matyti vaizdai, kuriuose jauni ar nelabai vyrai susirinkę kažkokioje numatytoje vietoje, atsivežę po kelias dėžes alaus, čia pat ant žemės butelius suguldę mainosi. Vienintelė vieta kur galima pasimainyti alumi Lietuvoje tai turbūt alaus atributikos biržos, na ir žinoma draugų būrys. O svetimose šalyse rengiami gan gausiai lankomi festivaliai, kuriuose tiesiog mainomasi alumi. Tuomet tenykščiam alaus mėgėjui nereikia važinėti po visą didelę šalį, kad paragauti vieno ar kito alaus, viskas būna atvežta į vieną vietą.

Mažuosius paliekam nuošalyje ir pereinam prie didžiųjų gamintojų. Švyturys vienintelis iš jų ryžosi pasiūlyti tik Klaipėdos kraštui skirtą alų. Prieš kažkiek ten laiko buvo ir yra Memel Brau, bet jo dabar jau galima nusipirkti daug plačiau, nei tik Klaipėdos kraštas. Visai kitaip, bent jau pačiam kitur matyti neteko, yra su Švyturio Originaliuoju 5,0%. Kodėl būtent šis alus skirtas Klaipėdos kraštui man taip ir lieka paslaptimi. Parsivežu aš jo iš Tauragės, jo ten yra visur. Ir parsivežu kas kart iš ten važiuodamas, nes alus to vertas. Kitą Švyturio produkciją labai abejoju ar vežčiausi. Išskirtinesnės jos ir nėra.  Bet šį parsivežti verta. Tiesa taip maniau iki paskutinio karto. Bet apie jį vėliau. Kaip supratot šio alaus ragavau ne vieną kartą kol prisėdau apie jį parašyti. Tad ir nuomonė susidarė ne iš vieno karto. Ir ta nuomonė, kaip jau irgi turbūt supratote nėra bloga. Taurėje alus labai gražiai žiūrisi. Tiesa, nepamirškite, kad aš vertindamas alų, jį vertinu toje aplinkoje kokioje jis yra. Tai didžiojo alaus gamintojo alus ir jį vertinu kaip tokį. Puta tvarkinga. Viskas su išvaizda pas šį alų netgi labai liuks. Kvapo toks alus negali turėt. Taip užtikrintai sakau, nes dar neteko uosti gero aromato iš jau n-tąjį kartą minimo didžiojo aludario. Tiesa kvapą jis turi, bet gero… Manau, kad niekada neturės. Ragaujam. Vau, kokia naujiena, taip retai sutinkamas karamelinis salyklas! Ne, na rimtai, kiek galima. Senovinis receptas ir karamelinis salyklas. Kartojuosi, bet pasakysiu, tai darosi baisiau už žodį gyvas… Tas karamelinis salyklas trukteli alų už ausų, nes visi kiti lageriai tapo tiesiog negeriami ir čia didieji sugalvojo išsigelbėjimą. Karamelinis salyklas prideda saldumo ir truputį to deginto skonio ir daugeliui Lietuvos gyventojų, kurie alų negeria, juo nesimėgauja, o tiesiog liurlina tai tapo labai geru prieskoniu. Ir vėl jiems alus pasidarė skanus. Gerai grįžtam prie originaliojo. Kiek jis originalus tai čia nuspręskite patys, bet kad visai gerai geriasi nepaslėpsi. Gan neblogai subalansuotas alus ir tikrai lenkia visą eilę didžiųjų verdamo alaus, jei vis dar galima jį taip pavadinti. Puikiai dera saldumas, karamelinis salyklas ir lengvas kartumas. Niekas neiššoka, bet ir nėra tuščias.

Įrašo pradžioje ar viduryje, na nesvarbu kur, bet minėjau, kad verta jo buvo parsivežti. Taip, tas žodelis buvo. O po juo slepiasi, kad paskutinį kartą pirktas ir iki 2013.02.16 geriausias turėjęs būti alus buvo ne tai, kad surūgęs, bet jau tikrai ne toks koks turėtų būti. Rūgštumo dar nebuvo, bet jau netoli to.  Surūgusį alų iš didžiųjų nusiperku pirmą kartą. Išvis galvojau, kad jų alus yra nerūgstantis. Pasirodo klydau. Ir va tau išskirtinumas, ir va tau tik Klaipėdos kraštui. Ir kas dar labai kažkaip keista, kad kaip ir žiema už lango, o ne saulutė kaitina.

Ir jei jau prakalbau apie blogos kokybės alų, šiuo metu Rimi, gal ne visose šio tinklo parduotuvėse, bet kur man teko lankytis, parduodamas su akcija Ponoro Kaimiškas. Galioti jam liko iki 12.20. Deja, bet jis ne lyg ir surūgęs, o tikrai surūgęs…

Krepšinio legendų alus

Kad toks ar kažkoks panašus alus iš alaus daryklos Ponoras išeis žinojau jau vasaros pradžioje. Nuo gando ir kalbų praėjo tiek daug laiko, kad aš net tas kalbas ir gandus jau buvau užmiršęs. Bet vis dėl to naujiena išlindo, na ir ką? Turim vienintelį specialiai krepšiniui ar jo legendom ar dar ten kažkam skirtą alų. Ai, tiesa, ant etiketės juk nurodyta kam skirta: su meile ir viltimi krepšiniui. Kuomet visi ėmė marginti savo etiketes krepšinio kamuoliais, leisti sirgalių atributikos prizus ar šiaip niekada nebuvę šalia krepšinio naudojosi proga, Ponoras išvirė atskirą alaus rūšį. Paplojam jam už tai visi kartu. Klap klap klap.

Kai pirmą kartą pamačiau butelio apklijavimą naujomis etiketėmis, na optimistiškai kažkaip nenuteikė. Komentarai taip pat buvo negailestingi, bet ką šneka viena, o kai pats čiupinėji – visai kas kita. Tas krepšininkas, na tai toks na. Bet aš prie jo nelinkęs kabintis, esu įsitikinęs, kad jis toks dėl Lietuvoje veikiančių įstatymų ir ribotų finansinių Ponoro išteklių, nes uždėti kokį realų krepšininką ar krepšinio legendą ne taip jau ir paprasta. Todėl, kaip ir būdinga Ponorui, jie nuėjo lengviausiu keliu. Tept lept ir gerai.

Visą skeptiškumą šio alaus atžvilgiu numušė galinė etiketė. Pasirodo, salyklas gryn gryn lietuviškas. Maža to, yra nurodyta ir receptūros autorė. To matyti ant lietuviškų alaus etikečių dar neteko. Bet kodėl ant galinės etiketės nukišot? Priekyje tegul būna toks svarbus tekstas. Kas tokia Gražina Lukošienė man visagalis google neatskleidė, todėl teko atsikimšti ir per alų susipažinti.

Alaus spalva paglostė akį, gražu, taip kaip turi būti. Alus skaidrus, kvapas nėra malonus, bet ir neatstumiantis. Putoja gražiai, smulkiai, neilgai arba kitaip sakant, standartiškai. Negalvojau, kad alus labai stipriai skirsis, todėl ragavau kiekvieną paeiliui. Lengvesnis variantas kartus, bet tas kartumas irgi toks įdomus. Šiaip alaus kartumas jaučiamas ne iškarto, nes jei taip anatomiškai žiūrint, liežuvio šaknis jaučia kartumą. O čia kartumas duoda iš karto, atrodo dar alaus į burną nepateko, o jau kartu. Kartumas ilgai nesilaiko, greit pradinksta ir paskui vėl išlenda tik poskonyje. Turi alus ir šiokį tokį prieskonį. Lengvai šio alaus neišgersi, sunkiai irgi, jis toks, kad nei blogu jo nepavadinsi, nei geru. Tiesiog įdomesnis variantas iš eilinių serijos. Stipresnis ir yra stipresnis, jau kažkur lenda alkoholis, sunkiau tokį ir gerti, jis neskanesnis.

Tai va taip su tuo krepšiniui skirtu alumi, o dabar pletkai: kalba žmonės, kad Ponoras parduotas. Dar kalba, kad valdo juos dabar iš Latvijos, Livu alus.

Kuklios Hanza dienos alaus mėgėjams

Keturias dienas Kaune šurmuliavo tarptautinė šventė. Man buvo pats darbymetis, vis gi krautuvėlė Kauno senamiestyje, kur ir vyko visi renginiai. Vis gi ištaikiau progą nuvykti į Vilnių, o jei jau iki Vilniaus nulėkiau, tai neišlysti bent trumpam į šventę atrodė šventvagiška.

Savo kelionę pradėjau nuo Soboro, nes na, visos amatininkų mugės nuo ten prasideda. O nesutikau nė vieno amatininko ir praėjęs fontaną. Tiesa, užmačiau atsidariusius alaus namus. Jūs žinot Alaus namus Vilniuje? Žinot kas tai per vieta? O čia alaus namai Laisvės alėjoje! O ho ho, pagalvojau. Ir dar jie žada Octoberfest kasdien. Tikra bomba Kauno alaus vartojime ir visame kame. Lendu į vidų ir patenku į veidrodžių karalystę. Truputį nusišneku, na, bet rimtai. Sienos ir lubos padengtos veidrodžiais, todėl tikrą erdvės didumą suvokti sunku. Stovi kranai, pila Kauno alų ir Vilkmergės alų ir tų pačių girą. Vat ir visi alaus namai. Bėgu lauk iš chalturščikų užeigėlės.

Amatininkų mugė nepasižymėjo aludarių gausa, kaip buvo per Kaziuko mugę. Aludarių galima buvo priskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir tai logiška, kuomet šventę remia volfgangas.

Tradiciškai Kauno renginio neaplenkiantys pasvaliečiai Raginėlis.

Grigonis siūlė alaus ir giros.

Tą patį siūlė ir Jovarai.

Na ir Švyturio reklaminės atributikos apsuptas Ponoras siūlė paragauti savo kaimiško tamsaus ir šviesaus alaus. Ačiū ir už krautuvėlės pareklamavimą.

Ir tai viskas, ką man pavyko rasti. Aš nebuvau pačiame įvykių sūkuryje, gal  alaus buvo ir daugiau, gal kažką savo galėjo pasiūlyti užsieniečiai? Bet kaip ir minėjau, buvo malonaus, bet kartu ir sunkaus darbo dienos, todėl pramogauti nebuvo kada.

Vienas gal kiek įdomesnis dalykas. Teko bendrauti su viešosios policijos patruliais, kurie užtikrino tvarką šventės metu. Paklausus kaip su alkoholio piktnaudžiavimu, jie minėjo, kad matomas šioks toks pagerėjimas. Aišku, buvo visko, bet mažiau. Šventėje žmonės buvo supratingesni ir ėjo pamatyti renginius, o ne prisigerti ar jau prisigėrę. O tai girdėti buvo smagu, nes aš užduodamas tą klausimą, labai tikėjausi va tokio atsakymo. Gal iš tiesų toje Lietuvoje viskas po truputį gerėja?

Aukštaitijos bravorų naujienos Nr.4: Taruškų alaus bravoro tamsus alus

Taruškų alaus bravoro 6%

Tamsus, gyvas, natūraliai brandintas nefiltruotas, karstelėjusio skonio alus.

Alus taurėje savo spalva nepretenduoja į tamsius, daugiausia tempia iki pustamsio. Kvapas labai priminė Ponoro kaimišką tamsų. Kaip tik taip sutapo, kad šaldytuve stovėjo litras Ponoro, tai prisijungė ir tas butelis prie degustacijos. Ragaujant tiek vieną, tiek kitą, panašumų galima rasti beveik tiek pat kiek ir skirtumų. Bet visgi panašumų yra ir norom nenorom lygini kuris gi geresnis. Taruškų produktas vos vos karsteli, turi silpnai jaučiamo rūgštumo, kiek per daug skoniui trukdo angliarūgštė. Kaip tamsus alus, per silpnas (ne tiesiogine šio žodžio prasme).

 

Ponoro nefiltruotas kaimiškas alus

Na apie šį alų nenorėjau rašyti, bet vis dėl to, manau, reikia. Visų pirma vien dėl to, kad kažkoks eksperimentas pasiteisina ir mažesnė darykla išlenda į platesnius vandenis. Juk geriau, kai tave galima rasti maximos lentynoje, o ne bankrutavusių daryklų sąraše. Šio alaus pirmą kartą paragavau, kai išlindo info, jog jo galima įsigyti Vynotekoje. Tuomet jis buvo litriniuose plastmasiniuose buteliuose ir už visą tai reikėjo sumokėti 3.49 Lt. O ir alus buvo visai neblogas, įdomaus, nestandartinio skonio, tik tada man pasirodė truputėlį saldokas ir truputėlį per mažai kartumo. Dabar šis alus stikliniuose buteliuose, su nauju Ponoro kamšteliu, kurį kolekcininkai į savo kolekcijas įsidėjo turbūt jau prieš metus ir kuris turėjo būti dedamas ant tuomet tik pasirodžiusio Ponoro Bičiulių alaus ar net ant to pačio Chodovar. Ir etiketė atkeliavo nuo bambalių. Vat čia man jau ir pradėjo kliūti. Ant litrinio butelio ta etiketė tiko, o ant stiklinio puslitrinio butelio ta etikete na nesižiūri… Ypač dabar kai maximoje pristatyta dėžių su šiuo alumi už kuklią akcijinę kainą. Gerai nors tiek, kad turinys nesuprastėjo, bent tiek, kad mano gomurys pastebėtų.

Taigi, gerb. Ponoro vadovai ar kas jūs bebūtumėt, jei netyčia skaitysite šitas eilutes, noriu pasakyti štai ką. Pradėjote labai gražiai, sukūrėte kažką įdomaus, išsiskiriančio. Sukūrėte visų pirma alų, o ne reklaminę kompanija jam. Smagu, kad būtent nuo to pradėjote ir dėkui jums už tai. Bet dabar tęskite tai ką pradėjote ir nežingsniuokite atgal. Juk sukurti šiek tiek išsiskiriančią etiketę nekainuoja daugiau, nei tarkim jūsų stendų įkūrimas tose pačiose maximose ar Vynotekose. Ir aplamai, ne etiketėje čia esmė, juk alus, na nenoriu sakyti išskirtinis, bet bent jau įdomus, tai lai jis toks ir lieka, nenuvalkiokite jo…

Chodovar Bílé prieš Gubernijos Kvietinį ir Fortas Ekstra

Aš pats užtikrinti negaliu, bet daugelyje internetinių blogų ir forumų apie alų tvirtinama, jog Ponoro ir Chodovar alus pilstomas Gubernijos darykloje. Todėl, vos pasirodžius naująjam Chodovar kvietiniam alui, iš kart pagalvojau, kad tai bus tas pats Gubernijos Kvietinis. Tikslumo dėlei galiu pasakyti, kad Gubernijos Kvietinis vienas iš mano mėgstamiausių ir net ne tarp kvietinių, o aplamai tarp visos Lietuvoje esančios pasiūlos. Pasirodo jis toks buvo, bet apie viską iš pradžių. Du buteliai ant stalo, pilam į stiklą ir žiūrim.

Jau vien atsidarius butelį iš kvapo gali pasakyti, kad tai du skirtingi alūs. Įsipylus gal ir didelio skirtumo nepastebėsi, bet Chodovar kiek tamsesnis, jo spalva sodresnė. Bet abiejų drumstumas nežavi. Ankščiau Gubernijos Kvietinis buvo daug tirštesnis, na drumstumas gal didesnis, o ne tirštumas. Ne ne, ant butelio dugno nieko neliko, viskas taurėje. Chodovar silpnesnė puta, netgi labai stipriai. Kvapas Chodovar labai malonus, lengvas ir neerzinantis. Bet kaip ten bebūtų jis gan intensyvus, nes kiekvieną kartą keliant taurę link lupų kvapas “lenda“ į nosį. Toks pats intensyvus bet labai suprastėjęs Gubernijos kvapas, jis net rūgštus, tas rūgštumas net nemalonus. Ragaujam. Chodovar lengvas, “nepersūdytas“, tvarkingas kvietinio skonis. Jaučiami vaisiai, galbūt jie ir suteikia rūgštelėjimą. Viso gero kas prirašyta ant etiketės nukrapštyti nuo liežuvio ir gomurio nepavyksta. Gubernijos kvapo rūgštumas persidavęs ir skoniui. Velnias, kaip sugadintas visai nesenai taip mėgtas alus. Prieš maždaug metus toks pats nusivylimas buvo kai Ragutis sugadino savo Forto Šviesų alų.

Bet bendrai, iki šios degustacijos, Gubernijos Kvietinis mano racione per mėnesį įsimaišydavo mažiausiai porą kartų, kai netingėdavau pasisukioti virtuvėje ir reikėdavo kažko įdomesnio prie maisto. Deja, reiks ieškotis kažko kito ir Chodovar neužims jo vietos. Chodovar geras, bet ne iš tų kurių norisi vėl ir vėl.

Na ir, kad negadinti naujo lapo, trumpai apie Fortas Ekstra.

Taip pat nesenai pasirodęs alus ant Lietuvėlės. Vėlgi etiketiniai šūkiai gražūs. Taip jau yra, kad mes didžiaisiais nelabai tikim. Aišku gerai, kai rašoma išpilstymo data. Dar geriau, kai butelis, etiketė tarpusavyje dera ir tokį malonu paimti į rankas. O dar kamštelis naujas, į kolekciją tinkamas. Taigi apipavidalinimas 10 balų. O kaip turinys? Man liuks. Už tokią kainą (firminėje parduotuvėje 1.60lt+depozitas) gauni tikrai gerą daiktą. Pats skonis lengvas, bet vėliau jaučiamas malonus kartumas, va atrodo tiek kiek reikia. Būk šviežias ir neprastėk su kiekviena partija ir aš tave gersiu 🙂