7-oji alaus atributikos kolekcininkų birža

Šių metų gegužės 16-17 d. Kaune vyko 7-oji alaus atributikos kolekcininkų birža, kurią organizavo alaus atributikos kolekcininkų klubas Prie bokalo. Viskas vyko Kauno alaus vidiniame kieme. Tai kasmetinis renginys, kuris vyksta visuomet tuo pačiu metu. Toks renginio datos pastovumas lėmė tai, kad šiais metais buvo palyginus daug užsieniečių. Ir tai ne kaimynai latviai ar lenkai, o slovakai, su vienu garsiausių pasaulyje kolekcininku Jan Pokrievka priešakyje. Šiaip, kaip ir eile metų prieš tai, renginys buvo toks pats. Tradicinis vėliavos pakėlimas ryte, kolekcininkų mainai, už dalyvio mokestį gaunamos dovanėlės ir alus. Pačiam pavyko gauti kelias alaus naujienas, apie kurias netrukus papasakosiu. Kadangi renginys toks pats jau eilę metų, nedaugžodžiausiu. Tiems kas apie tai pirmą kartą girdi – vaizdai bendram įspūdžiui susidaryti. Tiems kas apie tai girdėjo ar dalyvavo – vaizdai prisiminimui 🙂

Tarptautinė Rudeninė Alaus Atributikos Kolekcininkų Birža, Ukmergė 2012 Rugsėjo 7-8

Įrašo pavadinimą copy paste’inau iš oficialaus alaus atributikos kolekcionierių klubo (toliau tiesiog rašysiu, kad klubas, nes labai jau ilgi tie visi žodžiai, o ir trumpinys AAKK man negražus) Humulus lupulus internetinio puslapio. Nu’copy’nau tiksliai, kad būtų taip kaip pateikia biržos organizatoriai. O tą padariau tam, kad man vienas dalykas nepatinka ir aš Jums apie tai tuoj papasakosiu. Lietuvoje gūdžiais kažkelintais metais buvo pradėtos organizuoti alaus atributikos kolekcininkų biržos. Tuo užsiėmė klubas “Alutis“. Ir birža buvo pirma, antra… berods ir 8 buvo suorganizuota. Įsikūrus klubui Prie bokalo, pradėtos organizuoti jau to  klubo biržos, kurių pirma buvo surengta 2008 metų gegužės mėnesį HBH Juozo bravore Žibininkuose. Klubas Prie bokalo nusprendė nesiblaškyti ir kasmet, beveik tuo pačiu metu rengti biržas. Ji vyko ir šiemet, Biržuose ir ji buvo jau penktoji.

8 – asis tarptautinis alaus atributikos kolekcionierių susitikimas-birža

Kas labai intensyviai nesekate informacijos kas vyksta kolekcininkų pasaulyje, bet matėte ar skaitėte apie 4-ją alaus atributikos kolekcininkų biržą, galite paklausti, o kur biržos tarp 4-tos ir 8-tos. Viskas čia gerai. Alaus atributikos biržas rengia tiek klubas “Prie bokalo“, tiek klubas “Alutis“. Kaip ten kas yra su Alučiu papasakosiu vėlesniuose įrašuose, o dabar apie jų surengtą jau 8-ją biržą.

Vyko ji Jonavoje, tiksliau kiek nuošaliau nuo Jonavos esančiame bistro bare “Aušrinė“. Birža prasidėjo anksti, 8 val. ryto ir tai tapo apkalbų objektu tiek biržos metu, tiek po jos. Bet visiems kam buvo sunku taip anksti keltis, buvo pasiūlyta kavos. Dalyvio ir staliuko mokestis buvo simbolinis – 10 lt. Įeidamas kiekvienas dalyvis gavo pusės litro pūslytę Rinkuškių alaus bei etikečių rinkinuką. Man kliuvo geri kaimynai. Vietos nebuvo daug nei man, nei kitiems, bet visi sutilpom. Kaimynai pasispaudė ir išėjo mainytis, o kai grįžo, aš jau buvau daug maž viską išsimainęs ir parsidavęs, tada susispaudžiau jau ir aš.

Viskas praėjo ramiai, atrodo kai žmonės organizuoja jau 8-tą biržą, žino, ko visiems reikia. Žinoma neapsiėjo čia ir be organizatorių pažinčių kolekcininkų tarpe. Manau be to, tiek daug užsieniečių tądien Jonava nebūtų pamačiusi.

Mano kolekcija papilnėjo vienu stiklu, bet geru, bet suskilusiu, bet senu 🙂

4 alaus atributikos birža

Gal geras dvi savaites dešiniajame tinklaraščio šone reklamavau renginį, kuriame ir pats apsilankiau. Ne kaip stebėtojas ar dar ten kažkas, o kaip dalyvis, pilnateisis, registruotas. Juk esu alaus atributikos kolekcininkas, o pramogų centre vyko ne kas kita, kaip alaus atributikos kolekcininkų birža, kurią rengė klubas “Prie bokalo“. Tiesiai pasakysiu, esu piktas. Tai buvo prasčiausia birža, kurioje teko pabuvoti. Galbūt viskas, dėl ko pikta ir burbėsiu atrodo nereikšminga, bet kai susideda viskas į vieną krūvą, pasidaro tos smulkmenos tokios įkyrios, kad net baisu.

Dainius Kizla

Rašyta puslapiui priebokalo.lt

Visi tave pažysta kaip Dainių iš Vievio, o kaip tu pats save pristatytum?

Esu Dainius Kizla, gyvenu Vievyje, gimiau ir augau Panevėžio raj. Naujamiestyje. Ten baigiau vidurinę mokyklą, ši mokykla yra viena seniausių Lietuvoje, tik 12 metų jaunesnė už Vilniaus universitetą.

Turi gražią šeimą, papasakok apie ją.

Esu vedęs, su žmona Edita 18 metų gyvename kartu, turim sūnų Rytį ir dukrą Rūtą, gyvename Vievyje nuosavame name, dauguma klubiečių jau yra apsilankę pas mus.

Šeimos nariai taip pat kolekcionuoja?

Sūnus Rytis renka žiebtuvėlius, kurių jau yra virš 300 vienetų, iš kurių su alaus daryklų logotipais – 72 vienetai. Dar renka monetas ir popierinius pinigus, surinkta nemaža suvenyrinių laivų kolekcija. Dukra Rūta renka suvenyrinius medelius bei pašto ženklus. Jų turi virš 7000 vienetų, iš kurių lietuviškų pašto ženklų 540 vienetų. Žmona renka suvenyrines varlytes, varpelius, neseniai pradėjo rinkti alaus kamštelius ir taures su pilių ir dvarų atvaizdais. Bendrai renkam drambliukus ir suvenyrines lėkštutes su miestų atvaizdais, kuriuose esame apsilankę su šeima.

Pakalbam apie tavo kolekciją. Gal atsimeni nuo ko ir kada viskas prasidėjo?

Kolekcionuoti pradėjau dar nebūdamas alaus klube, kolekcionavau lietuviškas alaus etiketes, jų turiu apie 3150, užsienio etikečių virš 7600, jos jau seniai apleistos guli. Įstojus į klubą ne iškarto susidomėjau alaus skardinėmis, jas rinkti pradėjau prieš 1,5 metų, 2008 metų balandį.

Kas yra sukaupta dabar? Kokie skaičiai figūruoja tavo kolekcijoje?

Alaus skardinių dabar turiu 2674 vienetus, mainų fonde daugiau negu kolekcijoje.

Kaip sprendi laikymo ir eksponavimo problemą?

Laikymui ir eksponavimui vietos kolkas užtenka, po metų gali ir pritrūkti, bet jau yra numatyta ir kita eksponavimo vieta.

Ar kolekcionuodamas turi užsibrėžęs kažkokius tikslus?

Renkant alaus skardines nesusimąsčiau apie kažkokį tikslą kurio siekčiau, jei man skardinė graži, tai ir paimu į kolekciją, o jos visos labai gražios. Galbūt vėliau tikslas gali būti kolekciją gerinti kokybiškai, o ne kiekybiškai.

Ar tokių kaip tu, renkančių skardines, daug Lietuvoje? Gal žinai kas turi didžiausią kolekciją Lietuvoje?

Renkančių skardines Lietuvoje nėra daug. 1990-1996 m. buvo populiaru rinkti alaus skardines, pas daug ką likę po 100-400 vnt. tokių kolekcijų, daug kas išmetė, yra keletas kurių kolekcijos siekia 2000 vnt., yra kelios virš 3000 vnt., kiti renka skardines iš įvairių pasaulio šalių (viena šalis – viena skardinė), didžiausia tokia kolekcija kurią aš žinau siekia virš 120 vnt.

Gal teko domėtis kokia situacija pasaulyje? Kokio didumo užsieniečių kolekcijos?

Užsienyje dominuoja tikrai dideli skaičiai. Didžiausia alaus skardinių kolekcija vienuose šaltiniuose minima 25 tūkst., kituose 50 tūkst. (amerikietis Džonas Arensas), Vokietijoje 14 tūkst., Lenkijoje 8 tūkst., Estijoje 5 tūkst., pavyzdžiui vienas rusas renka 5 l alaus statinaites, jo kolekcija siekia virš 1.5 tūkst vnt. Vienose šalyse skardines rinkti labai populiaru, ten ir skaičiai didesni, kitose nelabai populiaru.

Ar yra tokių eksponatų kolekcijoje, kuriuos didžiuodamasis parodytum kitam kolekcionieriui?

Mano kolekcijoje skardinių yra iš 67 šalių. Vienos senesnės, kitos retenės. Kaip tikram lietuviui vertingiausia manau mano kolekcijoje 5 litrų „Stumbro alaus“ statinaitė. Po jos – „Utenos alaus“ 0,33 l. skardinė skirta “Lietuvos Avia linijoms“, kuri išleista labai mažu tiražu.

Jei tavo kolekciją ateina apžiūrėti paprastas, su kolekcijomis nesusijęs žmogus, ką jam rodai, kad sudomintum?

Atėjus pažiūrėti kolekciją, žmogus kuris domisi iškarto randa ko jam reikia. Viskas sudėta pagal šalis, bravorus. Pirmą kartą pamačiusiam mano kolekciją siūlau pasižiūrėti skardinių nominalus. Tai skardinė gamybos pradžioje. Ji ištiesinta ir prisegta prie popieriaus lapo. Po tuo metalo lakštu yra užsakovo ir gamintojo parašai. Nuo šio nominalo neturi nukrypti skardinių tiraže nei spalva, nei užrašai, nei dizainas. Žodžiu- viskas labai tiksliai. Po to siūlau pažiūrėti linksmų suvenyrų iš alaus skardinių, tai radijas, fotoaparatas, žiebtuvėlis (visi veikia) ir kt. Galų gale parodau įvarius alaus skardinių dizainus, jų turiu 16 skirtingų rūšių.

Kuo dar domiesi be kolekcionavimo? Kaip leidi laisvalaikį?

Turiu įkūręs savo statybinę įmonę, ten ir darbuojuos. Be klubo “Prie bokalo“ esu dar 2 klubų narys. Vienas iš jų pasaulinis. Didelę savo laisvalaikio dalį skiriu savanoriavimui. Taip pat aktyviam poilsiui gamtoje su šeima, draugais.

Eiliniame susitikime – neeilinis įvykis

Rašyta puslapiui priebokalo.lt

Šių metų sausio 16 d. „Alaus namuose“ rinkosi kolekcionieriai į eilinį kasmėnesinį „Kolekcionierių gildijos“ ir klubo „Prie bokalo“ rengiamą susitikimą. Kaip ir ankstesniais susitikimais į „Alaus namus“ susirinko apie 20 kolekcionierių iš įvairių Lietuvos miestų. Didžiausią pasirinkimą turėjo renkantys etiketes ir padėkliukus, kiek kukliau papildyti savo kolekcijas galejo kamštelių ir stiklų mėgėjai. Nebuvo pamiršti ir netradicinių kolekcijų turėtojai: kartas nuo karto šmėsteldavo minibuteliukas, plastikinė kortelė ar kinder žaisliukas. Nuo susitikimo pradžios praėjus valandai, kuomet mainų pasiūla/paklausa išseko ir kolekcionieriai prie alaus bokalų pradėjo pašnekesius apie orą, ant pagrindinės „Alaus namų“ scenos pakvietė Sigla. Šalia jos, ant kolonėlės buvo išrikiuota nemažai įvairių stiklų. Tarp stiklų matėsi ir puodelis, ir plastmasinis bokalas alui. Šalia kolonėlės įsitaisė ir eksponatų savininkas– Vidmantas. Jis ir pristatė, kad turbūt pirmą kartą Lietuvoje vyks alaus atributikos aukcionas. Tiesa, eksponatai buvo tokie, kad pradžioje susidomėjusių buvo nedaug. Bet paskelbus pirmojo iš pardavinėjamų stiklų pradinę kainą, susidomėjimas atsirado. Juk jei ir nereikia į kolekciją tokio stiklo, bet už 5 litus nors žmona turės kur gėlių pasimerkti. O ką jau kalbėti jei pradinė kaina 2 litai? Tiesa, azarto pagauti kainų kėlime, tokius, atrodo už dyką dalinamus stiklus, kai kurie nusipirko ir už 12-15 litų. Buvo pardavinėjami ir komplektai. Pirkdamas stiklinę, galėjai gauti puodelį. Įpusėjus aukcionui jau visi aludėje susirinkę kolekcionieriai buvo apstoję sceną. Girdėjosi vienas už kitą šmaikštesni komentarai, kainos vis labiau ir labiau kilo, ir iš simbolinių virsdavo bent jau padoriomis. Kai kurie kolekcionieriai už stiklus siūlė ne tik nacionalinę valiutą, bet ir mainams atsineštų kitų šalių monetų. Buvo ir tokių, kurie nerinkdami stiklų, pirko vos ne viską iš eilės. O vienu metu statymai netgi buvo pradėję važiuoti žemyn: vienam pasiūlius 6 litus, kažkas pasiūlė 5, greitai pasigirdo siūlymas pirkti ir už 4. Kaip ir visuose aukcionuose vertingiausi eksponatai buvo palikti pabaigai. Toks tądien buvo alaus daryklos „Davra“ 0.5 l. stiklinaitė. Pradinė kaina buvo 10 litų. Dėl jos į kovą pakilo beveik visi. Nors pradžioje už kitus stiklus kainą norėta kelti po 50 centų, bet buvo nutarta kelti mažiausiai po litą, už šią taurę kaina jau buvo keliama ir po 3 ir po 5 litus. Kainai pasiekus 35 litus, daugelis pasitraukė į stebėtojų gretas, toliau dėl taurės optimizmo pilnomis akimis kovoti pasiliko buvęs klubietis Remis ir Ugnė. Tačiau kainai pasiekus 40 litų ribą, deja, Remio optimizmas įsigyti trūkstamą stiklą išblėso ir jau atrodė, kad stiklas atiteks Ugnei, tačiau čia netikėtai kainą pakėlė aukciono vedėja Sigla, kuri įsigijo stiklinaitę už  46 litus. Pardavus šį stiklą aukcionas ir baigėsi, liko neparduoti tik trys eksponatai iš kurių vienas plastmasinis. Aukcionas baigėsi, susitikimas taip pat, bet bus kitų, gal ir aukcionas tokia ar kita forma taps tradiciniu?

Pirmasis gimtadienis

Sveiki,

prieš metus, birželio 23 dieną aš į namus parsivežiau pirmus savo stiklus. Tądien į lentyną sudėliojau 19 vienetų. Šiandien, švenčiant simbolinį vienerių metų jubiliejų lentynose išdėliota jau 271 stiklas. Per metus planavau pasiekti 200 vienetų ribą, kaip matote, tai pavyko padaryti su kaupu. Per ateinančius metus, labai norėčiau, kad šis skaičius perkoptu 300.

Kas dar įvyko per pirmus, mano kaip kolekcininko metus? Na visų pirma rudenėjant įstojau į klubą “Prie bokalo“. Su klubu aplankėme švyturio gamyklą, taip pat pirmą kartą su jais sudalyvavau alaus atributikos biržoje. Birža buvo suorganizuota mūsų klubo pastangomis Ukmergėje. Taip pat teko nuvažiuoti į Lenkijoje, Žywieco mieste vykstančią biržą. Tai vėl gi buvo naujas stiprus įspūdis. Kelionės neatsispindėjo bloguose, nes visgi įspūdžiais tenka dalintis klubo internetiniame puslapyje www.priebokalo.lt Prie jo atsinaujinimo taip pat teko prikišti rankas, todėl čia laiko lieka mažiau. Klube yra tikrai patyrusių ir dideles lietuviško stiklo kolekcijas turinčių kolekcionierių, bet vien klubo narių neužteko. Susipažinau su Audrium iš Vilniaus, jis vienas iš pirmųjų parodė, kad galima eksponatus ne tik pirkti, mainytis, bet ir papraščiausiai juos gauti dovanų. Taip pat su juo atradome ir dar vieną sritį, kurioje labai intensyviai mainomės, tai kinder surprise žaisliukai. Dar vienas kolekcionierius su kuriuo susipažinau, manau pirmiausia, tai buvo Igoris iš Panevėžio. Jis savo pamokimais labai stipriai padėjo pradžioje, atskleidė daug smulkmenų iš kolekcionierių gyvenimo, apšvietė kurių kolekionierių geriau vengti. Labai stipriai pildant kolekciją padėjo ir Povilas. Jis vienas iš tų kurie duoda, bet neprašo duoti atgal. Labai idomi pažintis buvo ir su Vidmantu, kuris dar tada buvo nepriklausomas alaus ekspertas, dabar vienas iš Alaus namų savininkų. Pas jį yra savotiškas požiuris į kolekcionavimą, Na ir žinoma Saulius, gyvenantis Nemenčinėje. Tai kolekcininkas su kuriuo viskas paprasta kaip du kart du. Viskas konkretu, tiesu, be užuolankų. Susitariai, atvažiavai, pasiėmiai, persimetei pora žodžiu ir išvažiavai. Tiesa, tai ir kolekcionierius, kurio kolekcija daugumai yra pavyzdys ir siekemybė.

Tai tokie vat mano pirmi įspudžiai pirmo gimtadienio metu. Tiesa, šis gimtadienis tapo ir dar vienu atžymos tašku, tik jau ne stiklų kolekcijos, o kitų dviejų kolekcijų. Tai visų pirma jau minėta kinder surprise žaisliukų kolekcija, kurią šiuo metu sudaro 248 vienetai ir alaus karūninių kamštelių kolekcija, kurią sudaro 249 vienetai iš 28 valstybių. Kinder surprise žaisliukai jau sena aistra, senesne ir už stiklus, tik viskas buvo kažkaip renkama be sistemos, dabar viskas sustiguota. Jau ir užmegsti keli kontaktai, yra ir Lietuvoje kas rimtai kolekcionuoja. Kamšteliai visai nauja sritis, kurioje ateinančiais metais tikiuosi praplesti akiratį ir susipažinti su subtilybėmis.

Gerai, užteks čia tų melancholiškų kliedesių. Išvažiuoju pailsėti į Prancūziją, tikiuosi parsivešiu linksmesnių įspūdžių  O Jūs atostogaudami parveškit man lauktuvių kokį kamštelį, o jei niekur nevažiuojate, atimkite iš kokio vaiko kinderį ir padovanokite man 

Iki susirašymo.

Kelionė į Žyviec’ą

Rašyta puslapiui priebokalo.lt

Kelionė, kaip jau tampa dar viena gražia klubo tradicija, prasidėjo klubo narių Remigijaus ir Siglos namuose. Prieš sėsdami prie gausaus vaišių stalo, klubo nariai išsidalino naujus džemperius su klubo atributika, aptarė kelionės smulkmenas, klubo pirmininkas kiekvienam klubo nariui įteikė po lauknešėlį. Po gardžių vaišių, beliko susidėti atributiką ir išsidalinti vietas mikroautobusiuke. Maloniame šurmulyje birželio 18 d. vakare pajudėjome Lenkijos link.

Visą klubo vilkstinę sudarė du mikroautobusai ir dvi lengvosios mašinos. Šiuo transportu į biržą iškeliavo 19 žmonių. Tiesa, jau Lenkijoje lengvosios atsiskyrė, o mikroautobusais važiavę klubiečiai ir jų šeimos nariai į Žywiecą neskubėjo- jie patraukė į Čekiją (apie kelionę į Čekija skaitykite atskirame reportaže mūsų puslapyje). Įdomumo dėlei galima paminėti, kad važinėdami po Čekiją, buvome apie 50 metrų nuo Slovakijos.

Į kelionės planus nebuvo įtraukti kelio remonto darbai ir dėl jų Žywieco apylinkese susidariusios automobilių spūstys, todėl du mikroautobusai, pilni keliauninkų ir alaus atributikos, į vakarinę biržą atvyko kiek pavėlavę. Bet tai nesutrukdė produktyviai pasimainyti, šį tą parsiduoti. Jau vakarinėje dalyje ant šalia pagrindinio pavilijono įkurtos scenos vyko įvairūs atrakcionai. Alaus gėrimo rungtyje sudalyvavo klubiečiai: Modestas bei Antonas, ir klubui prijaučiantis Tomas. Užduotis paprasta- kuo greičiau išgerti alų iš bokalo, skardinės ir butelio. Na, kur į vieną vietą susirenka pasivaržyti tokie klubo vyrai, manau, net nekyla abejonių, kad buvo užimta pirma vieta bei įteikti džemperiai. Vakarinėje biržoje neužsibuvome, norėjosi pailsėti po beveik parą trukusios kelionės. Todėl patraukėme į poilsiavietę, mintimis jau būdami kitos dienos pagrindinėje biržoje.

Gautuose kvietimuose buvo nurodyta, kad biržos pradžia 03:00 val. Taip anksti niekas važiuoti tikrai nesiruošė, tačiau ir planuotą šeštą valandą pasirodyti biržoje visiems nepavyko. Visgi pareigingiausi klubiečiai savais pasirūpino ir vietos išsidėlioti atributikai pakako. Reikia būtinai paminėti, kad prabudus mus pasitiko lietus, kuris baigėsi… ne, tądien taip ir pralijo visą dieną, ir vakarą, ir naktį…,

Išsidėlioję atributiką, įsisukom į biržos sukūrį, prasidėjo aktyvūs mainai, pardavimai/pirkimai, bendravimas su naujais ir jau pažystamais kolekcionieriais. Kiekvienas užsiregistravęs biržos dalyvis gaudavo po nemokamo alaus bokalą, užkąsti bei atminimo dovanėlę, kurią sudarė dalyvio diplomas, proginis bokalas ir krūva etikečių, padėkliukų ir t.t. Taip pat kiekvienas dalyvis galėjo apsilankyti Žywieco alaus muziejuje, po ekskursijos vėlgi laukė dovana – taurė.

Ant jau laiminga tapusios scenos vėl užlipo vedėjas, vėl prasidėjo įvairios rungtys ir žaidimai. Kaip ir visada, klubiečiai noriai dalyvauja atrakcijose, o nedalyvaujantys gausiai palaiko saviškius. Tądien klubo nariai laimėjo visas rungtis, kuriose dalyvavo. Ugnė buvo pripažinta didžiausios krutinės savininke, o Lukas, gausiais klubo narių plojimais palaikomas, išplėšė pirmą vietą gražiausio galvos apdangalo rungtyje.

Biržai ritantis pabaigos link, po aukštai iškelta klubo vėliava, rankoje laikydamas alaus bokalą, priesaiką perskaitė ir klubo nariu tapo Jerzy Lopatynski (Lenkija).Vėliau vėliava atsidūrė ant scenos kur susirinko visi klubo nariai tradicinei bendrai nuotraukai.

Klubiečiai, susikrovę likusią atributiką bei naujus egzempliorius į mašinas, skirstytis neskubėjo, susėdę dar ilgokai dalinosi biržos įspūdžiais, gyrėsi savo laimikiais ir šiaip smagiai šnekučiavosi. Vis dėlto atėjo laikas vykti į nakvynės vietą, kur buvo planuojamas pasisėdėjimas. Linksmai pavakaroję, išsikepę lietuviškų šašlykų, pašokę, bei pasimurkdę purve, visi krito į lovas. Laukė kelionė namo.

Birželio 21 d. vakare, pilni įspūdžių, klubo “Prie bokalo” nariai gryžo namo. Gausiai pasipildę savo kolekcijas, šiek tiek pavargę ir užkimę. Ir nors birža buvo pasibaigus vos prieš dieną, jie jau planuoja naujas išvykas, naujus kelionių maršrutus ir ieško naujų vietų, kurias reikėtų aplankyti.

Klubo “Prie bokalo“ alus

Tiesiog žinokim ir prisiminkim, kad toks buvo 🙂

Kelionė į švyturio šalį

Sveiki,

gruodžio 10 d. išsiruošiau į kelionę-ekskursiją po Švyturio šalį. Ši kelionė kažin ar būtų įvykusi, jei nebūčiau klubo “Prie bokalo“ narys. Po įstojimo į klubą dar neteko niekur keliauti su jo nariais, todėl truputį buvo ir jaudulio: kaip, kas ten bus.

Na 10 val. ryto, visi kas važiuoja iš Kauno, susirenkam prie žalio autobusiuko, papuošto trispalve  Kaip ir dažniausia būna, po pasisveikinimo seka dėžių, dėžučių nešiojimas iš vieno automobilio į kitą, maišelių apsikeitimai tarpusavyje, visgi, mes kolekcionieriai, reikia pildyt savo kolekcijas

Pajudam. Mažas kompas, rodantis kur važiuoti, pranašauja, jog Klaipėdoj būsim 13:50. Pirma mintis buvo, kad kelionė bus baisiai ilga, nes turėtumėm važiuoti negreičiau nei 50km/val greiciu. Antra mintis, gerai, kad tas kompas ne iš tų, kuris kalba, nesinorėtų klausyt kaip jis nusišneka  Tą diena už vairuotoją buvęs Darius matyt mąsto panašiai, todėl kompą truputį paspaudo, pamaigo, gal ir patranko ir kelionė “sutrumpėja“ 2 valandom  Puiku.

Apie 12 val. mes jau Klaipėdoj, kad laikas neprailgtų, važiuojam į alubarį, kuris skambiai vadinasi alaus darykla, dar ir restoranas “Livonija“. Jei būčiau buvęs vienas, po pirmų kelių sakinių, būčiau apsisukęs ir išėjęs, ir kažin ar besugryžęs. Na bet aš ne vienas, o su smagia kompanija. Užsėdam vieną iš didesnių stalų, nubėgam prie baro ir susitinkam su barmenu. Geras dėdė, bando būt mandagus, nesigauna. Bando būt barmenas, nesigauna. Pareiškia, kad jis administratorius, ir tuo būt jam nelabai gaunasi. Ir ne todėl, kad alaus atributikos kolekcionierių klubo nariams negali pasiūlyt alaus atributikos, bet tiesiog… Rūškanais veidais grįžtam prie stalo, nes ir alaus pasirodo nėra, tiksliau yra, bet įpilt negali, tiksliau gali įpilt, bet parduot negali  Na tai kas belieka? Traukiam lauk fotoaparatus ir bandom įsiamžint į kokią skylę patekom. Po pusvalandžio atsiranda ir alus, bokalo kaina 7 litai nežavi, dabar bandau prisimint ir skonį, bet neatsimenu. Patarimas ten vykstantiems, eikit ten su kostiumu ar kostiumėliu, apsimeskit ten dirbančiu asmeniu, būtinai, jei esat vyras, laikykit vieną ranką kišenėj, aptarnaus tikrai geriau, nei mus 😉

Prie 14 val. atvykstam prie Švyturio alaus kombinato  Stovim, šąlam, laukiam kol atvažiuos daugiau žmonių, kad drąsiau būtų eit į vidų  Kol visi stovi, aš ir Vidas sugalvojam užeit į šalia daryklos esantį barą “Prie švyturio“. Geriau būtumėm nesugalvoję Prieinam prie baro, seno sukirpimo barmenė žiuri į mus ir iš akių matosi, jog galvoja: na ko norit? Negi nematot, kad aš ir taip darbais užsivertus? Degustavimo pradžiai pasiimam 0.3 l bokaliukus, sėdam ir šnekučiuodamiesi gurkšnojam. Gal po 10-15 min į barą suguža visi ekskursantai. Kas priesėda šalia, kas dalinasi kelionės įspūdžiais, kas aptarinėja baro interjerą. Barmenė visus perspjauna ir pareiskia, kad jei nieko neužsisakom, turėtumem išeit. Nors aš tarp jos apibūdintų asmenų nepatenku, išeinu vienas is pirmųjų.

Pagaliau pasirodo mūsų klubietis is Baltarusijos, pasisveikinam ir einam prie paradinių durų. Skambinam, niekas neatsiliepia ir durų neatidaro. Kadangi mūsų daug ir mes drąsus, duris atsidarom patys ir sueinam į vidų. Mus pasitinka didelis plakatas su krepšininkais, Švyturys Neptūno pagrindinis remėjas. Paskui pasitinka ir mėlynu švarku apsirengęs ekskursvedys. Vardo nepamenu. Jis nė iš tolo neprimena merginos, vardu Džuljeta, kuri mus turėjo ekskursint, t.y. aprodyt gamyklą. Na į Romeo jis irgi nebuvo panašus. Kaip bebūtų, ekskursija prasideda, pradžioj įžanga, keli pasakojimai iš ko gaminamas alus. Vėliau einam, dar einam, ir vėl einam, ir vis kolidoriais.

Na tiksliai aš tikrai nepapasakosiu kur ėjom ir ką pasakojo, bet buvo tikrai įdomu, dėdė kuris vedžiojo, nebuvo iš tų kurie veda, pasakoja, paklausus, nežino ką atsakyt. Viskas tvarkingai, su diskusijomis ir t.t. Ekskursijos pabaigoj atveda ten kur ir man jau pasidaro išties idomu, i laboratorija, šalia jos salytė, ten degustuojam šios daryklos gaminamą alų. Tiem kas turi ko paklausti ir ką papasakoti kalbasi su ekskursvedžiu, diskutuoja, kam ne taip įdomu, degustuoja. Pasibaigus degustacijai gaunam suvenyrų, eidami tais kolidoriais atgal dar užeinam į pilstimo cechą, nes apie 17 val. ten jau niekas nebedirba. Pamatau kur plaunami buteliai. Vau!  Tuo ekskursija ir pasibaigia. Kelionė – ne.

Iš gamyklos patraukiam į Mėmelį. Apie tą vietą visi kalba nuo kelionės pradžios į Kauną. Aš pats apie Mėmelį girdėjęs taip pat nemažai, bet pabuvoti neteko. Įeinu. Na vaizdas tikrai geresnis, nei prieš tai aplankyti šiandien du barai. Sėdam vėlgi prie didelio stalo. Nežinau kaip kiti dalyviai, bet aš jau biški labai noriu valgyt. Negalvodamas ir užtikrintai ištariu: man karką ir alaus. Na ir sėdžiu, laukiu, pirma alaus… kažkada atneša, klausiu, o kur maistas, barmenė šypsosis ir atsako: tuoj. Vėl sėdžiu, laukiu. Dar laukiu ir paskui dar. Matau kaip klubiečiai perkasi stiklus, užsimanau ir aš, kelis stiklus nusiperku. Toliau laukiu. Na ir atneša. Suprantu, kad šiandien nelabai sekasi. Trys kąsniai ir karkos nebėra. Taigi, aš lieku nepavalgęs, kai kas lieka be savo mėgiamo alaus, nes jo neturi. Visi sėdam i savo žalią autobusiuką, atsisveikinam su broliais užsieniečiais ir pajudam namų link. Aš bandau būt neįkįrus, bet burbu, jog labai norėčiau vis dėlto šiandien pavalgyt. Mano burbėjima visgi išgirsta, 16 km nuo Klaipėdos sustojam degalinėj. Pagaliau pavalgau ir ramiai užmiegu. Labai vaikščiojimai tais koridoriais išvargino.

Didelis dėkui klubiečiams už puikiai praleistą laiką