Kalėdos su Švyturiu

Švyturys mini savo Baltijos alaus 50 metų jubiliejų. Ta proga išsileido paturbintą minėto alaus versiją. Pridėjo cinamono ir pavadino Glüh Märzen.

Kažkur pradingę ir į pavėsį nuėję Raudonų plytų aludariai staiga iššauna naujieną. Kartu su Brooklyn Brewery išvirtas Jam Session. Paskelbia, kad partija nu jau belekaip riboto kiekio ir kad gali iškart jos nelikti, o po savaitės nuguldo prekybos centrų lentynas. Ir dar galiojimas alaus iki beveik 2018 metų. Na tikra ribota partija.

Ir visos šios naujienos atkeliauja kartu su dovanų rinkiniais šventiniam laikotarpiui. Todėl darau išvadą, kad taip Švyturys pasiruošė šventėms.

Atkemšu Glüh Märzen 5,8%.

Su išvaizda viskas tvarkoje. Tiesa sakant, nelabai aš ten jį ir apžiūrinėjau. Buvo įdomu tik viena: ar cinamono įdėjo su protu ar nelabai. Na galvojau bus blogiau, bet čia taip ties viršutine cinamono tolerancijos aluje riba. Ir nors niekur nenurodoma, bet man pastoviai lindo gvazdikėlių aromatas. Ir nors atrodo derinys neblogas – tamsus alus, cinamonas, man besivaidenantys gvazdikėliai, bet alus tiesiog nuobodus. Nuo pirmo iki paskutinio gurkšnio bukai vienodas ir neįdomus.

Kai geriu ir bandau įvertinti tokį alų, vis bandau atsiriboti nuo išankstinių nuostatų. Bet šį kartą bandžiau ir pasidėlioti, visgi kaip reikėtų šį alų vertinti ir su kuo lyginti? Ar žiūrėti į jį kaip į jubiliejinį alų ir kelti jam didesnius reikalavimus? Ar žiūrėti, kaip į Švyturio produkciją, o tai daugiau nei puse alaus rinkos užimančio aludario produkcija. Ar vertinti jį tiesiog kaip tamsų alų su prieskoniais? Ir visais atvejais vertinant jis liko nuobodus, bukas ir neįdomus.

Jam Session 10,5%

Iškart pasakysiu, quadrupeliai ne mano alūs. Nesupratau, neprisijaukinau ir to turbūt niekada nepavyks man padaryti.

Alus taurėje nešvarus. Puta graži. Aromatas stipraus salstelėjusio alaus. Skonis įdomus, bet vėl gi, man ragaujant alų su aukšto lygio apipavidalinimu ir sumokėjus už jį 10€, norisi bent kažkiek emocijos, daugiau skonio variacijų, pilnumo. Tai geriamas alus, visai įdomus, bet tik tiek. Ar Jums užtektų tiek sumokėjus už butelį alaus tik pasakyti: meeeh, geriamas? Man neužteko.

Prisemti botai

Šį alų ir jo paragavimą buvo labai paprasta pražiopsoti. Jei tikėti pasirodžiusia informacija jo į barus rePUBlic buvo išvežta 5 statinės. Ir jo paragauti buvo galima tik vieną vakarą. Netikiu, kad ilgiau jo užsibuvo minėtuose baruose.

Kas tai per alus? Tai Raudonų plytų dirbtuvių ir rePUBlic kolektyvo bendro darbo vaisius. Vėl gi, kiek susekiau informaciją, tamsus kvietinis. Kad apie jį info labai mažai galite įsitikinti pabandę informacijos paieškoti google. Bent man įvedus Prisemti botai informacijos išmeta labai kukliai ir ji visa tikrai ne apie alų.

Besidžiaugiant, kad pavyko laiku pamatyti žinutę FB, bare į taurę bėga tamsus alus. Už taurę alaus Lietuvoje jau nesibodima paprašyti 4€.

Taurėje drumstas, tamsus, labai tamsus, bet ne juodas alus. Mažai putojantis, sunkiai nusakomo aromato. Jame lyg ir degintas salyklas, lyg ir karamelės užuomazgos. Geriant vis atrodo, kad alus nebaigęs bręsti ir į barą atvažiavo kiek per anksti. Skonis labai švelnus, minkštas, beveik vandeningas. Tas pats degintas salyklas, persipynęs su paskrudusiu irisu persiduoda ir skonyje. Poskonyje jaučiamas lengvas karstelėjimas. Ryškaus, išsiskiriančio niuanso nerandu. Kai žinai, kad alaus tiek mažai ir vis neina užmiršti kiek jis kainavo, norisi ragauti kažką daugiau, nei sugebėjo duoti Prisemti botai.

Pilstomo alaus pasiūla vasarai

Prabėgo dar vienas savaitgalis. Visi džiaugiasi, kad pagaliau prasidėjo tikroji vasara. Prieš savaitę rašiau apie naujienas parduotuvių lentynose, šįkart bandom dairytis, ką galima naujo nusipirkti pilstomo alaus pardavimo vietose.

Pradedam nuo Kauno alaus Vyšninio 5%. Taip taip, ilgai laukti nereikėjo ir Vilkmergės Kriek’as turi konkurentą. Sėkmingas pasirodymas nepraėjo nepastebėtas. Tikiu, kad tokių visokių sirupuotų alaus gėrimų tik daugės. Vien tai, kad nuvažiavus į Latviją, gali nusipirkti pilstomo alaus su serbentais ar braškėmis, rodo, kad toks alus geriamas ir turi pirkėją.

Pats alus jau neturi tokios ryškios raudonos spalvos, jis daugiau rudas ir tik tinkamai apšviestas alus įgauna kažkiek raudono atspalvio. Kvapas beveik nesiskiria nuo Vilkmergės Kriek’o, toks pats vyšninis, gerai jau gerai, vyšnių kompoto. Skonis saldus, gerai jaučiamas vyšnių prieskonis, tačiau išlikę kažkiek užuominų apie alų. Kauno alaus aludariams čia puikiai pasitarnavo patirtis dedant į alų imbierą ir verdant jų imbierinį alų. Būtent dėl to likusio alaus pojūčio, kad vis dėl to geri alų, o ne kompotą, šį alų pirkti renkasi ne tik moterys, bet jį perka ir vyrai.

Man kol kas mistiniu liekantis bravoras “Apynys“ į pilstomo alaus taškus turi pasileidęs alų pavadinimų Ūkas 4,8%. Alaus spalva nėra skaidri, bet ir ne drumsta. Tokia kaip per rūką. Tamsiai geltona, gal daugiau gintarinė. Kvapo beveik nėra. Ragaujant supranti, kad didelių paveikslų skonis nepripieš. Viskas paprasta, savo vietose, nieko netrūksta. Bet, kad alus kažkuo kabina irgi pasakyti sunku. Sakytum turi kažkokį prieskonį ar dar kažką, bet to deja nėra.

Toks pats nieko daug neturintis pasirodė ir Dundulio išvirtas Špikis 3,6%. Dundulio svetainėje apie alų parašyta labai gražiai, bet nė vieno ten aprašyto dalyko išgaudyti nepavyko.

Alus gražios tamsios rudos spalvos. Tamsumas persidavęs į putą. Nosis vėl neturi ką veikti. Ragaujant alų vis bandai kažką atkapstyti, bet taip nieko ir nesigauna. Vienintelis geras dalykas, kad su tiek laipsnių alus neatrodo tuščias, skystas. Atvirkščiai, kūnas pakankamai geras, jaučiamas kremiškumas, minkštumas. Bet, kad jo norėtum dar, tai tikrai taip nėra. Pernai metais Dundulio Ledzukas buvo arčiau mano įsivaizdavimo kas yra vasariškas alus.

Na ir paskutinis naujesnis alus, kuris yra ne tik pilstomas, bet ir butelinis – Vėjų niekadėjų 4,9%.

Visą Raudonų plytų produkciją ragavau supilstytą į stiklinius butelius. Bet šį kart jis pas mane tiek pilstomas, tiek butelinis ir pilstomą jį gerti man patiko labiau. Jis nesuprastėjo ir ne pagerėjo, bet kažkaip ten viskas kitaip atrodė.

Ir su šiuo alumi atsiranda istorijos. Pirma, paskelbiama, kad jo jau yra, važiuokit pirkti. Kai taip ir padarai, atsiprašinėja, kad jo neturi. Ai, ne, neatsiprašinėja, o tiesiog pasako, kad negavo. Kai pabandai laimę dar kartą, baksteli ranka ir burpteli, kad keli dar liko. Tada supranti, kad vyrukai iš Raudonų plytų užvirino šį reikalą kaip turi būt. O jau po visko randi straipsnį, kad Švyturys investuoja, statosi, plečiasi ir visa tai susiję ne su gardžiąją jų Ekstra, bet su Raudonom plytom. Ir įkals, net labai nesistengdami, tūlam lietuviui, kad craftas tai Raudonos plytos.

Gerai, grįžkim prie alaus. Kai ruošiausi rašyti apie šį alų, buvau nusprendęs, kad būtinai panaudosiu vieną iliustraciją iš internetų. Bet, kad paskutinėmis dienomis viena tema labai jau jautri patapusi, nesinori erzinti daugiau. Jei kam bus labai įdomu, susiras Vidmos Alučio pajuokavimą ta tema.

Alus gražios spalvos, šviesesnės, nei nuotraukoje. Putoja saikingai. Su kvapu taip pat nieko išskirtinio. Geriasi alus labai gerai. Tai nėra kažkas vau, bet iš visų čia jau aprašytų šitas turi ryškiausią charakterį. Alus pilnas atsigėrus, netrūksta jam balanso, poskonyje vos jaučiamas geras kartumas. Ir tai yra viskas ko man reikia iš pilstomo alaus vasarą.

Raudonų plytų dirbtuvės įsibėgėja

Laikas pamiršti priekaištus Raudonų plytų dirbtuvėms dėl naujienų stokos. Jos pasirodo vis dažniau.

Ankščiau Švyturio naują alų lydėdavo pilnas miestas nukabinėtų plakatų, dabar yra rengiami pristatymai, susiejamas alus su kažkokiu renginiu.

Vienas iš tokių pavyzdžių Išplautas kadras 4,2%. Specialiai 20-ąjam kino festivaliui Kino pavasaris išvirtas alus. Festivalis jau praėjo, rankoje laikantys alaus buteliukus žmonės medijose nuėjo užmarštin, pats laikas ragauti alų.

Alus gražiai putojantis, įdomios raudonai rudos spalvos. Daugiau rudos, nei raudonos. Aromatas stiprus, saldus, pilnas salyklų mišinio, kiek įkyrokas. Skonis lengvas, ne toks įkyrus kaip kvapas. Skrudinti salyklai žaidžia savo partiją burnoje. Trūksta alui kūno, subtilesnio salyklų perteikiamo skonio. Atrodo alus nesubrendęs. Kita vertus jis nėra nuobodus, jaučiamas poskonis lyg ir nuveda prie etiketėje paminėtų riešutų. Idėja alaus aiški ir suprantama, tačiau iki galo jos išgauti nepavyko, nors bandymas tikrai nėra blogas.

Specialiai dedikuoto renginio Ryklio kavinukui 4,5% nebuvo. Tačiau čia galima įžvelgti visai kitą dalyką. Jau prekyboje galima rasti Švyturio Juodą. Tie patys laipsniai, tas pats stautas. Iš čia pasidarau išvadą, kad Švyturys Raudonas plytas naudoja kai kurių alaus rūšių pratestavimui. Išleido ribotą partiją, pasižiūrėjo, pasiklausė atsiliepimų ir pirmyn naujų etikečių užsakinėti. Tiesa, nelyginau, ir ar tai tas pats alus, negaliu teigti, bet iš to viso dalyko ką matau dėliojant bendrą vaizdą, strateguoja Švyturys meistriškai. Galbūt atsakymas vienas, taip pigiau įvesti naują alų į rinką ir apsidrausti, kad jis niekam nepatiks ir galų gale po pusmečio išnyks. Bet ir tai turint omeny kas ten pas juos visa tai dėlioja, dėlioja aukštam lygyje.

Gerai. Apie alų. Na dar viena trumpa istorija ir tada jau apie alų. Sėdžiu aš per Aludarių taurę, gurkšnoju Uosto naujoką, o šalia Philas (vienas iš teisėjavusių taurėje) atsineša Ryklio kavinuką. Įsipila, nusifotografuoja, kažką pasižymi ant lapuko ir paragauja. Susiraukia (žmogus, parašęs 10k recenzijų apie alų) ir atsisukęs rodo man nykštį nuleistą į žemę. Aš tik nusišypsau. Čia prieina Vidma (Alaus brolija) ir bando nesutikti su tuo į žemę įsmeigtu nykščiu teigdamas, kad tai geriausias Raudonų plytų išvirtas alus.

Prisiminęs tą nutikimą ragauju ir aš. Kaip stautas jis labai… nieko gero. Spalvoje trūksta tamsumo, puta silpna, nesilaikanti, nors įgaunanti šiek tiek alaus spalvos. Pats alus geras tamsus alus, bet ne stautas. Netempia iki jo prie geriausių norų. Labai minkšto kūno, neišraiškingas. Jei vertinti kaip tamsų alų, tada šis alus tikrai geras. Puikiai žaidžia salyklai, jaučiamas kavos pupelių lengvas prieskonis. Poskonyje lengvas deginto salyklo rūgštelėjimas. Ir pasikartosiu dar kartą, tai tikrai ne stautas.

Uosto naujoką 5,5% Raudonos plytos pasirinko pristatyti per Aludarių taurę, kurios metu renkamas geriausias namudinis aludaris. Bet tai nebuvo taip, kad jie atėjo, susimokėjo, pasinaudojo tuo ir viskas. Jau ir pernai jie rėmė šį renginį, o tada kas tos Raudonos plytos nelabai kas žinojo.

Kiek aš dalyvauju Aludarių taurėje, tiek netyla kalbos ir vis užsimenama, kad būtų labai gerai, jei pirmos vietos nugalėtojas galėtų tapti komerciniu alumi ir jo būtų galima nusipirkti. Pirmais metais tai buvo svajonė, pernai metais tai atrodė jau realiau, kuomet namudiniai aludariai užmezgė kontaktus su Kalnapiliu ir Švyturiu, taurėje dalyvavo ir Utenos alaus atstovė. Tačiau čia pasiteisino taisyklė, kad kas moka pinigus, tas ir užsako muziką. Išrinktą kažkieno virti niekas nenorėjo. Švyturys paprašė išvirti, o išsirinkti teisę pasiliko sau. Ir štai rezultatas. Žmogus, alų viręs virtuvėje, pasilipęs ant statinės pristatė savo alų.

Visi jo paragavo per Aludarių taurę ir negirdėjau nė vieno blogo komentaro. Man jis taip pat patiko. Ir tą patikimą labai sustiprino ir tai, kad prieš jį paragaudamas tądien buvau jau ragavęs 16 rūšių alaus prie finalinio Aludarių taurės stalo. Skonių buvo labai daug ir Uosto naujokas prieš juos visus neišnyko bei liko pastebimas.

Ramiai degustacijai alus atkeliavo namo. Saulės apšviestame kieme alaus spalva atrodė išties puikiai. Labai įdomi ir įsimintina oranžinė spalva. Moliūgo ir morkos mišinys. Putoti jis nelinkęs labai stipriai. Kvapas pilnas citrusų, kvietinio salyklo, gvazdikėlių užuominos. Geriasi labai lengvai, pilno kūno. Alus turintis nemažai nuosėdų. Lengvas karstelėjimas poskonyje viską užbaigia pakilia nata. Puikus vasariškas alus, pilstomas ir tinkamai atšaldytas dar geresnis nei butelinis variantas.

Raudonos plytos ir toliau tęsia eksperimentus. Kol kas jie labai konservatyvūs. Bet kuomet jie ir šitą pramuš, bus galima tikėtis išties stiprių eksperimentų. Ypač šaltajam laikotarpiui.

Zombis Tundroje

Turiu dvi istorijas apie šį alų.

Pirmoji apie tai kaip aš prisiminiau apie tai, kad jis yra pas mane šaldytuve.

Vakar, o gal šiandien teko bendrauti su broliu. Su juo teko bendrauti ir ne tik vakar, o gal šiandien. Ir tada, kai buvo ne vakar ir ne šiandien jis man tik tarp kitko užsiminė pažiūrėti grupės Antis video klipą Debesys. Ir pamatęs, kad mane tai nelabai sudomino, pasakė, kad tame klipe nusifilmavo ir jis. Tada aš klipą pažiūrėjau. Brolis tikrai ten šmėkšteli. Kažkaip po pokalbio su broliu vakar, o gal šiandien aš prisiminiau visą tą istoriją su klipu ir nuėjau prie šaldytuvo paieškoti kažkiek su pirma istorija susijusio alaus.

Antra. Čia jau galima pasitikslinti ir galiu pasakyti tiksliai, kad ne vakar ir tikrai jau ne šiandien, o 2014 m. spalio 16 d. aš gavau elektroninį laišką iš Martyno. Tame laiške tekstas, nuotraukos. Na, kad nieko pačiam daryt nereikėtų. Tik copy/paste ir yra įrašas. Tai va, Martynai, aš esu tau labai dėkingas už tavo pastangas, bet viskas kas yra šitam bloge yra išskirtinai pagaminta mano paties. Turinys yra mano ir tik mano. Va. Istorijos baigėsi, kemšam alų.

Zombis Tundroje | 6,6% | IBU 14 | Raudonasis elis

Alus nešvarus ir tikrai ne raudonas. Putoti jis nelinkęs. Aromate kažkas saldaus nori pasirodyti, gal pavadinkime tą pasirodžiusį dalyką  karamele. Skonis. Hmm. Iš tikro tai norisi nieko nerašyti, norisi išdėti į šuns dienas, norisi ir kažkaip lyg ir pasakyti, kad patiko. Ir čia žiauriai veikia tai, kad tu žinai ką geri. Jei būtų akla degustacija, sakyčiau, kad tai stiprus, saldokas alus be jokio išskirtinumo ir nevertas jokio dėmesio. Kai žinau kas ir iš kur ir iš ko yra stiklinėje, saldumas lieka saldumu, jis lyg ir į padegintą cukrų panašus. Gal ir irisų saldainius prisiminti būtų galima. Alkoholis tikrai duoda apie save žinoti savo šiluma. Norisi iš šio alaus daug didesnio charakterio, ypač po to kai jį pristato Kaušpėdas su savo linkėjimais nuo Anties. \

Raudonųjų plytų alaus dirbtuvės eksperimentuoja. Aš juos kritikavau, kad norisi daugiau eksperimentų. Dabar jų yra, jie pasirodo vis dažniau. Bet tie eksperimentai ir toliau išlieka per daug konservatyvūs ir ne visai tokie kokių tikimasi.

Visi verda IPA

Tokį įrašo pavadinimą sugalvojau jau vasarą. Štai kiek laiko prireikė prisėsti ir pradėti apie tai rašyti. Tiesa, sakinys ir jo visa esmė jau neatitinka tikrovės ir nėra tokia aktuali nūdienai.

Bet nuo visko iš pradžių. Kuomet visi aludariai buvo pasigavę nefiltruotas, gyvas ir visoks kitoks alus, reikalą, aš aludarių taurėje stebėjau visai kitus dalykus. Namudiniai aludariai eksperimentavo su IPA’om. Situacija buvo tokia, kad kategorija IPA budavo gausiausia (gal ne kiekybe, o kokybe), o ją teisėjauti verždavosi visi (dauguma). Iš šono atrodo kaip visai kitas levelis. Visas alus buržujai, o IPA tai jau ten tas kas yra viršuje, kas yra belekaip gerai. Ir aš taip galvojau galvojau, kodėl gi iki Lietuvos neateina ta IPA. Ir ji atėjo, nes tam reikėjo laiko. Mes lietuviai labai konservatyvūs, tik truputį kažko daugiau, kažkas ne taip kaip visada ir jau nebegeriam, nebevalgom, nebeperkam.

Gamintojai, tie didesni, kalbėjo, kad mes pabandėm išvirti kažką drąsiau. Niekas neperka. Lietuviams to nereikia. Brangieji, aš kartojau ir kartosiu, kad išvirti kažką drąsiau ir išvirti gerą IPA, tai du ne tai, kad skirtingi dalykai, bet tai net nesusiję dalykai. Taigi, vieninteliai (na gerai, vieni) iš tų, kurie ne kalba kam ko reikia, o verda – buvo Dundulis. Dar dabar atsimenu, kaip jo gauti Kaune buvo iššūkis. Ir tai buvo prieš ne pilnus du metus. Tuomet jie išvirė Humulupu IPA ir atvežė pabandymui į B.O. Sėdėjau ir negalėjau patikėti, kad lietuviška IPA pasiekiama čia pat, bare. Bet… Ir šita vieta man pati smagiausia. Jokio ažiotažo šis alus nesulaukė. Jis tiesiog atsirado ir buvo. Ir pačios IPA’os buvo kiek primirštos, kol staiga neįvyko Pakruojo alaus festivalis ir ten specialios technologijos alaus kategorijoje pirmos vietos neužėmė Ziedonis. Ir sukruto, sujudo visi, kad geriausias alus, o Lietuvoje nėra, kad tai Latvijos rinkai skirtas, bet Lietuvoje verdamas. Vaje, vaje, kaip čia taip.

Sulaukęs tiek dėmesio, kur buvęs, kur nebuvęs šis alus pasirodė ir Lietuvoje. Bėgo jis pas mane į taurę ir jau bėgdamas skleidė tokius aromatus, kad darėsi aišku kodėl jis nugalėjo. Visa ta puokštė aromatų perėjo ir į skonį. Puiki, nuostabi IPA, kuri dar ir puikiai atitinka pavadinimą. Tiksliau, kaip žiedų aromatas ir nesugalvosi pavadinti tai, ką jauti uostydamas alų. Geriant viskas puikiai susipynę su gerai išreikštu apynių kartumu. Alus karts nuo karto atrodo salstelėjęs, bet čia pat viską nubloškia nauja kartumo banga. Bet ji neįkyri, ji tokia kokia turi būti. Puikus pavyzdys, koks turi būti IPA. Žinoma, praėjus tiek laiko ir turint omeny, kad tai mažos, kiek mistiškos alaus daryklos gaminys, galima tik spėlioti ar tokią aukštą kartelę gamintojas išlaikė. Tiesa, dabar šio alaus galima ieškoti ir kaip Klausučių IPA.

Vos tik nurimo kalbos apie Ziedonį, o gal ir nespėjus nurimti, pasirodė žinutės socialiniuose tinkluose, kad turim dar vieną IPA. Ir vėl visi sukruto, sujudo. Vaizduotę audrino ir etiketė bei alaus pavadinimas.

Green Monster IPA | 6,3% | IBU 45

Dar vienas mistiškas mažiukas – bravoras “Apynys“ išleido šį alų į pasaulį. Ir prieš jį paleisdami nepagailėjo nieko. Sudėjo turbūt viską ką buvo galima sudėti. 4 rūšių apyniai (Citra, Amarillo, Cascade, Magnum), 3 rūšių salyklai (Čekiškas Pilsner, Miuncheno ir kaip gi be jo, šviesus karamelinis) ir ant viršaus dar avižinių dribsnių, kad nepasirodytų per mažai.

Šiame aluje pasigedau vientisumo ir kažko, kas užkabintų. Atsidarai, ragauji, lyg ir kartu, lyg ir geriama, bet tik tiek.

Po Green Monster IPA pasirodymo, buvo šiokia tokia pertrauka. Džiaugėmės pagausėjusia pasiūla taip norėto IPA alaus. Žinoma, kad paragauti jau aprašyto alaus, reikėjo pasukti galvą kaip jo gauti, ypač tiems, kas negyvena sostinėje.

Parodyti savo sugebėjimus virti alų sugalvojo ir Vilkmergės aludariai. Va čia ir prasidėjo. Tam, kad tūlas lietuvis suprastų ką perka, buvo sugalvotas ir pavadinimas, tiksliau apibūdinimas, tam, kas yra butelio viduje. Dėmesio, Šviesus Aromatinis! Vopa! Jei nebūtų mažomis raidėmis parašyta IPA, būtų labai tikslus apibūdinimas.

Nepatingėsiu surašyti visko: Vilkmergės Šviesusis Aromatinis Riboto leidimo IPA | 5,5% | IBU 42

Šiam alui Vilkmergė kažkodėl pasirinko ne savo standartinius puskvortės ar kvortos butelius, o standartinius 0,5l butelius su keramikiniais (na gerai – plastikiniais) kamščiais. Šiam alui 0,4l per mažai, o 0,8l per daug?

Aš labai atsiprašau, jei šis alus kažkam patiko. Ir atsiprašau už tai ką parašysiu, nes kažkaip ankščiau jei jau nepatinka, tai arba sudėliodavau tą nepatikimą kažkaip subtiliau arba nerašydavau išvis. Alus absoliutus blogis. Tiesiog ragauji ir darosi baisu. Prieš paleidžiant į prekybą gamintojas jo neparagauja? Na kokia čia IPA? O jei jau aromatinis, tai tas aromatas tikrai ne iš gerosios pusės. Paragavau ir norisi kuo greičiau pamiršti.

Dar vienas bandymas nustebinti su IPA atkeliavo iš Raudonų plytų alaus dirbtuvių.

Bocmano ūsai | 6,0% | IBU 60

Viską padedam į šalį ir užduodam vieną klausimą: kaip galima eksperimentuoti būnant konservatyviam?

Na gerai, dar vienas klausimas. Kaip ir kuo matuojamas kartumas? IBU 60, o kartumo nesijaučia. Na, bent jau tikrai netempia iki 60.

Aš suprantu taip. Yra didelė alaus darykla, kuri, kaip atsvarą mažiesiems ar tiesiog savo įvaizdžiui, šalia sukuria ekperimentams skirtas alaus dirbtuves. Na tai ir eksperimentuokite. Kodėl toks eksperimentams pasiduodantis dalykas kaip IPA tampa paprastu karstelėjusiu alumi su šiek tiek daugiau aromato?

Dar turiu daug klausimų ir pamąstymų, bet gal palikime juos, nes atsakymai kažin ar atsiras.

Alus nuvylė, nes jis buvo labai lauktas, daug gandų buvo apie jį. Taip blogai, kaip su Vilkmerge nebuvo, bet, kad stipriai geriau tikrai ne.

Grįžkime į pačią pradžią. Prie mūsų taip mylimų, artimų, bet kartu ir nepažįstamų aludarių iš Dundulio. Humulupu IPA nepaisydama visų konkurentų toliau bėga iš kranų į taures ir butelius. Per du metus kol yra gaminamas išlieka toks pats geras, toks savas, toks uch. Ir maža smulkmenėlė. Tai geriausias alus Lietuvoje pagal ratebeer.com duomenis. Tris kartus valio!

Kol vieni verda alų, kiti tik bando tai daryti…

Raudonų plytų alaus dirbtuvės

Dar gūdžiais 2013 metais Lietuvoje atsirado naujas reiškinys. Didelė alaus darykla (Švyturys) sugalvojo pabūti maža. Čia kaip tam posakyje, kur kiekvienas kareivis nori būti generolu, tik atvirkščiai. Sugalvojo ir padarė. Užsimojo plačiai (jei ir toliau kalbėsim kaip apie mažą daryklą), bet kartu ir kukliai (jei kalbėsim, jog tai vis dėl to didelės daryklos penkta koja). Tas didelis-mažiukas žaidimas atrodė labai jau mielai. Didelė gamykla susitvarko savo įvaizdį, kuris dėl verdamo alaus skoninių savybių vis prastėjo ir prastėjo. Sukeliamos viltys, kad eksperimentai galų gale atves ir prie pagrindinių alaus rūšių pagerėjimo ir drąsesnio skonio pasiūlos. Tačiau praėjo jau daugiau nei keturi mėnesiai ir pasirodo tuos 15 tonų (taip teigė aludariai) išvirto alaus ne taip ir lengva parduoti.

Imu į rankas tuos smagius buteliukus, kemšu paprastą, bet labai mielai atrodantį baltą logotipuotą kamštelį ir bandau atsakyti sau į klausimą: ko pritrūko iki sėkmės.

 Bėganti kopa | Witbier | 4,5% | IBU 12

Vos tik atsidarius butelį pasklinda saldokas malonus kvietinuko kvapas. Citrusai, cinamonas. Alaus spalva šviesiai geltona, bet ne pigiai šviesi, o taip labai gerai ir išlaikytai. Drumstumo norisi daugiau. Puta tvarkinga, būdinga, tvari. Alus iš butelio geriasi smagiau, nei iš taurės. Bet tik todėl, kad tokio tūrio buteliukas limpa rankoje. Alus geriasi lengvai. Man tai lengviausiai besigeriantis Lietuvos gamintojų kvietinukas. Pats pradinis gurkšnio įspūdis kiek lengvokas, pavandenėjimo požymių kažkiek yra, bet visa tai kompensuoja tolimesnis skonių ir prieskonių žaismas. Džiūgauja gomurys, kad pilnas skonis sukuriamas niekam neiššokant. Viskas papildo vienas kitą ir smagiai gula poskoniu ant viršutinės gomurio dalies. Burnos priekį kiek per stipriai kandžioja angliarūgštė.

Ungurio kojos | Nefiltruotas legeris | 5,3% | IBU 21

Mažo/didelio išvirtas lageris. Na ir dar nefiltruotas. Nesitikiu iš tokio alaus visiškai nieko. Ir gaunu tai ko tikėjausi. Preciziška (nežinau kaip tiksliai šis žodis rašosi, bet labai norėjau čia jį panaudoti/pavartoti) kokybė jaučiasi puikiai. Tvarkos Švyturio produkcijai niekada netrūko. Bet čia norisi eksperimentų ir išsišokimų. O gauni tik lagerį su prieskoniu. Tiesa, prieskonis labai geras, smagus, skanus.

Nežinomas krantas | Ąžuolinis dubbel | 6,0% | IBU 23

Prisipažinsiu, bijau alaus ant kurio etiketės užrašyta dubbel ar kažkaip panašiai. Tiesiog. Neprisipratinu. Ir jau tiksliai nebeprisimenu kuris čia mane taip išgąsdino. Šis taurėje atrodė purvinas. Ne visai tiesiogine žodžio prasme. Tiesiog alus ne skaidrus, tamsus, todėl taip ir atrodo. Putos beveik neturintis. Etiketėje žvilgsnis kliūna už žodžių: alų brandiname su kiek paskrudintomis prancūziško (!) ąžuolo drožlėmis. Tai visų pirma to ąžuolo ir ieškai. Tačiau arba prancūziškas ąžuolas ne medis arba reikėjo ne to ieškoti, bet ko ieškojau neradau. Trūko man ir pilnumo šiame aluje. Turėjęs būti vakaro puošmena ir įdomiausias alus, liko nesuprastas.

Po visų trijų išvada pasidarau tokią: iki sėkmės pritrūko kabliuko, cinkelio. Nėra to kabinančio dalyko raudonų plytų produkcijoje. Aš jaučiuosi ne kaip, kai 0,33l. buteliukas dar nesibaigia, o tau alus jau pabosta. Ir tai alus iš eksperimentinės alaus daryklos/dirbtuvių.

Ir dar. Žadėję (?) daug naujienų. Gal nežadėję, bet to buvo tikimasi, naujų eksperimentų nesulaukiame jau pusmetis. Ilgoka kažkaip. O dar kai pasirodė naujiena, kad siūloma namudiniams aludariams save išbandyti aludarių kailyje (kuriame jie ir taip yra), darosi baugu, kad naujienų gali tekti laukti ir dar pusmetį.