Naujas stautas, naujas porteris. Neapsigaukite, ne viskas taip gerai, kaip atrodo

Švyturio tradicinę kolekciją papildė naujas alus – Juodas 4,5%.

Šiam alui pasirodžius iš lentynų tyliai dingo ir taip labai ilgai gyvavęs Keltų alus. Pradžioje buvęs geras, vėliau kiek suprastėjęs, bet vis tiek labai ilgai rinkoje išsilaikęs alus. Žmonės kalba, kad tokį alų virti yra per brangu.

Man vis dar išlieka mįslė kaip naujas Švyturio alus atsiranda rinkoje. Tokios painiavos, kokia buvo su šiuo alumi, senai bebuvo ir dar viską kvailiau padaryti reikia sugalvoti.

Pirma pasirodo žinutės FB, kad va, išvažiuoja iš daryklos. Ir iš tikro, išvažiuoja. Į Gero alaus parduotuves. Gero alaus parduotuvės skelbia naujieną, gerą naujieną, su vienu didžiausiu marketinginiu feilu kokį aš atsimenu iš Švyturio pusės. Jie paima ant Ekstros maketo užmeta Juodo etiketę ir paleidžia. Ir visai dzin, kad Ekstros butelis šviesus, o stautas ir dar pavadintas Juodu, turėtų būti tamsus. Ir pasipila internetuose komentarai, kad Švyturys pirmas pasaulyje išvirė šviesų stautą. Bet čia yra kur ir pagirti tuos pačius marketingistus, sureagavo labai greitai, vos kelios valandos ir viskas buvo pataisyta.

Kas vyksta toliau? Alus keliauja į prekybos vietas. Ir pristatomas ne kaip šiaip alus, ne kaip naujiena, o iškart su akcija, su nukainavimu. Pasirodo galima nukainuoti tai kas kainos dar neturėjo.

Na ir kaip visada įvyksta alaus pristatymo vakarėlis. Tam uždaroma visai dienai Alaus biblioteka. Susirenka visi kas turėtų, pliusas padedamas. Bet tas noras ar besilaikymas taisyklės, kad alus pirmiausiai turi pasirodyti daugumoje arba visuose prekybos centruose, o jau po to yra oficialiai pristatomas, kiek prasilenkia su sveiku protu. Nes nuo paskelbimo, kad jau alus išvažiuoja, iki oficialaus pristatymo praeina pusantro mėnesio.

Alus pristatytas. Galima ragauti. Pilam į taurę ir pirmasis įspūdis nuteikia gerai. Iš butelio bėga tikrai juodas alus. Jį padengia tiršta, nutamsėjusi iki rudumo puta. Alaus išvaizda be priekaištų. Ragaujam. Šiame aluje aš randu viską ką tikiuosi rasti atsikimšęs silpno stauto butelį. Lengvas pirmas gurkšnis, iš giliai grįžtantis salyklinis sausas kartumas, kuris prasisuka, pažaidžia ir labai trumpai lieka. Jokio saldumo, tik atviras švarus skonis. Mane šis alus įtikino.

Bet ne viskas yra taip gražu. Šis alus toks, koks aprašytas, man pasirodė tik ragaujant jį trečią kartą. Ramiai, namuose, neužkandžiaujant, prie gero kino savaitgalį. Prieš tai du kartai nebuvo tokie geri. Pirmas paragavimas buvo tiesiai iš butelio, ragaujant kažką keptą ant laužo. Antras užkandžiaujant namuose ir daug nesigilinant į skonį. Tada alus lyg ir patiko, bet išraiškos trūko. Trūko geresnio, įsimintinesnio skonio. Tačiau nemaišykite, stautas ne lageris ar elis, jis netinkamas greitam troškulio numalšinimui, jis skirtas lėtesniam mėgavimuisi. Kai su juo elgiatės tinkamai, jis tinkamai ir atsidėkoja skoniu.

Iš kito alaus labai daug tikėjausi. Tikėjausi, kad neblogą stautą dar bus galima priešpastatyti prie naujo porterio. Deja deja. Rinkuškių išvirtas Porteris 5,6%, net iš tolo nepriminė porterio. Iš tiesų nelabai priminė ir alų. Kaip porteriui baisi ruda spalva, jokios putos. Stiprokas, saldus alus su trupučiu perdegintos karamelės.

Ragauji tokį alų ir galvoji, Vilkmergė pavadino Kriek alumi, tai kas nėra kriek ir kilo didelė diskusija, net iki teisminio ginčo išaiškinimo mintys nusikėlė. O kai tokį alų pavadina Porteriu man dar didesnis nusikaltimas, nei visa ta istorija su krieku.

Po vieną

Naujienų traukinys toliau nesustodamas rieda per Lietuvos alaus rinkos kelius ir klystkelius. Aludariai tempo mažinti nesiruošia. Pavasaris, sezono pradžia, reikia. Iš trijulės, apie kurią ruošiuosi papasakoti, daug nesitikėjau, todėl atskirų įrašų rašyti nenorėjau. Nuotrauka ir poros sakinių perspektyva nežavėjo.

Švyturio J.W.Reincke | 5,0%

Didelio įspūdžio nepalikęs alus. Visus Švyturio standartus atitinkantis alus, kuris turi šiek tiek daugiau kartumo, nei Ekstra ir tiek. Bravoro įkūrėjo garbei… Ne taip aš tą garbę/pagerbimą suprantu. Iš vis, tokia chaltūra jaučiasi, reikėjo, padarėm, viskas. Naujas, šiam alui skirtas kamštelis, nors prieš tai buvusios naujienos savo kamštelių neturėjo. Susvyravo Švyturio savo linijos laikymasis, kažkaip viskas atrodo neužtikrintai. Taip rinkos flagmanas neturėtų elgtis ir savo žingsnius turėtų apgalvoti geriau.

Vilkmergės Senovinis | Altbier | 5,4%

Kas domisi lietuvišku alumi matė socialiniuose tinkluose šio alaus gimimo istoriją. Labai ten padrikai viskas buvo pasakojama, bet kaip ten bebūtų turime ant Lietuvos pirmą Altbier tipo alaus atstovą. Taurėje alus atrodo išties puikiai, puta laikosi tiek kiek reikia. Graži nutamsėjusi spalva priduoda solidumo. Ragaujant alus minkštas, švelniai karstelėjęs, saldokas, salykliškas. Bendras paveikslas labai geras. Kai jau nieko nesitiki iš gamintojo jis ima ir nustebina. Tiesa, smagu ir tai, jog Vilkmergė savo produktuose išlaiko savitą, atpažįstamą charakterį.

Rinkuškių Juodasis | 4,2%

Rinkuškiai toliau dirba ties savo etiketėmis. Perrengę beveik visą savo alų, nusprendė ir naujo alaus išvirti. Prieš keturis/penkis mėnesius pasirodęs maketas atrodė daug žadantis (nuotrauka kairėje). Tačiau provincialumas išlindo ir etiketė buvo pritraukta iki kiek galima paprastesnės.

Nors kartą perskaitęs ant etiketės žodį juodas ir gauni juodą alų. Kvapas persismelkia degintu salyklu, truputėliu kavos. Ragaujamas alus pilnai skoniu užpilo burną. Atrodytų lengvas alus iš tiesų yra labai pilnas. Nelenda ir deginto salyklo per didelis rūgštumas. Iki rūgštumo jo nepridėta, todėl likęs tik malonus sausas kartumas. Gaila nepamenu jo kainos, kurią teko palikti parduotuvėje, bet jei ji nesikandžios, tai bus vienas iš šios vasaros mano pasirinkimų bet kur ir bet kada.

P.S. šiam blogui 4 metai.

Rinkuškių sixpack’as

Tai, kas užsienyje, o ypač už Atlanto yra neatsiejama alaus pasaulio dalis, Lietuvoje neturi jokios vietos ir niekam nekelia jokių asociacijų. Kalbu apie vadinamą sixpack’ą. Alaus pakuotė sudaryta iš 6 vnt. alaus butelių arba šešių skardinių. Jei pakuočių su 6 buteliukais dar galima rast (Vilniaus alus, ankščiau Vilkmergės alus), tai skardinių pakuočių Lietuvoje dar neteko matyti. Tiesa, kažkada bandė Cocacola kažką panašaus pasiūlyti taikydama akcijas, bet neprigijo.

Jau ankščiau minėtos Vilniaus alaus ir kitos pakuotės nebuvo tikri tipiniai sixpack’ai. Gal ir tipiniai, bet aš juos įsivaizduoju ne taip. O štai Rinkuškiai pasiūlė tai, kas atitiko mano įsivaizdavimą. Tai šešių 0,33l talpos buteliukų pakuotė su išreikšta rankena. Va būtent to ir reikia. Atėjai į parduotuvę, pasigriebei pakuotę, sugniaužei stipriai saujoje ir nusinešei. Čia tau ne standartinė lietuviška alaus pakuotė, kai turi kišti du pirštus, nešti atsargiai, kad dugnas neprakiurtų arba išvis, dedi į glėbį ir eini nei šiaip nei taip atrodydamas.

Pasiūlę naują pakavimo būdą, aludariai nepamiršo ir etiketę atnaujinti. Kas kas, o Rinkuškiai sugeba paišyti etiketes. Viskas vizualiai žiūrisi labai gerai. Nors aš visada pasisakau, kad pakuotė neturėtų skatinti pirkti, bet tvarkos ir estetinio grožio reikia ir čia jau tenka nusileisti.

Viskam pasiuvę naują rūbą, vis dėl to turinio nepakeitė. Tiek senas geras proginis BBH butelyje, tiek naujasis 0,33l butelyje (kurio kamštelis beje neatsisuka, o reikalauja atidarytuvo ir yra su standartiniu kamšteliu) yra identiški. Palyginamosios degustacijos metu skirtumų aš neatradau, jokių, net menkiausių. Tad tai tas pats alus, naujoje, patogesnėje pakuotėje.

Ragaudamas alų ir vartydamas buteliuką rankoje priėjau išvados, kad vis gi geriausias bandymas tokiuose buteliukuose buvo Vilkmergės alaus. Skonio mažam buteliuke norisi daugiau, kažkokio netradicinio prieskonio norisi. To proginis neturi. Jis skanus, tvarkingas, bet kiek sunkiau besigeriantis ir tuo nusileidžia kitų aludarių panašiems bandymams.

Apie Rinkuškius arba “Kas ta YSA?“

Gavau dovanų štai tokią pakuotę, kokią matote nuotraukoje. Į ją sudėtos 4 rūšys Rinkuškių alaus, apie kurias nelabai yra ką rašyti. Na bet trumpai apie kiekvieną:

Rinkuškių Miežinis 5% – lengvas, savito prieskonio turintis alus. Nustebino minkštu skoniu.

Rinkuškių Proginis 5,2% – kaip proginiui per silpnas (skoniu, ne laipsniais), bet tvarkingas, švelnus, gaivus alus.

Rinkuškių Piliakalnio 6% – jau jaučiamas stiprumas, bet lengvai geriamas, kiek per daug angliarūgštės ir per mažai  išraiškingumo.

Rinkuškių Tradicinis 7% – šis jau per stiprus, jaučiamas stiprumas, turi tą pačią bėdą kaip ir Piliakalnio.

Bet visus paėmus kartu, įvertinus kainą, galima pasakyti, kad visai geriamas alus. Visų spalva – alaus, kvapas neriečia nosies, o kaip tik  gan malonus. Pats butelis apipavidalintas gražiai. Tai gi tvarkingas alus ir tiek.

Klausimą “Kas ta YSA?“ tenka išgirsti bent kartą per dieną, bet nemeluoju ir visiems sakau, kad nežinau. Bet juk negalima taip nežinoti, todėl pilu į taurę ir žiūriu kas gi ta YSA. O tai beveik permatomos spalvos alus. Apie putą nėra ko ir svajoti, toli iki jos, bet kvapas gan išraiškingas ir savitas. Nors tai lengvas ir silpnokas alus, 4,7%, bet geriasi sunkiai. Todėl tampa iš lengvo į sunkų. Skonis su savitu prieskoniu, kurio neapibūdinsiu, nes neradau atitikmens tai ką tas alus perteikia. Na vat ir viskas. O gal Jūs žinot kas ta YSA?

Kolekcijos naujienos

Nauji metai, nauji stiklai į kolekciją. Du stiklai kaip stiklai, na, o viena taurė kėlė daug abejonių, bet visdėlto nusprendžiau ją pasidėti į kolekciją. Kalba eina apie Švyturio Balto alaus taurę. Dėl ko aš ją priskyriau prie kolekcinių? Pirma – ji šiek tiek aukštesnė, antra – logotipas kiek didesnis ir aukščiau, trečia – logotipo spalvos skiriasi. Taigi:

1. Volfas Engelman 0.3L taurė
2. Rinkuškių Biržiečių 0.5 stiklinė
3. Švyturio Baltas 0.5 taurė