Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Senojo Vilniaus

Vilniaus alaus eksperimentai su alaus buteliu

leave a comment »

Pingvi.com eilinį kartą pasidalino naujienomis iš lietuviško alaus rinkos ir užsiminė, kad, skirtingai nei aš, skirtumų tarp Senojo Vilniaus kvietinio ir Vilniaus alaus kvietinio jie neatrado. Kuomet aš apie Senojo Vilniaus kvietinį rašiau, palyginimui paimtas Vilniaus kvietinio skonis buvo ištrauktas iš atminties, o ne ten kokios nors lyginamosios degustacijos metu. Įvertinęs duotą kolegų pastabą, dėjau į omeny, kad reikės kada paragauti abiejų kvietinių iš naujo.

Ilgai laukt nereikėjo, nes taip jau kažkaip sutapo, kad Vilniaus alus, savo kvietinį alų pristatė dar vienoje taroje, 0,5 l. BBH tipo butelyje. Neliko nieko kito, kaip tik temptis alų ant palyginimo ir paieškoti to, ko pingvi.com nerado 🙂

Neradau nieko ir aš. Na, tiesa, radau, tą patį alų išpilstytą į tris skirtingo tipo butelius. Čia vat žmogus ir pasimeti, ir pradedi savęs klausti: o kam to reikia? Iš kitos pusės, na yra tai gal ir reikia. Neišeina bumbėt ant alaus ir aludarių kurių alus skanus 🙂

Tas pats ir su nefiltruoto alaus rūšimi. Tik čia jei pridėsim šitą ir dar šitą, tai jau gausis 5 skirtingos taros. Gerai, jau gerai, neburbu. Tik pabaigai dar pasakysiu, kad toks pats išpilstymas yra ir tamsiojo alaus. Na, bent etikečių kolekcininkams yra džiaugsmo 🙂

Reklama

Written by Modestas

2011-12-09 at 08:19

Ir vėl apie kvietinį

with 4 comments

Kvietinis alus man tinka ir patinka, todėl apie jį rašyti niekada nenusibosta 🙂

Visai neseniai Gubernija išpilstė savo kvietinį alų ir užklijavo naują etiketę. Taip Lietuvos rinkoje atsirado Imperial Baltas, 4,3% stiprumo, alus, kuris platinamas prekybos centrų tinkle Norfa. Palyginamosios degustacijos metu su originaliu Gubernijos kvietiniu aš skirtumo neatradau. Tiesa, jau kelintą kartą Gubernijos kvietinis tarnauja kaip etalonas palyginamosiose degustacijose, bet vis atrodo, kad savo vardo jis vis labiau nebepateisina.

Vilniaus alus taip pat jau senokai pasiūlė savo kvietinį. Ne ne, ne tą kurį visi giria ir jis būtinai turi būti pilstomas, bet naują, kuris papildė Senojo Vilniaus alaus seriją. Dar ilgai žmonėms teko įrodinėti, kad tai ne tas pats Vilniaus alaus kvietinis, bet visai naujas, na tikrai naujas. Bet, kad pasakoti, reikėjo ir pačiam įsitikinti, nes prisipažinsiu, aš galvojau taip pat kaip ir daugelis. Vizualiai neatrodo, kad alus taurėje jaučiasi gerai. Beveik neputojo, tad už tirštos putos nugaros nepasislėpsi, kažkiek susidrumstęs, bet ne tiek, kad tą drumstumą palaikytum pliusu. Spalva taip pat skystoka, bet kvietinis alus retai kada būna spalviškai malonus akiai. Ragaujam. Pasidaro aišku iš kart, kad dėta gvazdikėlių ir cinamono, lygiai taip pat kaip Kalėdoms skirtame Senojo Vilniaus aluje. Na ten jis/jie tiko, čia alus skirtas vasarai, atsigaivinti ir t.t., o į akis lenda… cinamonas… Na jis ant bandelių, žiemai, dar gal karštam vynui, bet vasariškam alui? Na tai tikrai ne man. Aš rekomenduočiau visada kvietinį alų išsitraukus iš šaldytuvo palaikyti kambario temperatūroje bent 15-20 min. Tada jis geriau atsiskleidžia. O šiam rekomenduočiau daryti atvirkščiai – gerai gerai atšaldyti, atsidarius iš kart gerti, tada jis savo šalčiu vasarą jus atgaivins, o dėl šaltumo bus prislopintas cinamonas ir jis jau netrukdys mėgautis alumi, o pasitarnaus kaip pliusas prie alaus skonio.

Baigiant apie Vilniaus alų, siūlau apsilankyti atsinaujinusioje aludarių interneto svetainėje. Tvarkinga, gražu ir su visa reikiama informacija. Tikiuosi ji bus reguliariai atnaujinama. Pasižvalgius galima atrasti, kad asortimente nebeliko Vilniaus alaus Šventinio. Jei jo dar neragavote, suskubkite pasidairyti po parduotuves, nes jo paragauti privalo kiekvienas save gerbiantis alaus mėgėjas. Nuorodose galima rasti nuorodą ir į šį blogą, bei prierašą: Didelis, alumi kvepiantis ir kolekcionuojantis Modesto blogas. Tikrai taip 🙂 Gal kada pasikviesite į svečius? 🙂

Dar vienas naujas kvietinis pagal pasirodymą rinkoje pats šviežiausias. Kai kurios naujai atsidariusios alaus krautuvėlės jį pristatinėjo kaip visišką naujieną, vis gi jo buvo galima paragauti anksti pavasarį. Šiais metais Dundulio Balamuc grįžo pasikeitęs iš esmės. Kartu su savimi įnešdamas ir naujovių, kokių dar nebuvo Lietuvos alaus istorijoje. Jis tapo pirmas iš komercinių alaus rūšių, kurio receptas yra prieinamas visiems. Jei kas pagal tą receptą bandys išsivirti Balamuto, siūlau pasimainyti tokio alaus litrą ant originalo, tiek Jūs, tiek aš galėsime palyginti kaip gavosi 🙂

Balamuc iš prekybos buvo dingęs, nes buvo kaprizingas ir nenorėdavo ilgai būti nesurūgęs. Teko girdėti, kad tai aludarių požiūrių nesutapimo pasekmė. Dabartinis, naujasis Balamutas yra visiškai ne tas, kas buvo seniau, pakeista absoliučiai viskas, todėl ir rezultatas visai kitoks. Pirmojo varianto ragavimas nuvylė, alus buvo pasirodęs silpnas. Šįkart alų teko ragauti kelis kartus, nes pradžioje jis pas mane pateko per anksti. Matyt gamintojai taip norėjo kuo greičiau pasiūlyti alų pirkėjams, kad atvežė nebaigusį bręsti. Tad teko luktelėti. Palaukus porą savaičių, jau buvo galima drąsiai ragauti. Tai visai kitoks kvietinis. Man tiesa sakant ramtyns iš Tikro alaus draugijos technologinius niuansus šiek tiek nupasakojo, bet aš nesu visiškai tikras terminologijoje ir kituose dalykuose, todėl nenoriu nusikalbėti ir tuo labiau suklaidinti jus. Nepapasakosiu aš jums ir apie skonį, jo reikia patiems paragauti ir surasti jame išskirtinumą ir skonines savybes, nes man jos pasirodė sunkiai aprašomos. Jei prie šio įrašo atsiras žodelis atnaujinta, tuomet tai reikš, kad jį apibūdinti aš žodžių atradau, o dabar paliekam tai taip.

Naujo alaus sezono pranašai

with 7 comments

Būna Kalėdos, būna Velykos, būna Joninės ir dar kažkokių švenčių būna. Per jas mes, lietuviai, mėgstame skaniai ir sočiai pavalgyti ir žinoma pagurkšnoti alaus (jei mėgstate vyną, brendį ir kitas nesąmones, tai ne čia pataikėte). Bet, kokia kasdienybė per nekasdienes dienas eilinio Lietuvos alaus mėgėjo? Jei nesiverdi alaus pats, tuomet eini į prekybos centrą pasirankioti lagerių, tikėdamasis rasti galbūt kokią nematytą rūšį ir tai ji bus ne lietuviška. Arba eini į mažesnes krautuves, kur yra mažųjų aludarių pilstomo ir nepilstomo alaus  ir ten įsigyji reikiamą kiekį gėrimo. Paprasta? Taip. Nuobodu? Net labai.

Ant šventinio stalo kartais norisi kažko išskirtinio, skanesnio, įdomesnio. Lietuvos aludariai šioje vietoje mūsų nelepina. Kažkada Ragutis (dabar geriau žinomas kaip Volfgangas, pfu, Volfas Engelman) bent prieš Kalėdas išleisdavo šventinio porterio ar kitaip pamalonindavo. Dabar to nebėra. Bet ir čia nėra visiškas štilis. Va Vilniaus alus išsipilstė tamsų alų su prieskoniais. Pasiūlė pašildyti ir įdėti medaus. Patarimo daug kas paklausė ir daug kam patiko. Aukštaitijos bravorai prieš pat naujus, nors gal dar spėjo kai kur nuvežti ir prieš pat Kalėdas, išleido Aukštaitijos bravorų alų. Galbūt ne visai jis proginis, bet skubėjimas išleisti tokių gabaritų butelyje išpilstytą alų tikrai byloja apie nusitaikymą į dovanų ieškančius pirkėjus.

Pasirodžiusios naujienos buvo išleistos didžiųjų švenčių išvakarėse ir tai gerai. Nes, pavyzdžiui, didieji savo alaus naujas rūšis pristatinėja bet kada, gal tik kažkiek galima pastebėti jų pagausėjimą vasaros pradžioje. Jie nesieja savo alaus pasirodymo su jokia švente, su metų laiku ir kita. Juk galėjo tas pats, jau kelis kartus paminėtas Adler Bock, būti pristatytas prieš Kalėdas ar Velykas. Vienuoliai dera su šiomis šventėmis. Nukrauti stalai būtų pats tas prie jų deklaruojamo dalyko, jog jų alus puikiai dera prie maisto. Iš kitos pusės, proginis alus tūrėtų būti ne visai toks. Tas pats Adler Bock ar Senojo Vilniaus serija skirta papildyti asortimentą. Šios alaus rūšys bus pastoviai prekybos lentynose, o proginis alus turėtų pasirodyti ir dingti, iki kitų metų.

Galbūt dar per anksti šnekėti apie pavasarį, o tuo labiau vasarą, kuomet už lango ir vėl spustelėjo šaltukas. Bet pavasaris ir vasara neišvengiamai ateis, o su juo/ja ir naujas alaus sezonas. Šie metai bus kiek kitokie. Pernai dar tik naujiena buvę mažieji, šiais metais jau nebebus naujiena. Jų alaus prieinamumas išaugo keleriopai (pasigirsta šnekų, kad parduotuvių parduodančių mažųjų alų jau per daug), bet jie vis dar negali skirti tokių sumų reklamai kaip didieji, todėl sėdėti sudėję rankų taip pat negali. Puikus pavyzdys, kaip reikia pasiruošti naujajam alaus sezonui yra Aukštaitijos bravorai. Vos tik praėjo šventinis šurmulys ir lyg viskas stojasi į rutinos vėžes, šis alaus daryklų konglomeratas išleido net penkias naujas alaus rūšis. Maža to, užkrovė ant jų naujus savo kamštelius. Alus jau lentynose, o, kad būtų visai pilnai pasiruošta naujam sezonui, bus išleistos ir taurės, bokalai, kita atributika. Beliko pirkti ir ragauti, koks gi bus tas naujasis alaus sezonas pagal Aukštaitijos bravorus.

 

Written by Modestas

2011-01-24 at 15:38

Senojo Vilniaus alus

with 13 comments

Švenčių proga, o  galbūt savo “Dydžiosios krautuvės“ atidarymo proga, Vilniaus alus išleido 5 rūšis Senojo Vilniaus alaus. 4 rūšis, supilstytas į tamsiai žalsvos spalvos BBH tipo butelius teko paragauti. 14 laipsnių, į litro talpos butelį supilto alaus ragavimą atidėjau ateičiai.

Įdomiai atrodo BBH tipo alaus butelis, kuris yra ne standartinės rudos spalvos, o tamsiai žalios. Galima pasidžiaugti, kad Vilniaus alaus butelių nebereiks išmetinėti, tiesa į pusės litro butelius jie pilstė tik girą. Kalbant apie girą, galima pasidžiaugti, kad tik ant jos butelių dėtas naujasis kamštelis, jau puikuojasi ir ant naujojo alaus. Todėl kolekcijose esantis kamštelis legalizavosi ir tapo pilnateisis renkantiems tik alaus kamštelius.

Ką rašo ant etikečių nurašiau čia,  jei įdomu, galite pasiskaityti, o dabar laikas papasakoti ką radau išpylęs alų į taurę.

Senojo Vilniaus nefiltruotas šviesusis 5.0%

Malonaus neintensyvaus kvapo alus. Drumstas, silpnos, tirštokos putos. Geriasi lengvai, jaučiamas dulkstelėjęs saldumas, tiek pat mažai kartumo. Neišraiškingas, bet tvarkingas ir geriamas alus.

.

.

.

Senojo Vilniaus tamsusis 5.6%

Alus, turintis tirštą ir smulkią putą, jos gausu, ji nusėda lėtai. Ir kas maloniausia, tai, kad į putą persidavęs alaus spalvos šešėlis. Spalva labai maloni akiai, rubino raudonumo. Kvapas silpnas ir nieko neprimenantis. Ragaujant jaučiamas saldumas, bet koks tai saldumas nusakyti sunku. Galbūt medaus, galbūt vaisinis. Įdomiausia su kartumu. Jis toks ne apyniškas, o greičiau greipfrutiškas. Nuo tokio kartumo, alus sausas ir kiekvienam gurkšnyje, net ir paskutiniame, tas sausumas jaučiasi, todėl alus įpusėjus puslitrį sunkėja ir pasidaro nebeįdomu jį gerti.

Senojo Vilniaus šviesusis 6,8 %

Kvapo beveik nėra (laipsnių daugėja, o kvapas dingsta?). Puta labai silpna. Labai neišraiškingo skonio. Per rūką lyg išlenda saldumas, kiek drąsiau – kartumas. Kas gerai, kad nesijaučia alaus stiprumo. Paragavus nevalingai tenka prisiminti Švyturio naujieną Adler Bock, tik pastarasis saldesnis.

.

.

Senojo Vilniaus tamsusis su prieskoniais 8,2 %

Puta negausi, bet tiršta. Nors tikrai stiprus alus, jokio stiprumo nesijaučia, nes jaučiasi… cinamonas. Visur. Kvape, skonyje, poskonyje. Į šitą alų jo kalta negailint, bet kas keisčiausia, man jis netrukdė. Taip, lindo per visur kur galėjo lyst, bet už tai negalėjau pykti. Netgi pro jį prasimušantys kiti skoniai nuteikdavo maloniai. Taigi, su šiuo alumi buvo viskas aišku. Geri stiprų alų, užsikandi cinamonu, o grąžos gauni bonusinių skonių. Kokių? Atraskite patys 🙂

Vienas pažįstamas šio alaus pirko paragavimui ir mėsos marinavimui. Sakyčiau puiki mintis, gal per naujuosius metus namai kvepės jautiena marinuota aluje su trupučiu cinamono?.. 🙂

Written by Modestas

2010-12-26 at 14:29

%d bloggers like this: