Lauktuvės iš Lenkijos

Atrodo Lenkija čia pat ir gali pats ten nuvažiavęs parsivežti alaus. Bet apie tai kitą kartą.

Kartais taip nutinka, kad draugai paklausia ką parvežti lauktuvių ir tu nežinai ką pasakyti, nes dažniausiai žinai tik šalį į kurią jie vyksta ir daugiau beveik nieko. Tada tarsteli kažką abstraktaus. Tačiau šiuo atveju, kurį noriu Jums papasakoti, buvo kiek kitaip. Žinojau tikslią vietą iš kur bus vežamos lauktuvės, žinojau net gi konkrečią parduotuvę ir net turėjau internetinį puslapį, kuriame realiu laiku yra jų asortimentas. Ir net gi laiko turėjau ne čia ir dabar, o galėjau ramiai pasirinkti.

Išsirinkau ir nusiunčiau tokį sąrašą:

1. AleSmith Speedway Stout

2. Artezan Samiec Alfa BA

3. Pinta Imperator Bałtycki

4. Doctor Brew Molly IPA

5. Widawa Porter Bałtycki Wędzony

6. Hopkins Mowa Cieni

7. Hopkins Mississippi

8. Hopkins Transfuzja

9. Hopkins Lśnienie

10. Hopkins Angelene

Pirmi penki buvo pasirinkti, nes ratebeer.com overall’as sukasi apie šimtuką, o tai yra maksimumas. Kiti penki pasirinkti, nes norėjosi išbandyti naują bravorą. Iš 10 alaus rūšių mane pasiekė 4, iš kurių tik dvi atitiko tai, kas nurodyta sąraše. Kodėl taip atsitiko? Priežastis labai paprasta. Pirmi trys alūs toje parduotuvėje tikrai būna, tačiau užsakomi tik du kartus per metus ir limitas tai parduotuvei dvi dėžutės. Dažniausiai toks alus atkeliauja iki parduotuvės ir net nepastovi ant lentynos, nes būna užsakytas pastovių klientų iš anksto.

Sąraše ketvirtu numeriu įrašyta IPA atkeliavo, bet lengvesnė jos versija. O penktoje vietoje esantis Porter’is atkeliavo toks koks turėjo atkeliauti ir dar buvo pridėta geresnė jo versija, brandinta romo statinėje. Beja, yra versija brandinta burbono bei brendžio statinėse. Gaila, bet brandinta romo statinėje vertinama prasčiausiai.

Ragauti pradedu nuo sesijinės IPA Doctor Brew Little Molly 5% 50 IBU. Taurėje gražios tamsios geltonos spalvos alus, kuris drumstas. Standartinė, niekuo neišsiskirianti puta. Alus aromatingas, puikiai nosį glosto apynių aromatai. Geriasi alus kaip tikras sesijinis alus, lengvai ir nekliūdamas. Po kiek laiko ima ryškėti kartumas. Labai smagi puiki IPA. Originali jos versija turėtų būti išties nuostabi, reikės ateityje paieškoti.

Nuo sesijinės IPA’os peršoku ant stauto Hopkins Angelene 7,8%. Po pirmo gurkšnio akys virsta iš orbitų, jau senai begėriau sotų alų, o šis vienas iš geresnių sotaus alaus pavyzdžių. Alus tiesiog juodas, jokių ten rubino spalvų prieš šviesą, jis tiesiog juodas. Puta nutamsėjusi, kol jos daugiau ji šviesesnė, jai susmukus ji patamsėja. Naudoti miežių dribsniai, skrudinti miežiai, skrudinti kviečiai, ąžuolo drožlės, džiovintos slyvos jau aromate sukuria visko tiek daug, kad atsirinkti tampa sudėtinga. Nesudėtinga atskirti tik gerai išreikštą vanilės aromatą, kuris susimaišęs su degėsiu, džiovintomis slyvomis, kava, šokoladu suapvalėjęs ir labai malonus. Skonis labai intensyvus, sotus, vanilė ir čia niekur nedingsta. Skonis suapvalėjęs, minštas, karts nuo karto išlenda puikiai pažįstamas džiovintų slyvų skonis.

Toliau rūkytas Baltijos porteris Widawa Porter Bałtycki Wędzony 7,5%. Reitingai reitingais, kurie labai aukšti, bet šis alus ne man. Per sunkus, per daug rūgštus.

Widawa Porter Bałtycki Wędzony Rum BA 9,5%, nors ir vertinamas daug prasčiau už savo originalą, pasirodė daug priimtinesnis. Apvalesnio skonio, ne toks rūgštus, saldesnis.

 

Lenkija: stautai ir porteriai

Liko paskutinė grupelė ir pabaigai visada pasilieku mėgstamiausius – stautus ir porterius. Beja, prieš tai buvęs apsilankymas Lenkijoje ir to apsilankymo aprašymas baigėsi tokiu pačiu įrašu ir net tuo pačiu alumi.

Nepomucen Stout Bourbon Barrel Chips | Stout | 5% | IBU 32

Alus rudas iki juodumo, graži, tvari puta. Aromatas sausas, plokščias. Šis stautas nėra tas, kur atsigeri ir ten visa puokštė visko, čia viskas daug ramiau. Šis stautas ramus, bet vis dėl to labai puikus, nei vandeningumo, nei perdėto salykliškumo, viskas puikiai suvaldyta ir galų gale viską vainikuoja puikus, skanus kartumas poskonyje. Labai norėjosi pajusti tą burboną, tačiau čia jo tiesiog nėra.

 Bednary / Gzub Black Yeti | Sweet Stout | 5,5% | IBU 16

Alus su laktoze ir Himalajų druska. Alus tamsus, beveik juodas, su gražia nutamsėjusia puta. Aromate šiek tiek jaučiasi alkoholio ir salyklų. Jei nebūtų nurodyta, kad tai alus su druska, jos net neieškotum arba nekreiptum dėmesio, bet kai tau pasakyta, kad yra druskos, tu jos ir ieškai. Na, ir žinoma randi, bet labai subtiliai ji čia įpinta ir tik prideda alui gero skonio ir apvalumo ir jei būtų neparašyta, jos tikrai nerastum arba tą prieskonį, kurį ji suteikia, nurašytum kažkam kitam. Vos daugiau norisi karbonizacijos, puikus poskonis, kartumas apvalesnis, pilnesnis.

Sancti Lucas City Stout | Stout | 6,8% | IBU 40

Šis stautas jau sunkesnis. Pirmi du kiek ir nustebino savo lengvumu, nes kiek susidūriau su lenkišku alumi, tamsieji alūs pas juos stiprūs ir sunkūs. Stautas gražios juodos spalvos su nutamsėjusia puta, kurios tiek kiek reikia. Šis alus labai klasikinis, deginti salyklai suformuoja puikų kavos ir šokolado skonį, maža karbonizacija leidžia kalbėti tik apie vidutinį kūną. Labai viskas tvarkinga, gražu, skanu ir poskonyje lieka tirštumo ir minkštumo pojūtis, kurį turi milk stautai.

Birbant Double Robust Porter | Imperial Porter | 7,8% | IBU 49

Pirmas porteris ir iškart Imperial. Tamsus, beveik juodas alus, kurio puta šviesi, smulki, korėta, ilgai besilaikanti. Spalva priešais šviesos šaltinį kiek nurausvėja. Aromatas neintensyvus, šokoladas, kakava, labai nedaug apynių. Skonis kiek saldokas, šokoladas, kiek per daug jaučiamas degintas salyklas. Galėtų mažiau jaustis vandeningumas. Aluje jaučiamas lengvas kartumas, niekur nepabėgęs ir šokoladas. Labai norėdamas gali išgaudyti ir alkoholio natas. Poskonyje lieka malonus kartumas, alus geriant atrodo vandeningas, tas pats lieka ir poskonyje, jaučiamas alaus šlapumas.

Kormoran Porter Warminski | Baltic Porter | 9%

Su šios daryklos alumi teko susidurti ne kartą ir nepasakyčiau, kad jos alūs paliko labai gerą įspūdį. Jų alaus galima sutikti beveik visuose didžiuosiuose Lenkijos prekybos centruose. Kiek nustebau, kai ratebeer puslapyje pamačiau, kad jis yra top 50 tarp Baltic Porter.

Alus juodas, beveik neputojantis. Aromatas niekuo nenustebina, deginti salyklai, šokoladas, karamelė, kažkiek razinų. Skonis pilnas, subalansuotas, niekas neišlenda per daug ir tik pačiam gurkšnio gale pasirodo tai, kas man neleidžia mėgautis šiuo alumi. Jis rūgštokas. Tas rūgštumas neblogas, o jį sukuria per didelis degintų salyklų išbujojimas skonyje ir tada tie deginti salyklai yra nieko gero.

Fortuna Komes Porter Baltycki (2014) | Baltic Porter | 9%

Dar vienas Baltijos porteris, dar vienas iš top 50. Šis jau buvo ragautas ir aprašytas praeitos kelionės į Lenkiją įrašuose. Gal kartotis ir nereikėtų, nes dar ir metai nepraėjo po jo ragavimo, tačiau šis alus kiek kitoks.

Pirma, aš jį pagriebiau jau visai paskutinį ir netgi sumokėjau atskirai nuo visų, nes jau sukantis nuo kasos akis užkliuvo už ant išpardavimo lentynos stovinčių alaus butelių. 12 zlotų norėjo už šį butelaitį, nes jo galiojimo laikas artėjo prie pabaigos. Tai 2014 metų virimo alus ir jis pabrandintas bent 1,5 metų. Kodėl gi ne?

Pirma mintis buvo jį palikti dar keliems metams, po to gal kažkam padovanoti, bet galų gale tinginystė (nueiti į rūsį labai tingėjosi) nugalėjo ir jis pokštelėjo mano namuose kaip šio pasakojimo ir išvykos apibendrintojas. Alus juodas, su šiek tiek nusidažiusia puta. Pirmą kartą ragaujant alus patiko labiau, nei antrą. Šį kart gan stipriai jautėsi alkoholis, trūko vientisumo. O visą blogumą numuša poskonis, jis tiesiog užvaldo ir užlinguoja.

Jei pabaigai pasakysiu, kad Lenkijoje alaus yra, jo ten daug ir jis įvairus bei geras, tikrai nieko naujo nepasakysiu. Tačiau sekantį kartą vis gi rinkčiausi ragavimą serijomis iš vieno bravoro. Taip paragauji ir pilsnerių, pale ale ar kitų stilių alaus, kurių šiaip gal ir nepirktum. Be to susidarai nuomonę apie pačią daryklą, žinai ar ji tau įdomi, koks yra jos veidas. Taip giliau pažįsti kas vyksta Lenkijoje. Nes vieną gerą alų gali išvirti beveik bet kas, o kad įdomi būtų visa serija, jau čia reikia pasistengti.

Po vieną Sakiškių alus nevaikšto

Sakiškių alus kiek stabtelėjo ir vėl ėmėsi eksperimentų. Šįkart praleisim pablevyzgojimus ir einam tiesiai prie alaus.

Pirmas į taurę bėga Alaus Bibliotekai išvirtas vokiškas rudasis elis Altbier 5,1%. Žinant, kad alus buvo pristatomas dar pernai, tikėtina, kad alus turėjo gerokai susigulėti ir pabręsti. Taurėje alus gražios drumstos rudos spalvos su tvarkinga puta. Geriasi alus smagiai, jaučiamas lengvas saldumas, riešutai. Pilnas kūnas taurei tuštėjant pilnai užpildo burną, alus auga su kiekvienu gurkšniu ir ima vis labiau patikti.

Pats naujausias Sakiškių alaus alus – English Bitter 5%. Taurėje alus šviesiai gelsvas ir su puikiai Sakiškių alaus supažindintomis mielėmis. Jos negausiai plaukioja mažais gabalėliais ir nenoriai sėda net ir ilgiau palaukus. Alus labai apvalus ir minkštas. Kartumas užauga, o gazuotumo pritrūksta. Šaudantis lentynose alus matyt išgasdino aludarius, kurie dabar bijodami persigazavimo, alaus negazuoja išvis. Kaip biteriui kartumo norisi iškart, o ne po kažkiek laiko. Šis alus manęs neįtikino ir man didelių emocijų nesukėlė.

Dundulio aludarių arkliukas gruit alus, o Sakiškių alus puikiai moka derinti tamsiuosius salyklus ir virti stautus ir porterius.

Išvirę lengvą Milk Stout, aludariai ištraukė kozirį – Imperial Stout 9,2%. Puikios juodos spalvos. Ką ten spalvos, alus tiesiog tobulos išvaizdos. Atsigeri šio tiršto stauto ir skoniai šoka burnoje. Iš jo gali gauti viską, ką gauni iš gero, sunkaus stauto. Bet šis mane kaskart vis suklaidina. Man gomurį vis pakarpo pipiriškumas ir aš vis neišsiaiškinu ar gali tai būt dėl naudotų vanilės ankščių ar tik šiaip prisigalvoju.

Taip, stautas išties geras, bet Chipotle Porter 6,5% yra tai, kuo galima vaišinti visus iš eilės ir girtis kaip Lietuvoje gera gyventi. Šio alaus pirmą kart paragavau Žmogšaloje 3. Jau tada jis buvo puikus. Vėliau jo teko ragauti ne kartą ir jis kas kart buvo geresnis. Matyt, brendo ir kada šio alaus pikas tik vieni Dievai težino. Stebina alaus pilnumas, skonio smūgis ateina ne poskonyje, kur kaip taisyklė išsiryškina tamsieji salyklai, o gurkšnio pabaigoje. Po viso to gero, ant gomurio iš giliai ateina pipiriška šiluma ir kutenimas. Tokį alų ne išgeri, o išlaižai ir nori dar.

Naujas stautas, naujas porteris. Neapsigaukite, ne viskas taip gerai, kaip atrodo

Švyturio tradicinę kolekciją papildė naujas alus – Juodas 4,5%.

Šiam alui pasirodžius iš lentynų tyliai dingo ir taip labai ilgai gyvavęs Keltų alus. Pradžioje buvęs geras, vėliau kiek suprastėjęs, bet vis tiek labai ilgai rinkoje išsilaikęs alus. Žmonės kalba, kad tokį alų virti yra per brangu.

Man vis dar išlieka mįslė kaip naujas Švyturio alus atsiranda rinkoje. Tokios painiavos, kokia buvo su šiuo alumi, senai bebuvo ir dar viską kvailiau padaryti reikia sugalvoti.

Pirma pasirodo žinutės FB, kad va, išvažiuoja iš daryklos. Ir iš tikro, išvažiuoja. Į Gero alaus parduotuves. Gero alaus parduotuvės skelbia naujieną, gerą naujieną, su vienu didžiausiu marketinginiu feilu kokį aš atsimenu iš Švyturio pusės. Jie paima ant Ekstros maketo užmeta Juodo etiketę ir paleidžia. Ir visai dzin, kad Ekstros butelis šviesus, o stautas ir dar pavadintas Juodu, turėtų būti tamsus. Ir pasipila internetuose komentarai, kad Švyturys pirmas pasaulyje išvirė šviesų stautą. Bet čia yra kur ir pagirti tuos pačius marketingistus, sureagavo labai greitai, vos kelios valandos ir viskas buvo pataisyta.

Kas vyksta toliau? Alus keliauja į prekybos vietas. Ir pristatomas ne kaip šiaip alus, ne kaip naujiena, o iškart su akcija, su nukainavimu. Pasirodo galima nukainuoti tai kas kainos dar neturėjo.

Na ir kaip visada įvyksta alaus pristatymo vakarėlis. Tam uždaroma visai dienai Alaus biblioteka. Susirenka visi kas turėtų, pliusas padedamas. Bet tas noras ar besilaikymas taisyklės, kad alus pirmiausiai turi pasirodyti daugumoje arba visuose prekybos centruose, o jau po to yra oficialiai pristatomas, kiek prasilenkia su sveiku protu. Nes nuo paskelbimo, kad jau alus išvažiuoja, iki oficialaus pristatymo praeina pusantro mėnesio.

Alus pristatytas. Galima ragauti. Pilam į taurę ir pirmasis įspūdis nuteikia gerai. Iš butelio bėga tikrai juodas alus. Jį padengia tiršta, nutamsėjusi iki rudumo puta. Alaus išvaizda be priekaištų. Ragaujam. Šiame aluje aš randu viską ką tikiuosi rasti atsikimšęs silpno stauto butelį. Lengvas pirmas gurkšnis, iš giliai grįžtantis salyklinis sausas kartumas, kuris prasisuka, pažaidžia ir labai trumpai lieka. Jokio saldumo, tik atviras švarus skonis. Mane šis alus įtikino.

Bet ne viskas yra taip gražu. Šis alus toks, koks aprašytas, man pasirodė tik ragaujant jį trečią kartą. Ramiai, namuose, neužkandžiaujant, prie gero kino savaitgalį. Prieš tai du kartai nebuvo tokie geri. Pirmas paragavimas buvo tiesiai iš butelio, ragaujant kažką keptą ant laužo. Antras užkandžiaujant namuose ir daug nesigilinant į skonį. Tada alus lyg ir patiko, bet išraiškos trūko. Trūko geresnio, įsimintinesnio skonio. Tačiau nemaišykite, stautas ne lageris ar elis, jis netinkamas greitam troškulio numalšinimui, jis skirtas lėtesniam mėgavimuisi. Kai su juo elgiatės tinkamai, jis tinkamai ir atsidėkoja skoniu.

Iš kito alaus labai daug tikėjausi. Tikėjausi, kad neblogą stautą dar bus galima priešpastatyti prie naujo porterio. Deja deja. Rinkuškių išvirtas Porteris 5,6%, net iš tolo nepriminė porterio. Iš tiesų nelabai priminė ir alų. Kaip porteriui baisi ruda spalva, jokios putos. Stiprokas, saldus alus su trupučiu perdegintos karamelės.

Ragauji tokį alų ir galvoji, Vilkmergė pavadino Kriek alumi, tai kas nėra kriek ir kilo didelė diskusija, net iki teisminio ginčo išaiškinimo mintys nusikėlė. O kai tokį alų pavadina Porteriu man dar didesnis nusikaltimas, nei visa ta istorija su krieku.