Modesto blogas apie kolekcijas ir alų

Daugelis tai vadina problema, aš tai vadinu hobiu

Posts Tagged ‘Tamsusis

Butautų dvaro bravoras ir Kupiškio alus štampuoja alų

with one comment

Butautu stautasKaip ir žadėjau, tęsiu pasakojimą apie Kupiškio alaus aka Butautų dvaro bravoras naujienas. Ten tų pavadinimų tiek, kad sunku ir susigaudyti kas kur ką verda. Pirmoji naujiena, bent man nesutikta ir nematyta, be to rasta tik pilstomo alaus pavidalu – Butautų Stautas 5,3%. Tamsus, ką ten tamsus, juodas alus. Net prieš šviesą jis išliko nepermatomas. Aromate jaučiamas stiprus deginto salyklo aštrumas. Alus geriasi lengvai, vandeningumo neišvengia ir šis. Aš jau norėčiau, kad jis dingtų, nes darosi nebeįdomu. Pramušus vandeningumą, pasijaučia deginto salyklo suformuotas sausumas, kažkiek kartumo, bet vėl grįžtu prie to, kad alus per jaunas. Bet, kad ir kaip ten būtų, netikiu, kad ir alui pabrendus tas degintas salyklas susistovėtų ir taptų kažkuo geresniu nei yra dabar.

Apyniu virtuve Avizinis stautasSekantis į taurę bėga Apynių virtuvės Avižinis Stautas 5,5%. Apie Apynių virtuvę aš jau rašiau. Tai čia trečiasis jų alus, butelis mažesnis. Į taurę subėga juodas alus su kuklia puta. Kvape daug deginto salyklo, bet čia jau kitaip. Tas kvapas ne čaižus, o toks pridusintas, jau čia gali pradėti kalbėti apie duonos plutos aromatą. Neišvengia šis alus alkoholio pojūčio su nosimi. Ragaujam. Ooo, čia jau daug geriau. Sausumas, pilnumas, tvirtumas. Jokio saldumo, tik geras sausas skonis. Puikus stautas. Šiek tiek jaučiamas minkštumas, kremiškas toks. Labai smagiai geriasi alus, po visų tų kitų nesąmonių su gražia išore. Noriu tikėti, kad šio alaus radus, reikėtų jo nusipirkti ne vieną butelį ir pasidėti iki Kalėdų. Manau, tada jis būtų dar geresnis ir pilnesnis. Nors galiojimas mano ragauto butelio tik iki rugsėjo 14d., bet aš surizikuočiau.

Butautu lagerisToliau eilė ateina vėl Butautams. Buvo Stautas, dabar Lageris 5%. Etiketes šiais laikais puošnesnes pasidaro ir namudiniai aludariai. Tas storas etiketės popierius atrodo net juokingai, bet patys aludariai mane išmokė, kad išvaizda tai dar toli gražu ne viskas. Lupam kamštį lauk, jokio pokšt, jokio pšš, tyla. Pilam į taurę, bėga tamsus kaip lageriui alus, drumstas, su pusėtina, neilgai besilaikančia puta. Aromate prieskonis pažįstamas, bet nenusakomas. Kad jį formuoja salyklas man nekyla abejonių, bet kas konkrečiai pasakyti negaliu. Kažkas panašu į vaistažolinius augalus. Gal silosas turi tokį rūgštų kvapą. Ir lageris puikus. Geriasi skaniai, lengvai, kūno jam netrūksta, o po visko grįžta labai geras poskonis. Jis labai pilnas, šieninis. Už tokį, tik kur kas silpnesnį labai mėgstu Davros Daujotų alų. Šis jį lenkia. Man tokie lageriai labai patinka, kur geriasi lengvai, o poskonis kelia malonumą.

Butautu UgninisDar vieną butelį, padabintą rankoje kliūnančia etikete, atidaryti smalsu. Visų pirma dėl tos pačios nuostabios pardavėjos, kuri rekomendavo neieškoti ketvirtos Krafto alaus rūšies. Jos paklausus, kodėl šis pavadintas Ugniniu 6%, ji tarstelėjo man pažiūrėti į laipsnius. 6 laipsniai jai sufleruoja, kodėl šis alus ugninis. Mintyse sakau užtęstą OK. Namuose grįžęs skaitau etiketę ir čia man net akys išsipučia nuo kažkieno išmonės. Jūs tik paklausykit: Ugninis alus geriausiai atsiskleidžia ragaujant žvakių šviesoje šalia lėkštės džiovintų vaisių. Tadam tššš… Į taurę subėga išties kažkiek nurausvėjęs alus, bet aš tokią spalvą linkęs vadinti gintarine. Alus drumstas, puta užsimeta ir dingsta vos spėjus apie ją pagalvoti. O alus toks nykus. Geriasi jis tai geriasi, bet tik tiek. Toks beveidis. Tik viena gera savybė, alkoholio nesijaučia. Bet ir daugiau nieko kito nesijaučia.

Butautu tamsusisIr paskutinė naujiena iš Butautų, tai jų Tamsusis 5,5%. Nežinau ar tai kitas alus, nei litriniuose buteliuose plačiai pardavinėjamas Butautų Tamsusis, bet pardavėja (taip taip, ta pati), man labai nuoširdžiai sakė, kad tai ne tas pats. Na bent jau etiketė nematyta, tokia pat etikete šviesaus nebuvo, tai aš ir vėl patikėjau. Alus taurėje tamstelėjęs, rudos spalvos. Galėtų būti daug tamsesnis. Puta graži, bet laikosi trumpai. Aromatas smagus, salstelėjęs. Po pirmų gurkšnių tu supranti, kad alus tau patinka, bet kodėl pasakyti sunku. Paskui suvoki, kad skonis užgniaužtas angliarūgštės. Čia ji lipa per visur. Jei alų iškarto nenuryji, nuo angliarūgštės kandžiojimosi jį sunku išlaikyti burnoje. O jau kai jis praeina, iš alaus mažai būna kas likę ir pasakyti kodėl jis turėtų patikti sunku. Šiaip tikrai neblogas tamsus alus, tik tiek užglušintas, kad sunku kažką daugiau pasakyti.

Butautai į gyvenimą ir vėl paleido krūvą alaus. Veik 10 rūšių, bet vis neapleido jausmas jas ragaujant, kad alus į prekybą paleistas per anksti ir nesubrendęs. O tokie alūs kaip Lageris ir Avižinis Stautas turėtų būti privalomų paragauti sąraše. Tik kyla vienas klausimas, kai verdat tiek rūšių alaus, kas pas Jus ten vyksta su komunikacija, reklama ir kitu dalyku? Kažkaip net keista, kad alaus daug, apie jį žino vienetai, o nusipirkti beveik išvis neįmanoma.

Reklama

Written by Modestas

2015-08-14 at 07:43

Vilniaus alaus eksperimentai su alaus buteliu

leave a comment »

Pingvi.com eilinį kartą pasidalino naujienomis iš lietuviško alaus rinkos ir užsiminė, kad, skirtingai nei aš, skirtumų tarp Senojo Vilniaus kvietinio ir Vilniaus alaus kvietinio jie neatrado. Kuomet aš apie Senojo Vilniaus kvietinį rašiau, palyginimui paimtas Vilniaus kvietinio skonis buvo ištrauktas iš atminties, o ne ten kokios nors lyginamosios degustacijos metu. Įvertinęs duotą kolegų pastabą, dėjau į omeny, kad reikės kada paragauti abiejų kvietinių iš naujo.

Ilgai laukt nereikėjo, nes taip jau kažkaip sutapo, kad Vilniaus alus, savo kvietinį alų pristatė dar vienoje taroje, 0,5 l. BBH tipo butelyje. Neliko nieko kito, kaip tik temptis alų ant palyginimo ir paieškoti to, ko pingvi.com nerado 🙂

Neradau nieko ir aš. Na, tiesa, radau, tą patį alų išpilstytą į tris skirtingo tipo butelius. Čia vat žmogus ir pasimeti, ir pradedi savęs klausti: o kam to reikia? Iš kitos pusės, na yra tai gal ir reikia. Neišeina bumbėt ant alaus ir aludarių kurių alus skanus 🙂

Tas pats ir su nefiltruoto alaus rūšimi. Tik čia jei pridėsim šitą ir dar šitą, tai jau gausis 5 skirtingos taros. Gerai, jau gerai, neburbu. Tik pabaigai dar pasakysiu, kad toks pats išpilstymas yra ir tamsiojo alaus. Na, bent etikečių kolekcininkams yra džiaugsmo 🙂

Written by Modestas

2011-12-09 at 08:19

Senojo Vilniaus alus

with 13 comments

Švenčių proga, o  galbūt savo “Dydžiosios krautuvės“ atidarymo proga, Vilniaus alus išleido 5 rūšis Senojo Vilniaus alaus. 4 rūšis, supilstytas į tamsiai žalsvos spalvos BBH tipo butelius teko paragauti. 14 laipsnių, į litro talpos butelį supilto alaus ragavimą atidėjau ateičiai.

Įdomiai atrodo BBH tipo alaus butelis, kuris yra ne standartinės rudos spalvos, o tamsiai žalios. Galima pasidžiaugti, kad Vilniaus alaus butelių nebereiks išmetinėti, tiesa į pusės litro butelius jie pilstė tik girą. Kalbant apie girą, galima pasidžiaugti, kad tik ant jos butelių dėtas naujasis kamštelis, jau puikuojasi ir ant naujojo alaus. Todėl kolekcijose esantis kamštelis legalizavosi ir tapo pilnateisis renkantiems tik alaus kamštelius.

Ką rašo ant etikečių nurašiau čia,  jei įdomu, galite pasiskaityti, o dabar laikas papasakoti ką radau išpylęs alų į taurę.

Senojo Vilniaus nefiltruotas šviesusis 5.0%

Malonaus neintensyvaus kvapo alus. Drumstas, silpnos, tirštokos putos. Geriasi lengvai, jaučiamas dulkstelėjęs saldumas, tiek pat mažai kartumo. Neišraiškingas, bet tvarkingas ir geriamas alus.

.

.

.

Senojo Vilniaus tamsusis 5.6%

Alus, turintis tirštą ir smulkią putą, jos gausu, ji nusėda lėtai. Ir kas maloniausia, tai, kad į putą persidavęs alaus spalvos šešėlis. Spalva labai maloni akiai, rubino raudonumo. Kvapas silpnas ir nieko neprimenantis. Ragaujant jaučiamas saldumas, bet koks tai saldumas nusakyti sunku. Galbūt medaus, galbūt vaisinis. Įdomiausia su kartumu. Jis toks ne apyniškas, o greičiau greipfrutiškas. Nuo tokio kartumo, alus sausas ir kiekvienam gurkšnyje, net ir paskutiniame, tas sausumas jaučiasi, todėl alus įpusėjus puslitrį sunkėja ir pasidaro nebeįdomu jį gerti.

Senojo Vilniaus šviesusis 6,8 %

Kvapo beveik nėra (laipsnių daugėja, o kvapas dingsta?). Puta labai silpna. Labai neišraiškingo skonio. Per rūką lyg išlenda saldumas, kiek drąsiau – kartumas. Kas gerai, kad nesijaučia alaus stiprumo. Paragavus nevalingai tenka prisiminti Švyturio naujieną Adler Bock, tik pastarasis saldesnis.

.

.

Senojo Vilniaus tamsusis su prieskoniais 8,2 %

Puta negausi, bet tiršta. Nors tikrai stiprus alus, jokio stiprumo nesijaučia, nes jaučiasi… cinamonas. Visur. Kvape, skonyje, poskonyje. Į šitą alų jo kalta negailint, bet kas keisčiausia, man jis netrukdė. Taip, lindo per visur kur galėjo lyst, bet už tai negalėjau pykti. Netgi pro jį prasimušantys kiti skoniai nuteikdavo maloniai. Taigi, su šiuo alumi buvo viskas aišku. Geri stiprų alų, užsikandi cinamonu, o grąžos gauni bonusinių skonių. Kokių? Atraskite patys 🙂

Vienas pažįstamas šio alaus pirko paragavimui ir mėsos marinavimui. Sakyčiau puiki mintis, gal per naujuosius metus namai kvepės jautiena marinuota aluje su trupučiu cinamono?.. 🙂

Written by Modestas

2010-12-26 at 14:29

%d bloggers like this: