Kelios pilstomo alaus naujienos

Šias alaus rūšis, apie kurias noriu papasakoti, nežinau ar galima vadinti naujienomis. Tiksliai nežinau kada jos pasirodė pilstomo alaus parduotuvėse. Kaip ten bebūtų, man jos buvo neragautos, todėl ir naujienos.

Visai nesenai pasakojau apie eksperimentinį Taruškų Porterį. Šįkart į rankas papuolė Velykinis Porteris verdamas Miežiškių bravore. Tie kas nežino, Taruškų ir Miežiškių bravorą skiria siena ir durys joje. Stovi Taruškų bravore, atsidarai duris, žengi per slenkstį ir tu jau Miežiškių bravore. Apsisuki, žengi žingsnį ir tu vėl Taruškų bravore. Todėl galima daryti prielaidą, kad ragauti alūs tie patys. Tą kart spėjau, kad alus per šviežias, dar ne iki galo susigulėjęs. Šį kart ragaujant Velykinį Porterį 6% skonis jau buvo vientisesnis ir tvarkingesnis. Gurkšnis prasideda lengvu karstelėjimu ir baigiasi jau deginto salyklo, džiovintų slyvų prieskoniu. Ant gomurio lieka prikepusios karamelės ir sauso kartumo liekanos. Jokio saldumo. Alus nėra nei labai geras, nei labai blogas. Tvarkingas, įdomesnis ir tiek.

Katedros Medaus 4,7%. Ketedros alus man įsiminęs kaip brangus, labai brangus alus. Jau man nuostabą kėlė kažkada iš Vilniaus parvežtas Baltasis Elis, kuris atsiėjo 9 lt. už puslitrį. Šis gi taip pat brangiausias matytas pilstomas alus, kurio litras kainuoja 6,20 lt. Žinoma tai nėra taip jau ir brangu, jei lygintumėm kiek kainuoja puslitris prekybos centre, bet tai beveik 1,5 lt. brangiau, nei kitos pilstomo alaus rūšys. Pilam į taurę, neputoja, retas pilstomas alus putoja. Spalva tamstelėjusios oranžinės spalvos. Ragaujam. Na nežinau kaip čia parašyti dabar. Paragavus akyse nušvito kaip pastarosiomis dienomis išėjus į lauką ir pamačius merginas su minimalistiniais rūbais. Rimtai. Senokai jau buvo taip, kad paragavęs alaus, nustebčiau. Kas jame tokio gero? Nežinau. Jis tiesiog turi labai gerą prieskonį, kuriam dingus iš burnos norisi, kad jis kuo greičiau sugrįžtų. Išlaižiau kaip meškinas medų ir pagalvojau, kad kažin ar tokio alaus yra pirkti Kaune… Ech…

Aukštaitijos bravorų naujienos Nr.5: Kermošiaus šviesus alus

 

Kermošiaus šviesus alus 5,5%

Puta smagi, tiršta, smulki, ilgai besilaikanti. Aromatas neišsiskiriantis. Skonis apyniuotas, gan neblogai jaučiamas kartumas, kiek jaučiamas saldumas. Alus drumstas, spalva lengvai oranžinė, artėjanti link geltonos. Poskonyje lieka kartumas. Alus kiek sunkokai besigeriantis, gaivos iš jo laukti nereikėtų.

Supyškinau tekstą, atsisėdau padūmoti ir topt galvom mintis: jau tokį alų gėriau. Pasiskaitau apie Taruškų alų ir abejonių nebelieka. Beveik išdrįsčiau tarp jų padėti lygybės ženklą.

Su šiuo alumi ir baigėsi naujojo alaus sezono šauklių ragavimas. Gerai, kad jie atsirado, kad link kažkur yra judama ir daroma. Labai stiprių pozicijų šios alaus rūšys, manau, neužims, bet vietos po saule tikrai turės.

 

Aukštaitijos bravorų naujienos Nr.4: Taruškų alaus bravoro tamsus alus

Taruškų alaus bravoro 6%

Tamsus, gyvas, natūraliai brandintas nefiltruotas, karstelėjusio skonio alus.

Alus taurėje savo spalva nepretenduoja į tamsius, daugiausia tempia iki pustamsio. Kvapas labai priminė Ponoro kaimišką tamsų. Kaip tik taip sutapo, kad šaldytuve stovėjo litras Ponoro, tai prisijungė ir tas butelis prie degustacijos. Ragaujant tiek vieną, tiek kitą, panašumų galima rasti beveik tiek pat kiek ir skirtumų. Bet visgi panašumų yra ir norom nenorom lygini kuris gi geresnis. Taruškų produktas vos vos karsteli, turi silpnai jaučiamo rūgštumo, kiek per daug skoniui trukdo angliarūgštė. Kaip tamsus alus, per silpnas (ne tiesiogine šio žodžio prasme).

 

Aukštaitijos bravorų naujienos Nr.3: Taruškų alaus bravoro alus

Taruškų alaus bravoro alus 5,5%

Šviesus, gyvas, natūraliai brandintas nefiltruotas, karstelėjusio skonio alus (rasta ant etiketės).

Pilant į taurę alus labai silpnai putojo, jo puta sudaryta iš stambių burbuliukų, laikosi trumpai. Alus nefiltruotas, todėl spalva išplaukusi nuo vos vos oranžinės, gintarinės iki beveik geltonos. Kvapas nesužavėjo, tokį kvapą dažniausiai turi pigesnio segmento alaus rūšys. Pats kvapas neišraiškingas, šiek tiek jaučiasi apyniai. Skonis karstelėjęs, jaučiamas saldumas, bet jis ne toks kaip Miežiškių bravoro alaus. Šis labiau lendantis į akis. Šis alus nėra gaivus, kiek sunkesnis ir su kiekvienu gurkšniu sėda į užmarštį, nenorėdamas savęs išlaikyti atmintyje. Poskonyje ant gomurio nusėda ne kartumas, o jau minėtas saldumas.