Alus AgroBalt parodoje

Nuo Kaziuko mugės praėjus vos porai savaičių, Kaune vėl vyksta mugė/paroda.

Senokai teko pabuvoti kasmet rengiamoje parodoje AgroBalt, todėl nusprendžiau nueiti ten pasidairyti. Ir tikrai ne alaus ten ieškojau, tiesiog buvo įdomu kas ten vyksta ir kaip ten viskas atrodo. Šio įrašo net nebūtų buvę, nes nuo Kaziuko mugės alaus pasiūlos ten ne kažkas ir skyrėsi, bet vis gi nusprendžiau brūkštelėti.

Kaziuko mugėse tikrai neteko matyti Vilniaus alaus, o vat čia jie turėjo visą stendą. Įdomu buvo kaip gi save pristato Vilniaus alus. Tikėjausi parodoje pamatyti ir jų naujieną – Baltojo Ąžuolo alaus. Priėjau, merginos ant padėklų prisidėjusios plastikinių taurelių su alumi iškart priėjo, pasiūlė alaus. Klausiu ar naujieną turite, Baltojo Ąžuolo vadinasi. Tai vietoje to, kad išgirsčiau taip/ne/nežinau pamatau pasimetusį veidą, kuris po akimirkos nuo manęs nusisuka ir mergina nueina pasiūlyti alaus kitam žmogui. Ta prasme taip, man nieko neatsakė ir ignoravo. Žengtelėjau į šoną, prie stendo stovėjo moteris ir kaip tik užklausė kas čia per alus toks įdomus su žalia etikete. Mergina žvaliai ištaria, kad tai jų naujiena amerikan ipa. Moteris klausiamai žiūri. Tie du žodžiai jai nieko nesako, o mergina žiūri atgal ir nieko nesako. Po nejaukios kelių sekundžių tylos moteris apsisuka ir nueina. Nueinu ir aš.

Eini per parodą ir vis tas pats. Praeidamas aludarių stendą girdi: gal alaus, giros. Eini pro bet ko kito stendą vyksta gyvas bendravimas. Pasakojama iš kur atvažiavę, iš ko, kaip su kuo gaminama, kuo gerai, kuo skiriasi nuo kitų ir t.t ir pan. Gerai, sakau sau, einu tada aš prie vyno. Na pažiūrėsim kaip kitokį alkoholį pristato. Pasitaiko vyndariai iš Česlovo vyno. Stovi moteris, gyvai bendrauja, paragauti pasiūlo tik jei mato norą ar išgirdusi prašymą. Iki tol pasakoja iš kur jie, kaip augina uogas, kaip jas renka, kaip maišo, kokius dar vynus gamina, leidžiasi net į Lietuvos vyndarystės istoriją. 10 minučių praeina kaip akimirka.

Eini namo ir galvoji, ne veltui Dunduliui kiša koją jų tapatinimas su kaimišku alumi. Kai jis taip pristatomas, tai ko norėti. Akis užkliūna už Joaldos stendo. Stovi 0,33L buteliukai, pabandyta sixpack’ą sukonstruoti. Na gal kažkaip pramuš tuos visus kaimiškus alus kitaip save pozicionuoti ir bus geriau. Gal…

Astravo alus. Dar kartą

Apie šias alaus rūšis prisėdau parašyti tik dėl to, kad jos pasirodė Vilniaus alaus krautuvėlėse. Tai gan įdomus žingsnis. Minėtos krautuvėlės pradėjo didinti asortimentą. Ten atsirado daugiau lentynų, alus aiškiau ir suprantamiau išdėstytas, ieškoma kuo jas užpildyti. Ten galima rasti Butautų dvaro seriją, bet kažkodėl Krafto alaus ten nemačiau. Lygiai taip pat nesuprantu, kodėl neatsiveža kitos Butautų produkcijos, kuri nėra tokia patraukli išoriškai, bet daug labiau vykusi. Norit pasakyt Butautų Ugniniu nesudomintumėt pirkėjo? Ten jau ir importo yra. Ten yra ir nuotraukoje aukščiau esantys alūs. Matyt dėl  šio debiuto ir etiketes atsinaujino.

Trumpai apie kiekvieną iš šių šedevrų:

O. Korfo 5% – negeriamas.

Nefiltruotas Šviesusis 5% – negeriamas.

Nefirtruotas Tamsusis 4,5% – negeriamas.

Ūtos 5,8% – negeriamas.

Vilniaus alaus IPA (american)

Ilgai pristatinėjęs eilę lagerių variacijų Vilniaus alus ryžosi išties kažkam naujo. Bet vėl gi, limituota partija, vos kažkiek ten butelių. Kodėl kažkas kiek kitokio Lietuvoje eina į tokias limituotas partijas man lieka klausimu.

Eksperimentuoti Vilniaus alus nusprendė su IPA ir pasirinko jos variaciją – American IPA 6,3%. Čia į gilius samprotavimus nesileisiu, tik paminėsiu, kad panaudoti apyniai (Chinook, Citra, Cascade, Amarillo) sutinkami ir kitose lietuviškose IPA’ose. Bet jei jau american tai american.

Alus puikios tamsiai gintarinės spalvos. Putoja gražiai, puta stipri, gali suformuoti kokią nori kepurę. Kvape jaučiami apyniai, tačiau jų norisi daugiau. Pirmas gurkšnis pilnas apynių skonio, bet ne kartumo. Ir kai jau lauki poskonyje iškylančio kartumo, jis tik dingsta ir ateina saldumas. Geri dar ir dar, o kartumo kaip nėra taip nėra. Tik liekamasis saldumas. Jei šį alų vertinti kaip stiprų lagerį ar bock’ą, būtų labai ir labai gerai. Bet iki IPA’os jis netraukia ir IBU 58 čia nė su žiburiu nerasi. Dar prie gerumų nereikia užmiršti, kad alus stiprus, o alkoholio pojučio nėra, nei skonyje, nei kvape, nei gomurio šilumoje. Šį dalyką paslėpti pavyko labai gerai. 

Black & White

Rašant apie alų karts nuo karto savo elektroninio pašto dėžutėje gali rasti laiškų su kvietimu į alaus pristatymo renginį arba su prašymu nurodyti adresą siuntinuko atsiuntimui. Dažniausiai tuo užsiima aludarių nusamdytos marketingo firmos. Tai daro profesionaliai, dalykiškai. Tačiau atsiranda ir saviveiklininkai, kurių veiksmai, spėju, nelabai su kuo derinti. Gaunu aš štai tokį laišką:

Jums rašo Andrius iš „Vilniaus alaus“ kadangi tiek Jus, tiek mes mėgstame linksmai išgerti ir pakalbėti apie alų. Nepaslaptis, kad „Vilniausalus“ išleido tamsų kvietinį alų.
Ką Jus manote apie šį alų? Ar este ragavę? Gal norėtumėte išbandyti?
Lauksiu Jūsų atsakymo.

Barbakanas

Nuo Dundulio sekamos pasakos reikia norom nenorom pabėgti. Ir stabtelėti reikėtų prie pirmosios 2014 metų naujienos, Vilniaus alaus verdamo Barbakanas 6% alaus. Visai nesenai rašiau apie alų be idėjos, to pačio Vilniaus alaus Baltojo tilto alų.  Tuomet gamintojai paskelbė apie ribotos partijos alų. Apie šį neskelbė nieko. O kam? Pavadinimuose šioks toks tęstinumas yra. Vilniaus alus savo verdamo alaus užvadinimams naudoja pavadinimus susijusius su Vilniaus miestu. Barbakanas – tai gynybinė siena (statinys), kuri yra neatsiejama Vilniaus dalis.  Alų aludariai supylė į skaidraus stiklo butelį, taip iš kart atverdami visas kortas susijusias su alaus išvaizda. Jie net savo standartinį alų pradėjo pilti į skaidrius butelius. Prisipažinsiu, atrodo butelis tragiškai. Netikiu, kad gamintojas taip ėmė ir sugalvojo pilti alų į skaidrius butelius. O tikiu tuo, kad skaidrūs buteliai pigesni. O kaip ten kas atrodo nelabai kam rūpi.

Barbakano alų nuo tragiškos išvaizdos gelbėja nutamsėjusi spalva, masyvus butelis, neprasta etiketė. Etiketė turi iškirtimą virš kažkokių ten statinių stogų fragmentų ir alus ten taip pat persišviečia. Bendrai viskas atrodo neblogai.

Alus putoja, atrodo taurėje gerai, tvarkingai. Ragaujant šį alų gera alaus išvaizda labai greitai pasimiršta. Vis dėl to svarbiausia aluje jo skonis, o ne išvaizda. O skonis saldus, sunkus. Alus geriasi nelengvai, jaučiamas jo sunkumas tiek alkoholio išraiška, tiek perkrautame saldume. Visiškai nepateisinamas kartumo menkas buvimas. Daug daugiau į priekį iššokęs salykliškumas. Alus vienam kartui arba dovanai. Ne daugiau.

♦ Visas ragautas lietuviškas alus vienoje vietoje – Ragauto lietuviško alaus gidas   ♦

Alus be idėjos

Šis alus pasirodė prieš šventes. Ne kaip kalėdinis alus, o šiaip. Gamintojai, norėdami būti nors šiek tiek įdomesni, paskelbė, kad tai limituotos partijos alus. Kodėl Baltojo tilto alus 5,2% be idėjos? Todėl, kad tai paprastas šviesus nefiltruotas alus.  Ir tiek. Juk jei jau perki litrinį butelį šventiniu laikotarpiu ir dar limituotos partijos, tikiesi gauti kažką daugiau, nei šviesų nefiltruotą alų. Na gerai, tas šviesus bent kažkuo būtų įdomesnis, o dabar gauni tą patį ką gali gauti nusipirkęs paprastą, jau metai iš metų verdamą Vilniaus nefiltruotą.

Paskutiniu metu Vilniaus alus, matyt, vadovaujasi patarle – dviračio neišrasi ir toliau važiuoja savo kelių rūšių gerai perkamo alaus pramintu taku.

Kauno alaus naujienos

Kauno alus pradėjo eiti kitų aludarių pramintu taku. Panašumų tiek daug, kad tai paprasčiausiai galima vadinti kopijavimu. Nors, kita vertus, dėl tokio išsireiškimo gali kitas ir įsižeisti. Kalbu aš apie Seno Kauno alų, kuris prekyboje jau gerus du mėnesius. Į 0,33l. buteliukus išpilstytas alus norom nenorom primena Rinkuškių Proginio ir Vilniaus alaus visą seriją pardavinėjamą tokioje pačioje taroje. Vilniaus alus netgi turi seriją panašiu pavadinimu ir pavadinę savo alų Senuoju Vilniumi.  Tai būtent iš čia tos asociacijos ir pretenzijos į kopijavimą.

Kauno alus savo Seno Kauno alų dar pavadinęs ir klasikiniu. Taip pat alus yra šviesus ir tamsus, kurie yra vienodo 5% “svorio“. Bendras įspūdis pavarčius buteliuką rankoje ne pats geriausias. Etiketė nesižiūri, o kaip padaryti geriau nekyla minčių. Įdomu ir tai, kad kamšteliai uždėti paprasti, standartiniai karūniniai, nors atkimšus puikiai matosi jog buteliai yra pritaikyti užsukamiems kamščiams. Gal technologiškai ten jie ir nesiskiria, na bet vistiek tai kliūna.

Ar tai kitas alus nei Kauno šviesusis ir Kauno tamsusis sunku pasakyti. Palyginimui turėjau tik tamsaus. Lyginus Vilniaus alų, paslėpta po skirtinga tara ir skirtinga etiketę, galėjai iškart pasakyti, kad tai identiškas alus. Čia lyg kažkas skyrėsi, bet tik niuansai, todėl teiginiui, kad tai skirtingas alus, tokių skirtumų neužtenka. O jei konkrečiai apie patį alų, tai kaip ir sakiau, jis beveik nesiskiria nuo jau senokai rinkoje esančio Kauno šviesaus ir Kauno tamsaus, kurie ragauti išragauti ir visiems skonis yra pažįstamas. Tai lengvai geriamas alus, kuris turi neblogą skonį, bet tai priklauso ir nuo partijos, iš kurios butelaitį prasikimšote.

Kita naujiena, tai sodrusis juodasis Burmistro alus 7%. Internetuose pasirodžius nuomonei apie šį alų, daugelis ėmė spėlioti ar tai ne tas pats Kauno alaus Porteris. Aš ėmiau ir palyginau ir vėl likau neapsisprendęs. Iš vienos pusės abu alūs taurėje elgėsi skirtingai. Burmistras putojo gražiau, intensyviau. Spalva taurėje Burmistro atrodė tamsesnė. Bet skonio prasme didelių skirtumų atrasti nepavyko. Alaus galiojimo žymoje ant Burmistro buvo nurodyta, kad galioja iki 03.28, Porterio – 03.27. Tad pasakyti iš kur atsirado tie išvaizdos skirtumai, pasakyti sunku, nes ragaujant alus turi daug daugiau panašumų, nei skirtumų. Jei kalbėti apie patį pateikimą, alus parduotuvės lentynoje išsiskiria. Bet kai jis atsiduria rankoje, matosi, kad etiketė padaryta pigiai. Ji graži, tvarkinga, bet ta popieriaus kokybė neduoda vaizdui pilnumo. Taip ir atrodo, kad daryta ir nedadaryta.

Apibendrinant, išvaizda pasikeitusi stipriai, bet dėl ko? Kam reikia sukišti savo populiariausias (?) alaus rūšis į naujus butelius (jei tai tikrai tos pačios rūšys)? Vėlgi, atrodo, kad rūpinamasi ne kas yra butelyje, o kaip tas butelis atrodo…