Alus AgroBalt parodoje

Nuo Kaziuko mugės praėjus vos porai savaičių, Kaune vėl vyksta mugė/paroda.

Senokai teko pabuvoti kasmet rengiamoje parodoje AgroBalt, todėl nusprendžiau nueiti ten pasidairyti. Ir tikrai ne alaus ten ieškojau, tiesiog buvo įdomu kas ten vyksta ir kaip ten viskas atrodo. Šio įrašo net nebūtų buvę, nes nuo Kaziuko mugės alaus pasiūlos ten ne kažkas ir skyrėsi, bet vis gi nusprendžiau brūkštelėti.

Kaziuko mugėse tikrai neteko matyti Vilniaus alaus, o vat čia jie turėjo visą stendą. Įdomu buvo kaip gi save pristato Vilniaus alus. Tikėjausi parodoje pamatyti ir jų naujieną – Baltojo Ąžuolo alaus. Priėjau, merginos ant padėklų prisidėjusios plastikinių taurelių su alumi iškart priėjo, pasiūlė alaus. Klausiu ar naujieną turite, Baltojo Ąžuolo vadinasi. Tai vietoje to, kad išgirsčiau taip/ne/nežinau pamatau pasimetusį veidą, kuris po akimirkos nuo manęs nusisuka ir mergina nueina pasiūlyti alaus kitam žmogui. Ta prasme taip, man nieko neatsakė ir ignoravo. Žengtelėjau į šoną, prie stendo stovėjo moteris ir kaip tik užklausė kas čia per alus toks įdomus su žalia etikete. Mergina žvaliai ištaria, kad tai jų naujiena amerikan ipa. Moteris klausiamai žiūri. Tie du žodžiai jai nieko nesako, o mergina žiūri atgal ir nieko nesako. Po nejaukios kelių sekundžių tylos moteris apsisuka ir nueina. Nueinu ir aš.

Eini per parodą ir vis tas pats. Praeidamas aludarių stendą girdi: gal alaus, giros. Eini pro bet ko kito stendą vyksta gyvas bendravimas. Pasakojama iš kur atvažiavę, iš ko, kaip su kuo gaminama, kuo gerai, kuo skiriasi nuo kitų ir t.t ir pan. Gerai, sakau sau, einu tada aš prie vyno. Na pažiūrėsim kaip kitokį alkoholį pristato. Pasitaiko vyndariai iš Česlovo vyno. Stovi moteris, gyvai bendrauja, paragauti pasiūlo tik jei mato norą ar išgirdusi prašymą. Iki tol pasakoja iš kur jie, kaip augina uogas, kaip jas renka, kaip maišo, kokius dar vynus gamina, leidžiasi net į Lietuvos vyndarystės istoriją. 10 minučių praeina kaip akimirka.

Eini namo ir galvoji, ne veltui Dunduliui kiša koją jų tapatinimas su kaimišku alumi. Kai jis taip pristatomas, tai ko norėti. Akis užkliūna už Joaldos stendo. Stovi 0,33L buteliukai, pabandyta sixpack’ą sukonstruoti. Na gal kažkaip pramuš tuos visus kaimiškus alus kitaip save pozicionuoti ir bus geriau. Gal…

Astravo alus. Dar kartą

Apie šias alaus rūšis prisėdau parašyti tik dėl to, kad jos pasirodė Vilniaus alaus krautuvėlėse. Tai gan įdomus žingsnis. Minėtos krautuvėlės pradėjo didinti asortimentą. Ten atsirado daugiau lentynų, alus aiškiau ir suprantamiau išdėstytas, ieškoma kuo jas užpildyti. Ten galima rasti Butautų dvaro seriją, bet kažkodėl Krafto alaus ten nemačiau. Lygiai taip pat nesuprantu, kodėl neatsiveža kitos Butautų produkcijos, kuri nėra tokia patraukli išoriškai, bet daug labiau vykusi. Norit pasakyt Butautų Ugniniu nesudomintumėt pirkėjo? Ten jau ir importo yra. Ten yra ir nuotraukoje aukščiau esantys alūs. Matyt dėl  šio debiuto ir etiketes atsinaujino.

Trumpai apie kiekvieną iš šių šedevrų:

O. Korfo 5% – negeriamas.

Nefiltruotas Šviesusis 5% – negeriamas.

Nefirtruotas Tamsusis 4,5% – negeriamas.

Ūtos 5,8% – negeriamas.

Vilniaus alaus IPA (american)

Ilgai pristatinėjęs eilę lagerių variacijų Vilniaus alus ryžosi išties kažkam naujo. Bet vėl gi, limituota partija, vos kažkiek ten butelių. Kodėl kažkas kiek kitokio Lietuvoje eina į tokias limituotas partijas man lieka klausimu.

Eksperimentuoti Vilniaus alus nusprendė su IPA ir pasirinko jos variaciją – American IPA 6,3%. Čia į gilius samprotavimus nesileisiu, tik paminėsiu, kad panaudoti apyniai (Chinook, Citra, Cascade, Amarillo) sutinkami ir kitose lietuviškose IPA’ose. Bet jei jau american tai american.

Alus puikios tamsiai gintarinės spalvos. Putoja gražiai, puta stipri, gali suformuoti kokią nori kepurę. Kvape jaučiami apyniai, tačiau jų norisi daugiau. Pirmas gurkšnis pilnas apynių skonio, bet ne kartumo. Ir kai jau lauki poskonyje iškylančio kartumo, jis tik dingsta ir ateina saldumas. Geri dar ir dar, o kartumo kaip nėra taip nėra. Tik liekamasis saldumas. Jei šį alų vertinti kaip stiprų lagerį ar bock’ą, būtų labai ir labai gerai. Bet iki IPA’os jis netraukia ir IBU 58 čia nė su žiburiu nerasi. Dar prie gerumų nereikia užmiršti, kad alus stiprus, o alkoholio pojučio nėra, nei skonyje, nei kvape, nei gomurio šilumoje. Šį dalyką paslėpti pavyko labai gerai. 

Black & White

Rašant apie alų karts nuo karto savo elektroninio pašto dėžutėje gali rasti laiškų su kvietimu į alaus pristatymo renginį arba su prašymu nurodyti adresą siuntinuko atsiuntimui. Dažniausiai tuo užsiima aludarių nusamdytos marketingo firmos. Tai daro profesionaliai, dalykiškai. Tačiau atsiranda ir saviveiklininkai, kurių veiksmai, spėju, nelabai su kuo derinti. Gaunu aš štai tokį laišką:

Jums rašo Andrius iš „Vilniaus alaus“ kadangi tiek Jus, tiek mes mėgstame linksmai išgerti ir pakalbėti apie alų. Nepaslaptis, kad „Vilniausalus“ išleido tamsų kvietinį alų.
Ką Jus manote apie šį alų? Ar este ragavę? Gal norėtumėte išbandyti?
Lauksiu Jūsų atsakymo.

Barbakanas

Nuo Dundulio sekamos pasakos reikia norom nenorom pabėgti. Ir stabtelėti reikėtų prie pirmosios 2014 metų naujienos, Vilniaus alaus verdamo Barbakanas 6% alaus. Visai nesenai rašiau apie alų be idėjos, to pačio Vilniaus alaus Baltojo tilto alų.  Tuomet gamintojai paskelbė apie ribotos partijos alų. Apie šį neskelbė nieko. O kam? Pavadinimuose šioks toks tęstinumas yra. Vilniaus alus savo verdamo alaus užvadinimams naudoja pavadinimus susijusius su Vilniaus miestu. Barbakanas – tai gynybinė siena (statinys), kuri yra neatsiejama Vilniaus dalis.  Alų aludariai supylė į skaidraus stiklo butelį, taip iš kart atverdami visas kortas susijusias su alaus išvaizda. Jie net savo standartinį alų pradėjo pilti į skaidrius butelius. Prisipažinsiu, atrodo butelis tragiškai. Netikiu, kad gamintojas taip ėmė ir sugalvojo pilti alų į skaidrius butelius. O tikiu tuo, kad skaidrūs buteliai pigesni. O kaip ten kas atrodo nelabai kam rūpi.

Barbakano alų nuo tragiškos išvaizdos gelbėja nutamsėjusi spalva, masyvus butelis, neprasta etiketė. Etiketė turi iškirtimą virš kažkokių ten statinių stogų fragmentų ir alus ten taip pat persišviečia. Bendrai viskas atrodo neblogai.

Alus putoja, atrodo taurėje gerai, tvarkingai. Ragaujant šį alų gera alaus išvaizda labai greitai pasimiršta. Vis dėl to svarbiausia aluje jo skonis, o ne išvaizda. O skonis saldus, sunkus. Alus geriasi nelengvai, jaučiamas jo sunkumas tiek alkoholio išraiška, tiek perkrautame saldume. Visiškai nepateisinamas kartumo menkas buvimas. Daug daugiau į priekį iššokęs salykliškumas. Alus vienam kartui arba dovanai. Ne daugiau.

♦ Visas ragautas lietuviškas alus vienoje vietoje – Ragauto lietuviško alaus gidas   ♦

Alus be idėjos

Šis alus pasirodė prieš šventes. Ne kaip kalėdinis alus, o šiaip. Gamintojai, norėdami būti nors šiek tiek įdomesni, paskelbė, kad tai limituotos partijos alus. Kodėl Baltojo tilto alus 5,2% be idėjos? Todėl, kad tai paprastas šviesus nefiltruotas alus.  Ir tiek. Juk jei jau perki litrinį butelį šventiniu laikotarpiu ir dar limituotos partijos, tikiesi gauti kažką daugiau, nei šviesų nefiltruotą alų. Na gerai, tas šviesus bent kažkuo būtų įdomesnis, o dabar gauni tą patį ką gali gauti nusipirkęs paprastą, jau metai iš metų verdamą Vilniaus nefiltruotą.

Paskutiniu metu Vilniaus alus, matyt, vadovaujasi patarle – dviračio neišrasi ir toliau važiuoja savo kelių rūšių gerai perkamo alaus pramintu taku.

Kauno alaus naujienos

Kauno alus pradėjo eiti kitų aludarių pramintu taku. Panašumų tiek daug, kad tai paprasčiausiai galima vadinti kopijavimu. Nors, kita vertus, dėl tokio išsireiškimo gali kitas ir įsižeisti. Kalbu aš apie Seno Kauno alų, kuris prekyboje jau gerus du mėnesius. Į 0,33l. buteliukus išpilstytas alus norom nenorom primena Rinkuškių Proginio ir Vilniaus alaus visą seriją pardavinėjamą tokioje pačioje taroje. Vilniaus alus netgi turi seriją panašiu pavadinimu ir pavadinę savo alų Senuoju Vilniumi.  Tai būtent iš čia tos asociacijos ir pretenzijos į kopijavimą.

Kauno alus savo Seno Kauno alų dar pavadinęs ir klasikiniu. Taip pat alus yra šviesus ir tamsus, kurie yra vienodo 5% “svorio“. Bendras įspūdis pavarčius buteliuką rankoje ne pats geriausias. Etiketė nesižiūri, o kaip padaryti geriau nekyla minčių. Įdomu ir tai, kad kamšteliai uždėti paprasti, standartiniai karūniniai, nors atkimšus puikiai matosi jog buteliai yra pritaikyti užsukamiems kamščiams. Gal technologiškai ten jie ir nesiskiria, na bet vistiek tai kliūna.

Ar tai kitas alus nei Kauno šviesusis ir Kauno tamsusis sunku pasakyti. Palyginimui turėjau tik tamsaus. Lyginus Vilniaus alų, paslėpta po skirtinga tara ir skirtinga etiketę, galėjai iškart pasakyti, kad tai identiškas alus. Čia lyg kažkas skyrėsi, bet tik niuansai, todėl teiginiui, kad tai skirtingas alus, tokių skirtumų neužtenka. O jei konkrečiai apie patį alų, tai kaip ir sakiau, jis beveik nesiskiria nuo jau senokai rinkoje esančio Kauno šviesaus ir Kauno tamsaus, kurie ragauti išragauti ir visiems skonis yra pažįstamas. Tai lengvai geriamas alus, kuris turi neblogą skonį, bet tai priklauso ir nuo partijos, iš kurios butelaitį prasikimšote.

Kita naujiena, tai sodrusis juodasis Burmistro alus 7%. Internetuose pasirodžius nuomonei apie šį alų, daugelis ėmė spėlioti ar tai ne tas pats Kauno alaus Porteris. Aš ėmiau ir palyginau ir vėl likau neapsisprendęs. Iš vienos pusės abu alūs taurėje elgėsi skirtingai. Burmistras putojo gražiau, intensyviau. Spalva taurėje Burmistro atrodė tamsesnė. Bet skonio prasme didelių skirtumų atrasti nepavyko. Alaus galiojimo žymoje ant Burmistro buvo nurodyta, kad galioja iki 03.28, Porterio – 03.27. Tad pasakyti iš kur atsirado tie išvaizdos skirtumai, pasakyti sunku, nes ragaujant alus turi daug daugiau panašumų, nei skirtumų. Jei kalbėti apie patį pateikimą, alus parduotuvės lentynoje išsiskiria. Bet kai jis atsiduria rankoje, matosi, kad etiketė padaryta pigiai. Ji graži, tvarkinga, bet ta popieriaus kokybė neduoda vaizdui pilnumo. Taip ir atrodo, kad daryta ir nedadaryta.

Apibendrinant, išvaizda pasikeitusi stipriai, bet dėl ko? Kam reikia sukišti savo populiariausias (?) alaus rūšis į naujus butelius (jei tai tikrai tos pačios rūšys)? Vėlgi, atrodo, kad rūpinamasi ne kas yra butelyje, o kaip tas butelis atrodo…

Adler Bock su prieskoniais

Jau kaip ir šventės ant nosies, jau laikas ir šventinėms alaus rūšims pasirodyti. Aludariai  jau lyg ir įprato alaus mėgėjus pradžiuginti pavasarį, su žiemos šventėmis kiek sunkiau. Pavienių bandymų būta, o Vilniaus alaus šventinis alus su prieskoniais buvo toks sėkmingas, kad jam dingus iš lentynų netilo klausimai kada gi jis vėl pasirodys. Tiesa, pilstomo jo buvo galima nusipirkti, bet buteliuose ne. Norėčiau būti Vilniaus alaus aludarių vietoje, turėtų būti smagus jausmas išvirti alų skirtą žiemos sezonui ir žinoti, kad jis yra laukiamas.

Prieskonių naudojimas aluje dar neįgavo tokio pagreičio, kaip žodžio gyvas naudojimas, bet ką gali žinoti. Tiesa, Vilniaus alaus bandymas buvo sėkmingas, ko negalėčiau pasakyti apie kitą bandymą naudoti prieskonius – tai Adler Bock. Vien jau, kad pagardintas buvo ne tamsus alus, bet šviesus, kelia man šokią tokią nuostabą. Juk šventinis alus turėtų būti sunkus, tirštas, tamsus. Tada jam netrukdys ir stiprumas. Nors gal čia tik man taip atrodo.

Dar užkliuvo man už akies tai, kad ant etiketės nėra nurodyta beveik jokios informacijos apie alaus išskirtinumą. Ant šlipso informacijos yra, kad tai alus praturtintas kardamonu, vanile, cinamonu, apelsinų žievelėmis. Bet jei aš nusipirksiu butelį be šlipso?

Atsidarius butelį ir bandant užuosti pirmus aromatus nustembu, kad neužsiuodžia niekas. Supylus į taurę tas pats. Na pala pala, galvoju, vanilė, cinamonas turi tokį kvapą, kurio su niekuo kitu nesumaišysi. Kad jo ir nedaug būtų dėta, bet vistiek nors kažkas užsiuostų. Ragaujant tuštumo ir nykumo jausmas niekur nedingo. Sėdėjau aš sau ir galvojau, kad gali būti, jog prieskonių būna per daug ar jų įdėta kažkaip neproporcingai, bet, kad geriant alų, kuris reklamuojamas kaip kažkas tokio ir dar su prieskoniais, ir tų prieskonių nesijaustų, tai čia jau man lieka nesuprantama. Dar prisiminiau kainą, berods nebuvo taip, kad už pusės litro alaus butelį sumokėjęs virš trijų litų aš gaučiau tiek mažai arba kitaip sakant – nieko.

Mintimis vėl grįžtu prie Vilniaus alaus verdamo Senojo Vilniaus su prieskoniais. Vienas pirkėjas pirko tris butelius šio alaus ir man sako:

– Žinot kodėl perku tris butelius? Nes vieną gersiu gerai atšaldytą, vieną kambario temperatūros, o trečią pašildytą ir kaskart jis bus kitoks savo skoniu. Gaunasi taip, kad perku tris skirtingus butelius alaus.

Turiu blogą žinią Švyturio aludariams, dėja, bet Jūsų alaus per kitas Kalėdas nelauks. Ir nebevartokit to pasiūlymo stiprų alų derinti su morkų pyragu, nes jau tiek kartų tai pakartojote savo reklamose, jog pabodo…

Tiesa, dar iki švenčių šiek tiek liko, Aukštaitijos bravorų aludariai žadėjo tamsų šventinį alų, gal jis kažkiek situaciją pataisys.

Vilniaus alaus eksperimentai su alaus buteliu

Pingvi.com eilinį kartą pasidalino naujienomis iš lietuviško alaus rinkos ir užsiminė, kad, skirtingai nei aš, skirtumų tarp Senojo Vilniaus kvietinio ir Vilniaus alaus kvietinio jie neatrado. Kuomet aš apie Senojo Vilniaus kvietinį rašiau, palyginimui paimtas Vilniaus kvietinio skonis buvo ištrauktas iš atminties, o ne ten kokios nors lyginamosios degustacijos metu. Įvertinęs duotą kolegų pastabą, dėjau į omeny, kad reikės kada paragauti abiejų kvietinių iš naujo.

Ilgai laukt nereikėjo, nes taip jau kažkaip sutapo, kad Vilniaus alus, savo kvietinį alų pristatė dar vienoje taroje, 0,5 l. BBH tipo butelyje. Neliko nieko kito, kaip tik temptis alų ant palyginimo ir paieškoti to, ko pingvi.com nerado 🙂

Neradau nieko ir aš. Na, tiesa, radau, tą patį alų išpilstytą į tris skirtingo tipo butelius. Čia vat žmogus ir pasimeti, ir pradedi savęs klausti: o kam to reikia? Iš kitos pusės, na yra tai gal ir reikia. Neišeina bumbėt ant alaus ir aludarių kurių alus skanus 🙂

Tas pats ir su nefiltruoto alaus rūšimi. Tik čia jei pridėsim šitą ir dar šitą, tai jau gausis 5 skirtingos taros. Gerai, jau gerai, neburbu. Tik pabaigai dar pasakysiu, kad toks pats išpilstymas yra ir tamsiojo alaus. Na, bent etikečių kolekcininkams yra džiaugsmo 🙂

Ir vėl apie kvietinį

Kvietinis alus man tinka ir patinka, todėl apie jį rašyti niekada nenusibosta 🙂

Visai neseniai Gubernija išpilstė savo kvietinį alų ir užklijavo naują etiketę. Taip Lietuvos rinkoje atsirado Imperial Baltas, 4,3% stiprumo, alus, kuris platinamas prekybos centrų tinkle Norfa. Palyginamosios degustacijos metu su originaliu Gubernijos kvietiniu aš skirtumo neatradau. Tiesa, jau kelintą kartą Gubernijos kvietinis tarnauja kaip etalonas palyginamosiose degustacijose, bet vis atrodo, kad savo vardo jis vis labiau nebepateisina.

Vilniaus alus taip pat jau senokai pasiūlė savo kvietinį. Ne ne, ne tą kurį visi giria ir jis būtinai turi būti pilstomas, bet naują, kuris papildė Senojo Vilniaus alaus seriją. Dar ilgai žmonėms teko įrodinėti, kad tai ne tas pats Vilniaus alaus kvietinis, bet visai naujas, na tikrai naujas. Bet, kad pasakoti, reikėjo ir pačiam įsitikinti, nes prisipažinsiu, aš galvojau taip pat kaip ir daugelis. Vizualiai neatrodo, kad alus taurėje jaučiasi gerai. Beveik neputojo, tad už tirštos putos nugaros nepasislėpsi, kažkiek susidrumstęs, bet ne tiek, kad tą drumstumą palaikytum pliusu. Spalva taip pat skystoka, bet kvietinis alus retai kada būna spalviškai malonus akiai. Ragaujam. Pasidaro aišku iš kart, kad dėta gvazdikėlių ir cinamono, lygiai taip pat kaip Kalėdoms skirtame Senojo Vilniaus aluje. Na ten jis/jie tiko, čia alus skirtas vasarai, atsigaivinti ir t.t., o į akis lenda… cinamonas… Na jis ant bandelių, žiemai, dar gal karštam vynui, bet vasariškam alui? Na tai tikrai ne man. Aš rekomenduočiau visada kvietinį alų išsitraukus iš šaldytuvo palaikyti kambario temperatūroje bent 15-20 min. Tada jis geriau atsiskleidžia. O šiam rekomenduočiau daryti atvirkščiai – gerai gerai atšaldyti, atsidarius iš kart gerti, tada jis savo šalčiu vasarą jus atgaivins, o dėl šaltumo bus prislopintas cinamonas ir jis jau netrukdys mėgautis alumi, o pasitarnaus kaip pliusas prie alaus skonio.

Baigiant apie Vilniaus alų, siūlau apsilankyti atsinaujinusioje aludarių interneto svetainėje. Tvarkinga, gražu ir su visa reikiama informacija. Tikiuosi ji bus reguliariai atnaujinama. Pasižvalgius galima atrasti, kad asortimente nebeliko Vilniaus alaus Šventinio. Jei jo dar neragavote, suskubkite pasidairyti po parduotuves, nes jo paragauti privalo kiekvienas save gerbiantis alaus mėgėjas. Nuorodose galima rasti nuorodą ir į šį blogą, bei prierašą: Didelis, alumi kvepiantis ir kolekcionuojantis Modesto blogas. Tikrai taip 🙂 Gal kada pasikviesite į svečius? 🙂

Dar vienas naujas kvietinis pagal pasirodymą rinkoje pats šviežiausias. Kai kurios naujai atsidariusios alaus krautuvėlės jį pristatinėjo kaip visišką naujieną, vis gi jo buvo galima paragauti anksti pavasarį. Šiais metais Dundulio Balamuc grįžo pasikeitęs iš esmės. Kartu su savimi įnešdamas ir naujovių, kokių dar nebuvo Lietuvos alaus istorijoje. Jis tapo pirmas iš komercinių alaus rūšių, kurio receptas yra prieinamas visiems. Jei kas pagal tą receptą bandys išsivirti Balamuto, siūlau pasimainyti tokio alaus litrą ant originalo, tiek Jūs, tiek aš galėsime palyginti kaip gavosi 🙂

Balamuc iš prekybos buvo dingęs, nes buvo kaprizingas ir nenorėdavo ilgai būti nesurūgęs. Teko girdėti, kad tai aludarių požiūrių nesutapimo pasekmė. Dabartinis, naujasis Balamutas yra visiškai ne tas, kas buvo seniau, pakeista absoliučiai viskas, todėl ir rezultatas visai kitoks. Pirmojo varianto ragavimas nuvylė, alus buvo pasirodęs silpnas. Šįkart alų teko ragauti kelis kartus, nes pradžioje jis pas mane pateko per anksti. Matyt gamintojai taip norėjo kuo greičiau pasiūlyti alų pirkėjams, kad atvežė nebaigusį bręsti. Tad teko luktelėti. Palaukus porą savaičių, jau buvo galima drąsiai ragauti. Tai visai kitoks kvietinis. Man tiesa sakant ramtyns iš Tikro alaus draugijos technologinius niuansus šiek tiek nupasakojo, bet aš nesu visiškai tikras terminologijoje ir kituose dalykuose, todėl nenoriu nusikalbėti ir tuo labiau suklaidinti jus. Nepapasakosiu aš jums ir apie skonį, jo reikia patiems paragauti ir surasti jame išskirtinumą ir skonines savybes, nes man jos pasirodė sunkiai aprašomos. Jei prie šio įrašo atsiras žodelis atnaujinta, tuomet tai reikš, kad jį apibūdinti aš žodžių atradau, o dabar paliekam tai taip.